2013-04-16 Nr. BB-571-1-10-1-00778-2009-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-188/2013

Proceso Nr.1-10-1-00778-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.

1.2.20.6. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 24 d. laikas.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. J. išteisintas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nukentėjusiojo G. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad siekdamas apgaule iš draudimo bendrovės savo naudai įgyti draudiminę išmoką ir iš to pasipelnyti, veikdamas tiesiogine tyčia, 2008 m. liepos 18 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas įspėtas pagal BK 236 straipsnį dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tą patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, nurodydamas, kad 2008 m. liepos 17 d., nuo 21.30 val. iki 23.30 val., pagrobtas jam priklausantis automobilis „Mercedes Benz S 600“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovėjęs namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme.

Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis 2008 m. liepos 18 d. kreipėsi į draudimo bendrovę UAB „ (duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), dėl draudimo išmokos gavimo už tariamai pagrobtą automobilį, taip jis apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėja prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jos ginamajam nutraukti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, arba perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad pagal BK 236 straipsnio 1 dalį už melagingą įskundimą atsako asmuo, melagingai įskundęs įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti. Žodis „melagingas“ suponuoja tik tiesioginę tyčią, t. y. kaltininkas turi suvokti, jog melagingai praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir nori taip veikti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neįvardijo, kokie A. J. veiksmai vertintini kaip įrodantys jo tyčios kryptingumą melagingai pranešti apie nebūtą nusikaltimą ir neteisėtai gauti draudiminę išmoką. Be to, sprendimas dėl A. J. kaltės nemotyvuotas. Šios klaidos neištaisė ir apygardos teismas. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, kokie nuteistojo A. J. veiksmai ar kokios faktinės bylos aplinkybės leidžia teigti, kad jis suvokė (suprato), jog jam priklausantis automobilis nėra pavogtas ir, žinodamas tai, sąmoningai kreipėsi į policijos įstaigą. Kasatorės nuomone, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu. Be to, teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nes, priimdamas skundžiamą nutartį, įrodymus vertino šališkai ir tik tam tikrus įrodymus, kuriuos, remdamasis neaiškiais kriterijais, pripažino reikšmingais, o ne visų surinktų įrodymų visumą, ir tai, kasatorės nuomone, sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą.

Teismai nepasisakė ir objektyviai neįrodė, kad būtent A. J. įvykdė ar inscenizavo jam priklausančio automobilio vagystę, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog šio nuteistojo veiksmuose buvo tyčia sąmoningai pranešti apie „nebūtą nusikaltimą“. Taip teismų sprendimuose buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes jie grindžiami prielaidomis, abejonėmis ir atsitiktinumais. Byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad nuteistasis A. J. savo veiksmais, melagingai pranešęs apie nebūtą nusikaltimą, siekė užvaldyti svetimą turtą – nepagrįstai gauti draudimo išmoką.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras R. Žukauskas prašo atmesti nuteistojo A. J. gynėjos kasacinį skundą.

Prokuroras teigia, kad kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Priešingai nei teigia kasatorė, apygardos teismas motyvuotai atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius tiek su įrodymų vertinimu, tiek ir su baudžiamojo įstatymo taikymu. Taip pat teismas tinkamai įvertino ir tuos liudytojo E. Ž. parodymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, tarp jų ir paties nuteistojo parodymams. Prokuroras, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teigia, jog tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinio skundo argumentus įvertino ne taip, kaip to nori kasatorė ir (ar) jos ginamasis, nėra pagrindas teigti apie netinkamą apeliacinio skundo išnagrinėjimą. apibendrindamas prokuroras teigia, kad kasaciniame skunde nurodytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų šioje byloje priimtus procesinius sprendimus nėra pagrindo.

Nuteistojo A. J. gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis), kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formali, t. y. jis baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Nusikaltimas padaromas tyčios kaltės forma ir žodis „melagingas“ suponuoja tik tiesioginę tyčią: asmuo supranta, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką. Suvokdamas, kad praneša apie nebūtą nusikaltimą, kaltininkas siekia tą daryti.

Kasatorė teigia, kad byloje nėra jos ginamojo kaltę patvirtinančių įrodymų. Tokie jos argumentai nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų faktinių duomenų visuma.

Pirmosios instancijos teismas kasatorės ginamojo kaltę grindė byloje surinktų įrodymų visuma (pareiškimu-protokolu, liudytojų V. R., E. Ž. parodymais, automobilius „Mercedes Benz“ gaminančios bendrovės „Daimler AG“ atliktais tyrimais, specialistų išvadomis ir kitais įrodymais). Apie tariamą įvykį policijos pareigūnams pats nuteistasis pranešė telefonu (T. 1, b. l. 35), protokole-pareiškime savo parašu patvirtino, kad yra įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, šiame pareiškime ir apklausų metu melagingai nurodė apie tariamai pagrobtą jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz S 600“ ir pateikė šio automobilio užvedimo raktelius bei dokumentus (T. 1, b. l. 26). Būtent šio protokolo-pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Šio tyrimo metu nustačius naujas aplinkybes, pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas A. J. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Kolegijai nekelia abejonių šio tyrimo metu atlikta bendrovės „Daimler AG“ raktų ekspertizė, kurios metu konstatuota, jog tik vienas iš kelių A. J. pateiktų policijos pareigūnams ir UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams automobilio „Mercedes Benz S 600“ nuotolinių bangų užvedimo raktelių, mechaninių raktų ir elektroninių raktelių-kortelių priklauso A. J. vardu registruotam automobiliui „Mercedes Benz S 600“ (T. 3, b. l. 26-31). Byloje nėra duomenų, kad minėti įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytą tvarką. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis ir jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kasatorė teisi teigdama, kad šioje byloje neįrodyta, jog būtent jos ginamasis pagrobė ar inscenizavo jam priklausančio automobilio vagystę, tačiau veikos, numatytos BK 236 straipsnio 1 dalyje, inkriminavimui tai reikšmės neturi, nes aptariamą nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė yra melagingos informacijos pateikimas apie nebūtą nusikaltimą institucijai, turinčiai teisę vykyti baudžiamąjį persekiojimą. Svarbu ir tai, kad A. J. policijos darbuotojams pateikė automobilio užvedimo raktus (nuotolinių bangų užvedimo raktelį, mechaninį raktą ir elektroninį raktelį-kortele) ne nuo tariamai iš jo pavogto automobilio „Mercedes Benz S 600“, o nuo liudytojo E. B. automobilio, į kurį liudytojas E. Ž. sudėjo atitinkamas dalis, išimtas iš A.

J. priklausančio, tariamai pagrobto ir vėliau išardyto automobilio, ir tokiu būdu pateikė policijai suklastotus duomenis bei melagingą informaciją apie nebūtą nusikaltimą. Be to, jis, siekdamas gauti draudimo išmoką už tariamai pagrobtą automobilį, tokią pat melagingą informaciją pateikė ir draudimo bendrovei. Kad kasatorės ginamasis turėjo tiesioginę tyčią apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, patvirtina ir tai, jog jis ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ 89820 Lt draudimo išmoką už minėtą tariamai iš A.

J. pavogtą automobilį „Mercedes Benz S 600“. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, neturėdamas visos informacijos apie šioje byloje tiriamą nusikalstamą veiką, 2009 m. spalio 5 d. sprendimu tenkino A. J. ieškinį iš dalies ir priteisė iš UAB DK „(duomenys neskelbtini)“ A. J. draudimo išmoką – 81810 Lt (T. 1, b. l. 100–103). Tai, kad šis sprendimas aukštesnės instancijos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu buvo panaikintas, nustačius, jog nebuvo įvykęs draudiminis įvykis, nepaneigia šioje byloje abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kad A.

J. pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – 81 810 Lt, priklausančių UAB DK „(duomenys neskelbtini)“. Šioje byloje svarbi aplinkybė yra ir tai, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. liepos 15 d. nutartimi pritaikė A. J. piniginėms lėšoms, kilnojamiems daiktams ir nekilnojamam turtui laikinąsias apsaugos priemones. Pagal šią nutartį VĮ „Regitra“ duomenų bazėje 2008 m. liepos 16 d. buvo įregistruotas areštas šioje byloje aptariamam automobiliui „Mercedes Benz S 600“.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. J. suvokė, jog policijos pareigūnams praneša apie nebūtą nusikaltimą, ir siekė tai daryti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo A. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų, įrodymų vertinimo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde gynėja tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, tačiau nenurodo, kurios konkrečiai šio straipsnio dalių nuostatos buvo pažeistos ir bylai reikšmingos aplinkybės liko neišnagrinėtos. Pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) buvo esmingai pažeistos, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Deklaratyvūs ir bylos medžiagai prieštaraujantys argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Be to, byloje nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Todėl toks kasacinio skundo argumentas paliekamas nenagrinėtas.

Priešingai nei teigia kasatorė, apygardos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo ir BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo motyvuotai atsakė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl A. J. nuteisimo yra pagrįstos ir atitinkančios faktines bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla apeliacine tvarka patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, faktinių bylos aplinkybių nustatymo yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Nuteistojo gynėjos teiginiai dėl šališkai vertintų įrodymų (jos nuomone, teismas vertino tik kaltinančius A. J. duomenis, teisinančių pakankamai neįvertino arba iš viso nevertino, jos ginamojo kaltę grindė prielaidomis) nepagrindžia jokių išvadų apie teismų padarytas teisės taikymo klaidas tiriant ir vertinant įrodymus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja nuteistasis ir (ar) jo gynėja šioje byloje, jų vertinimas apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Kasatorės argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo susiję su, jos nuomone, teismų netinkamu įrodymų įvertinimu, nepriimtais jos ir jos ginamojo pasiūlymais vertinti įrodymus kitaip. Toks deklaratyvus argumentavimas neįrodo, kad buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos principai, be to, šiuo atveju kolegija nekonstatuoja esminio BPK nuostatų vertinant įrodymus pažeidimo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. J. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis

Viktoras Aidukas