2016-10-13 Nr. AB-19606-3-61-3-04625-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2888-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04625-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodydami kovinius ginklus nuolat žemino, atlikinėdami asmens ir jo asmeninių daiktų apžiūras, tyčiodavosi tiek iš asmens, tiek iš jo daiktų. Pareiškėjas nurodė, kad buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes apytiksliai 1 kv. m patalpoje važiuodavo 4 asmenys su savo asmeniniais iki 30 kg sveriančiais daiktais. Šaltuoju metų laiku automobilio viduje būdavo labai šalta, trūkdavo oro, dėl vietos trūkumo tirpdavo kojos, pasidarydavo silpna. Šiltuoju metų laiku konvojavimo sąlygos būdavo siaubingos dėl karščio ir oro trūkumo. Automobilių patalpose tvyrodavo baisus kvapas, būdavo purvina. Pareiškėjas pažymėjo, kad konvojaus pareigūnai, talpindami asmenis į automobilius, sakydavo, jog, atsitikus nelaimei, asmenys bus sušaudomi.

Pareiškėjo teigimu, jis dėl minėtų konvojavimo sąlygų patyrė nežmoniškas kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, sapnuoja košmarus (pareigūnų žiaurų elgesį). Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012 m. rugsėjo 21 d. ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas pagal išduotus galiojančius dokumentus, būtinus eksploatacijai: transporto priemonės registracijos liudijimą su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Atsakovo teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės. Dėl ginklų naudojimo atsakovas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą kovojus yra ginkluotų pareigūnų grupė, o konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kurie įrašomi konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakovo nuomone, tik nustačius neteisėtus veiksmus galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo konvojuotas į įvairias institucijas įvairiais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Teismas pažymėjo, kad į šios patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Teismas konstatavo, kad atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 109 punktu, darė išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas teiginys, jog jis buvo konvojuojamas perpildytomis transporto priemonėmis, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus nustatė, kad pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, vienu metu vykstančių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Įvertinęs Taisyklių 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, tačiau jokios byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo teiginių, jog konvojaus pareigūnai demonstratyviai žemino ar tyčiojosi iš pareiškėjo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios vadovaujantis Taisyklių 107 ir 137 punktais turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus. Apibendrinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, t. y. jog pareiškėjas būtų kankinamas, patyręs nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį. Atsižvelgęs į pareiškėjo konvojavimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybei negali kilti, nes Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis neprisimena tam tikrų 2008, 2009 ir 2012 metais vykusių konvojavimų, todėl bandė gauti informaciją apie juos iš Tarnybos, tačiau Tarnyba atsisakė šią informaciją suteikti, kol pareiškėjas nesumokės už dokumentų kopijų darymą, o pareiškėjas to padaryti negali, nes yra nemokus. Pareiškėjo teigimu, informacija apie šiuos konvojavimus ir pareiškėjo Tarnybai teiktus skundus yra slepiama ir nuo teismo. Teismas gali išreikalauti šią informaciją ir vaizdo registratorių filmuotą medžiagą, kurioje matyti konvojavimo sąlygos, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiųjų ir proceso teisės normų nepažeidė. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodytu konvojavimo laikotarpiu teisės aktai, reglamentuojantys konvojavimą, nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. L. už konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo konvojuojamas garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, bei prašė atlyginti dėl to patirtą neturtinę žalą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimams iki 2012 m. rugsėjo 21 d. ir pareiškėjo skundą atmesti.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašytos taikyti ieškinio senaties netaikė, tačiau įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes konstatavo, kad nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. konvojuojant pareiškėją į įvairias institucijas įvairiais maršrutais, buvo laikytasi visų Taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą sieja su įrodymų neišreikalavimu pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiųjų ir proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų sunkumų, su kuriais, kaip jis teigia, pareiškėjas susidūrė rinkdamas įrodymus, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip jau minėta, šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Marijampolės pataisos namuose ir Tauragės policijos areštinėje bei konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Pareiškėjas skunde prašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti visus įrodymus, reikalingus priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi priėmęs pareiškėjo skundą, įpareigojo atsakovo atstovą pateikti teismui visą medžiagą, susijusią su nagrinėjamu ginču (b. l. 4). Tarnyba 2015 m. spalio 27 d. rašte nurodė, kad teikia turimą įrodomąją medžiagą (b. l. 14–15), ir pateikė dokumentus, susijusius su nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. vykdytais pareiškėjo konvojavimais. Tarnyba 2016 m. spalio 6 d. rašte Nr. 47SD-1467 (b. l. 94–95) nurodo, kad ji neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., nes konvojuojamųjų apskaitos žurnalai saugomi 3 metus, o nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. sausio 19 d. Tarnyba nekonvojavo pareiškėjo. Be to, Tarnyba šiame rašte atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikoje ne tik ji, bet ir kitos institucijos vykdo konvojavimo veiklą.

2016 m. spalio 6 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo 2016 m. spalio 4 d. raštas, kuriame jis pakartoja, kad buvo konvojuojamas nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. Prie šio rašto pareiškėjas pridėjo dalį (1–2 psl.) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. spalio 7 d. atsiliepimo į skundą administracinėje byloje Nr. I-11072-789/2015, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas: 2008 m. kovo 21 d. atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą; 2008 m. kovo 27 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2008 m. gegužės 29 d. atvyko iš Marijampolės pataisos namų; 2008 m. birželio 2 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2008 m. liepos 3 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus; 2008 m. liepos 10 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2008 m. spalio 2 d. atvyko iš Marijampolės pataisos namų; 2008 m. spalio 6 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2012 m. birželio 21 d. atvyko iš Marijampolės pataisos namų; 2012 m. birželio 25 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2012 m. liepos 24 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus; 2012 m. liepos 26 d. atvyko į Marijampolės pataisos namus; 2015 m. gegužės 21 d. atvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą; 2015 m. gegužės 28 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Dėl bylos dalies, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. (imtinai) teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra duomenys tik apie pareiškėjo konvojavimų sąlygas nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo konvojuotas į įvairias institucijas įvairiais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta, gali būti pripažinta pagrįsta ir teisinga tik iš dalies, t. y. tik dėl dalies laikotarpio, apie kurio metu buvusių konvojavimų sąlygas yra pateikti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta pareiškėjo reikalavimo dalis atlyginti neturtinę žalą, kurią, kaip nurodė pareiškėjas, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. gegužės 28 d., pritardama pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvams dėl šiuo laikotarpiu buvusių pareiškėjo konvojavimų sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią, kaip nurodė pareiškėjas, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. gegužės 28 d.

Atkreiptinas dėmesys, kad Tarnyba 2016 m. spalio 6 d. rašte Nr. 47SD-1467 nurodo, jog ji nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. sausio 19 d. nekonvojavo pareiškėjo. Akcentuotina, kad byloje nėra įrodymų apie tai, jog pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. sausio 19 d. buvo kur nors konvojuotas, išskyrus pareiškėjo abstrakčius paaiškinus, kad jis šiuo laikotarpiu buvo konvojuotas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo nurodyta aplinkybe, kad Tarnyba nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. sausio 19 d. nekonvojavo pareiškėjo, kurios nepaneigia pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai apie jo konvojavimą šiuo laikotarpiu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią, kaip nurodė pareiškėjas, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. sausio 19 d., tačiau ši skundo dalis atmestina ne dėl to, kad konvojavimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o dėl to, jog neįrodyta, kad šiuo laikotarpiu Tarnyba apskritai konvojavo pareiškėją.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, dėl kitos bylos dalies, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (imtinai) teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nerinko, netyrė ir nevertino įrodymų apie tai, ar pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo konvojuotas, kokios institucijos tai vykdė ir kokiomis sąlygomis tai buvo daroma. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, kad jis nuo 2008 m. kovo 21 d. iki 2008 m. spalio 6 d. ir nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. liepos 26 d. buvo pervežtas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog pareiškėjo konvojavimo sąlygos nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. atitiko teisės aktų reikalavimus, negali būti pripažintos pagrįstomis ir teisėtomis, nes byloje nėra jokių duomenų apie šiuo laikotarpiu buvusių pareiškėjo pervežimų vykdytojus ir sąlygas. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą, kurią, kaip nurodė pareiškėjas, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d., todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (imtinai) teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, panaikinama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Kadangi nagrinėjamoje byloje reikia išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo ir atsakovo teikiamus argumentus, susijusius su nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (imtinai) galbūt vykdytais pareiškėjo pervežimais, teisėjų kolegija šią bylos dalį grąžina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priima naują sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas gali išreikalauti vaizdo registratorių filmuotą medžiagą, kurioje matyti konvojavimo sąlygos, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma prašoma išreikalauti vaizdo registratorių filmuota medžiaga yra nauji įrodymai, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei nepaaiškina, kokias konkrečias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, šie įrodymai pagrįstų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes ir šios bylos rezultatą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. (imtinai) teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis. Tačiau kita skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesta pareiškėjo reikalavimo dalis priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (imtinai) teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Todėl ši bylos dalis grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (imtinai) teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė