2015-10-05 Nr. AB-19142-3-61-3-04995-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2215-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04995-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) žalos atlyginimą po 200 Lt už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nežmoniškomis, žeminančiomis sąlygomis. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes apie 8 kv. m dydžio kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų. Kameros buvo užstatytos baldais, įskaitant dvi kėdes, ant kurių galėjo sėdėti tik du žmonės, todėl kiti turėjo laukti ir valgyti jau atšalusį maistą. Pareiškėjas skundėsi kamerose esančiu blogu kvapu. Be to, sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat durų, todėl matomas prižiūrėtojų; kai kuriose kamerose nuo lubų krito tinkas ir dažai; prie lango prieiti buvo galima tik užlipus ant kito asmens lovos. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, baimę, nerimą, emocinę depresiją, sutriko miegas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2014 m. liepos 11 d. – 2014 m. liepos 12 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. liepos 23 d., 2014 m. liepos 31 d. – 2014 m. rugpjūčio 1 d., 2014 m. rugpjūčio 14 d. – 2014 m. rugpjūčio 20 d., 2014 m. rugsėjo 19 d. – 2014 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 9 d. – 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. spalio 16 d., 2014 m. lapkričio 6 d. – 2014 m. lapkričio 17 d. Atsakovas teigė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kadangi jis buvo kitose laisvės atėmimo vietose: 2014 m. liepos 24 d. – 2014 m. liepos 31 d., 2014 m. rugpjūčio 7 d. – 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugsėjo 11 d. – 2014 m. rugsėjo 18 d., 2014 m. spalio 2 d. – 2014 m. spalio 9 d., 2014 m. spalio 23 d. – 2014 m. lapkričio 6 d.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Dėl kamerų įrengimo atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos, tačiau kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo K. Č. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 280 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas suklydo nurodydamas pirmą jo patekimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą dieną, nes nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 9 d., o ne nuo 2014 m. liepos 10 d., kaip nurodyta skunde. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 90 dienų, iš jų 42 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o 48 dienas pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Teismas konstatavo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagal turimus finansinius resursus atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Dėl pareiškėjo teiginių apie nesudarytas sąlygas valgyti prie stalo, sanitarinio mazgo įrengimą prie durų teismas pažymėjo, kad dėl nedidelių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerų ploto nėra galimybės įrengti daugiau kaip dvi sėdimas vietas prie stalo ar perkelti sanitarinį mazgą į kitą vietą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad nėra kur atsisėsti valgant, nes kamerose esantys gultai suteikia galimybę asmenims ant jų sėdėti. Byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo deklaruojamą depresiją, miego sutrikimus.

Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie kalinimą perpildytose kamerose pripažino pagrįstomis, tačiau, priimdamas sprendimą, taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pakenkė pareiškėjo sveikatai, į laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime trukmę, į tai, kad pareiškėjas buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išskyrus tai, kad kameros 48 dienas buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą. Aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 280 Eur.

III. Pareiškėjas K. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad 42 dienas iš 90 pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo pažeistos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde minėjo ne tik ploto trūkumą kamerose, tačiau ir kalkių kritimą nuo lubų. Aplinkybė, kad tualetas, prausykla ir stalas yra vienoje patalpoje, reiškia, jog yra pažeidžiami higienos reikalavimai. Pareiškėjo teigimu, kamerose dėl baldų ir sanitarinio mazgo įrengimo nėra vietos apsisukti. Kamerose nėra jokios ventiliacijos, vasarą trūko oro, o maudytis leisdavo tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodo, kad iki šiol nėra atsigavęs po patirtų išgyvenimų. Pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą už visą buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį, nes kiekvieną dieną buvo kažkas pažeidžiama. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista suma yra per maža, nes kiekviena Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleista diena yra žmogaus kankinimas, pažeminimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui K. Č. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas 48 dienas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 280 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pažeidimu laikė tik ploto trūkumą kamerose, nors ir kitos pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma yra per maža, nes kiekviena Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleista diena yra žmogaus kankinimas, pažeminimas.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą, o apeliaciniame skunde akcentuoja dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu 48 dienas buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo, skunde nurodytos aplinkybės, jog kamerose nebuvo galimybės pavalgyti atsisėdus ant kėdžių, buvo apsunkintas priėjimas prie lango, yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko pareiškėjo teiginius dėl kamerų ventiliacijos, oro trūkumo ir blogo kvapo problemų, nes gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 p.). Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, taip iš dalies išvengiant gryno oro trūkumo patalpose. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (b. l. 19–56).

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde minimo maudymosi vieną kartą per savaitę teisėjų kolegija pažymi, kad tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas prie pat durų, todėl matomas prižiūrėtojų. Dėl šio pareiškėjo teiginio pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dėl nedidelių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerų ploto nėra galimybės perkelti sanitarinį mazgą į kitą vietą, ir pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nenustatė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog aplinkybė, kad tualetas, prausykla ir stalas yra vienoje patalpoje, reiškia, jog yra pažeidžiami higienos reikalavimai, tačiau nenurodo jokių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išnagrinėjęs klausimą, susijusį su tualeto įrengimu prie durų. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p. kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Taigi aplinkybė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat durų, pati savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, jog sanitarinio mazgo patalpa būtų neatitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, kaip to reikalauja teisės aktai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo, be kita ko, su tuo, kad kai kurios kameros yra tokios netvarkingos, jog nuo lubų krinta į maistą tinkas ir dažai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad skunde minėjo ne tik ploto trūkumą kamerose, tačiau ir kalkių kritimą nuo lubų. Akcentuotina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Tačiau minėta pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galbūt padarytą pažeidimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo lubų į maistą tinkas ir dažai krito ne visose, o tik kai kuriose kamerose, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kuriose būtent kamerose tai vyko. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo kalinamas 18 skirtingų kamerų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovui nekilo pareiga pateikti įrodymų apie visose 18 kamerų ginčijamu laikotarpiu buvusią lubų būklę, nes pareiškėjas tik abstrakčiai teigė apie blogą lubų būklę kai kuriose iš kamerų, tačiau nedetalizavo, kuriose iš kamerų lubų būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. šiuo aspektu pareiškėjas neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl nepatenkinamos lubų būklės kamerose, kuriose jis buvo kalinamas. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, jog kiekvieną dieną buvo kažkas pažeidžiama.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma yra per maža, nes iki šiol nėra atsigavęs po patirtų išgyvenimų. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas žalos atlyginimas po 200 Lt už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 48 dienas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Kaip minėta anksčiau, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, 1 val. per dieną pareiškėjas būna ne kameroje, o gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas žalos atlyginimas po 200 Lt už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjime, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, pagal kurias apskaičiavo priteistinos sumos dydį, nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjo deklaruojamą depresiją, miego sutrikimus. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo apeliacinio skundo argumento, kad iki šiol nėra atsigavęs po patirtų išgyvenimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pakankamai trumpą laiką buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto reikalavimą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio pagrindo.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė