2016-06-02 Nr. AB-11964-3-61-3-03949-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3469-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03949-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. S., atstovaujamas advokatės A. M. (2015 m. liepos 31 d. atstovavimo sutartis), elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2015 m. liepos 23 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. (38.5.3.2)NV38-1 (toliau – ir sprendimas Nr. (38.5.3.2)NV38-1); įpareigoti Ambasadą išduoti leidimą vizai gauti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad vizos jam neišduodamos be pagrindo, pažeidžiant nustatytą tvarką, pažeidžiant tiek prašytojo, tiek iškviečiančiojo teises. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Studijuodamas (duomenys neskelbtini) jis įgijo daug draugų Lietuvoje, migracijos tarnybai leidus jam buvo siųsti keletas iškvietimų, tačiau 4 metus negali atvykti į Lietuvą, nes viza nuolat neišduodama nepagrįstai nurodžius, kad nepateiktas atvykimo tikslas. Paskutinis neigiamas Lietuvos konsulato (duomenys neskelbtini) atsakymas pateiktas 2015 m. liepos 23 d., nurodžius, kad nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslas ir kad nepateikti įrodymai apie pajamų gyvenimui bei grįžimui turėjimą.

Ankstesni vizos nedavimo atvejai nebuvo skundžiami, nes manyta, kad tai atsitiktinumas, nesusipratimas. Be to, užsienyje gyvenančiam piliečiui sudėtinga pateikti skundą Lietuvos teismui, tačiau pareiškėjas, įsitikinęs, kad viza jam neišduodama piktybiškai, dėl aplaidaus atašė (duomenys neskelbtini) pareigų vykdymo, pareiškėjas skundžia neteisėtą, nepagrįstą atsisakymą ir prašo jį panaikinti. Užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje vizoje nurodytą laiką. Skundžiamo dokumento atveju iškvietimą davė Lietuvos pilietis S. V., kvietime aiškiai įvardyta, kad pareiškėją jis kviečia atvykti į svečius, aplankyti jo šeimą, kitus draugus.

S. V. net pats nuvyko į Lietuvos konsulatą (duomenys neskelbtini), asmeniškai paaiškino ir pateikė įrodymus, kad pareiškėjui svečiuojantis Lietuvoje yra kur gyventi, yra lėšų bilietų pirkimui, gyvenimui. Ankstesni iškvietimai, vienas iš jų – 2014 m. vasarą, taip pat nebuvo patenkinti, tuos pakvietimus teikė kiti pareiškėjo draugai: M. K. (M. K.) ir jo sesuo Ž. C., norėję patenkinti jų sunkiai sergančios motinos L. K. troškimą susipažinti su vaikų bičiuliu, t. y pareiškėju, tačiau susipažinti nespėjo, nes vizų tada irgi nedavė, o 2014 m. lapkričio 22 d.

L. K. mirė. Be to, kiekvienas iškvietimas bei kreipimasis dėl vizos kainuoja po 50 Eur, kadangi konsulato darbuotoja nurodė firmą, kuri sutvarko dokumentus, padeda užpildyti anketą. Taigi, konsulato darbuotojos proteguojama firma pelnosi iš pareiškėjo, neskaičiuojant telefono skambučių bei kvietėjų kelionių į (duomenys neskelbtini), siekiant pagrįsti iškvietimo teisėtumą, išlaidų. Bendraujama su pareiškėju konsulate (duomenys neskelbtini) buvo rusų kalba, rusų kalba pareiškėjui nėra gerai žinoma, o vertėjo į (duomenys neskelbtini) kalbą geresniam susikalbėjimui konsulato darbuotoja nekvietė.

Tuo atveju, jeigu pareigūnė būtų kalbėjusi bent anglų kalba, pareiškėjui būtų buvę lengviau, nors apskritai jis buityje bendrauja (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Kartą, sprendžiant vizos išdavimo klausimą, pareiškėjo apskritai neiškvietė, o klausinėjo telefonu. Pažymėtina, kad lėšų kelionei, gyvenimui, grįžimui, pareiškėjas turėjo, bankų išrašus teikė konsulatui, pateikia juos ir teismui kaip įrodymą. Gyvenamąją vietą viešnagės metu suteikia kvietėjas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepime į jį prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovo manymu, pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėjas yra bedarbis, nepateikė jokių dokumentų apie turimas pinigines lėšas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie ketinimą išvykti iš Šengeno valstybių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Ministerijos konsulinis pareigūnas – Ambasados darbuotojas, įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, nes pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Ministerijos konsulinis pareigūnas Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje turi didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų, nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Remiantis bylos medžiaga darytina išvada, kad ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui. Pareiškėjas neteisus teigdamas, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje sąlygas, kad turi pakankamai lėšų vykimui ir gyvenimui numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtai ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis surinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus bei paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo T. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 16 d. pateikė Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pagrindinis jo kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas, pagrindinio kelionės tikslo valstybė – Lietuva; prašo leisti vykti vieną kartą, numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data – 2015 m. liepos 25 d., numatoma išvykimo data – 2015 m. rugpjūčio 25 d.; kviečiantis asmuo – S. V., gyvenantis adresu Klaipėda, (duomenys neskelbtini); kelionės ir buvimo metu gyvenimo lėšas padengia pats pareiškėjas, lėšos – grynieji pinigai. Su Prašymu pateiktame kvietime, be kita ko, nurodyta, kad kviečiantis asmuo – S. V., kviečiamas asmuo – T. S., t. y. pareiškėjas, jo ryšys su kviečiančiu asmeniu – draugas; atvykimo data – 2015 m. liepos 22 d., išvykimo data – 2015 m. spalio 19 d., atvykimo tikslas – šeimos ar draugų lankymas; užsienietis bus apgyvendintas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Ambasados pareigūnas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus dokumentus, informaciją gautą pokalbio telefonu su pareiškėju metu, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810(2009), nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 dalies a punkto II ir III papunkčių nuostatomis, 2015 m. liepos 23 d. sprendime Nr. (38.5.3.2)NV38-1 nusprendė atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui, apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką informuoti pareiškėją, įteikiant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Sprendime Nr. (38.5.3.2)NV38-1, be kita ko, nurodyta: 2015 m. liepos 16 d. į Ambasadą kreipėsi pareiškėjas su prašymu išduoti vienkartinę Šengeno vizą, prašomo buvimo trukmė – 30 dienų, kelionės tikslas – šeimos ir draugų lankymas. Pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus: prašymą išduoti Šengeno vizą, galiojantį kelionės dokumentą, kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti, kelionės sveikatos draudimo dokumentą. 2015 m. liepos 20 d. su pareiškėju pokalbio telefonu metu paaiškėjo, kad jis į Ambasadą pakartotinai kreipėsi dėl Šengeno vizos išdavimo, pareiškėjo kvietėjas buvo pats ką tik atvykęs į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negalėjo paaiškinti savo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir teigė, nors su kvietėju seniai draugauja, tačiau nežino, kuo kvietėjas užsiima. Pareiškėjas yra bedarbis, nepateikė jokių dokumentų apie turimas pinigines lėšas. Remiantis tuo, kad pareiškėjas nepateikė įtikinamų įrodymų, kad ketina išvykti iš valstybės narės teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kyla pagrįstų abejonių dėl nurodyto kelionės tikslo ir sąlygų. Remiantis Reglamentu (EB) Nr. 810(2009), nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą, nagrinėjant paraišką Šengeno vizai, būtina įvertinti nelegalios migracijos riziką ir tai, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybės narės teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Atliekant patikrinimą, ar tenkinamos užsieniečio atvykimo sąlygos, per Vizų informacinę sistemą buvo atliktos konsultacijos su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis.

Ambasada 2015 m. liepos 24 d. atisakymo išduoti vizą formoje informavo pareiškėją, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išduoti vizą, atsisakė ją išduoti, tokį sprendimą grindžia šiomis priežastimis: nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo bei sąlygų pagrindimas; pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai lėšų gyvenimui tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią pareiškėjas tikrai būtų įleistas, arba pareiškėjas neturi galimybės teisėtai gauti tokių lėšų; informacija, kuri buvo pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. skundą sprendžiama, ar Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 23 d. sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. (38.5.3.2)NV38-1 yra teisėtas ir pagrįstas.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas).

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. visoje valstybių narių teritorijoje galiojančią vizą), nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Atkreiptinas dėmesys, kad, be kita ko, vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas), arba norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (2 punktas). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 28 d.) 80 punkte numatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas); su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad minėta nuostata reiškia tai, jog priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, tačiau nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes (žr., LVAT 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2613-822/2015, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-4046-756/2015).

Kita vertus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12) išaiškino, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad patį sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti, nes šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-421/2014, 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-35/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnyje „Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“ nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį. LVAT praktikoje taip pat yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būtų pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizai (LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį Nr. A858-619/2014).

Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo skundo teiginius, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o todėl skundžiamas sprendimas, esą, pažeidžia pareiškėjo ir kviečiančiojo teises. Pasak pareiškėjo, jis Ambasadai pateikė visus būtinus dokumentus, todėl jo prašymas išduoti Šengeno vizą turėjo būti tenkinamas. Teismas pabrėžia, kad vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant ir Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją. Tik įvertinęs visumą faktinių aplinkybių kompetentingas subjektas priima atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusį asmenį informuoja naudodamas aptartą standartinę formą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju išvardytų nuostatų, Ambasadai priimant ginčo sprendimą, buvo laikytasi tinkamai.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ginčijamas Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 23 d. sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. (38.5.3.2)NV38-1 priimtas motyvuojant tuo, kad: pareiškėjas negalėjo paaiškinti savo vykimo Lietuvos Respubliką tikslo ir teigė, nors su kvietėju seniai draugauja, tačiau nežino, kuo kvietėjas užsiima; pareiškėjas yra bedarbis, nepateikė jokių dokumentų apie turimas pinigines lėšas; remiantis tuo, kad pareiškėjas nepateikė įtikinamų įrodymų, kad ketina išvykti iš valstybės narės teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kyla pagrįstų abejonių dėl nurodyto kelionės tikslo ir sąlygų; remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810(2009), nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą, nagrinėjant paraišką Šengeno vizai, būtina įvertinti nelegalios migracijos riziką ir tai, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybės narės teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos; atliekant patikrinimą, ar tenkinamos užsieniečio atvykimo sąlygos, per Vizų informacinę sistemą buvo atliktos konsultacijos su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis.

Teismas konstatuoja, kad visos nurodytos aplinkybės, taip pat ir ta, kad pareiškėjas nepateikė Ambasados darbuotojui kelionės bilietų (dėl to ginčo nėra), leidžia daryti išvadą, kad aplinkybės atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii ir iii papunkčiuose nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Su atsisakymu išduoti vizą pareiškėjas supažindintas 2015 m. liepos 24 d., pateikiant jam standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą.

Įvertinęs nurodytų dokumentų turinį bei atsižvelgęs į aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Ambasada galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo kelionės tikslo bei sąlygų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas buvo bedarbis, kad jis net nežinojo, kuo užsiima jo, esą, draugas, Lietuvos pilietis S. V., o jo rusų kalbos nesupratimas vertintinas kaip gynybinė pozicija. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog skundžiamas Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 23 d. sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. (38.5.3.2)NV38-1 yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti konsulatą išduoti leidimą vizai gauti tėra išvestinis, todėl, palikus Ambasados 2015 m. liepos 23 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. (38.5.3.2)NV38-1 nepakeistą, šis reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas T. S., atstovaujamas advokatės A. M., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Papildomai apeliantas pažymi, kad Ambasada nepateikė įrodymų apie tai, kokių dokumentų buvo reikalaujama iš pareiškėjo, kokius dokumentus Ambasada iš jo priėmė. Tai, kad pareiškėjas nežinojo, kokį darbą dirba jo draugas, nebuvo pakankama priežastimi atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo sprendimo, t. y. nenurodė, kokiu pagrindu atsisako panaikinti atsakovo sprendimą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepaaiškino savo atvykimo į Lietuvą tikslo (pareiškėjas aiškiai nurodė, kad vyksta į svečius). Teismas nepagrindė savo išvadų, kad pareiškėjo argumentai dėl rusų kalbos nemokėjimo yra jo gynybinė pozicija. Byloje nėra duomenų, kad Ambasados darbuotoja moka rusų kalbą, nėra duomenų apie Ambasadoje gautų dokumentų registraciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Ambasada netikrino, ar kvietėjas turi kur apgyvendinti pareiškėją ir pan. Byloje nėra duomenų, kad Ambasada išvis tikrino kvietėją pagal Vizų kodekso 15 straipsnį, 21 straipsnio 2 dalį. Be to, pareiškėjas bilietų į Lietuvą iš anksto nepirko, nes nenorėjo prarasti pinigų, jei viza jam nebūtų išduota. Byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos pavojų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis T. S. ginčija Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (38.5.3.2)NV38-1, kuriuo atsisakyta jam išduoti Šengeno vizą. Pareiškėjo nuomone, išduoti jam Šengeno vizą atsisakyta buvo be pagrindo, pažeidžiant nustatytą tvarką ir jo teises.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl anksčiau minėto sprendimo panaikinimo atmetė, byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų pagrindu padaręs išvadą, kad Ambasada galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo kelionės tikslo bei sąlygų. Teismas konstatavo, kad atsakovo priimtas sprendimas motyvuotas, atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii ir iii papunkčiuose nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto ginčijamą sprendimą, ABTĮ 57 straipsnio reikalavimų iš esmės nepažeidė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 14 d. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašyme, be kita ko, pareiškėjas nurodė, kad kelionės į Lietuvą tikslas yra šeimos ar draugų lankymas (21 punktas), numatoma atvykimo į Šengeno erdvę data – 2015 m. liepos 25 d., o išvykimo iš Šengeno erdvės data – 2015 m. rugpjūčio 25 d. (29 punktas), kviečiantis asmuo – V. S. (31 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pats prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo (33 punktas). Pažymėtina, kad Prašymo forma parengta lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė 2015 m. liepos 7d. S. V. kvietimą Nr. 20150707-043374, kuriame nurodytas kviečiamas asmuo – draugas T. S., kurio atvykimo tikslas šeimos ar draugų lankymas, atvykimo data – 2015 m. liepos 22 d., išvykimo – 2015 m. spalio 19 d.; užsienietis bus apgyvendintas adresu Klaipėda, (duomenys neskelbtini). Siekiant patikslinti tam tikras aplinkybes, Ambasados darbuotoja 2015 m. liepos 20 d. su T. S. kalbėjosi telefonu. Pokalbio metu pareiškėjas negalėjo nurodyti kuo užsiima jį kviečiantis asmuo Lietuvoje (pareiškėjo teigimu senas jo draugas). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra bedarbis. Jokių įrodymų, patvirtinančių jo turimas pinigines lėšas, pareiškėjas Ambasadai nepateikė.

Ambasada atsisakymo išduoti vizą formoje 2015 m. liepos 24 d. informavo pareiškėją, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išduoti vizą, atsisakė ją išduoti, savo sprendimą pagrįsdama šiomis priežastimis: 1) nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo bei sąlygų pagrindimas; 2) pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai lėšų gyvenimui tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią pareiškėjas tikrai būtų įleistas, arba pareiškėjas neturi galimybės teisėtai gauti tokių lėšų; informacija, kuri buvo pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Toks sprendimas visiškai atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatas, kurios taip pat reglamentuoja nacionalinės vizos užsieniečiui atsisakymo išduoti aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnio nuostatomis, taip pat remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir jame padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nekartoja.

Atsakydama į apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog išrašas iš banko apie pareiškėjo turimą sąskaitą yra išduotas tik 2015 m. liepos 30 d., gi Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimtas 2015 m. liepos 23 d. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, šis dokumentas niekaip negalėjo būti pateiktas atsakovui nei kartu su prašymu, nei vėliau iki priimant ginčijamą sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Ambasados darbuotoja pokalbio su pareiškėju metu bendravo rusų kalba, kuri nėra gerai jam žinoma, nesudaro pagrindo savaime kitaip vertinti analizuojamos situacijos. Vertinant pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti Šengeno vizą buvo vertinama kompleksiškai nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant ir pareiškėjo pateikti dokumentai. Jau minėta, kad prašymo, kurį pareiškėjas užpildė, forma yra paruošta trimis kalbomis (lietuvių, rusų ir anglų). Antra, pareiškėjui manant, kad jis nepakankamai gerai supranta Ambasados darbuotojos klausimų rusų kalba, galėjo prašyti pakviesti atitinkamą vertėją. Pareiškėjas nenurodė, kad ėmėsi kokių nors veiksmų, kad jam būtų pakartojami pateikiami klausimai, ar prašoma pakviesti vertėją, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant ir Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją. Tik įvertinęs visumą faktinių aplinkybių kompetentingas subjektas priima atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusį asmenį informuoja naudodamas Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Ginčijamame atsakovo sprendime nurodytos atsisakymo išduoti Šengeno vizą priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjas pokalbio su Ambasados darbuotoja metu negalėjo paaiškinti konkretaus vykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo šalyje mėnesį laiko tikslo bei sąlygų (kaip minėta, nurodė tik, kad vyksta į svečius pas kviečiantį asmenį V. S., su kuriuo seniai draugauja, tačiau nežino kuo tas asmuo užsiima Lietuvoje); nepateikė Ambasadai dokumentų, patvirtinančių pakankamą lėšų turėjimą gyvenimui numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje metu, taip pat grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, nors būtent pareiškėjui tenka pareiga pateikti ne tik patikimą informaciją, tačiau ir dokumentus, galinčius išsklaidyti bet kokias abejones dėl pateiktos informacijos.

Patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Kita vertus, Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą.

Taigi ir byloje nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) šiuo atveju neperžengė jai suteiktų diskrecijos ribų, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjo T. S. prašymas būtų išnagrinėtas nekruopščiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą, kurį naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo perduoti klausimą dėl Šengeno vizos pareiškėjui išdavimo spręsti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, priimtas teisingai įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė