2016-10-24 Nr. AB-20142-3-61-3-00563-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1709-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00563-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas), neišmokėtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės dalį – 784,4 Eur.

Pareiškėjas paaiškino, kad VRM 2007 m. lapkričio 27 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinės pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą, taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba), prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. VRM 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 1D-9703(11) nurodė, kad šis klausimas jau išspręstas teisme, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-103-629/2013 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A502-1274/2013 jo skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetė. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad minėtoje administracinėje byloje ginčas vyko tik dėl 2010-2011 m. laikotarpio, tačiau sumažinta valstybinė pensija buvo mokama ir 2012-2013 metais, nes Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu šio įstatymo 4 straipsnio galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012-2013 metams. Atstačius nuo 2014 m. sausio 1 d. valstybinių pensijų mokėjimą pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus grąžinta nustačius atitinkamą kompensavimo mechanizmą, tačiau šie jo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Pareiškėjas savo skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai. Teigė, kad paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012 -2013 m. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas diskriminuoja pareiškėją kaip valstybinės pensijos gavėją, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius ir asmenų lygiateisiškumo principą, nes įstatymų leidėjas pratęsė Laikinojo įstatymo galiojimą tik šiai asmenų grupei, ekonominės krizės našta buvo paskirstyta neproporcingai, nebuvo nustatytas valstybinių pensijų gavėjams neišmokėtos pensijos dalies (nuosavybės) taikant Laikinojo įstatymo straipsnį grąžinimo mechanizmas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 26) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo valstybinė pensija 2012–2013 metais buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri atitiko Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 37–38) pareiškėjo V. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta neterminuotai valstybinė pensija (VRM 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 11SP-3459, b. l. 21), nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 19 d. pažyma Nr. 11DP(P)-6525, b. l. 12–13, 24–25). VRM, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 11 d. prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 22), 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. 1D-9703(11) nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, o valstybinės pensijos dalis (3 320,4 Lt), neišmokėta taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui 2013 m. liepos 18 d. buvo išmokėta vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį (b. l. 11, 23).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundas, kuris grindžiamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų antikonstitucingumu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pareiškėjui 2013 m. liepos 18 d. buvo išmokėta 3 320,4 Lt valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (b. l. 11, 23). Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjo teisės nelaikytinos pažeistomis.

III. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 41–44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Apeliantas akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 ir 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik jų daliai ir tai, apelianto nuomone, pažeidžia finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principą, reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad teismas turėjo jo skundą tenkinti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu (b. l. 51) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje administracinėje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą dėl neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui V. G. 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 11SP-3459 nuo 2007 m. gruodžio 1 d. skyrė neterminuotai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 19 d. pažymos Nr. 11DP(P)-6525 duomenis VRM pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d.iki 2012 m. rugsėjo mėn. perskaičiavo taikydama Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, o nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai) taikydama tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-103-629/2013 (teisminis procesas Nr.3-61-3-01662-2010-1) pareiškėjo V. G. skundas buvo patenkintas iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, jam buvo priteista 3 320, 40 Lt valstybinės pensijos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kurio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tuo pačiu sprendimu teismas atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuri minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, priteisimo. Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas 2013 m. birželio 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A502-1274/2013) paliko nepakeistą. Atsakovas 2014 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 1D-9703(11) informavo pareiškėją, kad minėtas teismo sprendimas 2013 m. liepos 18 d. buvo įvykdytas pervedant pareiškėjui teismo priteistą 3 320,4 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2012-2013 metus, atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pratęsė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymą valstybinių pensijų gavėjams. Taigi ta aplinkybė, kad administracinėje byloje (teisminis procesas Nr.3-61-3-01662-2010-1) dalis ginčo laikotarpio (nuo 2012 m. sausio – rugsėjo mėn.) yra ta pati, kaip ir nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindas nutraukti šią nagrinėjamos bylos dalį, nes pareiškėjas savo teisių 2012-2013 m. pažeidimą dėl paskirtos valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjamoje byloje grindė kitu teisniu pagrindu, t.y. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, kuriais kai kurių Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas 2012-25013 metams.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadovaudamasis minėtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, atsakovas pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją ginčui aktualiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo perskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, atsižvelgdamas į minėtus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Apelianto argumentai dėl netinkamo teisės normų taikymo priimant skundžiamą sprendimą nepagrįsti. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš naujo kelia klausimus, į kuriuos minėtoje konstitucinės justicijos byloje pagal kompetenciją atsakė Konstitucinis Teismas.

Atsakydama į apelianto argumentus esą Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012-2013 m. ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik jų daliai (pareiškėjui aktualiai pareigūnų ir karių valstybinei pensijai) pažeidžia finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principą, diskriminuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, jog valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nesiekė 20 procentų (sudarė 14,74 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „ Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pažymėtina, kad teisės į konkretaus dydžio pensiją asmeniui negarantuoja ir apelianto nurodyta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad “Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“.

Pagal EŽTT jurisprudenciją Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo pirmasis imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t.y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad minėto įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Dėl apelianto nurodyto Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo tesėjų kolegija pažymi, kad šis įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Minėto įstatymo

1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi. Dėl pareiškėjo nurodyto Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio pažymėtina ir tai, kad jis nustato kokie švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias teises. Pareiškėjo šioje byloje iškeltas administracinis ginčas nesusijęs nei su moterų ir vyrų lygių galimybėmis, nei su švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veiksmais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir valstybinės pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kurio galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas, bei aptartuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Minėta, kad pareiškėjo teisės, kurios buvo pažeistos neišmokant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos, perskaičiavimui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kurio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, teismo buvo apgintos administracinėje byloje (teisminis procesas Nr.3-61-3-01662-2010-1) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimu ir LVAT 2013 m. birželio 17 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi LVAT suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas