2021-05-05 Nr. AB-9763-3-61-3-03537-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1067-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03537-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (10.1) 2R-667 (toliau – ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas), VSDFV 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6538 (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimas), įpareigoti VSDFV skirti ir išmokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją ir atsakyti į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nurodytą klausimą, susijusį su jo duomenų tvarkymu apdraustųjų įskaitos informacinėje bazėje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, jam atliekant tarnybines pareigas, 2016 m. gegužės 4 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kuris buvo pripažintas draudiminiu įvykiu. Jo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 ir 11 straipsnius, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 5 ir 6 punktus, dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe, kuris buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, jis turi teisę į netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, kurią siekia gauti nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam neterminuotai buvo nustatytas 0 proc. netektas darbingumas, todėl jam turi būti išmokama netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, trigubai didesnė už netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, išmokamą atveju, kai nukentėjusysis dėl draudiminiu įvykiu pripažinto nelaimingo atsitikimo darbe terminuotai netenka iki 20 proc. darbingumo. Pareiškėjo vertinimu, atsakovai neteisingai taikė Įstatymo 19 straipsnio nuostatas, todėl jų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Be to, pareiškėjo tvirtinimu, atsakovai, priimdami skundžiamus sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus ir jame įtvirtintus principus.

4. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius (VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, laikinai nedarbingas buvo nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d. VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius už minėtą laikotarpį 2016 m. pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo ligos išmoką, kompensuodamas pareiškėjo prarastas draudžiamąsias pajamas. S. S. 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) prašymą Nr. DNS-3268 „Dėl darbingumo lygio nustatymo“. NDNT Marijampolės skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymoje DLN-2 Nr. 3268 nurodyta, jog pareiškėjui dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. neterminuotai nustatytas darbingumo lygis yra 100 proc. (pareiškėjas yra visiškai darbingas). NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, įvertinęs NDNT Marijampolės skyriaus sprendimą, 2016 m. spalio 28 d. pažymoje DLN-2 Nr. 936 nurodė, jog pareiškėjo darbingumo lygis yra 100 proc. nuo 2016 m. birželio 9 d., o ne nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) neprarado darbingumo (yra 100 proc. darbingas), jam nebuvo pagrindo skirti ir mokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją.

6. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d. VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius už šį laikotarpį pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo ligos išmoką, kompensuodamas pareiškėjo prarastas draudžiamąsias pajamas.

8. NDNT Marijampolės skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymoje DLN-2 Nr. 3268 nurodyta, jog pareiškėjui dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. neterminuotai nustatytas darbingumo lygis yra 100 proc. (pareiškėjas yra visiškai darbingas). NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, įvertinęs NDNT Marijampolės skyriaus sprendimą, 2016 m. spalio 28 d. pažymoje DLN-2 Nr. 936 nurodė, jog pareiškėjo darbingumo lygis yra 100 proc. nuo 2016 m. birželio 9 d., o ne nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) neprarado darbingumo (yra 100 proc. darbingas), jam nebuvo pagrindo skirti ir mokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją.

9. Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV neatsakė į jo 2019 m. rugpjūčio 17 d. skunde VSDFV pateiktą klausimą, susijusį su jo duomenų tvarkymu apdraustųjų įskaitos informacinėje bazėje. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 17 d. skunde VSDFV klausė „Ar ir šiuo metu pagal apdraustųjų įskaitos informacinės sistemos bazės duomenis NDNT vis dar nėra nustačiusi netekto darbingumo lygio dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe?“. VSDFV 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendime Nr. (11.1) I-6538 pareiškėjui nurodė, kokiu dokumentu, nuo kada ir kokio lygio darbingumo lygis jam yra nustatytas ir koks yra netektas darbingumas. Atsakovo nuomone, į šį pareiškėjo klausimą buvo atsakyta išsamiai ir aiškiai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją į VSDFV kreipėsi 2019 m. liepos 8 d. VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (10.1) 2R-667 „Dėl netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos“ atsisakė skirti pareiškėjui netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (10.1) 2R-667 „Dėl netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos“, su skundu kreipėsi į VSDFV.

12. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 15 ir 19 straipsniais, nurodė, jog NDNT sprendimas yra pagrindas išmokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją.

13. VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius 2016 birželio 17 d. sprendimu Nr. PA_SP6-10853 „Dėl S. S. nelaimingo atsitikimo darbe“ nusprendė S. S. 2016 m. gegužės 4 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, buvo laikinai nedarbingas nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d. Pareiškėjas pripažino, kad VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius už minėtą laikotarpį jam paskyrė ir išmokėjo ligos išmoką, kompensuodamas jo prarastas draudžiamąsias pajamas.

Pareiškėjas siekia, jog dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, jam būtų išmokėta netekto darbingumo vienkartinė kompensacija. Tačiau bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas S. S. 2016 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į NDNT su prašymu nustatyti darbingumo lygį atgaline data, t. y. nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2016 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. SS-2912 „Dėl S. S. darbingumo lygio“ S. S. 100 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ nustatė neterminuotai nuo 2016 m. birželio 9 d.

NDNT pareiškėjui išdavė Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą Nr. DLN-2 Nr. 936 (toliau – Pažyma), kurioje nurodė, kad, pakartotinai įvertinus S. S. darbingumo lygį, pareiškėjui nustatytas 100 proc. darbingumo lygis nuo 2016 m. birželio 9 d neterminuotai, netektas darbingumas 0 proc. Pareiškėjas, nesutikdamas su NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2016 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. SS-2912 „Dėl S. S. darbingumo lygio“, kreipėsi į Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija), kuri 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. S-287 „Dėl S. S. darbingumo lygio“ pareiškėjo skundą atmetė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2016 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. SS-2912 „Dėl S. S. darbingumo lygio“ ir dėl Ginčų komisijos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. S-287 „Dėl S. S. darbingumo lygio“ panaikinimo atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas įsiteisėjo 2019 m. sausio 17 d.

14. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, nebuvo netekęs darbingumo. Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) 20 straipsnio 7 dalies 3 punktą, pareiškėjas laikomas darbingu. Todėl pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, neįgijo teisės į netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją pagal Įstatymo 19 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas klaidingai supranta Pažymoje nurodytą netekto darbingumo procentinę išraišką, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovų priimtus sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV ir VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus, jų panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė jo pateiktų įrodymų, neanalizavo skunde pateiktų argumentų, teismas buvo šališkas, savavališkai pakeitė skundo reikalavimą – įžanginėje dalyje nurodė, kad skundas nagrinėjamas dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, savavališkai pakeitė proceso šalis, neįvertino reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

18. Pareiškėjas nepripažįsta, kad VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius už laikino nedarbingumo laikotarpį 2016 m. (nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d.) paskyrė ir išmokėjo jam ligos pašalpą pagal Įstatymo 12 straipsnį. Teigia, kad VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius neskyrė jam netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ir iki šiol vilkina jos skyrimą. Teismų sprendimais nėra konstatuota, kad pareiškėjas nebuvo netekęs darbingumo. Po 2016 m. gegužės 4 d. nelaimingo atsitikimo darbe nuo 2016 m. gegužės 5 d. nedarbingumą nustatė VšĮ „Marijampolės ligoninė“, o darbingumo lygį nuo 2016 m. birželio 9 d. neterminuotai nustatė NDNT.

19. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d. VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius už minėtą laikotarpį 2016 m. pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo ligos išmoką, kompensuodamas pareiškėjo prarastas draudžiamąsias pajamas. NDNT Marijampolės skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymoje DLN-2 Nr. 3268 nurodyta, jog pareiškėjui dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. neterminuotai nustatytas darbingumo lygis yra 100 proc. (pareiškėjas yra visiškai darbingas). NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, įvertinęs NDNT Marijampolės skyriaus sprendimą, 2016 m. spalio 28 d. pažymoje DLN-2 Nr. 936 nurodė, jog pareiškėjo darbingumo lygis yra 100 proc. nuo 2016 m. birželio 9 d., o ne nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje) neprarado darbingumo (yra 100 proc. darbingas), jam nebuvo pagrindo skirti ir mokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją.

21. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai sutampa su atsiliepimo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (10.1) 2R-667 ir VSDFV 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6538, kuriais atsisakyta pareiškėjui apskaičiuoti ir išmokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl VSDFV įpareigojimo skirti ir išmokėti netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją ir atsakyti į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nurodytą klausimą, susijusį su jo duomenų tvarkymu apdraustųjų įskaitos informacinėje bazėje.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, nebuvo netekęs darbingumo. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 3 punktą, pareiškėjas laikomas darbingu, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją pagal Įstatymo 19 straipsnio nuostatas.

25. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas netyrė jo pateiktų įrodymų, neanalizavo skunde pateiktų argumentų, teismas buvo šališkas. Pareiškėjas nesutinka, kad jis nebuvo netekęs darbingumo, ir pažymi, jog, 2016 m. gegužės 4 d. įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, nuo 2016 m. gegužės 5 d. nedarbingumą nustatė VšĮ „Marijampolės ligoninė“, o darbingumo lygį nuo 2016 m. birželio 9 d. neterminuotai nustatė NDNT.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių.

29. Įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad netekto darbingumo vienkartinė kompensacija mokama, jeigu nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio terminuotai netenka iki 20 proc. darbingumo, jam išmokama netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, kurios dydis yra 10 proc. jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti (Įstatymo 19 str. 1 d.); jeigu nukentėjusysis dėl draudiminio įvykio terminuotai netenka daugiau kaip 20, bet mažiau kaip 30 proc. darbingumo, jam išmokama netekto darbingumo vienkartinė kompensacija, kurios dydis yra 20 proc. jo 24 mėnesių kompensuojamojo uždarbio, taikomo vienkartinei kompensacijai apskaičiuoti (Įstatymo 19 str. 2 d.); jeigu nukentėjusiajam nustatytas neterminuotas darbingumo netekimas, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, tai netekto darbingumo vienkartinė kompensacija išmokama trigubai didesnė, negu nurodyta atitinkamai šio straipsnio 1 ar 2 dalyje (Įstatymo 19 str. 3 d.). Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad netekto darbingumo vienkartinė kompensacija skiriama pasibaigus NDNT sprendimo apskundimo terminui.

30. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad darbingumo lygis įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t. y.: 1) jei asmeniui nustatoma 0–25 proc. darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu, t. y. asmuo negali dirbti arba gali dirbti tik pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje ar pritaikytomis darbo sąlygomis; 2) jei asmeniui nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, t. y. asmuo gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje arba jam nebūtina pritaikyti darbo vietos; 3) jei asmeniui nustatoma 60–100 proc. darbingumo, asmuo laikomas darbingu.

31. Byloje nustatyta, kad 2016 m. gegužės 4 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe. VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2016 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. PA_SP6-10853 nuspręsta 2016 m. gegužės 4 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu. Kadangi pareiškėjas buvo laikinai nedarbingas, jam nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 8 d. buvo paskirta ir išmokėta ligos pašalpa.

32. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į NDNT, prašydamas nustatyti darbingumo lygį. NDNT Marijampolės skyrius 2016 m. rugsėjo 21 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. DL-3273 pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. nustatė 100 proc. darbingumo lygį dėl nelaimingo atsitikimo darbe. NDNT Marijampolės skyrius 2016 m. rugsėjo 21 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. NA-3273 pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. nustatė 100 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2016 m. spalio 28 d. sprendime Nr. SS-2912 iš dalies pakeitė NDNT Marijampolės skyriaus 2016 m. spalio 21 d. darbingumo lygio vertinimo aktu dėl nelaimingo atsitikimo darbe Nr. NA-3273 priimtą sprendimą ir nustatė pareiškėjui 100 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ neterminuotai nuo 2016 m. birželio 9 d. Ginčų komisija 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. S-287 pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

33. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog pareiškėjas dėl 2016 m. gegužės 4 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), pripažinto draudžiamuoju įvykiu, nebuvo netekęs darbingumo. Atsižvelgus į tai, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2016 m. spalio 28 d. sprendime Nr. SS-2912 100 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ pareiškėjui neterminuotai nustatė nuo 2016 m. birželio 9 d., teisėjų kolegija sprendžia, jog, vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 3 punktu, jis laikytinas darbingu, todėl neįgijo teisės į netekto darbingumo vienkartinę kompensaciją pagal Įstatymo 19 straipsnį.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje konstatuotas aplinkybes, ginčijamų VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. (10.1) 2R-667 ir VSDFV 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6538 turinį, nenustatė pagrindo šiuos sprendimus panaikinti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

35. Dėl apeliacinio skundo teiginių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ir nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96)). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96)).

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-629/2021 ir kt.).

37. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išskirtinį atsakovų pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Tai, kad teismas kitaip nei kuri nors iš ginčo šalių įvertino įrodymus ar padarė vienos iš ginčo šalių netenkinančias išvadas, negali būti laikoma šališkumo ar tendencingumo požymiais. Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, teismo sprendime yra aiškiai išdėstytas teisinis reglamentavimas, kuriuo jis vadovavosi, teismo išvados yra motyvuotos. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo kaip nepagrįstus.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

39. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgus į tai, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius