2019-01-30 Nr. AB-3119-3-61-3-00111-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-207-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00111-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. AP-329 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir juo paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą; 2) priteisti pareiškėjo naudai 332,21 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 2,25 Eur delspinigių ir 0,07 proc. dydžio delspinigių nuo laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2017 m. sausio 5 d. iki šios dalies darbo užmokesčio sumokėjimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – už tai, jog jis naudojosi Agentūros tarnybiniu automobiliu ne darbo laiku, ne tarnybos reikmėms darbo laiku ir automobilį saugojo ne nustatytoje vietoje. Tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko, nes tarnybiniu automobiliu naudojosi ne tik jis, bet ir kiti Agentūros darbuotojai, be to, tuo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas galbūt padarė tarnybinį nusižengimą, automobilis buvo priskirtas kitam Agentūros darbuotojui. Tuo tarpu tarnybinio automobilio saugojimo vieta nėra nustatyta, todėl tik tikėtina, kad automobilis turėjo būti laikomas Agentūros garaže. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad žodiniu Agentūros direktoriaus leidimu 2016 m. balandžio 5–6 d. jam buvo leista saugoti ir laikyti automobilį prie pareiškėjo namo esančiame kieme.

Pareiškėjo teigimu, skiriant jam tarnybinę nuobaudą, buvo pažeista tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra, nes Komisija, kuriai buvo pavesta atlikti tyrimą dėl galbūt netinkamo automobilio naudojimo 2016 m. spalio mėn., nepagrįstai nutarė atlikti papildomą tyrimą – dėl automobilio naudojimo 2016 m. lapkričio 1–10 d. Tokiu būdu Komisija neteisėtai išplėtė tarnybinio tyrimo ribas. Be to, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nes Komisijos nariams buvo neteisėtai pateikti pareiškėjo asmens duomenys – informacija apie jo buvimo vietas.

Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju turėjo būti patikrinta, ar teisingai pildomas kelionės lapas, o ne domėtasi, kur buvo vykstama automobiliu. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad buvo akivaizdžiai pažeisti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai, nes tarnybinis patikrinimas pradėtas 2016 m. lapkričio 10 d., o tarnybinio tyrimo išvada surašyta tik 2016 m. gruodžio 19 d., taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11 ir 13 punktus.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tarnybinio tyrimo išvadą pasirašė tik du Komisijos nariai, nors Komisija turi būti sudaryta iš trijų asmenų. Taip pat nurodė, kad tarp pareiškėjo ir Komisijos narės D. P. yra kilęs konfliktas, todėl pareiškėjui kilo abejonių dėl šios Komisijos narės nešališkumo. Tvirtino, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėn. vyksta pareiškėjo asmeninis persekiojimas, kuris prasidėjo po konflikto su Agentūros direktoriumi. Pareiškėjas kartu pabrėžė, kad jam nebuvo pateikta visa informacija ir dokumentai, kuriais remiantis konstatuotas galbūt padarytas tarnybinis nusižengimas.

Be to, pasak pareiškėjo, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK) negalėjo dalyvauti jo tarnybinio nusižengimo tyrime. Pareiškėjas taip pat nesutiko, kad padarytas pažeidimas dėl aplaidumo ir dėl savanaudiškų paskatų. Manė, kad skiriant nuobaudą turėjo būti atsižvelgta į tai, jog pažeidimas mažareikšmis, o pareiškėjo tarnybinė veikla buvo vertinama labai gerai. Papildomai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju tuo pačiu buvo neteisėtai sumažintas ir pareiškėjo darbo užmokestis.

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 3–6 d., 2016 m. spalio 9–14 d., 2016 m. spalio 16–22 d., 2016 m. spalio 24–29 d., 2016 m. lapkričio 1–4 d., 2016 m. lapkričio 6–7 d. naudojosi Agentūros tarnybiniu automobiliu ne tarnybos reikmėms. Atsakovas sutiko su pareiškėju, kad naudotis automobiliu gali visi Agentūros darbuotojai, tačiau pažymėjo, jog tik vykstant tarnybos tikslais Vilniaus mieste ir gavus sutikimą asmens, kuriam priskirtas automobilis. Be to, automobilis privalo būti laikomas adresu (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pareiškėjui leidimas laikyti automobilį kitoje vietoje nebuvo suteiktas. Atsakovas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai, nes tarnybinio tyrimo išvada buvo surašyta ir pateikta Agentūros direktoriui 2016 m. lapkričio 30 d., o ne 2016 m. gruodžio 19 d., kaip teigia pareiškėjas. Paaiškino, kad 2016 m. gruodžio 19 d. išvada buvo papildyta, gavus VTEK siūlymą, nes išvadoje taip pat buvo konstatuotas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų nesilaikymas. Pabrėžė, kad tarnybinio tyrimo išvadą pasirašė visi Komisijos nariai, todėl nėra pagrindo teigti, jog Komisija buvo netinkamos sudėties. Nors pareiškėjas mano, kad Komisija buvo neobjektyvi ir nešališka, jis nepasinaudojo teise pareikšti nušalinimą, vadinasi, neturėjo abejonių dėl Komisijos narės D. P. nešališkumo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui su 2016 m. lapkričio 14 d. pranešimu apie galimą tarnybinį nusižengimą buvo pateikta visa informacija ir dokumentai, kuri užtikrino jo teisę pateikti pasiaiškinimą, o Komisija savo ruožtu surinko visus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo padarytą pažeidimą. Kartu nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo sumažintas nutraukus paskirtos priemokos mokėjimą Agentūros 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. AP-299, tačiau pareiškėjas praleido terminą šį įsakymą apskųsti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pranešimu Nr. 11P-23 pareiškėjas buvo informuotas, jog yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes galbūt tarnybinis automobilis Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairuoja pareiškėjas, buvo naudojamas ne tarnybos reikmėms.

7. Agentūros direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AP-329 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pripažinta, kad pareiškėjas, einantis Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigas, nesilaikė Agentūros darbo reglamento, patvirtinto Agentūros direktoriaus 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-72 „Dėl Agentūros vidaus tvarkos taisyklių ir darbo reglamento patvirtinimo“, 106 punkto, Agentūros tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. AV-342 „Dėl tarnybinių automobilių“ (2016 m. gegužės 4 d. įsakymo redakcija) (toliau – ir Automobilių naudojimo taisyklės), 10 punkto, 13.1 papunkčio, 21 punkto reikalavimų, taip pat Tarnybinių automobilių saugojimo taisyklių, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. AV-342 „Dėl tarnybinių automobilių“ (2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcija) (toliau – ir Automobilių saugojimo taisyklės), 1.5 papunkčio, 2 ir 5 punktų reikalavimų, be to, pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 ir 3 punktus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 3 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 3, 6 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 10 punktus, Valstybės tarnautojų etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1, 4.2–4.3 bei 7.1 papunkčius ir padarė tarnybinį nusižengimą, ir jam paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

8. Teismas pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta atsižvelgiant į Komisijos 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinio tyrimo išvadą, kuri buvo patikslinta 2016 m. gruodžio 19 d. pagal VTEK 2016 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. S-2102-(1.5) pateiktą siūlymą, ir kurioje kaip tarnybinis nusižengimas įvertinti pareiškėjo veiksmai bei konstatuota, jog pareiškėjas 2016 m. spalio 3–6 d., 2016 m. spalio 9–14 d., 2016 m. spalio 16–22 d., 2016 m. spalio 24–29 d., 2016 m. lapkričio 1–4 d., 2016 m. lapkričio 6–7 d. naudojosi Agentūros tarnybiniu automobiliu ne tarnybos reikmėms, aplaidžiai ir nerūpestingai vykdė teisės aktuose nustatytas pareigas ir dėl aplaidumo padarė tarnybinį nusižengimą.

9. Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nustato, jog už tarnybinius nusižengimus, t. y. už valstybės tarnautojo pareigų neatlikimą arba netinkamą atlikimą dėl valstybės tarnautojo kaltės, valstybės tarnautojai traukiami tarnybinėn atsakomybėn – jiems skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos (2 str. 12 d., 28 str., 29 str. 1 d.). Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba; papeikimas; griežtas papeikimas; atleidimas iš pareigų.

10. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės. Pagal šių Taisyklių 3–5 punktus tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens iniciatyva arba jiems gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą; valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, šiam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją.

Taisyklių 7–9 punktai numato, kad komisija surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, kuriuo valstybės tarnautojas informuojamas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir kartu pateikiama valstybės tarnautojui turima informacija apie tarnybinį nusižengimą; valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo gali pateikti komisijai rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo; valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą komisijai ar jos nariams, baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga.

Taisyklių 13–14 punktai nustato, kad, ištyrusi tarnybinį nusižengimą, komisija raštu pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus; jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo diena, jeigu ją įmanoma nustatyti, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda; valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima atitinkamu teisės aktu įformintą vieną iš sprendimų: pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą; pripažinti, kad valstybės tarnautojas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo; pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinės nuobaudos neskirti.

11. Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas nesutiko su pareiškėju, kad Komisija nepagrįstai nutarė atlikti papildomą tyrimą dėl automobilio naudojimo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. ir neteisėtai išplėtė tarnybinio tyrimo ribas, nes 2016 m. lapkričio 14 d. pranešime Nr. 11P-23, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, nurodyta, jog Komisija pradėjo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą už 2016 m. spalio 1–31 d. ir 2016 m. lapkričio 1–10 d. laikotarpius.

12. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad Komisija buvo netinkamos sudėties ir viena iš Komisijos narių buvo šališka. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad Agentūros direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-283 buvo sudaryta komisija galimam tarnybiniam nusižengimui tirti iš šių Komisijos narių – A. T. K., D. P. ir R. S. Šios Komisijos narės pasirašė tiek 2016 m. lapkričio 14 d. pranešimą Nr. 11P-23 apie galimą tarnybinį nusižengimą, tiek 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 12P-20. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Komisijos narė R. S. po atleidimo 2016 m. lapkričio 30 d. nepasirašė patikslintos 2016 m. gruodžio 19 d. tarnybinio tyrimo išvados, nelaikytina esminiu pažeidimu bei pakankamu pagrindu konstatuoti, jog Komisija buvo netinkamos sudėties. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog Komisijos nariai būtų išreiškę išankstinę nuomonę dėl pareiškėjo netinkamai atliktų veiksmų ir padaryto tarnybinio nusižengimo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs Taisyklių 9 punkte numatyta teise pareikšti nušalinimą už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisijai ar jos nariui(-iams)), nors teigia, kad jam kilo abejonių dėl vienos Komisijos narės šališkumo dėl kilusio tarp jų konflikto. Kadangi šia teise tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėjas nepasinaudojo, teismas padarė išvadą, kad jis sutiko su Komisijos sudėtimi ir nesuabejojo Komisijos narių nepriklausomu bei objektyvumu. Tuo tarpu jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisijos galimą šališkumą, suinteresuotumą neobjektyviai ištirti tarnybinį nusižengimą ar nepagrįstai apkaltinti pareiškėją, pareiškėjas nenurodė.

13. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo pateikti visi dokumentai, kuriais remiantis konstatuotas pažeidimas, teismas akcentavo, jog iš Taisyklių nuostatų matyti, kad valstybės tarnautojas, tik baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, turi teisę susipažinti su motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus ir kita tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Taigi, Taisyklių nuostatos nereikalauja tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pateikti valstybės tarnautojui visų tyrimo metu gaunamų duomenų. Teismas pažymėjo, kad pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo pateikta visa reikiama informacija apie tarnybinį nusižengimą, be to, kartu su pranešimu pareiškėjui buvo pateikta Agentūros direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-283 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“ kopija, Agentūros Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo V. B. Tarnybinio pranešimo kopija kartu su pridedamais dokumentais, tarnybinio automobilio Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo ataskaitos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas tyrimo metu disponavo pakankama informacija apie galimą tarnybinį nusižengimą. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas nekonkretizuoja, kokia tyrimo metu jam nepateikta informacija galbūt sukliudė tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Be to, nurodė, kad tyrimo metu pareiškėjas neprašė pateikti jam konkrečių tyrimo metu surinktų duomenų. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, jog, pasibaigus tyrimui, atsakovas būtų sudaręs kliūtis jam susipažinti su visa tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga.

14. Įvertinęs pareiškėjui pateikto Komisijos pranešimo apie galimą tarnybinį nusižengimą turinį, teismas konstatavo, kad jis atitinka Taisyklių reikalavimus. Pranešime pareiškėjas tinkamai informuojamas apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą jo atžvilgiu, jame pateikiama informacija apie konkrečius teisės aktų pažeidimus, naudojantis tarnybiniu automobiliu, apibūdinami konkretūs galbūt neteisėti pareiškėjo veiksmai (t. y. naudojimasis tarnybiniu automobiliu ne tarnybos reikmėms ir ne darbo metu), jų atlikimo laikas, galbūt pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo tarnybinę veiklą. Pranešime prašoma pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, išaiškinamos Taisyklėse įtvirtintos tarnybinėn atsakomybėn traukiamo valstybės tarnautojo turimos teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo metu. Taigi, teismo vertinimu, pranešimas visiškai atitinka Taisyklių reikalavimus, juo užtikrinta pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, kurio atžvilgiu atliekamas tarnybinio nusižengimo tyrimas, teisė žinoti, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis kaltinamas, ir teisė gintis nuo tokio kaltinimo. Taigi, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijai teikė išsamius paaiškinimus, teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai dėl nepateiktos tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagos deklaratyvūs, todėl atmestini.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad tuo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas galbūt padarė tarnybinį nusižengimą, tarnybiniu automobiliu naudojosi ne tik jis, bet ir kiti Agentūros darbuotojai ir automobilis buvo priskirtas kitam Agentūros darbuotojui, o tarnybinio automobilio saugojimo vieta nebuvo konkrečiai nustatyta, be to, žodiniu Agentūros direktoriaus leidimu 2016 m. balandžio 5–6 d. pareiškėjui buvo leista saugoti ir laikyti automobilį prie pareiškėjo namo esančiame kieme, teismas atkreipė dėmesį, jog Automobilių naudojimo taisyklių 13.1 papunktyje numatyta, kad naudotis tarnybiniu automobilius, jei nėra viršijama patvirtinta tarnybinio automobilio rida, turi teisę visi Agentūros darbuotojai vykstant tarnybos tikslais Vilniaus mieste tarnybiniais automobiliais, priskirtais Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojams, gavus sutikimą asmens, kuriam priskirtas automobilis.

Taip pat pagal Automobilių saugojimo taisyklių 1.5 papunktį kiti tarnybiniai ir specialieji automobiliai Vilniuje laikomi ir saugomi garaže, adresu (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad 2016 m. spalio 3–6 d., 2016 m. spalio 9–14 d., 2016 m. spalio 16–22 d., 2016 m. spalio 24–29 d., 2016 m. lapkričio 1–4 d., 2016 m. lapkričio 6–7 d. Agentūros tarnybiniu automobiliu naudojosi pareiškėjas ir, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tarnybinis automobilis buvo laikomas ne nurodytose saugojimo vietose. Tai skunde pripažįsta ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad gyvena šalia garažo, kad automobilis buvo saugiai laikomas jo kieme uždaroje teritorijoje, kad jis automobilį plaudavo, kraudavo iš buitinio tinklo.

Teismas taip pat pabrėžė, kad aplinkybė, jog tarnybinis automobilis Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra priskirtas kitam darbuotojui, nereiškia, kad pareiškėjui negali būti taikoma tarnybinė atsakomybė už tai, jog jis nesilaikė paminėtos Automobilių naudojimo taisyklėse ir Automobilių saugojimo taisyklėse numatytos tvarkos. Išvadoje konstatuota, kad Agentūros direktorius leidimo saugoti ir laikyti automobilį prie pareiškėjo namo esančiame kieme nedavė, nes nebuvo tarnybinio būtinumo. Taigi bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas pažeidė Automobilių naudojimo taisyklių 10 punkto, 13.1 papunkčio ir 21 punkto reikalavimus, Automobilių saugojimo taisyklių 1.5 papunkčio, 2 ir 5 punktų reikalavimus bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 ir 3 punktus.

16. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad VTEK negalėjo dalyvauti jo tarnybinio nusižengimo tyrime, teismas nurodė, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje reikalavimų pažeidimas laikomas tarnybiniu nusižengimu. Pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 p.) (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-706/2004). Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, teismas nurodė, kad privalu laikytis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme numatytų draudimų ir įpareigojimų. Atitinkamai VTEK, atsižvelgdama į jai pateiktą tarnybinio tyrimo išvadą dėl R. Š. veikos, 2016 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. S-2102-(1.5) pripažino, kad pareiškėjo veikos įvertinimas iš esmės atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, tačiau R. Š. padarytas pažeidimas nelaikytinas šiurkščiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo prasme.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Komisija nepagrįstai vertino, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas yra dėl aplaidumo ir dėl savanaudiškų paskatų, nes pažeidimas yra mažareikšmis, o pareiškėjo tarnybinė veikla buvo vertinama labai gerai. Šiuo aspektu akcentavo, kad Taisyklės reikalauja, jog motyvuotoje išvadoje nusižengimas būtų kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodyta jo padarymo diena, jeigu ją įmanoma nustatyti, įvykdymo aplinkybės, kaltės forma, jo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda. Atitinkamai, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarnybinio tyrimo išvados konstatuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse nurodyti visi šie elementai – konkretūs pareiškėjo atlikti veiksmai, įvertinti kaip tarnybinis nusižengimas, jų padarymo diena, nurodytas teisinis veiksmų kvalifikavimas (kokios Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo pareigų atlikimą, nuostatos buvo pažeistos), išsamiai nurodytos tarnybinio nusižengimo įvykdymo aplinkybės, nurodyta kaltės forma, pažeidimo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda. Teismas sprendė, kad tarnybinio tyrimo išvadoje ir skundžiamame Įsakyme pareiškėjo veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti kaip Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų, Valstybės tarnautojų etikos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu, 2.1, 4.2–4.3 ir 7.1 papunkčių nuostatų pažeidimas.

18. Iš bylos duomenų teismas taip pat nustatė, kad Agentūros 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. AP-218 pareiškėjui buvo paskirta 15 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Agentūros 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. AP-299 minėtas Agentūros 2016 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. AP-218 „Dėl priemokos R. Š. nustatymo“ pripažintas netekusiu galios. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, nesutikdamas įsakymu dėl jam panaikintos priemokos, turėjo teisę jį skųsti ir inicijuoti teisminį ginčą. Tačiau šioje administracinėje byloje įsakymas dėl priemokos R. Š. panaikinimo nėra ginčijamas.

19. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą Taisyklėse numatytos tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros taisyklės nebuvo pažeistos, tarnybinio tyrimo komisija motyvuotoje išvadoje pareiškėjo veiksmus tinkamai įvertino kaip tarnybinį nusižengimą, nes buvo nustatyti visi būtini nusižengimo sudėties elementai, o pareiškėjui skundžiamu Įsakymu paskirta tarnybinės nuobaudos rūšis – griežtas papeikimas, parinkta teisingai įvertinus nusižengimo padarymo aplinkybes, jo pobūdį, pasekmes, pareiškėjui tenkančios atsakomybės laipsnį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ankstesnę labai gerai vertintą pareiškėjo tarnybinę veiklą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Agentūros Įsakymą ir juo pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas R. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti: 1) panaikinti Agentūros direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. AP-329 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir juo paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą; 2) priteisti pareiškėjo naudai 332,21 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 2,25 Eur delspinigių ir 0,07 proc. dydžio delspinigių nuo laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2017 m. sausio 5 d. iki šios dalies darbo užmokesčio sumokėjimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

21. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos konstatavo tik netinkamą automobilio saugojimą, tačiau netyrė, ar Įsakyme nurodytomis datomis pareiškėjas netinkamai naudojo automobilį, t. y. ar automobilis buvo pareiškėjo teisėtai naudojamas tiek jo darbo laiku, tiek ir ne darbo laiku, taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo skunde bei atsakovui pateiktame pasiaiškinime nurodytų argumentų dėl tinkamo automobilio naudojimo, todėl visiškai nemotyvuotai konstatavo, kad pareiškėjas, naudodamas automobilį, pažeidė nustatytą jo naudojimo tvarką, o atsakovas tinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus.

21.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus, jog Agentūros Automobilių naudojimo taisyklės nėra tinkamai patvirtintos, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių biudžetinėse įstaigose“ 4 punktą turėjo būti suderintos su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, tačiau toks suderinimas nebuvo atliktas.

21.3. Teismas taip pat visiškai nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis nebuvo supažindintas su Automobilių naudojimo taisyklėmis, galiojusiomis 2016 m. spalio–lapkričio mėn., nors toks reikalavimas nustatytas Automobilių naudojimo taisyklių 35 punkte. Pareiškėjas pabrėžia, kad su Automobilių naudojimo taisyklėmis, taikytinomis šioje byloje, susipažino jau ruošdamas pasiaiškinimą. Šios aplinkybės konstatuotos ir tarnybinio tyrimo išvadoje.

21.4. Teismas neįvertino aplinkybių, kad Agentūroje nebuvo laikomasi tvarkos, nustatytos Automobilių naudojimo taisyklėse. Šiuo aspektu pareiškėjas pakartoja, kad laikotarpiu, kai buvo konstatuotas tarnybinis pažeidimas, automobilis buvo priskirtas kitam darbuotojui, kuris ir buvo atsakingas už tinkamą automobilio naudojimą, dokumentų ir raktų saugojimą, kelionės lapų pildymą, automobilio saugojimą nustatytoje vietoje. Atitinkamai asmuo, kuris naudoja automobilį, turi būti nustatomas pagal automobilio kelionės lapą, kurio sudarymas yra asmens, kuriam priskirtas automobilis, atsakomybė. Tačiau su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui nebuvo pateiktas automobilio kelionės lapas, kelionės lapų už 2016 m. spalio–lapkričio mėn. pareiškėjas nepildė, jų nematė ir juose nepasirašinėjo. Be to, pareiškėjas detaliai nefiksuodavo automobilio naudojimo, todėl tai labai apsunkino galimybę jam pateikti tikslią informacija, kur, kada ir kieno pavedimu jis važiavo automobiliu, praėjus daugiau nei mėnesiui po automobilio naudojimo.

21.5. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo galbūt netinkami automobilio naudojimo bei saugojimo atvejai buvo konstatuoti pažeidžiant Agentūroje nustatytą tarnybinio transporto naudojimo stebėjimo tvarką – Agentūros direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. AV-354 patvirtintas Aplinkos apsaugos agentūros transporto stebėjimo ir kontrolės sistemos naudojimo taisykles, kadangi patikrinimas atliktas kito mėnesio pradžioje, o ne mėnesio pabaigoje; buvo tikrintas tik pareiškėjo automobilio naudojimas, o ne 10 % visų tarnybinių automobilių; buvo neteisėtai renkama informacija, kur vyksta darbuotojai, naudojantys automobilį, o ne tikrinama, ar teisingai pildomas kelionės lapas. Be to, nurodo, kad tarnybinių automobilių stebėjimo ir kontrolės sistemoje yra daugybė sisteminių klaidų, kadangi tam tikrais atvejais automobilio judėjimas fiksuojamas su pertraukomis, t. y. atvažiavus automobiliui į vieną adresą, nesant jokių įrašų, vėlesnis automobilio naudojimas pradedamas kitu adresu.

21.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą, kad į bylą būtų pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjas automobilį naudojo ta pačia tvarka, kaip ir Agentūros direktorius, t. y. saugodamas automobilį prie namų nepažeidė Agentūroje galiojusios tvarkos. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad buvo gavęs žodinį Agentūros direktoriaus leidimą tam tikrais atvejais laikyti automobilį prie namų. Atitinkamai automobilis net 20 dienų nebuvo laikomas nustatytoje vietoje (garaže), tačiau asmuo, kuriam yra priskirtas šis automobilis, niekaip į tai nereagavo. Taigi, akivaizdu, kad visi Agentūroje žinojo, jog pareiškėjas buvo gavęs Agentūros direktoriaus žodinį leidimą laikyti automobilį prie namų. Tačiau kilus konfliktui tarp pareiškėjo ir Agentūros direktoriaus, pastarasis pradėjo neigti davęs tokį leidimą.

21.7. Teismas visiškai ignoravo pareiškėjo argumentus, kad paskirta nuobauda ir darbo užmokesčio sumažinimas yra dalis pareiškėjo atžvilgiu vykdomo persekiojimo: per palyginti trumpą laikotarpį (nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. kovo 9 d.) anksčiau tik teigiamai vertintas pareiškėjas buvo pripažintas padaręs 6 tarnybinius nusižengimus bei už juos jam paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos (2 griežti papeikimai ir 3 pastabos); 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu buvo panaikinta pareiškėjui mokama priemoka; buvo atimta galimybė naudotis tarnybiniu transportu; buvo reikalaujama bet kokį išvykimą iš Agentūros derinti su vadovybe raštu; be suderinimo su pareiškėju pakeistas jo darbo laikas; pareiškėjo veikla Agentūros direktoriaus 2017 m. buvo įvertinta tik patenkinamai, tačiau pareiškėjui nesutikus su tokiu jo tarnybinės veiklos įvertinimu, jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos tarnybinės veiklos vertinimo komisiją, kuri pakeitė Agentūros direktoriaus vertinimą ir pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino gerai; Agentūros direktoriaus iniciatyva inicijuota Agentūros administracinės struktūros pertvarka ir pareiškėjas 2017 m. gegužės 11 d. buvo atleistas iš Agentūros direktoriaus pavaduotojo pareigų nepasiūlant kitų pareigų.

21.8. Būtent atsakovas, kaip darbdavys, turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiantis konstatuotas tarnybinis nusižengimas, tačiau pirmosios instancijos teismas šia nuostata nesivadovavo bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir be pagrindo laikė, kad visos tarnybinio tyrimo išvadoje Komisijos nurodytos faktinės aplinkybės yra nustatytos, apsiribodamas tik vertinimu, ar išvada atitinka formalius reikalavimus.

21.9. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 13 d., 2016 m. spalio 14 d., 2016 m. spalio 18 d., 2016 m. spalio 26 d., 2016 m. spalio 27 d., 2016 m. spalio 29 d., 2016 m. lapkričio 4 d. automobiliu nesinaudojo, o Komisija nurodė, jog pareiškėjo ir asmens, kuriam buvo priskirtas automobilis, teiginiai yra priešingi ir Komisija neturi įrodymų, kad patvirtinti ar paneigti minėtus teiginius, tačiau kažkodėl to pakako atmesti visus pareiškėjo detalius paaiškinimus, konstatuojant, kad šiomis dienomis būtent jis naudojosi automobiliu. Taigi, pareiškėjo teigimu, toks tyrimas negali būti laikomas objektyviu ir tinkamu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.

21.10. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė imperatyvo, kad atliekant galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą būtina visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju teismas iš esmės apsiribojo tik atsakovo kaltinimą galimai patvirtinančių aplinkybių konstatavimu (iš esmės rėmėsi tik atsakovo pateikta tarnybinio tyrimo išvada) ir neatliko savarankiško įvertinimo, visiškai ignoruodamas pareiškėją galbūt išteisinančias aplinkybes.

21.11. Nors pareiškėjas teigė, kad laikydamas automobilį prie namų jį tvarkė ir plovė, bei prašė atsakovo pateikti garažo planą, kuriame būtų matyti įrengtos tarnybinių automobilių plovimo, tvarkymo ir pakrovimo vietos, o atsakovas tvirtino, kad tam nebuvo tarnybinio būtinumo, tačiau į bylą net nebuvo pateikti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti apie automobilio laikymo vietą ir joje esančias priemones aptarnauti automobilį. Be to, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, dėl ko automobilis buvo laikomas prie namų (pareiškėjas gyveno šalia garažo ir jis atvarydavo automobilį į Agentūrą, dėl ko nereikėdavo siųsti papildomo žmogaus; laikydamas automobilį prie namų pareiškėjas jį papildomai kraudavo iš buitinio elektros tinklo, dėl ko su automobiliu buvo galima nuvažiuoti didesnį atstumą), ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad Agentūra dėl to nepatyrė jokių išlaidų, t. y. nėra neigiamų tarnybinio nusižengimo padarinių.

21.12. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o griežtos tarnybinės nuobaudos paskyrimą (griežtas papeikimas) iš esmės lėmė aplinkybė, kad buvo tarnybinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė – pareiškėjas turi galiojančią nuobaudą (pastabą), paskirtą Agentūros direktoriaus 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu. Tačiau pareiškėjas 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymą ir juo paskirtą nuobaudą (pastabą) yra apskundęs teismui bei prašė stabdyti nagrinėjamąją bylą, kol įsiteisės sprendimas kitoje administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas ginčija anksčiau paskirtą tarnybinę nuobaudą. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir iš esmės net nepasisakė, ar tarnybinė nuobauda atitinka konstatuotą tarnybinį nusižengimą, bei nevertino fakto, kad paskirta ankstesnė nuobauda yra pareiškėjo ginčijama teisme.

21.13. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį bei delspinigius. Šiuo aspektu tvirtina, kad nagrinėjant ginčą dėl su tarnybos santykiais susijusių išmokų (šiuo atveju dėl priemokos) priteisimo, ginčui neturi reikšmės aplinkybė, jog neginčijamas administracinis aktas, kuriuo panaikinta priemoka pareiškėjui.

21.14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad skiriant jam tarnybinę nuobaudą buvo pažeista tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra, t. y. buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą: sudarant Komisiją, atlikusią tarnybinio nusižengimo tyrimą, nebuvo garantuotas Komisijos nešališkumas ir nepriklausomumas, o tyrimas buvo atliekamas neobjektyviai; Komisija, neturėdama tam jokių įgaliojimų, neteisėtai ir nepagrįstai nutarė atlikti papildomą tyrimą dėl automobilio naudojimo 2016 m. lapkričio 1–10 d. Pareiškėjo teigimu, jo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliekamas su dideliais trūkumais, kurie vertintini kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, todėl pati tarnybinė nuobauda negali būti vertinama kaip teisėta ir pagrįsta.

21.15. Nei Automobilių naudojimo taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyto draudimo naudoti tarnybinius automobilius po darbuotojo darbo valandų bei nedarbo dienomis. Automobilių naudojimo taisyklės numato tik draudimą naudotis tarnybiniu automobiliu ne tarnybinėms reikmėms. Todėl vien ta aplinkybė, kad automobilis buvo naudojamas po pareiškėjo oficialių darbo valandų ar nedarbo dienomis, nereiškia jokio galimo tarnybinio nusižengimo.

21.16. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas automobilį naudojo ne tarnybos reikmėms, o teismas dėl to nepasisakė. Šiame kontekste pareiškėjas pažymi, kad Komisija tarnybinio tyrimo išvadoje iš esmės rėmėsi Agentūros direktoriaus pateiktu paaiškinimu, kad tiriamu laikotarpiu jis nebuvo informuotas apie jokių pareiškėjui duotų Aplinkos ministerijos pavedimų vykdymą tiek darbo, tiek nedarbo valandomis ir automobilio naudojimą tokių pavedimui vykdymui. Tačiau nėra nustatyta jokio reikalavimo informuoti direktorių apie automobilio naudojimą. Be to, pagal pareiškėjo pareiginės instrukcijos 7.7 punktą, jis pagal kompetenciją atstovauja Agentūrai Aplinkos ministerijoje, kitose įstaigose ir organizacijose, o jokių asmeninių reikalų su ministerijos darbuotojais pareiškėjas neturi ir su jais bendrauja tik darbo klausimais. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad jis Agentūros direktorių paliekant įstaigą tarnybos ar darbo klausimais informuodavo žodžiu ar telefonu ir iki konflikto su direktoriumi dėl to nekildavo jokių problemų, tačiau po konflikto direktorius pradėjo neigti apie bet kokį informavimą. Nepaisant to, pareiškėjui pavyko rasti keletą elektroninių laiškų, kuriuose aptariamas dalyvavimas ministerijoje tarnybiniais klausimais bei atskirų direktoriaus pavedimų atlikimas.

21.17. Tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo, tačiau tuo pačiu konstatuota, kad tarnybinis pažeidimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Taigi, yra aiškus prieštaravimas tarp Komisijos nustatytos kaltės formos (aplaidumas) bei sunkinančios aplinkybės, kuri įmanoma, tik tuo atveju, jei konstatuojama, kad tarnybinis nusižengimas yra padarytas tyčia (savanaudiškų paskatų siekimas nėra galimas jų tiesiogiai nesiekiant).

22. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, išsamiai ir objektyviai ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, nustatė esmines bylai turinčias reikšmės aplinkybes bei priėmė pagrįstą sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pareiškėjas pats pripažino, kad Agentūros tarnybinis automobilis buvo laikomas jo namo kieme, kad jis automobilį plaudavo ir kraudavo iš buitinio tinklo, t. y. pareiškėjas automobiliu naudojosi ir jį saugojo pažeisdamas Automobilių naudojimo taisyklėse ir Automobilių saugojimo taisyklėse nustatytą tvarką. Todėl tam, jog būtų galima kelti klausimą dėl pareiškėjo atsakomybės už tarnybinio automobilio naudojimą ir saugojimą pažeidžiant nustatytą tvarką, nebuvo būtina papildomai tirti faktą, kurį pripažino pats pareiškėjas.

23.2. Pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl Agentūros Automobilių naudojimo taisyklių netinkamo suderinimo su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija neturi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Minėtų taisyklių nuostatos neprieštaravo aukštesnės galios teisės aktams ir pagal Agentūros vieningos duomenų valdymo sistemos duomenis pareiškėjas su jomis susipažino 2015 m. rugsėjo 1 d. 16.38 val., todėl privalėjo jų laikytis. Be to, pats pareiškėjas, pavaduodamas Agentūros direktorių, pasirašė Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. AV-273 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. AV-342 „Dėl tarnybinių automobilių“ pakeitimo“.

23.3. Pareiškėjo teiginiai, jog Agentūroje netinkamai pildomi tarnybinio automobilio kelionės lapai, neturėjo ir neturi esminės reikšmės tinkamam tarnybinio nusižengimo kvalifikavimui, kadangi kelionės lapai Agentūroje iš esmės yra pildomi siekiant fiksuoti degalų suvartojimą, o ne siekiant nustatyti, kas automobiliu naudojosi. Be to, pareiškėjo naudotas automobilis (Nissan Leaf) nenaudoja degalų, todėl kelionės lapų pildymas būtent šiam automobiliui nėra toks aktualus kaip kitiems Agentūros automobiliams.

23.4. Pagal 2016 m. vasario mėn. automobilio perdavimo ir priėmimo aktą Nr. BRS-6 pareiškėjas priėmė, o Agentūros Bendrųjų reikalų skyriaus vyresnysis specialistas V. B. (V. B.) perdavė automobilį Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su automobilio dokumentais ir kitu inventoriumi. Taigi, minėtas automobilis buvo perduotas pareiškėjui ir faktiškai jis visą tą laiką, kuris minimas 2016 m. lapkričio 30 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 12P-20, turėjo galimybes automobiliu naudotis savo nuožiūra, nesilaikydamas Agentūroje nustatytos naudojimosi tarnybiniais automobiliais tvarkos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog tarnybiniu automobiliu naudojosi ne jis, o kitas darbuotojas, arba kad tarnybinis automobilis nurodytomis datomis buvo naudojamas tarnybiniais tikslais. Savo paaiškinimuose pareiškėjas nenurodė, ar kitiems Agentūros valstybės tarnautojams, darbuotojams buvo perdavęs tarnybinio automobilio, kuriuo jis naudojosi, raktus, dokumentus, ar apie tai buvo informavęs už tarnybinių automobilių naudojimo kontrolę atsakingą asmenį arba materialiai atsakingą asmenį V. B. Tuo tarpu formalus tarnybinio automobilio priskyrimas materialiai atsakingam asmeniui V. B. nereiškia, jog faktiškai pareiškėjas automobilį perdavė atsakingam asmeniui. Pareiškėjas automobilį Bendrųjų reikalų skyriaus vyresniajam specialistui V. B. perdavė tik 2016 m. lapkričio 14 d. automobilio priėmimo ir perdavimo aktu Nr. BRS-7.

23.5. Pagal Agentūros Transporto stebėjimo ir kontrolės sistemos naudojimo taisykles, patvirtintas Agentūros direktoriaus 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. AV-354, šios sistemos administratoriui savo nuožiūra gali pasirinkti tikrinamus tarnybinius automobilius, o pareiškėjas pagrįstai nebuvo informuotas apie kitus sistemos administratoriaus tirtus tarnybinius automobilius ir jam buvo pagrįstai pateikti duomenys, susiję tik su jo naudotu tarnybiniu automobiliu bei galimu pažeidimu. Tokia informacija (apie kitus tirtus tarnybinius automobilius, juos naudojančius Agentūros valstybės tarnautojus ir darbuotojus) pareiškėjui neturėjo būti teikiama, nes ji susijusi su kitais Agentūros valstybės tarnautojais ir darbuotojais bei joje yra Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu saugomų duomenų. Be to, teisingam bylos išnagrinėjimui tokių duomenų pateikimas netgi neturi esminės reikšmės, nes keliant pareiškėjo atsakomybės klausimą atitinkamai ir duomenys turėjo būti pateikti tik apie jo naudojimąsi Agentūros tarnybiniu automobiliu. Tuo tarpu pats tarnybinio automobilio naudojimas nėra informacija apie darbuotojų gyvenimą, kadangi yra stebima ir kontroliuojama, kur vyksta tarnybinis automobilis. Atitinkamai visiems Agentūros valstybės tarnautojams ir darbuotojams žinoma, kad tarnybiniuose automobiliuose įrengtos stebėjimo ir kontrolės sistemos. Atsakovas kartu akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomos automobilio stebėjimo ir kontrolės sistemos klaidos atsiranda dėl to, jog ši sistema įsijungia automobiliui pradėjus judėti ir kelias pirmas minutes neskaičiuoja išvykimo taško, tačiau šios klaidos laikytinos mažareikšmėmis, neteikiančiomis klaidinančios informacijos apie automobilio naudojimą, ir nėra pagrindas šalinti pareiškėjo atsakomybę.

23.6. Atsakovo manymu, pareiškėjo prašomi prijungti prie bylos duomenys apie Agentūros direktoriaus galbūt padarytą panašaus tipo nusižengimą iš esmės neturi įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes tai neturi įtakos pareiškėjo atsakomybės klausimo sprendimui. Tiek pareiškėjui, tiek Agentūros direktoriui, tiek bet kuriam Agentūros darbuotojui kyla vienoda atsakomybė už automobilių naudojimo tvarkos nesilaikymą, todėl formalus asmens statusas kvalifikuojant nusižengimą reikšmės neturi. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prijungti (išsireikalauti)nurodytus papildomus pareiškėjo pageidaujamus įrodymus netikslinga.

23.7. Pareiškėjas argumentus dėl jo persekiojimo ir tendencingo nusistatymo prieš jį Agentūroje naudoja kiekvienoje tarnybinio nusižengimo tyrimo byloje. Tačiau šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, deklaratyvūs ir dažnai stipriai perdėti. Atsakovas pažymi, kad persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vykdomas, o tarnybinės nuobaudos jam buvo skiriamos turint pakankamą teisinį pagrindą ir yra motyvuotos. Pareiškėjui visada sudaromos galimybės pateikti pasiaiškinimus bei skiriamos nusižengimui proporcingos nuobaudos.

23.8. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, dėl to kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę, bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia pati tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 8, 9 ir 10 punktai numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (remiasi LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-360/2013, 2013 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013). Atitinkamai nagrinėjamu atveju pažeidimas, pažeidėjo kaltė bei visos susijusios aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos Agentūros motyvuotoje išvadoje, kurioje įvertinti visi su tarnybinio nusižengimo tyrimu susiję dokumentai, o pareiškėjo kaltė įrodyta surinktų dokumentų pagrindu.

23.9. Pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės dėl tarnybinio nusižengimo sukeltų padarinių neturi reikšmės jo atsakomybės kilimui, kadangi pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementas, jų nustatymas nėra reikšmingas formaliosios sudėties pažeidimas, o teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (remiasi LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014). Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjo veiksmai kaip objektui padarė žalą tarnybos tvarkai ir tarnybinėms pareigoms. Pareiškėjui buvo keliami aukštesnio pobūdžio rūpestingumo ir atidumo standartai dėl priskirtos atsakomybės apimties ir pareigų svarbos, todėl jis turėjo aiškiai atskirti, kad su viešuoju (valstybės ir visos visuomenės) turtu negalima elgtis kaip su privačiu (nuosavu), todėl pareiškėjo argumentai, kuriais jis akcentuoja rūpinimąsi tarnybine transporto priemone kaip savo nuosava, vertintini kritiškai, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame nevertinti tokie pareiškėjo argumentai, laikytinas teisingu, pagrįstu ir teisėtu.

23.10. Priemokos skyrimas, kaip ir panaikinimas, priskirtas Agentūros direktoriaus diskrecijai, todėl atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. lapkričio mėn. papildomų darbų, kurie viršytų įprastą darbo krūvį, mastas nebuvo padidėjęs, nebuvo jokio pagrindo tęsti pareiškėjui paskirtos priemokos mokėjimą. Todėl pareiškėjo argumentai, jog Agentūra turėjo mokėti jam priemoką iki pat 2016 m. gruodžio 31 d., t. y. iki tol, kol ji buvo paskirta Agentūros direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu, yra visiškai nepagrįsti ir vertintini kritiškai.

23.11. Pareiškėjo argumentai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos šališkumo yra nepagrįsti, pareiškėjas nušalinimo Komisijos narei D. P. nereiškė ir pats pripažino, kad tiriant tarnybinį nusižengimą asmeninio konflikto su šia Komisijos nare dar nebuvo. Tačiau kiekvienoje tarnybinio nusižengimo tyrimo byloje pareiškėjas naudoja identiškus argumentus dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos šališkumo.

23.12. 2016 m. lapkričio 14 d. pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. 11P-23, kurį pareiškėjui įteikė tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, buvo nurodytos aplinkybės dėl tarnybinio automobilio naudojimo 2016 m. lapkričio 1–10 d. Atitinkamai Komisija tyrė to paties pažeidimo, padaryto to paties pažeidėjo, tuo pačiu automobiliu atvejį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Komisija turėjo įgalinimus vykdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir dėl 2016 m. lapkričio 1–10 d.

23.13. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas naudojo tarnybinį automobilį ne tarnybos reikmėms (vyko juo į darbą ir iš darbo namo) vietoj asmeninio, t. y. jam, ar jo šeimos nariui priklausančio, automobilio, patvirtinta aplinkybę, kad pažeidimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Atsakovas nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad tarnybinis nusižengimas, padarytas dėl savanaudiškų paskatų, reikštų, jog pareiškėjo kaltės forma turi būti tik tyčia. Pažymi, kad kartais sunku būna atskirti, kada valstybės tarnautojas veikia netiesiogine tyčia, o kada dėl neatsargumo. Todėl, įvertinusi pareiškėjo paaiškinime nurodytas aplinkybes ir motyvus, Komisija pagrįstai nustatė, jog tokio pobūdžio tarnybinis nusižengimas padarytas dėl pareiškėjo aplaidumo.

23.14. Vertinant pareiškėjo pažeidimą buvo atsižvelgta į pažeidimo pobūdį, mąstą, kaltę, motyvus bei į tai, kad pareiškėjas užima aukštas pareigas Agentūroje, todėl labai gerai turėjo žinoti reikalavimus, keliamus valstybės tarnautojams, tačiau dėl aplaidaus elgesio šiuos reikalavimus pažeidė. Atsakovo manymu, tokio pobūdžio pažeidimai, kai supainiojami viešieji ir privatūs interesai bei turtas naudojamas savo naudai, negali būti pripažinti mažareikšmiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo padarytam pažeidimui buvo skirta proporcinga nuobauda.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. AP-329 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo 332,21 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 2,25 Eur delspinigių ir 0,07 proc. dydžio delspinigių nuo laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nuo 2017 m. sausio 5 d. iki šios dalies darbo užmokesčio sumokėjimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai ir yra proporcinga padarytam nusižengimui, o Agentūros direktoriaus 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymas Nr. AP-299, kuriuo įsakymas dėl priemokos skyrimo pareiškėjui buvo pripažintas netekusiu galios, šioje byloje neginčijamas, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad tarnybinės atsakomybės inter alia tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 12 d.). Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-463-662/2016, 2018 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018).

30. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015). Taigi, tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą ir nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja visi nurodyti tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ir yra pagrindas pareiškėjo tarnybinei atsakomybei kilti. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo galbūt padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, vertino laikydamasis minėtų ABTĮ reikalavimų ir padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, kurias paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jiems pritaria.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, gautoje patikrinti apeliacine tvarka administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, tinkamai išnagrinėjo bei įvertino atsakovo nurodytus faktus, kuriais remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, bei pareiškėjo argumentus ir nurodomas aplinkybes, kuriomis remdamasis pareiškėjas šioje byloje teigė, kad atsakovas neteisingai nustatė tokio pobūdžio faktus, ir pagrįstai pareiškėjo elgesį susiklosčiusioje situacijoje įvertino kaip tarnybinį nusižengimą.

33. Pabrėžtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. vasario mėn. automobilio perdavimo ir priėmimo aktu Nr. BRS-6 automobilis Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas pareiškėjui, kuris minėtą automobilį Bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiajam specialistui V. B. perdavė tik 2016 m. lapkričio 14 d. automobilio perdavimo ir priėmimo aktu Nr. BRS-7.

34. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog Agentūros tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. AV-342 „Dėl tarnybinių automobilių“ (2016 m. gegužės 4 d. įsakymo redakcija), 10 punktas aiškiai numato, kad „Agentūros darbuotojai tarnybiniais automobiliais naudojasi tik tarnybinėms reikmėms – funkcijoms ir pavedimams atlikti, neviršydami Agentūros direktoriaus patvirtintų tarnybinių automobilių ridos limitų ir degalų naudojimo normų“. Anksčiau galiojusios minėtų taisyklių redakcijos (2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcija) 11 punktas įtvirtino iš esmės analogišką nuostatą, kad „Agentūros darbuotojai <...> tarnybinį automobilį naudoja tik tarnybinėms reikmėms – funkcijoms ir pavedimams – atlikti neviršydamas Agentūros direktoriaus patvirtintos tarnybinio automobilio ridos limitų ir degalų naudojimo normos“. Pagal šių taisyklių 21 punktą (tiek 2016 m. gegužės 4 d. įsakymo, tiek anksčiau galiojusi 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcija), „tarnybiniai automobiliai laikomi ir saugomi Tarnybinių automobilių saugojimo taisyklėse (šių taisyklių 4 priedas) nustatyta tvarka“. Atitinkamai nurodytų taisyklių 4 priedo – Agentūros tarnybinių automobilių saugojimo taisyklių (tiek 2016 m. gegužės 4 d. įsakymo redakcija, tiek anksčiau galiojusios 2015 m. spalio 6 d. įsakymo ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcijos), 5 punktas numato, kad „tarnybiniai automobiliai po darbo [valandų], poilsio, švenčių dienomis, Agentūros darbuotojų ligos ar komandiruočių laikotarpiu, išskyrus tuos atvejus, kai į komandiruotę vykstama tarnybiniu automobiliu, laikomi nustatytoje nuolatinėje saugojimo vietoje“. Šiuo atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pagal Automobilių saugojimo taisykles nuolatinė ginčo automobilio saugojimo vieta buvo numatyta garaže (duomenys neskelbtini).

35. Tačiau iš byloje esančių duomenų neabejotinai nustatyta, kad, pavyzdžiui, 2016 m. spalio 5 d., 2016 m. spalio 6 d., 2016 m. spalio 10 d., 2016 m. spalio 13 d., 2016 m. spalio 18 d. ir kt. dienomis ne darbo valandomis, taip pat 2016 m. spalio 9 d., 2016 m. spalio 16 d., 2016 m. spalio 22 d. ir kt. dienomis savaitgaliais (poilsio dienomis) minėtas automobilis buvo akivaizdžiai naudojamas ne tarnybinėms reikmėms (pavyzdžiui, pareiškėjas tarnybiniu automobiliu važiuodavo iš nuolatinės jo saugojimo vietos į savo namus, taip pat juo iš namų vykdavo į darbą arba po darbo vykdavo namo), taip pat automobilis buvo laikomas pareiškėjo namo kieme, o ne nustatytoje nuolatinėje jo saugojimo vietoje. Nors pagal Agentūros tarnybinių automobilių saugojimo taisyklių 2 punktą (tiek 2016 m. gegužės 4 d. įsakymo redakcija, tiek anksčiau galiojusios 2015 m. spalio 6 d. įsakymo ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcijos) „tarnybiniai lengvieji automobiliai dėl tarnybinio būtinumo gali būti laikomi ir saugomi kitose vietose, nenurodytose Tarnybinių automobilių saugojimo taisyklėse, esant Agentūros direktoriaus (o jei jo nėra, – jį pavaduojančio asmens) leidimui“, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog objektyviai egzistavo tarnybinis būtinumas automobilį Nissan Leaf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikyti ir saugoti pareiškėjo namo kieme. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl minėto automobilio plovimo ir krovimo iš buitinio elektros tinklo šios išvados nepaneigia. Juolab kad iš bylos duomenų matyti, jog garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), yra galimybės nuplauti ir išsiurbti automobilį, taip pat įrengta elektromobilio įkrovimo sistema, o pareiškėjas turėjo elektroninį nurodyto garažo vartų atrakinimo / užrakinimo pultelį, kurį grąžino tik 2016 m. lapkričio 11 d.

36. Pagal Agentūros vieningos duomenų valdymo sistemos duomenis pareiškėjas su Agentūros tarnybinių automobilių naudojimo taisyklėmis ir jų priedais, be kita ko, Agentūros tarnybinių automobilių saugojimo taisyklėmis (2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo redakcija) susipažino 2015 m. rugsėjo 1 d. 16.38 val. Be to, pats pareiškėjas, pavaduodamas Agentūros direktorių, pasirašė Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. AV-273 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymo Nr. AV-342 „Dėl tarnybinių automobilių“ pakeitimo“. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, ir tai, kad vėlesniais pakeitimais esminės Agentūros tarnybinių automobilių naudojimo taisyklių nuostatos, kurių pažeidimas inkriminuotas pareiškėjui, iš esmės liko nepakitusios, taip pat atsižvelgus į pareiškėjo užimamas gana aukštas pareigas įstaigoje ir jam taikomus aukštus atidumo bei rūpestingumo standartus, pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo tinkamai supažindintas su tarnybinių automobilių naudojimo tvarka, atmestini.

37. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto tarnybinio nusižengimo nekilo neigiamos pasekmės, kadangi jis automobilį plovė ir iš buitinio elektros tinklo krovė savo lėšomis, o nuo garažo, kuriame turėjo būti saugomas automobilis, iki pareiškėjo namų yra gana nedidelis atstumas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog dėl tarnybinių nusižengimo gali kilti įvairaus pobūdžio neigiamos pasekmės, pavyzdžiui, sukeliamas neigiamas poveikis valstybės tarnybos reputacijai (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2489/2011), žala valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-279/2013) ir kt. Todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

38. Nors pareiškėjas dėl Komisijos nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog buvo galiojanti anksčiau paskirta nuobauda, akcentuoja, kad ši nuobauda buvo ginčijama, pabrėžtina, kad šiuo atveju buvo nustatyta ir kita pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tarnybinis nusižengimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų, todėl minėta aplinkybė dėl anksčiau paskirtos nuobaudos ginčijimo savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirta neproporcinga sankcija. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas per gana trumpą laikotarpį ne vieną kartą, t. y. iš esmės sistemiškai, tarnybinį automobilį naudojo ne tarnybos tikslais ir saugojo ne nustatytoje nuolatinėje saugojimo vietoje, o savo namo kieme, šiuo atveju leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarnybinis nusižengimas padarytas dėl savanaudiškų paskatų. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į visumą byloje nustatytų aplinkybių, pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, atitinka proporcingumo ir teisingumo principus.

39. Kartu pažymėtina, kad teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, Komisijos narių galimo šališkumo nenustatė, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nušalinimo Komisijos nariams nereiškė, o pareiškėjo nurodomas konfliktas su Komisijos nare D. P. kilo vėliau, t. y. jau surašius tarnybinio tyrimo išvadą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Kiti esminiai galbūt padaryti procedūriniai pažeidimai, įvertinus bylos medžiagą, taip pat nenustatyti.

40. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir likusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertinti apygardos administracinio teismo bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją ir panaikinti ginčijamą atsakovo Įsakymą. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nebepasisako. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta pagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo našta šiuo atveju buvo paskirstyta tinkamai, kadangi tarnybinio tyrimo metu surinktais ir byloje esančiais duomenimis atsakovas pagrįstai nustatė, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Tuo tarpu pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarytą išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjui priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai padidėjęs darbų mastas, atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, buvo paskirta Agentūros direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. AP-218, kuris Agentūros direktoriaus 2016 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. AP-299 pripažintas netekusiu galios. Tačiau pastarojo įsakymo dėl priemokos panaikinimo pareiškėjas šioje byloje neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir delspinigius, kadangi šis reikalavimas, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, yra nepagrįstas. Pabrėžtina, kad šią išvadą paneigiančių argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.

43. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius