Legislator Case Law & Legislation
2013-02-20 Nr. AB-66-3-61-3-00881-2012-5 AI generated

2013-02-20 Nr. AB-66-3-61-3-00881-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-02-20 Nr. AB-66-3-61-3-00881-2012-5
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alma littera“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2013-02-20 Nr. AB-66-3-61-3-00881-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas UAB „Alma littera“ skundu (I t., b. l. 1−10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus – Z. M. 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. ATK2–33/12 (toliau – Nutarimas). Taip pat pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo visas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, bei išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A525-327/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00881-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alma littera“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alma littera“ skundu (I t., b. l. 1−10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus – Z. M. 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. ATK2–33/12 (toliau – Nutarimas). Taip pat pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo visas išlaidas dėl skundo surašymo ir padavimo, bei išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad Departamento direktorius 2012 m. vasario 15 d. priėmė Nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, už tai, jog pareiškėjas 9 202 egzemplioriais išleido knygą vaikams „Miško pasakos“ (toliau – ir Knyga), kurioje pateikta alkoholinių gėrimų reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįsigilino į pareiškėjo 2012 m. vasario 15 d. rašte suformuluotus argumentus – nepilnai ištyrė įrodymus; nepagrįstai pripažino, kad Knygoje pateikta alkoholinių gėrimų reklama, skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų; netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų ir 2 dalies 2 punkto nuostatas;

Nutarimą grindė teismų sprendimais, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių; pažeidė materialinės ir proceso teisės normas. Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 29 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu ir pažymėjo, kad atsakovas nenustatė nei vieno alkoholio reklamos požymio, t. y. nei informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimo, nei tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla, nei pareiškėjo siekio arba tiesiogiai didinti pelną, arba tai užsitikrinti ateityje.

Todėl Knyga negali būti pripažinta alkoholio reklama. Priimdamas Nutarimą atsakovas neatsižvelgė į tai, kad tai yra pasakų rinkinys,į tai, kaip ši Knyga suprantama kitose šalyse, kuriose ji išleista. Pastebėjo, kad Knyga išleista 2004 metais, tačiau atsakovas iki šiol, daugiau nei 8 metus, nesiėmė jokių priemonių šios Knygos patekimui į Lietuvos knygų rinką ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis, kontroliuoti, nors į Departamento funkcijas patenka pareiga kontroliuoti alkoholio reklamą, atliekamą bet kokiu būdu. Atkreipė dėmesį, kad Nutarime nenustatyta nei Knygos leidėjo, nei autorių teises išleisti knygą lietuvių kalba pardavusios autorių teisių agentūros, nei paties autoriaus siekis skleisti alkoholio reklamą tyčia ar dėl neatsargumo.

Teigė, kad Nutarimu nepagrįstai pažeisti ir šių trečiųjų asmenų interesai. Atkreipė dėmesį, kad Nutarimas grindžiamas atskiromis iš konteksto išimtomis citatomis, o tai neleidžia įvertinti ir suvokti viso Knygos turinio. Pažymėjo, kad įvertinus visą knygą akivaizdu, jog autorius plėtoja mintį apie sidro ir kalvadoso žalingumą, apie neigiamas šių gėrimų sukeliamas pasekmes. Atsakovas Nutarimą grindė keliomis knygos frazėmis, kurios vertintinos kaip knygos autoriaus vaizduotė, todėl negalima pripažinti šių frazių alkoholio reklama.

Pastebėjo, kad atsakovas nenustatė 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą 4 straipsnio 3 dalies pažeidimo, kuris iš esmės atitinka Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą pažeidimą, todėl atsakovo pozicija laikytina nenuoseklia. Taip pat nurodė, kad nėra duomenų, kad Knyga kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse būtų vertinama kaip pažeidžianti minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies nuostatas arba būtų laikoma klaidinančia informacija.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Licenzijos suteikimo sutartį pareiškėjas neturėjo teisės keisti Knygos turinio, ją redaguoti ar cenzūruoti, atitinkamai vertėjas knygą turėjo versti perteikdamas originalo turinį – be trumpinimų, papildymų, kitų autoriaus neaprobuotų keitimų. Kartu pastebėjo, kad pagal ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5-8 kl.) mokinių kompetencijų ugdymas“ buvo suskaitmeninta knyga „Lietuviškos pasakos“, kurioje naudojami žodžiai „vynas“, „alus“, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija šiam projektui pritarė ir neįžvelgė Įstatymo pažeidimų.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo nuostatos negali būti taikomos, kadangi pasakose esančios informacijos kontrolė nepatenka į Įstatymo taikymo sritį. Darė išvadą, kad atsakovas surinktą medžiagą privalėjo perduoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai su prašymu inicijuoti tyrimą dėl galimo Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimo. Pabrėžė, kad Departamento direktoriaus pavaduotoja, 2012 m. sausio 16 d. LNK televizijos pramoginei laidai „KK2“ duotame interviu iš anksto konstatavo pareiškėjo padarytą Įstatymo pažeidimą, tai viešai komentavo žiniasklaidos priemonėse, vėliau nenusišalino nuo bylos medžiagos nagrinėjimo.

Taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 40−52), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Nutarimą.

Teigė, kad Nutarime nurodytos Knygos frazės yra komercinė informacija arba reklama, kadangi skatina pirkti ir vartoti alkoholinius gėrimus, konkrečiai sidrą ir kalvadosą, teigiant, kad jų vartojimas neabejotinai gerina fizinę būklę ir psichinę veiklą, stimuliuoja, turi gydomųjų savybių ir panašiai. Taip formuojamas palankus alkoholinių gėrimų įvaizdis. Knygos frazėse pateikta informacija siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų vartojimu. Vaikams skirtoje Knygoje palankiai vaizduojamas nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas: pasakoje „Ežys ir obuoliai“ (57–59 psl.), pasakoje „S. O.

S. ant sniego“ (75–77 psl.), pasakoje „Gydytojas susirgo“ (78–80 psl.), pasakoje „Milžinų įkaušimas“ (105–107 psl.), pasakoje „Vargšas drakonzauras“ (237–239 psl.), o tai draudžia Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktas. Knygoje nurodytose pasakose palankiai vaizduojamas alkoholinių gėrimų vartojimas, kadangi alkoholio vartojimas siejamas su fizinės būklės, psichinės veiklos pagerėjimu, su stimuliuojančiomis, gydomosiomis savybėmis – vaikams išdėstoma alkoholinių gėrimų vartojimo nauda, o tai yra klaidinanti ir (ar) neteisinga informacija, draudžiama Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų, 2 dalies 2 punkto prasme.

Darė išvadą, kad Knygoje pateikta informacija gali būti žalinga vaikų fizinei ir psichinei sveikatai, jų fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Vaikams skirtoje knygoje „Miško pasakos“ pateikta reklama siejama su augantiems potencialiems alkoholio produkcijos vartotojams adresuota (draudžiama) informacija ir tokios informacijos prieinamumu šios produkcijos būsimiems vartotojams. Pateikta informacija yra žalinga ir formuoja netinkamus sveikos gyvensenos įpročius visos visuomenės mastu. Rėmėsi gausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad Knygoje pateikta informacija Nutarime pagrįstai pripažinta reklama.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo iniciatyva išleido ir išplatino Knygą t. y. aktyviai siekė paskleisti būtent tokio turinio reklaminę informaciją. Draudžiamos alkoholio reklamos pateikimas buvo pareiškėjo diskrecija, todėl jis ir atsako Įstatymo nustatyta tvarka. Akcentavo, jog vien tai, kad Knyga išversta iš užsienio kalbos ir laisvai platinama kitose šalyse, nesuteikia teisės manyti, kad tokiai informacijai netaikomas Įstatymas. Atkreipė dėmesį, jog pagal principą, nustatantį, kad valstybių narių kompetencija yra pirminė, o Europos Bendrijos kompetencija yra išvestinė, sveikatos apsaugos sritis lieka valstybių narių kompetencijoje, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Departamentas nenustatė 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą, pažeidimo. Be to, pareiškėjas pažeidė ir Lietuvos Respublikos valstybės alkoholio kontrolės politikos principus. Teigė, jog Departamentas įvertino visą Knygos turinį ir, vadovaudamasis objektyviais kriterijais, išskyrė atskirose pasakose esančias frazes, pažeidžiančias Įstatymą. Teigė, kad Įstatymo 29 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, todėl Įstatymo pažeidimui nustatyti užtenka, kad pats tekstas būtų palankus ir skatinantis vartoti alkoholinius gėrimus, net neišskiriant konkrečių frazių.

Atkreipė dėmesį, jog tai, kad Knygoje iš dalies užsimenama apie neigiamą požiūrį į alkoholio vartojimą nepanaikina Nutarime nurodytų pažeidimų. Be to, Knygoje užsimenama ne apie žalingus ir neigiamus alkoholinių gėrimų padarinius (kadangi patys nykštukai gamina ir moko gerti alkoholinius gėrimus), o apie bausmę, kurios susilaukia milžinai neleistinai nusiaubę nykštukų sidro rūsį. Knygoje pateiktos frazės yra klaidinančios ir neteisingos, kadangi negalima patvirtinti pateiktos informacijos, jog alkoholinių gėrimų vartojimas turi gydomųjų, stimuliuojančių savybių, gerina fizinę ir psichinę būklę, kaip teisingos.

Be to, pareiškėjo Knygoje pateikta informacija yra neteisinga ir klaidinanti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme, todėl nelaikytina teisinga reklama. Pareiškėjo pateikta informacija apie alkoholinius gėrimus patenka į alkoholio reklamos sąvoką, todėl tokiai reklamai yra taikomi ir visi teisingai reklamai keliami reikalavimai. Pastebėjo, jog sutartis dėl Knygos vertimo, leidybos, redagavimo ir panašiai yra pareiškėjo diskrecijos teisė, todėl pareiškėjas prieš sudarydamas komercinę sutartį su kitais subjektais turėtų įsitikinti, ar pagal šią sutartį visuomenei pateikiama informacija nėra draudžiama ir, ar ji atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad privatinės teisės ribose padaryti susitarimai, sandoriai negali paneigti viešosios teisės normų. Kartu pastebėjo, kad Nutarimu Departamentas neuždraudė Lietuvos Respublikoje prekiauti pareiškėjos išverstomis knygomis „Miško pasakos“, o baudą skyrė už alkoholio reklamos pažeidimą. Atkreipė dėmesį, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė nėra absoliuti, jai leidžiami tam tikri ribojimai, jei jie nustatyti įstatyme ir būtini demokratiškoje visuomenėje.

Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjo argumentą dėl jo konstitucinės teisės ribojimo – toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus. Pabrėžė, kad Nutarimas yra individualus administracinis aktas, priimtas konkrečiam Lietuvoje registruotam juridiniam asmeniui – pareiškėjui ir jokiems tretiesiems asmenims teisių ar pareigų nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina. Nurodė, kad įvertinus Knygos visumą: žodinę, vaizdinę informaciją, pasakomis siekiamus tikslus ir panašiai, pagrįstai pripažinta jog tai alkoholinių gėrimų reklama.

Akcentavo, jog kitos knygos ar pasakos nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, todėl pareiškėjo argumentų dėl knygos „Lietuviško pasakos“ nevertintini. Atkreipė dėmesį, kad tyrimas pradėtas dėl 2009 metais išleistos Knygos. Nurodė, kad pareiškėjo teisės teikti prašymus, paaiškinimus ir įrodymus nebuvo suvaržytos, pareiškėjo paaiškinimai buvo įvertinti, o kitų asmenų paaiškinimai nėra minėtų pažeidimų sudėties elementai, be to, kiti asmenys nėra traukiami atsakomybėn. Pabrėžė, jog Departamento atstovė, duodama interviu LNK televizijos laidai „KK2“, nepažeidė pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos, o tik pateikė informaciją, kad yra atliekamas tyrimas ir, kad pareiškėjas galimai pažeidė Įstatymo reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (II t., b. l. 69−78) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Nutarimą. Priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 100 litų žyminio mokesčio ir 605 litų už specialisto-psichologo išvados pateikimą.

Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šiam ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su šiais teisiniais santykiais, nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ar knygoje „Miško pasakos“ esančios frazės, nurodytos atsakovo, yra alkoholio reklama būtina nustatyti šiuos požymius: ar pasakose esančiomis frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio vartojimu ir tokios informacijos sąsajas su pareiškėjos komercine, ūkine ir finansine veikla.

Teismas pastebėjo, kad knygoje „Miško pasakos“ nėra nurodyta kokio amžiaus vaikams ji yra skirta, todėl rėmėsi specialisto paaiškinimu, iš kurio matyti, kad Knyga skirta ikimokyklinio amžiaus (3 – 7 metų) vaikams, bet gali būti įdomi ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Pasakų knygą sudaro 78 pasakos, kuriose pavaizduoti fantastinio miško gyventojai: sužmoginti gyvūnai (Ežiukas, Vėžlys, Svirplys, Žiogas, Meškiukas, Bebras ir kt.) ir fantastiniai personažai (Nykštukai, Milžinai, Fėjos, Slibinai, Kaukučiai kt.).

Teismas pastebėjo, kad pasaka yra literatūros kūrinys ir, nors šešiose pasakose yra pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą bei jų poveikį, tačiau pagal Įstatymą alkoholio reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria skatinama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Teismas pažymėjo, kad ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nėra alkoholio produktų vartotojai, nes jie objektyviai negali nei patys pasirinkti, nei įsigyti alkoholinių gėrimų, o jų žinios, kas yra alkoholis, priklauso nuo patyrimo šeimoje, tėvų elgesio, jų pateikiamos informacijos apie alkoholį.

Taigi, ne pats pasakose paminėtas alkoholinio gėrimo pavadinimas, bet tai, kaip apie jį paaiškinama, turi įtakos vaikams, jų žinių apie alkoholį susiformavimui. Antai pasakoje „Ežys ir obuoliai“ pasakojama, kaip iš obuolių spaudžiamos saldžios sultys, jos maišomos, rūšiuojamos, po to supilstomos į mažas statinaites, kur rūgsta ir bręsta, o atėjus laikui jau galima gerti sidrą. Pasakos personažas Ežys sužino, kad „obuolius galima gerti“. Iš pateikto aprašymo atitinkamo amžiaus vaikas galėtų suprasti, kad sidras, tai statinaitėje palaikytos obuolių sultys, įgiję tam tikrų skoninių savybių ir turinčios malonų poveikį, todėl specialiai nepaaiškinus, vaikas negalėtų suprasti, kad tai yra alkoholinis gėrimas ir tuo labiau jį pasirinkti, teikdamas tokiam produktui pirmenybę prieš kitas alkoholinių gėrimų rūšis.

Pasakos „Gydytojas susirgo“ personažas Kadagys gydosi kalvadosu, todėl ikimokyklinio amžiaus vaikai dėl ribotos socialinės patirties ir nebrandžių pažintinių gebėjimų veikiausiai gali suprasti, kad kalvadosas ir skirtas gydymui. Iš specialisto paaiškinimų matyti, kad atitinkamo amžiaus vaikai, anksčiau nesusidūrę su alkoholiniais gėrimais gali nesuprasti, kad knygoje minimi sidras ir kalvadosas iš tikrųjų nėra naudojami gydymui ir neturi knygoje jiems priskirto teigiamo poveikio. Tačiau teismas kartu pažymėjo, kad pasakoje nėra užsimenama ir paaiškinama, kas iš tiesų yra sidras ir kalvadosas, kur juos galima įgyti.

Knygoje esančiose 6 pasakose „Ežys ir obuoliai“, „S. O. S. ant sniego“, „Gydytojas susirgo“, „Milžinų įkaušimas“, „Vargšas drakonzauras“, „Pyla“ kalbant apie sidrą ir kalvadosą, nėra užsiminta, kad minėti produktai yra būtent alkoholiniai gėrimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir specialisto paaiškinimuose nurodyta, jog skaitant pasakas: „Ežys ir obuoliai“ „S. O. S. ant sniego“, „Gydytojas susirgo“, „Milžinų įkaušimas“, „Vargšas drakonzauras“, vaiko supratimas apie alkoholį labai priklauso nuo jo patyrimo šeimoje, t. y. nuo to, kaip tėvai vaikui pateikia informaciją apie alkoholį ir alkoholinius gėrimus, nes ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas, galimybės atlikti logines operacijas yra nebrandūs ir jie negali įvertinti jiems pateiktos informacijos kritiškai ir įvairiapusiškai.

Teismas pažymėjo, kad retas tokio amžiaus vaikas pats savarankiškai sugeba skaityti, todėl knygas jiems dažniausiai skaito šeimos nariai ar kiti suaugę asmenys, nuo kurių būtent ir priklauso minėtose pasakose esančios informacijos interpretacija.

Atsižvelgęs į tai, kad iliustruota knyga „Miško pasakos“, sudaryta iš pasakų rinkinio, yra literatūros ir meno kūrinys, orientuotas į ikimokyklinio amžiaus vaikus, teismas konstatavo, kad daryti išvadą, jog šešiose pasakose esančiomis ginčo frazėmis siekiama komercinės informacijos tikslo, nėra pagrindo ir šios frazės negali būti vertinamos kaip alkoholio reklama. Nors iš ginčo frazių turinio matyti, kad sidras yra skanus, kalvadosas šildo, gydo ir t. t., tai negali būti vertinama, kaip skatinimas ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikus įsigyti ir vartoti šiuos alkoholinius gėrimus. Tokio amžiaus vaikai ne tik kad nevartoja ir negali vartoti alkoholinių gėrimų, bet dažniausiai ir nežino kas tai yra, o tuo labiau negali jų pasirinkti, tikslu įsigyti ir vartoti. Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai nėra tie subjektai, kuriems gali būti skirta alkoholio reklama, taip, kaip ji apibrėžta specialiu įstatymu. Teismas pažymėjo, kad specialistas paaiškino, jog patraukliai ir tik teigiamai pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali paskatinti vaikus jais domėtis, tačiau teismo įsitikinimu tai gali būti vertintina kaip neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia informacija, kas ir buvo pažymėta Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. S-370 „Dėl knygoje „Miško pasakos“ paskelbtos informacijos įvertinimo“.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų ir apie tai, kad pasakų knygoje pateikta informacija būtų susijusi su pareiškėjo komercine, finansine ir ūkine veikla. Pasakose nėra užsiminta, kas yra sidro ir kalvadoso gamintojai realybėje, o ne aprašytame stebuklingame miške, nenurodyta, kur minėti gėrimai gali būti įgyjami. Nėra surinkta ir pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad dėl ginčo frazių, esančių paminėtose pasakose, būtų padidėjęs knygos tiražas ir pelnas, ar, kad pareiškėjas būtų siekęs daryti palankią įtaką kokių nors alkoholį gaminančių ar parduodančių įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai.

Teismas konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės, specialisto paaiškinimai, ginčo frazių pateikimo būdas ir forma knygos turinio bei visumos atžvilgiu, leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra abiejų būdingų reklamai elementų, t. y., kad nėra įrodyta, kad ginčo frazėmis siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimui įsigyti ar vartoti alkoholį, o taip pat, kad šios frazės yra neabejotinai susijusios su pareiškėjo komercine, ūkine ir finansine veikla. Pažymėjo, jog teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, leisdamas knygas, yra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu ir pareiškėjo komercinė veikla yra susijusi su alkoholio produktų pardavimu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai atsakovo pozicija pagrįsta tik šešiose pasakose (iš septyniasdešimt aštuonių knygoje esančių pasakų) esančiomis frazėmis, kurios vertintinos kaip knygos, išverstos iš italų kalbos, autoriaus kūrybinės veiklos rezultatas, remtis tik abstrakčia prielaida, kad ginčo frazės atitinka abu elementus, keliamus alkoholio reklamai, nėra galimybės, nes, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, tokiu atveju kiltų reali grėsmė saviraiškos ir informacijos laisvės pagal EŽTK 10 straipsnį bei abipusiškumo principo pagal ES teisę ribojimo proporcingumo pažeidimui.

III. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 82−90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Departamento 2012 m. vasario 15 d. Nutarimą nepakeistą.

Apeliacinis skundas, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, grindžiamas šiais argumentais:

1) Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais ir daro išvadą, jog teismas neatsižvelgė į juose atskleistą Įstatymo įgyvendinimo svarbą ir visuomeninių santykių teisinio reguliavimo santykį.

2) Teismas neteisingai ir nepagrįstai įvertino pareiškėjo padarytų Įstatymo pažeidimų sudėties elementus. Departamento nuomone, teismas privalėjo Įstatymo nuostatas įvertinti pasitelkiant Įstatymo lingvistinį, sisteminį bei teleologinį aiškinimo metodus ir įvertinti suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose ir panašiomis aplinkybėmis pasižyminčiose administracinėse bylose. Daro išvadą, kad Įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas alkoholio reklamos draudimas vaikams ir paaugliams skirtuose laikraščiuose, žurnaluose, knygos, televizijos ir radijo programose, taip pat yra skirtas vaikams ir paaugliams iki 18 metų. Kitoks šios nuostatos aiškinimas neužtikrintų įstatymų leidėjo numatyto tikslo – apsaugoti labiausiai pažeidžiamus visuomenėje asmenins, t. y. vaikus ir paauglius, kuriem tokia reklama gali padaryti didžiausią žalą – įgyvendinimo. Teigia, kad vadovaujantis sisteminiu ir lingvistiniu aiškinimo metodais, alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas ir 2) šios informacijos sąsajos su ūkio subjektų komercine, ūkine ir finansine veikla.

3) Teigia, kad teismo išvada kad tokio amžiaus vaikai, kuriems skirta Knyga, negali būti laikomi subjektais, kuriems skirta alkoholio reklama, yra nepagrįsta ir neteisinga, padaryta neįvertinus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. ISAK-494 patvirtintos Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programos nuostatų.

4) Pažymi, kad Įstatyme (2 str. 6 d., 29 str. 1 d. 1 p., 29 str. 2 d. 2 p.) įtvirtintas aiškus draudimas pateikti alkoholinių gėrimų reklamą knygose, skirtose vaikams, priešingu atveju pats draudimas netektų prasmės ir negalėtų būti taikomas.

5) Teismo išvada, kad Knygoje pateikta informacija gali būti vertinama kaip neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija nepagrįsta ir neteisinga, tai pagrindžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys. Knygoje pateikta informacija vertintina kaip reklama ir tai pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6) Teismas neįvertino šiame ginče esančio viešojo intereso vaikų atžvilgiu aspekto.

7) Nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas leisdamas knygas, yra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimo skatinimu ir pareiškėjo veikla susijusi su alkoholio produktų pardavimu. Teigia, kad Įstatymo nuostatų veikimo, o taip pat ir atsakomybės už šių nuostatų pažeidimą subjektais yra asmenys, nuo kurių valios priklauso galimybė prieinamai gauti alkoholį (jo reklamą).

8) Dėl teismo išvados, kad nesurinkta įrodymų, jog dėl ginčo frazių, esančių Knygoje, Knygos tiražas ar pelnas būtų padidėjęs, kad pareiškėjas siekė padaryti palankią įtaką kokių nors alkoholį gaminančių ar parduodančių įmonių komercinei, ūkinei, finansinei veiklai, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nereikalaujama, kad reklama būtų atlygintinė, reklama galima ir tuo atveju kai nėra susijusi su materialine nauda, ji nebūtinai turi būti užsakyta ir apmokėta. Kadangi reklamos pateikimas Knygoje buvo pareiškėjo diskrecija, pareiškėjas to siekė aktyviais veiksmais, jis turi atsakyti Įstatymo nustatyta tvarka.

9) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo pozicija pagrįsta tik šešiose pasakose esančiomis frazėmis. Pastebi, kad atsakomybė pagal įstatymą gali kilti ir dėl vienos frazės. Be to, teismas neatsižvelgė į visą Knygos iliustruotą turinį, nors specialistė teismo posėdžio metu patvirtino, jog informacijos patrauklumas daro įtaką vaikų domėjimosi ypatumams.

10) Teismas išsamiai ir objektyviai neįvertino visų bylos aplinkybių, nes sprendime pasisakė tik dėl Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 29 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, tačiau visiškai nevertino ir nenagrinėjo pareiškėjo alkoholio reklamos pažeidimų, susijusių su alkoholio reklama, siejančia alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu (Įstatymo 29 str. 1 d. 4 p.), psichinės veiklos pagerėjimu (29 str. 1 d. 6 p.) stimuliuojančiomis gydomosiomis savybėmis (29 str. 1 d. 7 p.), palankiai vaizduojančią nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą (29 str. 1 d. 9 p.)

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 105−112), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjo naudai.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be skunde pateiktų argumentų, grindžiamas tuo, jog:

1) Teismo sprendimas atitinka ABTĮ jam keliamus reikalavimus, jis priimtas motyvuotai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, pateikiant tinkamą jų teisinę kvalifikaciją.

2) Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismo ignoravo konstitucinę jurisprudenciją, atskleidžiančią Įstatymo įgyvendinimo svarbą ir visuomeninių santykių reguliavimo santykį.

3) Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Knygoje pateiktos informacijos komercinį pobūdį. Taip pat neįrodė, kad Knygoje esančiomis frazėmis siekta daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio vartojimu, tik paminėjo, kad vaikai ir paaugliai yra potencialūs pirkėjai ir vartotojais, sulaukus tinkamo amžiaus.

4) Atkreipė dėmesį, jog teismas pagrįstai, vadovaudamasis specialisto išvada, nurodė, kad ikimokyklinio ir jaunesnio amžiaus vaikai nėra alkoholio produktų vartotojai, pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali paskatinti vaikus jais domėtis, bet ne įsigyti ar vartoti.

5) Apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad Knygoje pateikta informacija būtų susijusi su pareiškėjo komercine, finansine ar ūkine veikla.

6) Ginčo frazės jų pateikimo Knygoje būdo ir formos atžvilgiu, taip pat atsižvelgiant į visą pasakų knygos struktūrą, turinį, pagrindinius tikslus bei dėstymo būdą, ginčo frazių bendrame Knygos kontekste išdėstymą, jų turinio sąsajas ir atitiktį bendro Knygos turinio atžvilgiu, nesiekia komercinės informacijos tikslo.

7) Departamentas peržengė savo kompetencijos ribas ir neteisėtai priskyrė sau cenzūros teises į lietuvių kalba išverstą knygą ir joje aprašytose pasakose pateiktus faktus vertindamas kaip reklamą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas, nes teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios sudarytų būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Nutarimo, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas, 9 202 egzemplioriais išleisdamas knygą vaikams „Miško pasakos“, padarė sudėtinį Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų ir 2 dalies 2 punkto pažeidimą.

Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis Lietuvos Respublikoje draudžia visų formų alkoholio reklamą, skirtą vaikams ir paaugliams iki 18 metų (1 p.); siejančią alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu (4 p.); siejančią alkoholio vartojimą su psichinės veiklos pagerėjimu, asmeninių problemų sprendimu (6 p.); siejančią alkoholio vartojimą su stimuliuojančiomis, raminančiomis ir kitomis gydomosiomis savybėmis (7 p.); palankiai vaizduojančią nesaikingą alkoholinių gėrimų vartojimą ar neigiamai atsiliepiančią apie abstinenciją ir saikingumą (9 p.); pateikiančią neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus (11 p.). 29 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad alkoholio reklama draudžiama vaikams ir paaugliams skirtuose laikraščiuose, žurnaluose, knygose, televizijos ir radijo programose.

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas Nutarime konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje numatytus alkoholio reklamos ribojimus, vertinant šio Nutarimo teisėtumą bei siekiant nuosekliai ir teisingai išspręsti ginčą, pirmiausia būtina įvertinti ar Knygoje buvo pateikta informacija, laikytina alkoholio reklama lex specialis − Alkoholio kontrolės įstatymo − prasme. Ir tik tuo atveju, jei bus nustatyta, jog Knygoje pateikta alkoholio reklama, turėtų būti analizuojama, ar buvo pažeisti konkretūs alkoholio reklamos ribojimai ir, ar pareiškėjui pagrįstai pritaikyta ekonominė sankcija už šių ribojimų pažeidimą.

Nagrinėjamam ginčui aktualios Alkoholio kontrolės įstatymo redakcijos (aktuali nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus.

Aiškinant šią nuostatą lingvistiškai, akcentuotini reklamos pateikimo būdai – „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis“, reiškiantys, jog Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo požiūriu nėra svarbu išskirti konkrečią informacijos apie alkoholinius gėrimus pateikimo priemonę. Įstatyme akcentuojamas reklamos skleidimo formų ir priemonių įvairumas, taigi informacijos skleidimo priemone taip pat laikoma ir knygų leidyba (pvz. 2011 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-213/2011). Tačiau vien lingvistinis šios teisės normos aiškinimas nėra pakankamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo vertinimu, reklama yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai vadinamas komercine informacija, nes ji neatsiejama nuo verslo sferos, marketingo, nes faktiškai jiems tarnauja, yra svarbi konkurencijos priemonė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). 2004 m. sausio 26 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, remdamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytu apibrėžimu (alkoholio reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis perdavimo priemonėmis skelbiama informacija, kuria siekiama daryti poveikį reklamos vartotojų pasirinkimams, susijusiems su alkoholio produktų įsigijimu, vartojimu, įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla), konstatavo, kad ir pagal Alkoholio kontrolės įstatymą reklama yra ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą: ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Todėl nei mokslo darbai, nei informaciniai ar kiti leidiniai, kuriuose pateikiami alkoholio produktų savybių, vartojimo, gamybos, paplitimo tyrimo ar statistiniai duomenys, nei meno kūriniai, kuriuose atsispindi alkoholio produktų gamyba ar vartojimas ir panašūs dalykai, savaime nėra alkoholio reklama. Sprendžiant, ar tam tikra informacija yra alkoholio reklama, kiekvienu atveju turi būti įvertintos visos turinčios reikšmės aplinkybės.

Aktualioje administracinių teismų jurisprudencijoje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (1997 m. vasario 13 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimus) ir susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A63-1586/2008; 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1160/2009, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1003/2009, 2010 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–717/2010), aiškinant Alkoholio kontrolės įstatyme pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo paskirtį ir 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, laikomasi nuostatos, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: 1) informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir 2) tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinat visas turinčias reikšmės aplinkybes (pvz. 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012; 2011 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1079/2011).

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia vertintina, ar šiuo konkrečiu atveju galima konstatuoti abiejų alkoholio reklamos elementų buvimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo išleistoje Knygoje buvo pirmasis alkoholio reklamos elementas – informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholinius gėrimus, skleidimas.

Konkrečiai pasakoje „Ežys ir obuoliai“ sidras apibūdinamas kaip ypač skanus, sušildantis gėrimas, Ežys siūlo nykštukus išmokyti kalvadosą gerti „ne tik tada, kai šalta, bet ir kai šilta“. Pasakoje „S. O. S. ant sniego“ kalvadosas pristatomas kaip šildantis gėrimas, sušalusių Knygos veikėjų „pilveliams sušildyti“, pateikiamas įtarimas, jog „nelaimingi atsitikimai – tik dingstis išgerti daugiau kalvadoso“. Pasakoje „Gydytojas susirgo“, kurioje gydytojui nykštukui susirgus ir kitiems pasakos veikėjams nežinant kaip jam padėti, pats gydytojas nurodė, kad tam, jog pagytų jam tereikia užkurti židinį ir kas penkiolika minučių duoti po valgomąjį šaukštą kalvadoso, „kitaip sakant vaistų“. Pasakoje „Milžinų įkaušimas“ ypatingos dienos proga visi gauna po taurę sidro. Milžinai, pralinksmėję jau nuo pirmos taurės, vis sriūbtelia po gurkšnelį, įkaušta, ima kvatotis, spardytis. Pasakoje „Pyla“, net gaudami pylos už siautėjimą išgėrus sidro, milžinai teigia, kad sidras buvo „toks skanus“. Paskutinėje Knygos pasakoje „Vargšas drakonzauras“ drakonas gurkšnodamas kalvadosą samprotauja, kad kalvadosas labai geras dalykas. „Ar tik ne nuo jo Nykštukai tokie protingi? Ik... ik... Išgersiu dar gurkšnelį“. Kartu įvertintinos ir Knygos iliustracijos, kuriose alkoholinius gėrimus ragaujantys ir gaminantys personažai pateikiami pozityviai, atrodo patenkinti ir laimingi.

Pažymėtina, kad nors tokio amžiaus vaikai, kuriems skirta Knyga, negali savarankiškai įsigyti alkoholinių gėrimų, manytina, jog atsiradus galimybei, pavyzdžiui namuose ar kitoje aplinkoje, kurioje suaugusieji vartoja alkoholinius gėrimus, juos palikus be priežiūros, vaikai, iš Knygos sužinoję apie šių gėrimų teigiamas savybes, sieks jų ragauti, vartoti. Todėl Nutarime pateiktos Knygos ištraukos vertintinos kaip informacijos, skatinančios vartoti konkrečius alkoholinius gėrimus – sidrą ir kalvadosą skleidimas. Tai, kad Knygoje pateikta informacija apie sidrą ir kalvadosą gali skatinti vaikus prašyti tėvus įsigyti šiuos alkoholinius gėrimus, taip pat vaikų norą juos paragauti, pažymėta ir byloje esančioje specialisto (psichologo) išvadoje (II t., b. l. 46−49), 2012 m. kovo 19 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertų grupės posėdžio protokole Nr. V4-2 (II t., b. l. 55−57) bei Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. balandžio 12 d. rašte Nr. S-370 (II t., b. l. 15−16). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2012 m. sausio 18 d. rašte Nr. (1.20-2012-97)-2-91 (I t., b. l. 77−78) taip pat nurodyta, kad informacijos apie alkoholinį gėrimą pateikimas vaikiškoje knygelėje gali būti vertinamas kaip netiesioginis siūlymas, skatinantis vartoti alkoholinį gėrimą ir tai sudaro sąlygas vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimui. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, jog specialisto išvadoje taip pat pažymėta, jog nuo 3 metų vaikai taip pat aktyviai žaidžia simbolinius ar vaidmeninius žaidimus, kuriuose įsijausdami į jiems patrauklius vaidmenis dažnai atkartoja savo betarpišką emocionaliai reikšmingą patyrimą – jiems matytus vaizdus ir elgesio modelius. Žaidimuose jie gali atkartoti ir mėgstamų knygų personažų elgesį. Tokio amžiaus vaikas dar negali visapusiškai įvertinti situacijos, suprasti, kad tas pats daiktas ar reiškinys, priklausomai nuo konteksto, gali turėti skirtingas reikšmes ir pasekmes. Psichologė taip pat pažymėjo, kad Knygoje nėra informacijos apie galimai neigiamas minėtų alkoholinių gėrimų rūšių (sidro ir kalvadoso) pasekmes ir poveikį personažų, jų draugų sveikatai ir gerovei. Dėl šios priežasties vaikai gali susidaryti labai vienpusišką – išskirtinai teigiamą – vaizdą apie šių alkoholinių gėrimų vartojimą.

Įvertinus visą Knygą, tiek tekstinę dalį, tiek iliustracijas, darytina vienareikšmiška išvada, jog ją skaitantys vaikai (ar vaikai, kuriems šią knygą skaito suaugusieji) yra skatinami vartoti konkrečius alkoholinius – sidrą ir kalvadosą, pateikiant informaciją apie teigiamą ir net gydomąjį jų poveikį Knygos herojams, be to, pateikiant nors ir supaprastintą, tačiau pakankamai informatyvią informaciją apie sidro gamybos technologiją, procesą (pasakoje „Ežys ir obuoliai“). Tokia informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti pripažinta Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje nustatytų Nutarime konkrečiai išvardytų ribojimų pažeidimu, tačiau tik tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog ji tenkina ir antrąjį Įstatyme numatytą alkoholio reklamos elementą – yra susijusi su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla.

Tačiau antrojo alkoholio reklamos elemento – skleidžiamos informacijos sąsajos su įmonės komercine, ūkine ir finansine veikla − nagrinėjamu atveju nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad pareiškėjo komercinė veikla nėra susijusi su alkoholio produktų pardavimu, pareiškėjas, kurio pagrindinė komercinė veikla − knygų leidyba, nėra suinteresuotas alkoholio produktų pardavimų skatinimu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl konkrečios informacijos, skatinančios vartoti alkoholinius gėrimus, skleidimo jo leidžiamoje Knygoje būtų susitaręs su konkrečia (-iomis) įmone (-e), kurios (-ių) veikla susijusi su alkoholinių produktų gamyba ar prekyba.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors pareiškėjo išleistoje Knygoje yra informacijos skatinančios vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau ši informacija nėra susijusi su ją išleidusio subjekto – pareiškėjo − komercine, ūkine ir finansine veikla, todėl neatitinka Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžtos alkoholio reklamos sąvokos ir negali būti laikoma alkoholio reklama Alkoholio kontrolės įstatymo prasme. Dėl šios priežasties atsakovo Nutarimas dėl pareiškėjui taikytinos ekonominės sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 4, 6, 7, 9, 11 punktų ir 2 dalies 2 punkto pažeidimą laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė