991798be-19ea-4ecc-9672-87ddda378f44 · Vilniaus apygardos teismas

Netenkinti Lietuvos Respublikos <a href="http://www.infolex.lt/ta/66150:ver25:str67">BK 67 straipsnio</a> 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį             Pranešėjas Algimantas Valantinas             Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-387/2013 Teisėjas Gediminas Viederis             Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00015-2012-2             Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.(S)             VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS 2013 m. vasario 18 d.

Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Algimanto Valantino, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Sigitos Bieliauskienės,sekretoriaujant Agnijai LukaÅ¡evič ir Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Dianai Kasparavičienei,gynėjai adv. Eleonorai Adai Unčiurienei,nuteistajam J. J., nukentėjusiajam T. Č.,teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendžio, kuriuo J.

J. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 145 str. 1 d., ir nubaustas 20 MGL, t. y. 2600 Lt, dydžio bauda. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , kolegija n u s t a t ė: J. J. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas:jis 2012 m. sausio 27 d., apie 15.15 val., atėjęs į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pastatÄ , esantį A. JakÅ¡to g. 6, Vilniuje, prie įėjimo į šį pastatÄ , bendraudamas su STT Administravimo valdybos PareiÅ¡kimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiÄ ja specialiste J.

R., pastarajai pasakė, kad yra įtariamas vaiko tvirkinimu ir, kad Å¡ioje byloje, kontroliuojamoje Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros, įrodymai yra suklastoti, prašė Å¡iÄ bylÄ paimti į STT ir peržiÅ«rėti. Kai J. R. jam paaiÅ¡kino, kad STT neturi įgaliojimų vertinti prokurorų proceso veiksmus ir sprendimus, jis uždavė klausimÄ : „Ar tirsit bylÄ , jei bus nuÅ¡autas prokuroras?“. J. R. paklausus, ar jis tikrai nori nuÅ¡auti prokurorÄ , jis (J. J.) atsakė, kad jam daugiau nieko kito nelieka.Nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimÄ baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-00082-11, J.

J. 2011 m. balandžio 29 d. praneÅ¡ta apie įtarimÄ pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl seksualinio prievartavimo mažamečio atžvilgiu). Šį ikiteisminį tyrimÄ organizavo, jam vadovavo bei 2012 m. sausio 26 d. su kaltinamuoju aktu perdavė teisminiam nagrinėjimui Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Pirmojo skyriaus prokuroras T. Č.. Apeliaciniu skundu nuteistasis praÅ¡o panaikinti 2012-11-12 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Nurodo, kad teismas klaidingai interpretavo jo pasakytas mintis, todėl netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .

Pažymi, kad pokalbio su J. R. metu jis nei prokurorui T. Č., nei kitam kuriam nors asmeniui negrasino nužudyti ar kaip nors susidoroti. Pasak apelianto, jis, diskutuodamas su J. R. ir iÅ¡reikÅ¡damas savo nepasitenkinimÄ teisėsaugos institucijos, kontroliuojančios pareigÅ«nų darbÄ , neveiklumu, iÅ¡kėlė hipotetinę mintį, kad teisėsaugos institucijos pradeda vykdyti savo pareigas tik tada, kai kas nors iÅ¡ pareigÅ«nų bÅ«na nuÅ¡autas ir tai visuomenėje sukelia atgarsį. Kitaip teisėsaugos įstaigos yra abejingos eilinio piliečio problemoms ir rÅ«pesčiams.

Apelianto nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, kas turėjo esminės reikÅ¡mės neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimui. Teismo posėdžio metu J. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė – atmesti.Skundas atmestinas.BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ , visuma. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažinta kaltu apeliantas J. J., objektyvieji požymiai pasireiÅ¡kia žodžiu, raÅ¡tu, telefonu ar kitokia forma praneÅ¡ant žmogui, kad jis gali bÅ«ti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad grasinimas gali bÅ«ti iÅ¡sakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar vieÅ¡us pasisakymus.

Svarbu yra tai, jog grasinimas bÅ«tų realus, duodantis pagrindÄ manyti, kad jis gali bÅ«ti realizuotas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkÅ«s neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumÄ , reikÅ¡mės turi grasinimo motyvai, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykiai, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, nukentėjusiojo grasinimo suvokimas, t. y. ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas.

Pagal teismų praktikÄ grasinimo realumui nustatyti nėra bÅ«tina, kad grasinantysis iÅ¡ tikrųjų ketino grasinimÄ Ä¯vykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo iÅ¡raiÅ¡kÄ ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindÄ bijoti grasinimo įgyvendinimo.Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad J. J., atėjęs į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pastatÄ , esantį A. JakÅ¡to g. 6, Vilniuje, ir bendraudamas su STT Administravimo valdybos PareiÅ¡kimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiÄ ja specialiste J.

R., pastarajai pasakė, kad yra įtariamas vaiko tvirkinimu ir, kad Å¡ioje byloje, kontroliuojamoje Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros, įrodymai yra suklastoti, prašė Å¡iÄ bylÄ paimti į STT ir peržiÅ«rėti. Kai J. R. jam paaiÅ¡kino, kad STT neturi įgaliojimų vertinti prokurorų proceso veiksmus ir sprendimus, jis uždavė klausimÄ : „Ar tirsit bylÄ , jei bus nuÅ¡autas prokuroras?“. J. R. paklausus, ar jis tikrai nori nuÅ¡auti prokurorÄ , J. J. atsakė, kad jam daugiau nieko kito nelieka.

IÅ¡nagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai iÅ¡vadai, jog J. J. iÅ¡sakytas grasinimas vertintinas kaip realus ir konkretus. Bendraudamas su STT pareigÅ«ne, apeliantas suteikė pakankamai informacijos apie jo atžvilgiu atliekamÄ ikiteisminį tyrimÄ , tÄ tyrimÄ kontroliuojančiÄ prokuratÅ«rÄ , taip pat nedviprasmiÅ¡kai iÅ¡sakė nepasitenkinimÄ tyrimÄ kontroliuojančio prokuroro veiksmais bei prašė patikrinti pastarojo darbÄ . J. R. atsakius, kad STT negali kontroliuoti prokuroro veiksmų, J.

J. iÅ¡ karto uždavė aukščiau nurodytÄ klausimÄ (b. l. 114). Esant Å¡ioms aplinkybėms, pripažintina, kad Å¡iuo atveju konkrečios prokuroro pavardės neįvardijimas nesudaro pagrindo manyti, jog J. J. iÅ¡sakytas grasinimas nebuvo konkretus. IÅ¡ apelianto žodžių buvo visiÅ¡kai aiÅ¡ku, kad jis kalba bÅ«tent apie prokurorÄ , kontroliuojantį jo atžvilgiu atliekamÄ ikiteisminį tyrimÄ , t. y. T. Č., o ne apie atskirus veiksmus Å¡iame ikiteisminiame tyrime atlikusius arba skundus iÅ¡nagrinėjusius prokurorus.

Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai, kur jis nurodė, jog J. J. nuo pat įtarimo jam pareiÅ¡kimo (apie 2 mėnesius) kasdien po kelis kartus skambindavo T. Č., reikÅ¡damas įvairaus pobÅ«džio pretenzijas, buvo agresyvus ir nesukalbamas, į nukentėjusiojo argumentus nereagavo, visÄ laikÄ buvo konfliktiÅ¡kai nusiteikęs jo atžvilgiu. Taigi manytina, jog sužinojęs, kad J. J., atvykęs į STT, buvo grasinęs nužudyti prokurorÄ , nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti Å¡io grasinimo įgyvendinimo, t. y. suprato jį kaip konkretų ir realų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant klausimÄ dėl grasinimo realumo, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad ne tik nukentėjusysis, bet ir kiti teismo posėdžio metu apklausti liudytojai apibÅ«dino J. J. kaip konfliktiÅ¡kÄ bei agresyviai nusiteikusį žmogų. Taip liudytoja O. K., atlikusį ikiteisminį tyrimÄ apelianto atžvilgiu, nurodė, jog J. J. labai impulsyvus žmogus. Pasak liudytojos, apeliantas ne kartÄ buvo minėjęs, jog jie (prokuroras, tyrėjai) pradėjo ikiteisminį tyrimÄ savo iniciatyva, kad jie jį Å¡meižia.

Ä® jokius jam pateikiamus aiÅ¡kinimus J. J. nereagavo, tik pradėdavo dar garsiau Å¡aukti. Perskaitęs įtarimÄ , Å¡aukė taip, kad atbėgo kitame kabinete dirbęs liudytojos virÅ¡ininkas (b. l. 116). O. K. patvirtino žinojusi, kad J. J. skambindavo prokurorui T. Č., ginčydavosi su juo. PanaÅ¡iai apeliantÄ apibÅ«dino ir liudytoja J. R., nurodžiusi, jog iÅ¡girdęs, kad STT negali kontroliuoti prokuroro veiksmų, J. J. pradėjo akivaizdžiai pykti, neklausė, kÄ ji jam sakė. O paskui labai ramiu, Å¡altu tonu paklausė ar STT tirtų bylÄ , jei bÅ«tų nuÅ¡autas prokuroras.

Liudytojai patikslinus ar jis tikrai ketina nuÅ¡auti prokurorÄ , J. J. atsakė, kad jam nėra kitos iÅ¡eities (b. l. 114-115). Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, liudytoja J. R. parodė patikėjusi J. J., kadangi jis pasakė minėtus žodžius labai rimtai, žiÅ«rėdamas jai tiesiai į akis.  Teisėjų kolegijos manymu, kalbant apie J. J. iÅ¡sakyto grasinimo realumÄ , svarbu yra ir tai, kad jis, žinodamas apie tuo metu visuomenėje atgarsį sukėlusius įvykius, susijusius su mažamečio vaiko tvirkinimu, buvo pasakęs tyrėjai O.

K., kad jie sulauks Kedžio pasekmių (b. l. 115). Teismo posėdžio metu liudytoja parodė supratusi Å¡iuos J. J. žodžius kaip grasinimÄ tyrėjui, prokurorui, kadangi byla yra garsi ir yra visuotinai žinoma kokias pasekmes turėjo omenyje apeliantas. Teismas pažymi ir tai, kad pradedant nuo to momento, per J. J. apklausas prie tyrėjos kabineto visada budėdavo operatyvinis darbuotojas, kuris kartas nuo karto apklausos metu užsukdavo į kabinetÄ (b. l. 116). Be to, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, nustatant ar grasinimas buvo realus, didelę reikÅ¡mę turi paties nukentėjusiojo Å¡io grasinimo suvokimas.

Nukentėjusiojo T. Č. parodymais nustatyta, kad jis, įvertinęs visas aplinkybes (J. J. skambučius jam, priekaiÅ¡tus ir pan.), net neabejojo iÅ¡sakyto grasinimo realumu, įspėjo visÄ savo Å¡eimÄ , prašė Å¡eimos narių bÅ«ti atsargesniems. Nukentėjusysis nurodė, kad jo Å¡eimoje atsirado diskomfortas, juo labiau, kad tokie grasinimai jam buvo iÅ¡sakyti pirmÄ kartÄ per 18 darbo metų (b. l. 111).     Pagal konstrukcijÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiÅ¡kimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis.

Subjektyvieji požymiai pasireiÅ¡kia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiÅ¡kai veikia kitÄ Å¾mogų, keldamas jam baimę, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realÅ«s ketinimai įgyvendinti smurtÄ . Ä®vertinus visas aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad J. J., klausdamas J. R. ar STT tirs bylÄ , jei bus nuÅ¡autas prokuroras bei, atsakydamas į liudytojos klausimÄ ar jis tikrai ketina nuÅ¡auti prokurorÄ , pasakydamas, jog jam nieko kito nelieka, veikė tiesiogine tyčia.

J. R. patvirtino, kad J. J. kalbėjo rimtai, visiÅ¡kai suvokdamas savo žodžių esmę. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir tÄ aplinkybę, jog į liudytojos patikslinantį klausimÄ ar jis tikrai ketina taip pasielgti, J. J. net nebandė pasiaiÅ¡kinti, o tik patvirtino, kad nieko kito jam nelieka. Teisėjų kolegijos manymu, toks apelianto elgesys parodo, jog jis, žinodamas apie tuo metu atgarsį visuomenėje sukėlusius įvykusius ir numanydamas STT pareigÅ«nės reakcijÄ Ä¯ jo žodžius, sÄ moningai pavojingai psichiÅ¡kai veikė kitÄ Å¾mogų, siekė sukelti baimę ir norėjo taip elgtis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad analizuojamo BK 145 str. 1d. sankcija numato visÄ spektrÄ alternatyvių bausmių. Akivaizdu, kad galimybė taikyti įvairias bausmes sietina ir su veikos padarymo aplinkybėmis. Apylinkės teismas pagrįstai parinko vienÄ iÅ¡ Å¡velnesnių bausmės rÅ«Å¡ių – baudÄ . Pripažintina, kad asmuo, manantis, jog jo teisės yra pažeidžiamos, teisinėje valstybėje negali bandyti spręsti susidariusios problemos grasinimais ar bauginimu. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į visÄ veikos padarymo kontekstÄ ir parinko adekvačiÄ savo dydžiu baudÄ .Esant Å¡ioms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad pirmos instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisingÄ ir teisėtÄ nuosprendį, kurio naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė: Nuteistojo J. J. apeliacinį skundÄ atmesti.   Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas (paraÅ¡as)                                    Algimantas Valantinas Teisėjai (paraÅ¡ai)                                                Jolanta Čepukėnienė                                                                                                                           Sigita Bieliauskienė                                                            Â