2021-03-31 Nr. AB-6567-3-61-3-03840-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2293-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03840-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. Z., S. B., R. N., E. P., L. Ž., J. I., I. K.-K., R. G., N. P. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. Z., S. B., R. N., E. P., L. Ž., J. I., I. K.-K., R. G., N. P. ir V. M. skundą atsakovams Vilniaus regiono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, dėl priemokos už darbą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. Z., S. B., R. N., E. P., L. Ž., J. I., I. K.-K., R. G., N. P. ir V. M. (toliau – ir pareiškėjai) 2019 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu skundu), prašydami: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus regiono apylinkės teismo solidariai pareiškėjams E. Z. – 67 958,07 Eur, S. B. – 41 572,08 Eur, R. N. – 50 960,95 Eur, E. P. – 70 355,67 Eur, L. Ž. – 17 858,41 Eur, J. I. – 20 886,01 Eur, V. M. – 21 577,84 Eur, I. K.-K. – 13 342,96 Eur, N. P. – 16 335,13 Eur, R. G. – 32 213,14 Eur priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; 2) priteisti pareiškėjams delspinigius už vėlavimą atsiskaityti: E. Z. – 8 562,716 Eur, S. B. – 5 238,082 Eur, R. N. – 6 421,08 Eur, E. P. – 8 864,81 Eur, L. Ž. – 2 250,16 Eur, J. I. – 2 631,64 Eur, V. M. – 2 718,81 Eur, I. K.-K. – 1 681,21 Eur, N. P. – 2 058,23 Eur, R. G. – 4 058,86 Eur. Tuo atveju, jei teismas laikytų, kad kitaip turėtų būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas, prašė šį terminą atnaujinti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skundą (patikslintą skundą) grindė šiais argumentais:

2.1. 2003 m. sausio 9–10 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose Ukmergėje, Kęstučio a. 1, koridoriuje ant grindų ir stovinčiuose gėlių vazonuose bei posėdžių salėje stovinčiuose vazonuose buvo rasta gyvsidabrio. Pareiškėjai beveik 10 metų dirbo gyvsidabriu užtreštose teismo patalpose ir apie tai sužinojo tik 2019 m. birželio 6 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 (toliau – LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartis) padarė išvadas, kad byloje nesant duomenų apie tai, kad gyvsidabrio teisme galėjo atsirasti kokio nors kito incidento metu, teismas pagrįstai šių netiesioginių įrodymų visumą pripažino pakankama išvadai, kad 2012 m. teisme rastas gyvsidabris buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m. Minėtoje byloje konstatuota, kad gyvsidabris buvo Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato konstrukcijose visą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. Visą šį laikotarpį dirbant gyvsidabriu užterštose teismo patalpose, pareiškėjams buvo nustatyti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.

2.2. Pareiškėjai nurodė, kad dėl prastos savijautos, jiems dirbant gyvsidabriu užterštose teismo patalpose, buvo diagnozuotos ligos ir beveik visiems pareiškėjams pasireiškė tie patys simptomai (duomenys neskelbtini). Taigi iš to akivaizdu, kad pareiškėjai 10 metų teisme dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl, vadovaujantis žemiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, turi teisę reikalauti priedo už darbą kenksmingomis ir sveikatai pavojingomis darbo sąlygomis.

2.3. Pareiškėjų įsitikinimu, priedas už darbą, kurį jie dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti priteistas už visą kenksmingomis sąlygomis dirbtą laikotarpį. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, kurioje buvo numatyta, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, o pagal šio straipsnio 3 dalį, nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų nuo pareiginės algos. Būtent toks priemokos dydis buvo įtvirtintas iki 2008 m. gruodžio 31 d., o nuo 2009 m. sausio 1 d. priemokos dydis negalėjo viršyti 20 procentų pareiginės algos.

2.4. Pareiškėjų (teisėjų) skunde nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno žmogaus teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir DSSĮ) (kuris turi būti taikomas ir teisėjams), numatyta, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Pareiškėjai dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl, remiantis VTĮ, jie turėjo gauti priemoką už kenksmingas darbo sąlygas. Aplinkybė, kad konkretus apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių sąlygų, dydis nenustatytas kolektyvinėje ar darbo sutartyse, neatleidžia darbdavio nuo įstatymo imperatyviai nustatytos pareigos mokėti už darbą tokiomis sąlygomis padidintą darbo užmokestį (LAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino, kad Senojo Darbo kodekso 298 straipsnis bei 301 straipsnis, kuriose buvo įtvirtinta identiška nuostata, kad darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 m., prieštarauja Konstitucijai. Taigi toks reguliavimas, kuris ribojo galimybę teismui priteisti nesumokėtas su darbo užmokesčiu susijusias sumas už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. O tai reiškia, kad šios bylos pareiškėjams priedas už darbą, kurį jie dirbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti priteistas už visą kenksmingomis sąlygomis dirbtą laikotarpį.

2.5. Nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK), nei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nenumatytas priemokos už darbą, dirbtą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydis. VTĮ yra įtvirtinti kitokie priemokų už kenksmingas darbo sąlygas dydžiai, kurie skaičiuojami procentais nuo valstybės tarnautojų ar pareigūnų pareiginės algos. Teikiant pirminį skundą, pareiškėjai priemoką skaičiavo taikydami 30 proc. nuo minimalios mėnesinės algos, nes toks reguliavimas buvo įtvirtintas iki 2001 m. sausio 1 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio 6 dalyje. Patikslintame skunde formulavo reikalavimą priteisti 30 proc. priemokos dydį nuo pareiginės algos.

2.6. Dėl prašymo atnaujinti terminą pareiškėjai nurodė, kad iki 2019 m. birželio 6 d., kuomet LAT priėmė nutartį, pareiškėjams nebuvo žinoma (jie neturėjo jokių konkrečių įrodymų), kad gyvsidabris teisme buvo 10 metų, t. y. kad 10 metų pareiškėjai dirbo kenksmingomis sąlygomis. Tik sužinoję apie šį faktą, pareiškėjai nedelsiant ėmėsi aktyviai ginti savo teises. Be to, šiuo atveju, pareiškėjų skundo reikalavimas yra priteisti priemoką prie darbo užmokesčio už kenksmingas darbo sąlygas, t. y. pareiškėjai siekia prisiteisti teisingą darbo užmokestį, kuris yra garantuojamas Konstitucijos ir už ne bet kokį darbą, o darbą tarnaujant valstybei, atliktą kenksmingomis ir sveikatai pavojingomis sąlygomis.

3. Atsakovas Vilniaus regiono apylinkės teismas atsiliepimuose su pareiškėjų skundu (patikslintu skundu) nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus, prašė taikyti ieškinio senatį. Atsiliepimuose šis atsakovas nurodė, kad:

3.1. Nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad jie nepraleido trejų metų senaties termino. Pareiškėjai apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ne po 2019 m. birželio 6 d. LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, o dar 2013 metų liepos mėnesį. 2003–2012 metų įvykiai teisme, su tais įvykiais susiję pareiškėjų sveikatos tikrinimai 2013 metų sausio mėnesį bei pašalpų išmokėjimo faktas 2013 metų liepos mėnesį neabejotinai pareiškėjams dar 2013 metų liepos mėnesį leido suprasti, kad buvo dirbama užterštose teismo patalpose. Pareiškėjai, žinodami apie darbą gyvsidabriu užterštose patalpose, darbdaviui reikalavimo dėl priemokos prie darbo užmokesčio nekėlė.

3.2. Pareiškėjai savo reikalavimą grindžia VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Tačiau, atsakovo manymu, šios nuostatos pagrindu priemoka prie darbo užmokesčio mokama tuomet, kai prieš pradedant dirbti darbą ar jo eigoje yra speciali sąlyga, jog pats darbas pagal darbinių funkcijų atlikimo specifiką yra kenksmingas ir ši aplinkybė darbo teisinio santykio šalims yra žinoma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų dirbamas darbas teisme savaime nebuvo susijęs su kenksmingais veiksniais, pareiškėjai dirbo protinį darbą valstybės institucijoje, todėl nebuvo ir pagrindo mokėti priemokos pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

3.3. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 visiems pareiškėjų kolegoms (Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams) buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jų sveikatai padarytą žalą, dirbant užterštose teismo patalpose. LAT minėtoje civilinėje byloje konstatavo, kad gyvsidabrio išliejimas teisme buvo vienkartinis trečiųjų asmenų nusikalstamų veikų padarinys. Pareiškėjai ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo yra kreipęsi ir į bendrosios kompetencijos teismą. Taigi, pareiškėjai jau pasirinko savo teisių gynimo būdą, t. y. neturtinės žalos atlyginimą už jų sveikatai padarytą žalą. Neturtinės žalos atlyginimas už ieškovų sveikatai padarytą žalą šiuo atveju yra vienintelis jų teisių gynimo būdas, o dar ir priemokos priteisimas būtų nepagrįstas.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vyriausybė, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimuose su pareiškėjų skundu (patikslintu skundu) nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus, prašė taikyti ieškinio senatį. Atsiliepimus šio atsakovo atstovas grindė šiais argumentais:

4.1. Pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio 2002 m. Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme. DK 27 straipsnio 5 dalies taisyklė nustatė, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatos, jeigu DK ir kituose įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. DK nereglamentuoja ieškinio senaties termino praleidimo padariniu, todėl šis klausimas spręstinas vadovaujantis CK nuostatomis. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą.

4.2. Pareiškėjai priemoką už darbą, dirbtą esant kenksmingomis sąlygomis gyvsidabriu užterštose patalpose (Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpos), reikalauja laikotarpiais nuo 2003 m. iki 2012 m. Visiems pareiškėjams dar 2013 m. sausio 11 d. buvo atlikti neurotoksikologijos tyrimai, kuriais buvo nustatomi (duomenys neskelbtini) kiekiai jų plaukuose, kraujyje ir paros šlapime. Beveik visiems pareiškėjams 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais buvo nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), todėl, atsakovo atstovo teigimu, laikytina, kad apie savo galimai pažeistą teisę, t. y. jog jie dirbo Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, kuriose buvo rastas gyvsidabris bei tai, kad jiems diagnozuotas (duomenys neskelbtini), sužinojo 2013 m. balandžio–gegužės mėn. Dar 2013 m. atliekant neurotoksikologijos tyrimus ir diagnozavus pareiškėjams (duomenys neskelbtini), jie turėjo suprasti apie galbūt jų pažeistas teises ir galbūt padarytą žalą jų organizmui.

4.3. Didžiajai daliai pareiškėjų 2013 m. liepos 5 d. buvo išmokėtos po 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus (duomenys neskelbtini), o 2013 m. gruodžio mėn. – 3,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos. Taigi pareiškėjai, kuriems buvo mokomos pašalpos, turėjo suvokti ir suvokė priežastis, dėl kurių šios pašalpos buvo mokamos. Būtent pašalpų mokėjimo faktas leido jiems dar 2013 m. balandžio ir gegužės mėnesiais suvokti apie galimą teisių pažeidimo momentą ir laiku kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių.

4.4. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalyje bei 2002 m. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytu 3 metų ieškinio senaties terminu, kuris vėliausiai prasidėjo 2013 m. gegužės 14 d., o baigėsi 2016 m. gegužės 14 d., atsakovo Lietuvos valstybės atstovas prašė pareiškėjų skundą atmesti praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą.

4.5. Dėl priemokos už darbą, dirbtą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, paaiškino, kad darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl apmokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų visų pirma priklauso nuo to, ar tokios specialios darbo sąlygos yra žinomos. Pasak atsakovo atstovo, darbdavys šiuo atveju nežinojo, kad teismo patalpose yra gyvsidabrio, o teismo valstybės tarnautojai ir darbuotojai dirba pavojingomis sąlygomis. Ši aplinkybė darbdaviui tapo žinoma tik tuomet, kai gyvsidabris buvo rastas 2012 m. gruodžio 12 d. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad darbdavys, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismas su pareiškėjais turėjo susitarti ir dėl priedo už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Be to, darbas teisme pats savaime nėra susijęs su darbu pavojingomis sąlygomis, o kaip yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, gyvsidabris teismo patalpose atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Taigi pareiškėjų reikalavimai priteisti priedą už darbą, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, ir delspinigius yra nepagrįsti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai reikalavimą kildina iš to, jog visą ginčo laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. jiems dirbant gyvsidabriu užterštose teismo patalpose, buvo nustatyti (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovas ir atsakovas Vilniaus regiono apylinkės teismas prašo pareiškėjų reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2, 8 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi teismų praktiką dėl ieškinio senaties taikymo.

8. Teismas vertino, kad pareiškėjai galėjo kreiptis į teismą vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią darbo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. lapkričio 12 d. Pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl kenksmingų darbo sąlygų nuo tada, kai jiems 2013 m. buvo atlikti neurotoksikologijos tyrimai, kuriais buvo nustatomi (duomenys neskelbtini) kiekiai jų plaukuose, kraujyje ir paros šlapime. Iš teismui pateikto skundo turinio akivaizdu, jog pareiškėjai ir patys savo iniciatyva kreipėsi dėl įvairių savo sveikatos nusiskundimų į šeimos gydytojus, nes jautė įvairius sveikatos pablogėjimus (susirgimus).

9. Teismas nustatė, kad Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2013 m. sausio 17 d. paskelbė ekstremalią padėtį dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo pastate 2012 m. gruodžio 12 d. rasto gyvsidabrio. Tiek spaudoje, tiek per televiziją gyvsidabrio radimas Ukmergės rajono apylinės teisme sukėlė labai didžiulį rezonansą visuomenėje, todėl teismas neabejojo, kad pareiškėjai, kurie tuo metu arba prieš tai dirbo Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpose, turėjo suprasti, kad jiems galbūt kilo neigiamos pasekmės sveikatai dėl kenksmingų darbo sąlygų (rasto gyvsidabrio). Didžiajai daliai pareiškėjų 2013 m. liepos 5 d. buvo išmokėtos po 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus (duomenys neskelbtini), o 2013 m. gruodžio mėn. – 3,5 minimalios mėnesinės algos dydžio materialinės pašalpos (Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. 6P-100-(1.1) „Dėl materialinių pašalpų Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams“, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 6P-221-(1.1) „Dėl materialinių pašalpų Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojams“, priskaitymų-išskaitymų žiniaraštis už 2013 m. gruodžio mėn., Ukmergės rajono apylinkės teismas materialinių pašalpų žiniaraštis Nr. 19 mp 2013 m. liepos 5 d.). Iš šių įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjai, kuriems buvo mokomos pašalpos, turėjo suvokti ir suvokė priežastis, dėl kurių šios pašalpos buvo mokamos. Todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad apie savo teisių pažeidimą jie suprato tik LAT 2019 m. birželio 6 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019.

10. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, teismas nustatė, kad viena iš pareiškėjų (V. M.) kreipėsi į teismą dėl tais pačiais pagrindais kilusios žalos ir Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu patenkino ieškovų ieškinius iš dalies, tarp jų ir V. M. ieškinį, ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią ieškinio dalį atmetė. Šis sprendimas paliktas galioti (teisminio proceso Nr. 2-68-3-43591-2015-9). Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. spalio 19 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą šioje byloje. Nutartyje teismas konstatavo, kad ieškovė jau pirminėje byloje rėmėsi argumentu, kad gyvsidabris teismo rūmuose buvo nuo 2003 iki 2012 m. pabaigos, vadinasi ši aplinkybė jai buvo žinoma.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pateiktu išaiškinimu dėl tuo metu galiojusio Darbo kodekso 298 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai. Šiame nutarime konstatuota, kad tuomečio Darbo kodekso 298 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, nes riboja galimą priteisti sumą darbuotojui, o tuo pačiu ir teismo galimybes vykdyti teisingumą. Tai pat šiame nutarime pasisakyta, kad nustatytas terminas nėra ieškinio senaties terminas, kuris pagal šio kodekso 27 straipsnio 1 dalį apibrėžiamas kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi aptariama nuostata, teismo vertinimu, nėra aktuali, sprendžiant klausimą dėl senaties termino.

12. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimui dėl priemokos už darbą priteisimo.

13. Teismas nurodė, kad, nors senaties termino taikymas būtų pakankamas pagrindas atmesti pareiškėjų reikalavimus, siekdamas, kiek įmanoma išsamesnio bylos išnagrinėjimo, teismas pasisako ir dėl pareiškėjų argumentų dėl priemokos priteisimo. Teismas vertino, kad nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. kai įsigaliojo DK, kurio 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) numatė priemoką už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Ši priemoka negali viršyti 20 proc. pareiginės algos dydžio (iki 2009 m. buvo nurodyta, kad visos priemokos negali viršyti 60 proc.) Teisėjų darbo užmokestį reguliuojančiuose įstatymuose – Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme, Teisėjų atlyginimų įstatyme – nebuvo ir nėra numatyta galimybė mokėti priemokas esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų. LAT išplėstinė kolegija, aiškindama nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 192 straipsnio taikymą pažymėjo, kad darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą; darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti; tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (LAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011).

14. Teismas pabrėžė, kad visuotinai žinoma, jog gyvsidabrio garai yra pavojingi sveikatai. Jų buvimas teisėjo, teisėjo padėjėjo, teismo sekretoriaus ar kitų teismo darbuotojų darbo aplinkoje nėra natūrali ir privalomai lydinti darbo sąlyga. Akivaizdu, kad atvirkščiai – tokia sąlyga net neturėtų būti. Taigi niekaip negalima daryti išvados, kad teismo darbuotojų darbe nebuvo įmanoma nustatyti normalių darbo sąlygų ir kenksmingumas atsirado dėl pačios darbo specifikos. Gyvsidabrio užterštumas ne tik, kad galėjo, bet ir turėjo būti eliminuotas. LAT minėtoje 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 konstatavo, kad gyvsidabrio išliejimas buvo vienkartinis trečiųjų asmenų veiksmų padarinys.

15. Teismas nurodė, kad teisėjų atlyginimą reguliuojantys įstatymai net nenumatė galimybės mokėti priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Taigi tam tikroje profesinėje srityje įstatymų leidėjas laikėsi nuostatos, kad pagal darbo pobūdį nėra pagrindo laikyti, kad darbo sąlygos nukrypsta nuo normalių. Tuo pačiu nėra pagrindo laikyti, kad ir kitų teismo darbuotojų darbo sąlygos dėl darbo specifikos laikytinos nukrypstančiomis nuo normalių.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjai patyrė pasekmes dėl veiksmų, kurie iš esmės yra neteisėti. Pirma, nei darbdavys, nei darbuotojai apie juos nežinojo. Antra, dėl tokių sąlygų (užterštumo gyvsidabriu) darbdavys ir darbuotojai net negalėjo susitarti. Kitaip reikštų, kad tokiu būdu pažeidimas tampa įteisintas (legalizuotas). Teismas sutiko su pareiškėjais, kad jie nepagrįstai ir ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių atsidūrė pažeidžiamoje padėtyje, tačiau esminis faktinis pagrindas, kuriuo jie remiasi, yra neteisėti veiksmai, o tokiu atveju galėtų būti taikomas deliktinės atsakomybės institutas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjai dėl darbo užterštoje aplinkoje su ieškiniu yra kreipęsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-2580-727/2020). Taigi pareiškėjų pasirinktas reikalavimas priteisti išmoką už darbą kenksmingomis sąlygomis negali būti tenkinamas.

17. Pritaikęs ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs reikalavimo priteisti išmokas už kenksmingas darbo sąlygas, teismas netenkino ir išvestinį reikalavimą priteisti delspinigius. Teismas nurodė, kad, netenkinus pareiškėjų reikalavimų, negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

III. 18. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pateiktą patikslintą skundą tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo priteisti pareiškėjams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į pareiškėjų aiškinimą, kada šie sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad 10 metų dirbo kenksmingomis sąlygomis. Teismui pateiktame skunde jie nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019 m. birželio 6 d. priėmus LAT nutartį, kurioje, ištyrus pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, buvo konstatuota, kad 2012 m. gruodžio mėn. teismo patalpose rastas gyvsidabris yra tas pats nuo 2003 m. sausio mėn. nesurinktas gyvsidabris. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tuo pačiu momentu, kai 2012 m. gruodžio mėn. teismo patalpose buvo rastas gyvsidabris; kai Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2013 m. sausio 17 d. paskelbė ekstremalią padėtį dėl teismo pastate rasto gyvsidabrio; kai 2013 m. pareiškėjams buvo atlikti gyvsidabrio koncentracijos organizme tyrimai bei buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) diagnozė, priešingai nei konstatuota skundžiamame sprendime, patvirtina tik tai, jog pareiškėjams buvo žinoma, kad 2012 m. buvo surastas gyvsidabris, kad jie užterštose patalpose dirbo savaitę laiko po jo suradimo ir dar kažkiek laiko iki suradimo (nebuvo žinomas laikas, kada išpiltas surastas gyvsidabris), bet nepatvirtina, kad pareiškėjai žinojo, jog tai tas pats gyvsidabris, kuris buvo surastas dar 2003 metais, ir kad visą šį laiką šis gyvsidabris teismo patalpose garavo, taip kenkdamas pareiškėjų sveikatai ilgą – beveik 10 metų trukusį laikotarpį. Pareiškėjų skundas ir jame pareikštas reikalavimas priteisti priemoką prie darbo užmokesčio ir yra reiškiamas dėl to, kad 10 metų jie dirbo sąlygomis, kurios nukrypo nuo normalių.

19.2. Paskaičiuoti priedų už kenksmingas darbo sąlygas dydį galima tik tuomet, kai yra žinomas tikslus buvimo sveikatai kenksmingose darbo sąlygose laikotarpis, o to padaryti iki aptariamos LAT nutarties priėmimo nebuvo įmanoma, nes, kaip jau pažymėta, nebuvo žinomas 2012 metais surasto gyvsidabrio išpylimo teismo pastate laikas. Tai rodo, kad iki minėtos LAT nutarties priėmimo, pareiškėjai neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą, nes, nežinant kenksmingų darbo sąlygų trukmės, neįmanoma suformuluoti ieškinio (pareiškimo) dalyko.

19.3. Priešingai nei sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai buvo aktyvūs, domėjosi ikiteisminio tyrimo dėl gyvsidabrio radimo teisme eiga, ikiteisminiam tyrimui svarbioms aplinkybėms nustatyti, teikė prašymus, kuriuose prašė atlikti jų nurodytus veiksmus, bendravo su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovais ir kitaip stengėsi išsiaiškinti, tai yra paneigti arba patvirtinti kilusį įtarimą, kad galbūt 2012 m. gruodžio mėn. teisme rastas gyvsidabris yra tas pats nuo 2003 m. sausio mėn. likęs nesurinktas gyvsidabris. Taip pareiškėjai siekė išsiaiškinti, ar iš tiesų jie 10 metų dirbo užterštose patalpose, o gal tai buvo 2 atskiri visiškai nesusiję gyvsidabrio išpylimo teisme atvejai. Pareiškėjai iš atsakingų institucijų vis gaudavo atsakymus, kad 2003 m. ir 2012 m. gyvsidabrio atvejai yra skirtingi, kad nėra jokių įrodymų, jog 2012 m. rastas gyvsidabris yra nesurinktas nuo 2003 m., o yra naujai išpiltas. Tokios pačios pozicijos laikėsi bei teisme įrodinėjo ir atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujamas įgaliotų institucijų, tarp jų ir institucijų, atlikusių gyvsidabrio valymo bei šalinimo teisme darbus ir gyvsidabrio matavimus teisme prieš tai nagrinėjant šios bylos pareiškėjų kolegų bylą. Pareiškėjai, neturėdami jokių priešingų įrodymų, nei objektyviai, nei subjektyviai negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo individualiai įvertinti, kada pareiškėjai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o ne remtis atsakovų išdėstyta pozicija.

19.4. Tiek teikdami skundą teismui, tiek teikdami apeliacinį skundą, pareiškėjai yra įsitikinę, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes jis turi būti skaičiuojamas nuo 2019 m. birželio 6 d. LAT nutarties priėmimo dienos, nes iki tol nebuvo jokių įrodymų (nebent 2018 m. lapkričio 26 d. minėta Panevėžio apygardos teismo nutartis, tačiau skaičiuojant ir nuo jos priėmimo dienos, pareiškėjai termino nėra praleidę) ir tokių įrodymų nepateikė ir patys atsakovai, kad gyvsidabris teismo patalpose buvo nuo 2003 iki 2012 m., todėl pateiktame skunde ir bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjai neįrodinėjo, kodėl anksčiau jie negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

19.5. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjų skundą iš esmės yra grindžiamas ieškinio senatimi, pareiškėjai prie šio apeliacinio skundo teikia naujus įrodymus geresniam ir tikslesniam įsivaizdavimui apie pareiškėjų galimybės anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą nebuvimo. Šie žemiau išvardinti įrodymai, buvo aprašyti ir minėtoje LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje (nutarties 9 p.) bei Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 26 d. nutartyje (nutarties 152 p.). Pareiškėjai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme rėmėsi minėtomis nutartimis, todėl laikosi nuomonės, kad šiuose įrodymuose esanti informacija jau yra byloje, todėl net ir apeliacinės instancijos teismui atsisakius priimti pridedamus įrodymus, teismas neturi teisės atsisakyti vertinti juose pateiktos informacijos, kuri yra išdėstyta teismų nutartyse. Ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai sprendė, kad 2003 m. sausio ir 2012 m. gruodžio mėn. gyvsidabrio radimo teisme atvejai yra nesusiję ir kad tai du skirtingi atvejai. Tai matyti iš šių dokumentų: Lietuvos kriminalinės policijos biuro Ikiteisminio tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo A. Š. 2014 m. sausio 6 d. ataskaitos apie atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. sausio 23 d. išvados Nr. 11-201 (13); 2014 m. sausio 2 d. tyrimo išvados; Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojų 2015 m. vasario 3 d. prašymo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokurorei N. F. dėl papildomų veiksmų atlikimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 88-1-01052-12; Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2015 m. kovo 24 d. išvados Nr. 11-509 (15) (atliktos pagal 2015 m. vasario 3 d. teismo darbuotojų prašymą).

19.6. Pareiškėjams išmokėtų pašalpų paskirtis buvo „dėl būtinybės stiprinti sveikatą apsinuodijus (duomenys neskelbtini)“, t. y. visai kita, o ne kompensacija (priedas prie darbo užmokesčio) dėl to, kad 10 metų buvo dirbta kenksmingomis sąlygomis, t. y. gyvsidabriu užterštose patalpose.

19.7. Pasisakydami dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, pareiškėjai akcentuoja, kad šiuo atveju žala padaryta valstybės tarnautojams (teisėjams, teisėjų padėjėjams), kitiems teismo tarnautojams, dėl to, kad valstybė per savo institucijas, neužtikrino pareiškėjams saugių ir sveikų darbo sąlygų, dėl ko jie 10 metų buvo priversti dirbti gyvsidabriu užterštose teismo patalpose ir dėl ko patyrė žalos sveikatai. Taigi šiuo atveju konkuruoja tokios vertybės kaip Konstitucijos garantuojama teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas ir teisinis tikrumas bei stabilumas. Pareiškėjų manymu, esant šių vertybių konkurencijai, prioritetas ir gynyba turėjo būti teikiama asmens sveikatai. Pareiškėjai aktyviai domėjosi ir teikė prašymus ikiteisminiame tyrime atliekamame dėl gyvsidabrio radimo teisme, tačiau tiek ikiteisminiame tyrime buvo daromos išvados, kad 2012 m. rastas gyvsidabris nėra tas pats nuo 2003 m. pilnai nesurinktas, tiek tą patį jiems sakė ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai. Taigi pareiškėjai neturėjo pagrindo netikėti kompetentingų valstybės institucijų teikiamas paaiškinimais bei daromomis išvadomis, todėl anksčiau ir negalėjo ginti savo pažeistų teisių.

19.8. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priemokos ir delspinigių priteisimo. Jie teigia, kad skunde pateikė Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad darbdavys privalo užtikrinti tokias darbo sąlygas, kuriomis dirbant darbuotojui ne tik kad nekenkiama sveikatai, tačiau ir neatsiranda rizika, kad tokia žala atsiras. Pareiškėjai taip pat nurodė LAT išaiškinimus dėl Darbo kodekso, galiojusio iki 2017 m. birželio 30 d., 192 straipsnio 1 dalies. Pareiškėjai, remdamiesi LAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011, nurodo, kad LAT formuojama praktika darbdavį imperatyviai įpareigoja mokėti priedą darbuotojui prie darbo užmokesčio, šiam dirbant, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Tokio priedo mokėjimas nepriklauso nei nuo darbuotojo ir darbdavio susitarimo buvimo ar nebuvimo, nei nuo darbdavio žinojimo ar nežinojimo apie tokių aplinkybių buvimą, nei nuo kitų aplinkybių – jo mokėjimas yra privalomas.

19.9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pats darbdavys nežinojo apie kenksmingas sąlygas, todėl ir negalėjo susitarti dėl tokio priedo ir jį mokėti darbuotojui. Nežinojimas negali atleisti darbdavio nuo atsakomybės; be to, jei teismas formuotų tokią praktiką, tai darbdaviai specialiai galėtų nieko nedaryti, nesiaiškinti, ar jų darbuotojai dirba saugiomis ir sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju yra kalbama apie jau įvykusią situaciją, kuomet jau nustatyta, kad pareiškėjai 10 metų dirbo kenksmingomis sąlygomis. Todėl, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, jau negalima grįžti atgal ir pašalinti kenksmingas darbo sąlygas, sutarti dėl priedo mokėjimo ar pan. Todėl vienintelis pareiškėjų gynybos būdas – piniginė kompensacija – priedas prie darbo užmokesčio už darbą kenksmingomis sąlygomis. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje darbuotojas tiek dabartinėje įstatymo redakcijoje, tiek ir ankstesnėse buvo apibrėžiamas ir suprantamas plačiau negu Darbo kodekse pateiktas darbuotojo apibrėžimas ir apėmė ir valstybės tarnautojus, asmenis, dirbančius valstybės ir savivaldybės institucijose ar įstaigose.

19.10. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno žmogaus teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (kuris turi būti taikomas ir teisėjams), numatyta, kad kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Pagal analogiją pareiškėjams – teisėjams turi būti taikoma VTĮ nuostata dėl priemokų už kenksmingas darbo sąlygas. Priešingu atveju, susidarytų tokia situacija, kuomet darbuotojai (asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį), valstybės tarnautojai, galėtų gauti priemoką už darbą kenksmingomis sąlygomis, o lygiai tomis pačiomis sąlygomis dirbantys teisėjai tokios priemokos gauti negalėtų. Tokia situacija, kai vienų asmenų sveikata vertinama labiau nei kitų, atsižvelgiant į tai, kokias pareigas jie užima, yra negalima.

20. Pareiškėjai S. B., R. N. ir E. P. pateikė 2021 m. kovo 15 d. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti ar: Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (kuris teisėjams buvo taikomas iki 2008 m. lapkričio 14 d.) ta dalimi, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nėra numatyta, kad teisėjui mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymas (kuris teisėjams taikomas nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) ta dalimi, kad šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte nėra numatyta, kad teisėjui mokamos priemokos už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai.

21. Atsakovas Vilniaus regiono apylinkės teismas atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jis palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui. Šio atsakovo manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl padarė ir faktiškai, ir teisiškai pagrįstas išvadas, naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo. Šis atsakovas atsiliepime akcentuoja, kad:

21.1. Teismas pagrįstai laikė nustatyta, kad minėtos aplinkybės (pareiškėjų su sveikatos tyrimais susiję įvykiai, pašalpų mokėjimo faktas) leido jiems 2013 m. suvokti apie galimųjų teisių pažeidimo momentą ir laiku kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjams pagrindas kreiptis į teismą atsirado tik tuomet, kai jiems tapo aiškus gyvsidabrio buvimo teisme laikotarpis, nes kitaip jie negalėjo apskaičiuoti priteistinos priemokos dydžio. LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 tik teisiškai įvertino 2003–2012 m. vykusius faktus, juos įvertino ir kvalifikavo teisinius santykius, o būtent, konstatuodamas valstybės deliktinę atsakomybę, todėl pareiškėjų kolegoms priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

21.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimui dėl priemokos už darbą priteisimo.

21.3. Apeliaciniame skunde pareiškėjai pastebi, kad ir patys atsakovai, kurie dabar byloje sutartinai teigia neva pareiškėjai yra praleidę ieškinio senaties terminą, nagrinėjant pareiškėjų kolegų bylą, savo procesiniuose dokumentuose laikėsi prieštaringų pozicijų. Tačiau atsakovas pažymi, jog LAT nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 Vilniaus regiono apylinkės teismas nebuvo proceso dalyvis, todėl atsiliepime nepasisako dėl apeliaciniame skunde nurodomų buvusių atsakovų LAT nagrinėtoje byloje galbūt prieštaringų pozicijų.

21.4. VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas tik tuomet, kai prieš susiklostant tarnybiniams santykiams ar jų vykdymo metu, darbdaviui (nagrinėjamu atveju atsakovui) yra (tampa) žinoma, kad pačios valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo atliekamos tarnybinės funkcijos yra susijusios su pavojingu veiksniu darbo aplinkoje ir dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai. Minėtai nuostatai taikyti yra būtinos dvi sąlygos: 1) pats darbas pagal darbinių funkcijų atlikimo specifiką ar funkcijų atlikimo vietą yra kenksmingas; ir 2) ši aplinkybė darbo teisinio santykio šalims yra žinoma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų dirbamas darbas teisme savaime nebuvo susijęs su kenksmingais veiksniais. Teismo darbuotojų darbo sąlygos nėra susijusios su cheminių medžiagų naudojimu ir gyvsidabris nėra teismo darbuotojų profesinės rizikos veiksnys, be to, tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, todėl pareiškėjų atliekamos tarnybinės funkcijos negalėjo įtakoti gyvsidabrio atsiradimo teismo patalpose ir tai nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo dirbama esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pareiškėjai dirbo protinį darbą valstybės institucijoje, todėl nebuvo ir pagrindo svarstyti priemokos pagal VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą mokėjimą.

21.5. Žalos atlyginimo dėl nesudarytų tinkamų tarnybos sąlygų klausimas buvo sprendžiamas administracinėje byloje Nr. A520-2736/2012. Šioje byloje išaiškinta, kad „nustačius, jog nebuvo vykdoma valstybės institucijos pareiga imtis priemonių, kad būtų išsaugota pareiškėjo sveikata ir darbingumas, buvo konstatuota, kad Lietuvos valstybė, kurios institucija nesilaikė šios pareigos, privalo atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą (2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520- 2736/2012)“. Tai tik patvirtina atsakovo daromą ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje galėtų būti taikomas deliktinės atsakomybės institutas. Pareiškėjai dėl darbo užterštoje aplinkoje su ieškiniu yra kreipęsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. e2-2580-727/2020), todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjų pasirinktas reikalavimas priteisti išmoką už darbą kenksmingomis sąlygomis negali būti tenkinamas.

21.6. Apeliaciniame skunde pareiškėjai remiasi LAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011 pateiktu išaiškinimu. Nors šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau cituojamos civilinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos, todėl nagrinėjant šią administracinę bylą negalima vadovautis minėta LAT nutartimi. LAT nagrinėtoje byloje darbo santykių metu darbdaviui buvo žinoma, kad darbuotojai dirba pavojingą darbą, nes darbas Vyriausybės nutarimais buvo priskirtas prie pavojingų darbų, o priemoka prie darbo užmokesčio buvo numatyta lokalinių normų, todėl konkretaus atlygio dydžio nenustatymas, akivaizdu, kad neatleido darbdavio nuo pareigos mokėti padidintą darbo užmokestį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad LAT šioje byloje pabrėžė ir tai, kad, „sudarant konkrečią darbo sutartį dėl tam tikro darbo, darbdavys, kuriam žinomos to darbo sąlygos, privalo suprantamai jas atskleisti darbuotojui, taip pat aiškiai nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas“. Taigi, toks LAT išaiškinimas visiškai patvirtina atsakovo daromą išvadą, kad priemokai mokėti turi būti žinomas kenksmingumo darbo aplinkoje faktas.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vyriausybė, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Šis atsakovas atsiliepime pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Jis taip pat nurodo, kad:

22.1. Byloje nėra jokių įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog apeliantai iki senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai ir, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė skundą, konstatuodamas, kad buvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas.

22.2. Darbdavys šiuo atveju nežinojo, kad teismo patalpose yra gyvsidabrio, o teismo valstybės tarnautojai ir darbuotojai dirba pavojingomis sąlygomis. Ši aplinkybė darbdaviui tapo žinoma tik tuomet, kai gyvsidabris buvo rastas 2012 m. gruodžio 12 d. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad darbdavys, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismas, sudarydamas darbo sutartį su apeliantais, turėjo susitarti ir dėl priedo už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nes darbas teisme pats savaime nėra susijęs su darbu pavojingomis sąlygomis, o, kaip yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, gyvsidabris teismo patalpose atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Dėl išdėstytų priežasčių apeliantų reikalavimai priteisti priedą už darbą esant nukrypimui, nuo normalių darbo sąlygų ir delspinigius pagrįstai buvo atmesti, nes tenkinti tokį jų reikalavimą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo pareiškėjams iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir Vilniaus regiono apylinkės teismo solidariai priteisti priedą prie darbo užmokesčio už darbą, dirbtą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, ir delspinigius už vėlavimą atsiskaityti, pagrįstumo.

24. Pareiškėjai skundą pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019 konstatavus, jog nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Ukmergės rajono apylinkės teismo pastatas, kuriame jie dirbo, buvo užterštas gyvsidabriu, paaiškėjo, kad pareiškėjai beveik 10 metų dirbo gyvsidabriu užtreštose teismo patalpose. Atsižvelgdami į šią faktinę aplinkybę, pareiškėjai teigia, kad ginčo laikotarpiu jie dirbo kenksmingomis sąlygomis, todėl jiems visą tą laikotarpį turėjo būti mokama Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta priemoka už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis. Pareiškėjai – teisėjai – teigia, kad ginčo laikotarpiu priemoka už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis turėjo būti mokama mutatis mutandis (su atitinkamais (būtinais) pakeitimais) taikant paminėtas VTĮ nuostatas.

25. Pirmosios instancijos teismas (1) pareiškėjų skundą atmetė atsakovų prašymu pritaikęs trejų metu ieškinio senaties terminą; (2) kartu teismas tikrinamame sprendime pasisakė ir dėl materialinių ginčo aspektų, t. y. jis įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes priemokų už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis teisinio reglamentavimo kontekste ir konstatavo, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo pastatas ginčo laikotarpiu gyvsidabrio garais buvo užterštas neteisėtais trečiųjų asmenų veiksmais, užterštumas gyvsidabrio garais nėra niekaip susijęs su pareiškėjų darbo teisme procesu, todėl už tai negali būti mokamos priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jie pateikia argumentus dėl, jų nuomone, netinkamai pritaikyto trejų metų ieškinio senaties termino ir prašo šį terminą atnaujinti. Dėl materialinių ginčo aspektų pareiškėjai teigia, kad dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu tame teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams ir teisėjams privalėjo būti nustatytos ir mokamos VTĮ reglamentuojamos priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

28. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo dalyką, pirmiausiai turi būti įvertinti materialiniai nagrinėjamo ginčo aspektai. Tai yra turi būti įvertinta, ar pagal aktualų teisinį reglamentavimą tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, apskritai dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu tame teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams galėjo būti nustatomos ir mokamos VTĮ numatytos priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.

29. LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje, kasacine tvarka išnagrinėjęs kitų Ukmergės rajono apylinkės teismo pastate dirbusių asmenų ieškinius inter alia (be kita ko) dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjai kildino iš 2003–2012 metais paminėto teismo patalpose rasto gyvsidabrio atlyginimo, be kita ko, konstatavo:

29.1. „<...> nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai gyvsidabrio buvimo Teismo pastate laikotarpis įrodinėjamas netiesioginiais įrodymais, nes neegzistuoja tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti, kada ir kiek kartų 2003–2012 m. laikotarpiu Teisme buvo išpilta gyvsidabrio, t. y. ar 2003 m. ir 2012 m. rastas gyvsidabris yra tuo pačiu ar skirtingu metu atliktų nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų pasekmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad 2012 m. rastas gyvsidabris Teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m., grindė netiesioginių įrodymų visuma: 2003 m. gaisrininkai rinko gyvsidabrį vizualiai apžiūrėdami užteršimo vietą, nes neturėjo aparatūros gyvsidabrio koncentracijai nustatyti; kitų gyvsidabrio taršos židinių paieška nebuvo atliekama – Teismo patalpų grindų, konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; oro tyrimų protokoluose ir VVSC Ukmergės filialo raštuose pateikta informacija apie patalpas, kuriose atlikti tyrimai, prieštaringa; nebuvo atlikti pakartotiniai gyvsidabrio koncentracijos matavimai pagal tuo metu reglamentuotą tvarką (2–3 kartus per metus skirtingais metų laikais), nebuvo įsitikinta, kad teismo pastate dirbti yra saugu, demerkurizacija neatlikta; 2006 m. įrengta pertvara teismo posėdžių salėje, sumažinanti pašalinių asmenų patekimo į salę galimybę. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2012 m. gyvsidabris buvo aptiktas perdangoje (taigi ne paviršiuje, o subėgęs į ertmę pastato konstrukcijose) tarp pirmo aukšto posėdžių salės ir antro aukšto posėdžių salės, kurioje gyvsidabrio buvo rasta 2003 m. Dėl šios priežasties negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, neva gyvsidabris buvo rastas nesusijusiose patalpose. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant duomenų apie tai, kad gyvsidabrio Teisme galėjo atsirasti kokio nors kito incidento metu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šių netiesioginių įrodymų visumą pripažino pakankama išvadai, kad 2012 m. rastas gyvsidabris Teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m. Gyvsidabrio radimo vietų lokalizacija, taršos kontrolės ginčijamu laikotarpiu nebuvimas, 2006 m. apribotas patekimas į posėdžių salę lemia logišką išvadą, kad gyvsidabris nebuvo naujai išpiltas. <...>“ (75 p.);

29.2. „Atsižvelgiant į tai, valstybės civilinės atsakomybės klausimas nagrinėjamoje byloje sprendžiamas remiantis aplinkybe, kad gyvsidabris buvo Teismo pastato konstrukcijose visą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. beveik 10 metų“ (76 p.);

29.3. „<...> valstybė vykdė pozityviąją pareigą apsaugoti asmenis nuo pavojingos veiklos teisės aktų priėmimo lygmeniu (Instrukcija, Higienos norma), tačiau nagrinėjamos bylos atveju, paaiškėjus konkrečiam taršos šaltiniui, kaip pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, valstybė nei per savo institucijas, nei kaip pastato savininkė nesielgė pakankamai rūpestingai, neveikė taip, kaip pagal Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas privalėjo veikti, nesiėmė pakankamų priemonių, siekdama apsaugoti užterštame objekte dirbusius asmenis nuo pavojaus, ir nesuteikė jiems reikšmingos informacijos apie riziką sveikatai. Kitaip tariant, buvo pažeista iš Konvencijos 8 straipsnio kylanti pozityvioji pareiga apsaugoti nuo pavojingos veiklos bei suteikti informaciją apie esamą riziką sveikatai“ (89 p.);

29.4. „Tiek valdžios institucijos, tiek teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Nepaisant to, 2003 m. radus gyvsidabrio skirtingose vietose visuose trijuose Teismo pastato aukštuose, tokių veiksmų, kokių buvo imtasi 2012 m., imtasi nebuvo (nors galiojo ta pati Instrukcija). Remiantis apeliacinės instancijos teismo nutarties 181–194 punktuose nurodytomis aplinkybėmis (inter alia, patvirtinančiomis, kad 2003 m. buvo surinktas tik vizualiai matomas gyvsidabris, įrangos gyvsidabrio koncentracijai nustatyti nebuvo; teismo patalpų grindų ir konstrukcijų ardymo darbai nebuvo vykdomi; kitos teismo patalpos, be tų, kur buvo surinktas vizualiai matomas gyvsidabris, netikrintos, galimi kiti gyvsidabrio židiniai (židinys) nebuvo nustatomi; 2003 m. kovo 13 d. buvo atlikti kontroliniai matavimai ir jie periodiškai nebuvo kartojami; 2003 m. teisme radus gyvsidabrio, iš teismo pastato darbuotojai, lankytojai evakuoti nebuvo, jų sveikata dėl gyvsidabrio radimo biologinėse terpėse netikrinta (sveikatos tyrimai atlikti tik 2012 m.); Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyrius sprendė, kad visuomenės sveikatos apsaugos priemonių, (gyventojų informavimas, individualios apsaugos priemonės, evakuacija, kt.) imtis nereikia), pagrįstai manytina, kad atsakingos institucijos nesugebėjo suteikti tinkamų (adekvačių) sveikatos ir saugos priemonių bei informacijos apie riziką darbuotojų sveikatai. Taip pat sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad kaip neteisėti atsakovės veiksmai vertintina ir pavėluota Teisme dirbusių, buvusių asmenų evakuacija, leidžiant jiems dirbti iki 2012 m. gruodžio 18 d., taip pat medicininių tyrimų neatlikimas laiku teismo darbuotojams, o ypač – teisme darbines funkcijas atliekantiems advokatams, prokurorams“ (90 p.);

29.5. „Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl valstybės (atsakovės) neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos buvimo yra pagrįsta“ (91 p.).

30. Iš paminėtų LAT 2019 m. birželio 6 d. nutarties motyvų matyti, kad kasacinės instancijos teismas jau yra nustatęs, jog gyvsidabris Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato konstrukcijose buvo visą laikotarpį nuo 2003 m. sausio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d., ir kad 2012 m. rastas gyvsidabris minėtame teisme buvo likęs nepašalintas nuo 2003 m. Paminėtos faktinės aplinkybės yra svarbios ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Vadinasi, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad darbuotojų sveikatai kenksmingų, pavojingų rizikos veiksnių galėjo būti ir ginčo laikotarpiu Ukmergės rajono apylinkės teismo pastate dirbusių nagrinėjama ginčą inicijavusių pareiškėjų darbo aplinkoje (t. y. jų darbo vietą supusioje erdvėje).

31. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas“. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia (be kita ko) reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti darbo sąlygų tinkamumą, saugumą ir sveikumą. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.

32. Ginčo laikotarpiu darbuotojų konstitucinės teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo kontrolės mechanizmai buvo nustatyti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Šis įstatymas reglamentavo teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti (DSSĮ 1 str. 1 p.). Šio įstatymo 3 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.) 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kiekvienam darbuotojui (įskaitant valstybės bei savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus) privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad darbuotojo teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas garantuoja Konstitucija, šis Įstatymas ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai; saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams privalo sudaryti darbdaviai (2 d.).

33. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įtvirtino darbdavio (taip pat valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga; DSSĮ 2 str. 2 d.) pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, be kita ko, savo lėšomis finansuojant darbuotojų saugos ir sveikatos priemones (11 str. 1 d.). Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „<...> darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių <...>“.

34. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 34 straipsnio 6 punkte įtvirtinta darbuotojų teisė įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad būtų atlyginta žala, padaryta sveikatai dėl nesaugių darbo sąlygų.

35. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 40 straipsnyje „Darbo aplinka“ nustatyta, kad: „darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti“ (1 d.); „darbo aplinkos veiksnių leistinas ribines vertes (dydžius) nustato sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai teisės aktai“ (2 d.); „darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius) ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), darbo laiko trukmė neturi viršyti 36 valandų per savaitę. Konkreti darbuotojų, dirbančių darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių vertės (dydžiai) viršija leistinas ribines ir nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių), kasdienė ir savaitės darbo laiko trukmė nustatoma įvertinant darbo aplinkos tyrimo rezultatus, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais sutrumpinto darbo laiko trukmės nustatymo pagal darbo aplinkos veiksnius kriterijais ir tvarka“ (3 d.).

36. Darbdavių atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimą ir saugių bei sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų neužtikrinimą įtvirtinta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 46 straipsnyje, kuriame be kita ko nustatyta, kad: „darbdaviui atstovaujantis asmuo [t. y. įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros (toliau – įmonė) vadovas; DSSĮ 2 str. 4 d.] ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka“ (1 d.); „darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės“ (2 d.); „darbdaviui atstovaujančio asmens atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą gali būti sumažinama įvertinus priemones, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ėmėsi šio Įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka“ (3 d.).

37. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 48 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2018 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad ginčai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų taikymo ar jų pažeidimų nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka.

38. Apibendrinusi Nutarties 31–37 punktuose paminėtą teisinį reglamentavimą nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčo laikotarpiu Ukmergės rajono apylinkės teisme privalėjo būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos visais su darbu susijusiais aspektais (taigi privalėjo būti užtikrinta saugi darbo aplinka), o nustačius, kad šio teismo pastato konstrukcijose buvo leistinas normas viršijantis gyvsidabrio kiekis, pareiškėjai įgijo teisę „įstatymų nustatyta tvarka“ reikalauti įstatymuose nustatytos atsakomybės už jų teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo pažeidimą. Pabrėžtina, kad pagal DSSĮ 40 straipsnio 3 dalį, leisti darbuotojams dirbti darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius), buvo galima tik (i) tuo atveju, jeigu nebuvo galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti jų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių); (ii) įvertinus darbo aplinkos tyrimo rezultatus ir sutrumpinus darbo laiką. Nei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nei kokiame nors kitame teisės akte nebuvo ir šiuo metu nėra suteikta galimybė darbdaviui darbą organizuoti įpareigojant darbuotoją dirbti darbo aplinkoje, kurioje kenksmingų veiksnių dydžiai viršija leistinas ribines vertes (dydžius), kai yra galimybė (ir netgi pareiga) techninėmis ar kitomis priemonėmis kenksmingus veiksnius sumažinti iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

39. Iš pareiškėjų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų turinio matyti, kad, jie 2003–2012 metais dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato konstrukcijose buvusio gyvsidabrio garų poveikio sveikatai susidariusias darbo sąlygas vertina kaip kenksmingas ir mano, kad jiems už darbą tuo metu turėjo būti mokamos VTĮ nustatyto dydžio priemokos.

40. Ginčo laikotarpiu priemokos už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis valstybės tarnautojams buvo pripažįstamos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalimi (VTĮ 23 str.). Ginčo laikotarpiu šios priemokos reglamentuotos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos). Iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: <...> 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;“ (1 d. 2 p.); „šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos“ (3 d.). Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos VTĮ 26 straipsnyje, be kita ko, buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: <...> 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“ (1 d. 2 p.); „priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos“ (3 d.).

41. Nutarties 40 punkte paminėtą teisinį reglamentavimą aiškinant paminėtų Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų kontekste darytina išvada, kad VTĮ įtvirtinta priemoka „už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“ gali būti nustatoma ir mokama tik esant šioms sąlygoms: (i) kenksmingos, labai kenksmingos ir pavojingos darbo sąlygos yra neatsiejamai ir tiesiogiai susijusios su valstybės tarnautojui pavestų darbo funkcijų atlikimu; (ii) nėra galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti kenksmingų, labai kenksmingų ir pavojingų darbo sąlygų iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

42. Šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų kontekste, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jas vertinant priemokų už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis teisinio reglamentavimo kontekste, patvirtina, jog Ukmergės rajono apylinkės teismo pastato užterštumas gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu nebuvo neatsiejamai ir tiesiogiai susijęs su šio teismo valstybės tarnautojams pavestų darbo funkcijų atlikimu. Bylos duomenys, inter alia LAT 2019 m. birželio 6 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtina, kad ginčo laikotarpiu tiek valdžios institucijos, tiek Ukmergės rajono apylinkės teismo vadovybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojus, susijusius su darbu gyvsidabrio garais užterštose patalpose (gyvsidabrio pavojus yra pakankamai ištirtas, moksliškai pagrįstas ir visuomenei žinomas). Vadinasi, buvo visos galimybės techninėmis ar kitomis priemonėmis sumažinti dėl patalpose buvusio gyvsidabrio susidariusias kenksmingas darbo sąlygas iki darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytų leistinų ribinių verčių (dydžių).

43. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo patalpų užterštumo gyvsidabrio garais ginčo laikotarpiu tame teismo pastate dirbusiems valstybės tarnautojams (atitinkamai ir pareiškėjams teisėjams) negalėjo būti nustatomos ir mokamos VTĮ 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-855 įstatymo ir 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcijos) įtvirtintos priemokos „už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis“.

44. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skunde išdėstytų materialinių reikalavimų. Tai konstatavus, pirmosios instancijos teismo motyvai susiję su trejų metų ieškinio senaties termino taikymu (įskaitant pagrindų šiam terminui atnaujinti (ne)buvimu) šalinami kaip teisiškai nereikšmingi. Taip pat kaip nebeturintys teisinės reikšmės ginčo baigčiai nevertinami kiti apeliacinio skundo argumentai bei netenkinamas pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. Z., S. B., R. N., E. P., L. Ž., J. I., I. K.-K., R. G., N. P. ir V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė