A-146-216-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-216/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14753-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 13.5, 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. P., Ž. P. dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilpros investicija“ (toliau – ir UAB „Vilpros investicija“, Bendrovė, pareiškėjas) Kauno apygardos administraciniam teismui paduotu patikslintu skundu (I t., b. l. 68–75) prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. rugsėjo 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110920-00126 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas, Aktas) ir 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00129 (toliau – ir Reikalavimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad savavališkos statybos nevykdė. UAB „Vilpros investicija“ nuosavybės teise valdo žemės sklypus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) kuriuose yra Bendrovės pastatyti ir nuosavybės teise valdomi komercinės paskirties pastatas, 43 vietų automobilių parkavimo aikštelė bei inžineriniai įrenginiai. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. A-1457 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino 1200 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8D ir 2400 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8E detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas), pagal kurį minėti žemės sklypai buvo sujungti ir nustatytas įvažiavimo įrengimas valstybinėje žemėje.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2004 m. gruodžio 20 d. išdavė UAB „Vilpros investicija“ statybos leidimą Nr. 38-5 IT 275-215 automobilių parkavimo aikštelės statybai ir 2004 m. liepos 26 d. statybos leidimą Nr. 38-5 IT 174-111/2 komercinio pastato statybai (toliau – ir 2004 m. statybos leidimai). Gavusi šiuos statybos leidimus, UAB „Vilpros investicija“ pastatė komercinį pastatą 1E2bg ir automobilių parkavimo aikštelę. 2005 m. kovo 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu komercinis pastatas 1E2bg buvo pripažintas tinkamu naudoti.

UAB „Vilpros investicija“ gavo Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (15.2)-2D-10717, kuriame buvo prašoma nurodyti aplinkybes dėl įvažiavimo įrengimo. Bendrovė atsakė 2011 m.rugsėjo 2 d. raštu, paaiškindama, kad įvažiavimas yra pastatytas vadovaujantis Detaliuoju planu ir 2004 m. statybos leidimais, o pripažinus statybos leidimuose nurodytus statinius tinkamais naudoti, tinkamu ir teisėtu buvo pripažintas ir ginčo įvažiavimas. Neatsižvelgdamas į šiuos argumentus, atsakovas 2011 m. rugsėjo 20 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110920-00126 dėl įvažiavimo įrengimo, kuriame nustatė, kad yra pažeistas Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2007 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 3.2 papunkčio reikalavimas – negauti rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui.

Inspekcija 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimu Nr. REI-20-110922-00129 nurodė pašalinti savavališkai pastatytą įvažiavimą. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. 2-11106-717/2011), prašydamas nustatyti kelio servitutą eiti ir važiuoti transporto priemonėmis per gretimo sklypo, priklausančio tretiesiems suinteresuotiems asmenims, dalį (apie 290 kv. m), kurioje yra dalis įrengto įvažiavimo į UAB „Vilpros investicija“ nuosavybės teise valdomą pastatą.

Pagal patvirtintą Detalųjį planą privažiavimą iki komercinio pastato buvo numatyta projektuoti valstybinėje žemėje Atsižvelgdama į 2004 m. galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 26 straipsnio 5 dalies nuostatas, Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – ir Kauno AVA) 2004 m. gegužės 21 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP-248 nurodė, kad Detalusis planas visiškai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus ir yra tvirtintinas. Kauno AVA neturėjo pastabų dėl projektuojamo kelio vietos, nors turėjo pareigą konstatuoti savavališkos statybos faktą ir nesutikti su tokiais Detaliojo plano sprendiniais. Kauno AVA patvirtino, kad Detalusis planas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir sutiko, kad per valstybinės žemės dalį būtų įrengtas ginčo įvažiavimas (kelias). Vadovaudamasi Detaliuoju planu, Bendrovė 2004 m. birželio 17 d. parengė automobilių parkavimo aikštelės ir komercinio pastato statybos projektą, gavo projektavimo sąlygų sąvadus ir statybos leidimus, kuriuose buvo nurodyti Detalųjį planą atitinkantys sprendiniai, tarp jų suprojektuotas privažiavimas prie komercinio pastato ir automobilių parkavimo aikštelės toje vietoje, kurią nurodė Detalusis planas. Baigus statybas, Kauno AVA 2005 m. kovo 10 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažino komercinį pastatą tinkamu naudoti. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta jokių nebaigtų statybos ir montavimo darbų, defektų, projekto arba teisės normų pažeidimų, statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti.

Statiniai buvo pastatyti pagal 2004 m. statybos leidimus, nutiestas privažiavimas prie pastato yra aiškiai išreikštas statinių projekte ir dėl jo atitikimo teisės aktų reikalavimams klausimas buvo išspręstas, kai statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 28 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 7.4.1 punkto nuostatas savavališkos statybos fiksavimui, o taip pat ir statybos stabdymui reikšmingas statybos darbų vykdymo faktas. Iš Reglamento STR 1.09.06:2007 redakcijoje, galiojusioje ginčijamo Akto surašymo metu, 16.1, 16.3 ir 20 punktuose pateikto teisinio reglamentavimo galima daryti išvadą, kad savavališkos statybos akte yra fiksuojamos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės. Šio akto pagrindu įgalioti viešojo administravimo subjektai priima atitinkamus sprendimus, kurie sukelia tam tikras juridines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Vilpros investicija“ atstovai nedalyvavo nustatant savavališkos statybos faktą, laikytina, kad neatliko visų veiksmų, būtinų Akto surašymui, t. y. nenurodė, kad ginčo įvažiavimas neatitinka 2004 m. statybos leidimų ar/ir Detaliojo plano. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 (toliau – ir STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“) 7.1.2 punkto nuostatas vienas iš privalomų sprendinių statinio projekte yra privažiavimas prie projektuojamo komercinio pastato ar inžinerinio statinio – automobilių stovėjimo aikštelės. Nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas, nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo registruoti privažiavimą prie pastato kaip atskirą nekilnojamojo turto vienetą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad įvažiavimas į automobilių parkavimo aikštelę ir prie pastato turėjo būti projektuojamas ir įrengiamas vadovaujantis supaprastintu projektu, taip pat tokiu atveju nereikėjo ir rašytinių pritarimų.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 88–91) teigė, kad ginčijamų administracinių aktų apskundimo terminas yra praleistas, ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti. Pareiškėjas šiuos aktus gavo 2011 m. rugsėjo 22 d., o skundą Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2011 m. lapkričio 21 d., t. y. praleisdamas vieno mėnesio terminą administraciniams aktams skųsti, todėl yra pagrindas bylą nutraukti. Be to, teismų praktikoje yra konstatuota, kad savavališkos statybos aktas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, bet yra materialinio-techninio pobūdžio veiksmas, kuris negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A556-483/2010, A525-511/2010, A14-261/2007, AS146-669/2009, A502-909/2011), administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Atsakovas teigė, kad Aktas yra teisėtas, surašytas Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Kauno skyrius) pareigūno, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šaliniams“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.09.06:2010 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“).Inspekcijos Kauno skyriaus specialistai pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų M. P. ir Ž. P. 2011 m. birželio 9 d. pareiškimą, 2011 m. rugsėjo 8 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą ir surašė Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-3041, kuriame nustatė, kad pagal ribas, kurios pažymėtos matininkų riboženkliais, pareiškėjo įrengtas įvažiavimas patenka į tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune.

Atsakovas rėmėsi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl teisės būti statytoju įgyvendinimo, Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr.D1-812 (toliau – ir Reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“) 1 priedo 2 lentelės 1.2 punktu. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“) 6 priedo 3.2 punkto nuostatos, galiojusios Reikalavimo surašymo metu, reglamentavo, kad statant II grupės nesudėtingą statinį mieste, rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui yra privalomi. Šio Reglamento 33.3 punktas numato, kad naujo nesudėtingo statinio statybos atveju, kai statyba numatoma ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype, privaloma turėti rašytinį žemės sklypo savininko sutikimą. Savavališkos statybos nustatymo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis reglamentavo, kad statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, yra laikoma savavališka statyba. Pareiškėjas įrengė įvažiavimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype be statybą leidžiančio dokumento ir rašytinio žemės sklypo savininkų sutikimo. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Inspekcija pagrįstai ir teisėtai pareikalavo, kad pareiškėjas ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 22 d. savo lėšomis pašalintų savavališkos statybos padarinius – nugriautų įvažiavimą ir sutvarkytų statybvietę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 169–171) paaiškino, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, pagrįsti, ir naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas negali būti pripažįstamas teisėtu statytoju, kadangi UAB „Vilpros investicija“ išduoti Statybos leidimai komerciniam pastatui ir automobilių parkavimo aikštelei statyti nesuteikė jam teisės statyti ir ginčo įvažiavimą, todėl šis įvažiavimas laikytinas pastatytas neteisėtai ir savavališkai.

Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. P. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų M. P. ir Ž. P. atstovas teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. liepos 13 d. sprendimu (II t., b. l. 3–11) pareiškėjo UAB „Vilpros investicija“ skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2011 m. rugsėjo 22 d. Inspekcijos Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-110922-00129 atmetė kaip nepagrįstą, o dalyje dėl skundo reikalavimo panaikinti 2011 m. rugsėjo 20 d. Inspekcijos Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110920-00126 administracinę bylą nutraukė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė nepraleisdamas termino. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo (ABTĮ 13 str., 20 str.), kad skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus – t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-455/2006, 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-437/2006 ir kt.). Pareiškėjo skundžiami aktai buvo priimti 2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d., o pareiškėjui įteikti 2011 m. rugsėjo 22 d. (I t., b. l. 143–145). Pareiškėjas į Kauno miesto apylinkės teismą kreipėsi 2011 m. spalio 13 d. (I t., b. l. 3–11), t.y. nepraleidęs vieno mėnesio termino nuo sužinojimo apie skundžiamus aktus dienos (ABTĮ 33 str.). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai dėl minėtų aktų panaikinimo 2011 m. spalio 13 d. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą. Civilinė byla, atsižvelgiant į specialiosios teisėjų kolegijos dėl teismingumo nustatymo 2011 m. spalio 27 d. nutartį, pagal rūšinį teismingumą buvo perduota Kauno apygardos administraciniam teismui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą terminą.

Atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 28 straipsnio turinį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad savavališkos statybos akto pagrindinė paskirtis yra fiksuoti savavališkos statybos faktą. Ginčo objektas – įvažiavimas (susisiekimo komunikacija) pastatytas tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E ir 8K, Kaune. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje 2011 m. rugsėjo 8 d. akte Nr. FAK–3041 nurodyta, kad įvažiavimas greta UAB „Vilpros investicija“ žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) 8D, ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) 8E, Kaune, bei (duomenys neskelbtini) 8K (I t., b. l. 139–142).

Minėtame akte pažymėta, kad pagal matininkų pažymėtus riboženklius nustatyta, jog UAB „Vilpros investicija“ įrengtas įvažiavimas yra trečiųjų suinteresuotų asmenų M. P. ir Ž. P. žemės sklype, kuris jiems priklauso asmeninės nuosavybės teise. Įėjimas į UAB „Vilpros investicija“ pastatą išklotas betono trinkelėmis ir yra valstybinėje žemėje. Savavališkos statybos akte konstatuota, kad įvažiavimas pastatytas savavališkai (I t., b. l. 143–144). Pareiškėjas, nesutikdamas su Aktu, teigė, kad pastatydamas įvažiavimą (susisiekimo komunikaciją) tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E ir 8K, Kaune, savavališkos statybos nevykdė.

Paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. A-1475 „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino 1200 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8D ir 2400 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8E detalųjį planą. Pagal šį Detalųjį planą buvo sujungti minėti žemės sklypai ir numatytas įvažiavimo įrengimas valstybinėje žemėje. Kauno AVA 2004 m. gegužės 21 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. TP-248 nurodė, kad Detalusis planas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus ir yra tvirtintinas (I t., b. l. 22).

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Kauno AVA neturėjo jokių pastabų dėl projektuojamo kelio vietos, todėl laikytina, kad Detaliojo plano sprendiniai buvo tikrinami ir dėl įvažiavimo vietos nustatymo (I t., b. l. 53, 54). Be to, pastatytas pastatas ir automobilių parkavimo aikštelė, įskaitant įvažiavimą, 2005 m. kovo 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti (I t., b. l. 47-50). Pareiškėjo teigimu, Detaliojo plano sprendiniai, statinio techninis projektas, statybos leidimas, statinio pripažinimas tinkamu naudoti aktas patvirtina aplinkybes, kad įvažiavimo statyba buvo teisėta, o atlikus statybos darbus pastatyti statiniai pripažinti tinkamais naudoti.

Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas nustatė, kad pareiškėjas atitinkamais argumentais bei faktiniais duomenimis neigia savavališką statybą. Atsakovas Aktu konstatavęs savavališkos statybos faktą, teigė priešingai ir laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas įvažiavimą pastatė savavališkai, neturėdamas atitinkamų statybą leidžiančių dokumentų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo iš dalies dėl savavališkos statybos nustatymo aplinkybių, o ne dėl valinio pobūdžio patvarkymų, įpareigojimų pareiškėjui.

Savavališkos statybos akte jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), kurie gali turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams, nenurodyta, išskyrus tai, kad reikalaujama sustabdyti statybos darbus ir jų nevykdyti (I t., b. l. 143–144). Šis reikalavimas surašant Aktą pareiškėjui savaime jokių pasekmių nesukėlė ir negalėjo sukelti, kadangi įvažiavimas (susisiekimo komunikacija) jau buvo pastatyta, statybos darbai buvo baigti prieš keletą metų (I t., b. l. 139–142). Todėl teismas priėjo prie išvados, kad ginčas dėl savavališkos statybos akto panaikinimo iš esmės yra ginčas dėl fakto, t. y. tik dėl faktinių aplinkybių (ar įvažiavimas buvo savavališka statyba, ar pagrįsta statybą leidžiančiais dokumentais).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl teisės, o dėl fakto. Tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia, kadangi jie nepatenka į ABTĮ 15 straipsnyje nurodytą administracinių teismų kompetenciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirta nagrinėti prašymus, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Neturi teisinės reikšmės net ir ta aplinkybė, kad turinti juridinę reikšmę aplinkybė ar atitinkamas faktas yra įtvirtinti dokumente, kurio išraiškos forma – aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A14-261/2007, A525-511/2010, A662-796/2010 ir t. t.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-483/2010 konstatavo, kad tuo atveju, kai ginčijamas savavališkos statybos aktas, kuriame nenustatyta jokių įpareigojimų asmeniui, tokia byla nenagrinėtina administracinių teismų.

Vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu ir minėta administracinių teismų praktika (ABTĮ 13, 20, 57 str.), pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą.

Ištyręs ir įvertinęs įrodymus teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 22 d. Reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius įpareigojo pareiškėją (savavališkai pastatyto įvažiavimo statytoją) ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 22 d. nugriauti įvažiavimą ir sutvarkyti statybvietę tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E, 8K, Kaune (b. l. 145). Reikalavime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytus subjektus, išduodančius statybą leidžiančius dokumentus, dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad atsakovas, surašydamas Reikalavimą, vykdė Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas. Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pagal šio įstatymo jai priskirtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos faktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pareikalauja iš statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Reglamento STR 1.09.06:2010 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nuostatose detalizuotos statybos valstybinės priežiūros funkcijos. Šio Reglamento 35 punkte numatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos įformina reikalavimą (Reglamento 6 priedas) pašalinti savavališkos statybos padarinius. Reikalavime pašalinti savavališkos statybos padarinius įrašomi įpareigojimai statytojui arba statinio ar žemės sklypo naudotojui per 6 mėnesius savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, atliekant vieną ar kelis veiksmus, nustatytus Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje.

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. įpareigojimai statytojui, nustatomi jau po savavališkos statybos akto surašymo. Tokiam reikalavimui surašyti yra reikšmingas savavališkos statybos fakto fiksavimas teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčo statinio (įvažiavimo) savavališka statyba buvo užfiksuota 2011 m. rugsėjo 20 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-20-110920-00126 (I t., b. l. 143–144). Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nurodyta, kad savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl savavališkos statybos, kai pareiškėjas neturi statybą leidžiančių dokumentų. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Ginčo objektas (įvažiavimas) yra priskirtinas inžinierinių statinių kategorijai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą inžinerinių statinių sąvoką, kurioje nurodyta, kad inžinieriniai statiniai – tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai priskirtini prie inžinierinių statinių kategorijos.

Minėto įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta susisiekimo komunikacijos sąvoka, pagal kurią tai – visų rūšių transporto (biotransporto, geležinkelio, automobilių, jūrų, vidaus vandenų, oro, miestų elektrinio transporto) bei pėsčiųjų judėjimo vietos (keliai, gatvės). Ginčo objektas (įvažiavimas) sukurtas statybos darbais, įvažiavimo statyba (žemės paviršiaus paruošimas dangos klojimui, pačios dangos klojimas ir t. t.) buvo vykdoma žemės paviršiaus plote, kuris nebuvo užimtas kitų statinių, todėl įvažiavimo statybos darbai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį priskiriami naujo statinio statybos rūšiai (STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d.

įsakymu Nr. 622, 8 punktas). Pagal Reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 1 priedo 2 lentelės 1.2 punkto nuostatas ginčo objektas atitinka inžinerinio statinio parametrus (D2 kategorijos gatvės) ir yra priskirtinas prie II grupės nesudėtingų statinių kategorijos, kuriai taikomi nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Įvažiavimas įrengtas žemės sklypuose, kurie nuosavybės teisėmis priklauso Lietuvos Respublikai, šiuo metu ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. P., Ž. P. bei ribojasi su pareiškėjo nuosavybės teise valdomu žemės sklypu (I t., b. l. 14–20, 25, 26–27, 51, 95–96, prijungtos civilinės bylos Nr. 2-811-717/2012 dokumentų ir joje esančio detaliojo plano dokumentų duomenys).

Šią aplinkybę iš esmės pripažino visi proceso dalyviai. Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 32 punkte numatyta, kad atvejai, kada privaloma rengti atitinkamos rūšies statinio projektą ir gauti šiam projektui rašytinį pritarimą, pateikiami šio Reglamento 6 priede. Reglamento STR 1.07.01:2010 6 priedo 3.2 punkte nurodyta, kad statant II grupės nesudėtingą statinį mieste, yra privalomi rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentus, esą Kauno AVA, patvirtindama Detalųjį planą kaip atitinkantį galiojančių teisės aktų reikalavimus, sutiko, jog per valstybinės žemės dalį (taip pat ir sklypą, kuris numatytas nuosavybės teisių atkūrimui) būtų planuojamas tiesti ginčo įvažiavimas, ir tai patvirtino 2005 m. kovo 10 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, teismas vertino kaip nepagrįstus.

Konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Kauno AVA pareiškėjui davė 2004 m. liepos 19 d. sutikimą Nr. 480 „Dėl inžinerinių tinklų statybos/rekonstrukcijos valstybės žemėje“, t. y. sutiko dėl vandentiekio, lietaus, ūkio buities nuotekų tinklų ir ryšių kanalizacijos statybos (I t., b. l. 181), ir 2004 m. gruodžio 30 d. sutikimą Nr. 991 „Dėl inžinerinių tinklų statybos/rekonstrukcijos valstybės žemėje“, t. y. dėl lauko dujotiekio tinklų statybos (I t., b. l. 195), tačiau sutikimas dėl ginčo kelio (įvažiavimo) statybos valstybinėje žemėje teismui nebuvo pateiktas ir (remiantis tiek pareiškėjo, tiek kitų proceso dalyvių argumentais) nebuvo gautas.

Teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo (neturi ir šiuo metu) parengto ir suderinto įvažiavimo įrengimo projekto, statybos leidimo ir minėtų žemės sklypų savininkų (patikėtinių) rašytinio sutikimo, dėl to statydamas ginčo įvažiavimą pažeidė minėtų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pastatė įvažiavimą valstybinėje žemėje, neturėdamas pirmiau išvardytų statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, t. y. rašytinio pritarimo supaprastintam statybos projektui (ir pačio projekto), valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinio sutikimo ir gretimo žemės sklypo savininko (patikėtinio) rašytinio sutikimo.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjui UAB „Vilpros investicija“ išduoti statybos leidimai automobilių parkavimo aikštelės statybai (I t., b. l.

44) ir komercinio pastato statybai (I t., b. l.

45) automatiškai nesuteikė pareiškėjui teisės statyti ir ginčo įvažiavimą valstybinėje žemėje (taip pat ir šiuo metu kitiems fiziniams asmenims priklausančiame sklype), todėl pastatytas įvažiavimas laikytinas pastatytu neteisėtai ir savavališkai. Išanalizavęs Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, Detaliųjų planų rengimo taisyklių normų reikalavimus, teismas pažymėjo, kad detaliojo plano galiojimo riba iš esmės sutampa su žemės sklypo, kuriam rengiamas detalusis planas, riba. Ši aplinkybė apibrėžia ir detaliojo plano sprendinių galiojimo ribas. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad Detaliuoju planu buvo planuojamas valstybinės žemės plotas. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo imperatyviai nurodyta, kas turi teisę būti statytoju, ir šios teisės įgyvendinimas, t. y. nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai:

1) statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais;

2) statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą;

3) statytojas turi nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ III skyriaus 33.3 punkto nuostatos įvažiavimo statymo metu reglamentavo ir reglamentuoja dabar, kad naujo nesudėtingo statinio statybos atveju, kuri numatoma statyti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype, privaloma turėti rašytinį žemės sklypo savininko sutikimą. Įvertinęs išvardytų aplinkybių visumą, teismas nustatė, kad pareiškėjas negali būti pripažįstamas teisėtu statytoju, kadangi nebuvo žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E ir 8K savininkas ir neturėjo ginčo statinio statybai reikalingų dokumentų (ABTĮ 57 str.).

Reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ Bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelių 1 punkte yra numatyta, jog II grupės nesudėtingiems statiniams yra keliami tokie reikalavimai: privaloma rengti supaprastintą statinio projektą, kurį būtina patikrinti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui, įgaliotam nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus. minėtame Reglamente prie Bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms buvo nurodyta, kad I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, buvo reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas.

Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas reiškė, kad ginčo statinio statybai buvo būtini iš esmės analogiško pobūdžio statybą leidžiantys dokumentai.

Teismas pažymėjo, kad galiojančio Statybos įstatymo ir Reglamento STR 1.09.06:2010 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nuostatos nesieja savavališkų statybos padarinių šalinimo su atitinkamu statybos darbų atlikimo momentu. Pareiškėjas teigė, kad Statybos leidimai, Detalusis planas ir Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas patvirtina įvažiavimo statybos teisėtumą. Teismas, remdamasis byloje esančių dokumentų duomenų visetu, konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos išduoti 2004 m. statybos leidimai (I t., b. l. 44, 45) bei 2004 m. birželio 15 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymu Nr. A-1457 patvirtintas Detalusis planas (I t., b. l. 21-25, prijungtos civilinės bylos ir joje esančių Detaliojo plano sprendinių duomenys) nepatvirtino aplinkybių, jog ginčo statiniui – įvažiavimui, pastatytam valstybinėje žemėje ir trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise valdomoje žemėje, buvo parengtas supaprastintas projektas, kuriam buvo pritarta, ir tai, kad ginčo objekto statybai minėtoje žemėje buvo gautas minėtų žemės sklypų savininko (valdytojo) rašytinis sutikimas. Detaliojo plano sprendiniuose yra numatytas įvažiavimo kelio įrengimas valstybinėje žemėje (I t., b. l. 21), tačiau detaliojo plano sprendiniai nėra įgyvendinami tiesiogiai. Kadangi Detaliajame plane pažymėta teritorija įvažiavimui įrengti sprendinių tvirtinimo metu buvo Lietuvos valstybės nuosavybė, todėl dėl šios teritorijos naudojimo buvo privalu gauti valstybinės žemės valdytojo – Kauno apskrities viršininko sutikimą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad be žemės sklypo savininko (patikėtinio) žinios ir nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto įvažiavimas šiame sklype negalėjo būti statomas. Statyba, neturint statybą leidžiančių dokumentų, laikytina savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.). Vadinasi, atsakovas, įgyvendindamas Statybos įstatymo 28 straipsnyje ir Reglamento STR 1.09.06:2010 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ numatytas pareigas, pagrįstai surašė pareiškėjui Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos pasekmes.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjui surašytą savavališkos statybos aktą, pagrįstai ir teisėtai surašė Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, todėl naikinti Reikalavimą nėra teisinio pagrindo. Patikslinto skundą ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašė panaikinti Reikalavimą, teismas atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Vilpros investicija“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 16–24) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pakartotos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi šiais argumentais:

1. Dėl Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo apeliantui nesuprantami pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai, esą Detaliuoju planu ir 2004 m. statybos leidimais nebuvo numatytas ginčijamas privažiavimas prie komercinio pastato. Šie teiginiai, apelianto nuomone, neatitinka tikrovės. Komercinis pastatas negalėjo būti projektuojamas ir statomas taip, kad nebūtų suprojektuotas privažiavimas nuo artimiausios gatvės. Rengiant projektavimo sąlygų sąvadus ir statybos leidimų išdavimo procese dalyvavo Kauno AVA. Be jos sutikimo Bendrovė nebūtų gavusi 2004 m. statybos leidimų. Apeliantui yra nesuprantami pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, esą ginčo įvažiavimui turėjo būti patvirtintas supaprastintas projektas. Apelianto nuomone, toks reikalavimas yra perteklinis, nes įvažiavimas buvo numatytas Detaliajame plane ir 2004 m. statybos leidimuose.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo 2005 m. kovo 10 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto reikšmės. Šio akto priėmimo metu statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką reglamentavo Statybos įstatymo 24 straipsnis ir Aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (2005 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. D1-134 redakcija) patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.1 1.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“. Šio Reglamento 16 punktas numato, kad statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijai, vertinančiai statinio tinkamumą naudoti, pateikiama Reglamento 3 priede išvardyta techninė ir vykdymo dokumentacija, tame tarpe ir statinio projektas su nustatyta tvarka atliktais ir įteisintais pakeitimais, papildymais ir taisymais (Priedo 1 p.), statybos leidimas (priedo 2 p.), statinio kadastrinių matavimų byla (Priedo 15 p.). Komisijai, suformuotai komercinio pastato ir aikštelės pripažinimui tinkamais naudoti, vadovavo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas. Iki 2010 m. liepos 1 d. apskričių valdymo reformos Kauno AVA atliko valstybinę statybų priežiūrą (apskrities lygmeniu), patikėjimo teise valdė jai perduotą valstybinę žemę. Apelianto nuomone, statybų valstybinę priežiūrą atlikusios institucijos (Kauno AVA) dalyvavimas išduodant Statybos leidimus bei pripažįstant statinį tinkamu naudoti nenustatant jokių teisės aktų pažeidimų, patvirtina, kad statyba buvo teisėta. Nuo 2010 m. liepos 1 d. statybų valstybinės priežiūros funkcijas iš Kauno AVA perėmė atsakovas, kuris nepagrįstai nurodo, esą UAB „Vilpros investicija“ atliktos statybos yra neteisėtos.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismas vadovavosi Reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, kuris nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes abu statybos leidimai buvo išduoti iki 2010 m. rugsėjo 27 d. (Reglamento įsigaliojimo).

2. Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 02-4106 buvo atkurta nuosavybės teisė L. L. į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nutiestas ginčo įvažiavimas. Nuosavybės teisės L. L. į minėtą sklypą buvo įregistruotos VĮ Registrų centre 2005 m. gegužės 20 d. L. L. 2006 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šį sklypą pardavė M. P. ir Ž. P.. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punktas numato, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; <...> jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Nagrinėjamu atveju Detaliajame plane buvo nustatyta, kad privažiavimas prie Bendrovės valdomuose sklypuose esančio komercinio pastato bus projektuojamas valstybinėje žemėje. Atsižvelgiant į Statybos leidimą, Detaliojo plano sprendiniai buvo įgyvendinti, komercinis pastatas ir kiti statiniai sklypuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2005 m. kovo 8 d. buvo pripažinti tinkamais naudoti. Apelianto manymu, tai reiškia, kad ginčo įvažiavimo pripažinimo tinkamu naudoti (kaip ir komercinio pastato bei automobilių parkavimo aikštelės) metu buvę savininkai nereiškė pretenzijų dėl bet kokių statybų, kurias ginčija atsakovas. Kauno AVA sutiko su valstybinės žemės sklypo užstatymu, pasirašydama 2005 m. kovo 10 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą. Vadovaudamasis nurodytais argumentais, apeliantas teigia, kad nuosavybės teisės L. L. buvo atkurtos į Detaliuoju planu suprojektuotą ir užstatytą sklypo dalį, kurioje yra UAB „Vilpros investicija“ priklausantis statinys. Apelianto nuomone, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo ištaisyti klaidą ir administraciniu aktu nustatyti servitutą eiti, važiuoti keliu, vežti krovinius iki komercinio pastato iki ši teritorija buvo perduota L. L.

3. Byloje esantys įrodymai nesuteikia pagrindo teigti, kad ginčo įvažiavimo įrengimas yra savavališka statyba, o ginčo įvažiavimas – savavališkai pastatytas statinys. Apeliantas sutinka, kad teisines pasekmes Bendrovei sukelia Reikalavimas, tačiau Reikalavimas surašytas remiantis Aktu. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad nenagrinėtinos aplinkybės, susijusios su Akto teisėtumo nustatymu, apeliantui atsirado pagrindas teigti, kad teismas atsisakė tirti esminius įrodymus, susijusius su Reikalavimu. UAB „Vilpros investicija“ 2011 m. rugsėjo 2 d. pateikė Inspekcijai raštą, kuriame nurodė aplinkybes, t. y. kad ginčo statinys pastatytas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais ir 2004 m. statybos leidimais bei priimtas naudoti. Inspekcija bei pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino. Pagal ABTĮ nuostatas teismas turi būti aktyvus administraciniame procese (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.), todėl negalėjo atsisakyti vertinti pateiktų įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas Reikalavimas. Apelianto nuomone, teismas nevisapusiškai išnagrinėjo Reikalavimo surašymo aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 39–43) atsakovas savo nesutikimą su pareiškėjo apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjo argumentai dėl Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo nepagrįsti. Šios administracinės bylos dalykas yra Savavališkos statybos akto ir Reikalavimo panaikinimas, o ne Detaliojo plano teisėtumas. Be to, Detalusis planas nėra statybą leidžiantis dokumentas Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatų ir jį įgyvendinančių teisės aktų prasme. Statybos leidimų pareiškėjui išdavimo metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalies nuostata imperatyviai numatė, kad statybos leidime privaloma nurodyti kiekvieno statinio techninius rodiklius. Pareiškėjo minimuose 2004 m. statybos leidimuose nenurodyti ginčo įvažiavimo, kaip statinio, techniniai rodikliai. Be to, pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 50 punkto ir 6 priedo 3.2 papunkčio nuostatas, galiojusias Reikalavimo surašymo metu, statant II grupės nesudėtingą statinį mieste, rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui yra privalomi. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui išduoti statybos leidimai nesuteikė teisės statyti ginčo įvažiavimą.

2. Pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normas taikė tinkamai. Atskirai neaptardamas 2005 m. kovo 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, teismas procesinės teisės normų nepažeidė ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo instituto taikymo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui išduoti statybos leidimai komerciniam pastatui ir automobilių parkavimo aikštelei statyti nesuteikė teisės statyti ginčo įvažiavimą, todėl įvažiavimas laikytinas pastatytu savavališkai. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas administracinę bylą (ABTĮ 101 str. 1 d.1 p.) dalyje dėl reikalavimo panaikinti Aktą, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

3. Pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė tinkamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008 konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas Statybos įstatymo ir Reglamento STR 1.09.06:2010 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, nenukrypo nuo minėtos teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 47–49) išdėstyti šie nesutikimo su pareiškėjo apeliaciniu skundu argumentai:

1. Detaliojo plano tikrinimo valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje procedūra buvo atliekama prieš Detaliojo plano tvirtinimą ir 2004 m. statybos leidimų išdavimą statyti statinius – komercinį pastatą ir automobilių parkavimo aikštelę žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) 8D ir 8E, Kaune, ir šių statinių statybą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Kauno AVA, tikrindama Detaliojo plano sprendinius ir jo rengimo procedūrų teisėtumą, turėjo pareigą konstatuoti savavališkos statybos faktą, nes ginčo statinys – įvažiavimas valstybinėje žemėje ir šiuo metu tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančiame žemės sklype dar nebuvo pastatytas. Be to, pareiškėjo įrengtas įvažiavimas tik iš dalies atitinka Detaliojo plano sprendinius, nes didžioji dalis įrengta ne taip, kaip numatyta Detaliajame plane. Tai patvirtina į bylą pateiktos UAB „Žemetra“ atliktos topografinės nuotraukos.

2. Detaliojo plano sprendiniai nėra įgyvendinami tiesiogiai. Tam, kad žemės sklype būtų galima statyti statinius ir įvažiavimą, apeliantas turėjo turėti teisės aktų nustatyta tvarka parengtą projektą ir statybą leidžiančius dokumentus. Teismas teisingai taikė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kuriose imperatyviai nustatyta, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. UAB „Vilpros investicija“, norėdama įgyvendinti Detaliojo plano sprendinius ir įrengti įvažiavimą Detaliajame plane nurodytoje vietoje, pirmiausia turėjo įgyti teisinį pagrindą naudotis šia teritorija, tačiau ji tokią teisę patvirtinančių dokumentų į bylą nepateikė, nes Kauno miesto savivaldybės administracija tokio leidimo Bendrovei neišdavė. Neturėdamas teisės naudotis valstybinio žemės sklypo dalimi, kuri reikalinga įvažiavimui įrengti, apeliantas neturėjo teisės statyti įvažiavimą. UAB „Vilpros investicija“ nepateikė į bylą įrodymų, kad ji buvo gavusi Kauno AVA, kuri tuomet valdė valstybinę žemę patikėjimo teise, pritarimą įvažiavimo statybai. Nei statinių (komercinio pastato ir automobilių parkavimo aikštelės) projektinėje dokumentacijoje, nei šių statinių statybai išduotuose statybos leidimuose nėra kalbama apie ginčo įvažiavimą ir jo statybą, nors įvažiavimas (susisiekimo komunikacija) yra priskirtina inžinerinių statinių kategorijai.

3. Pripažinimo tinkamu naudoti aktu sprendžiamas klausimas dėl statinių, kurių statyba buvo numatyta projektinėje dokumentacijoje ir kurių statybai buvo išduotas statybos leidimas, tinkamumo naudoti. Todėl apeliantas 2005 m. kovo 8 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu remiasi nepagrįstai.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atkuriant nuosavybės teises į gretimą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, jos buvo atkurtos į Detaliuoju planu suplanuotą ir užstatytą žemės sklypo dalį, kurioje yra UAB „Vilpros investicija“ priklausantys statiniai. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8K planas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-3642, o tai įrodo, kad šis žemės sklypas buvo formuojamas iki 2004 m. statybos leidimų komercinio pastato ir automobilių stovėjimo aikštelės statybai išdavimo (plane nurodyta jo parengimo data – 2004 m. liepos 21 d.), kai jokių statinių gretimuose sklypuose apeliantas dar nebuvo pastatęs. Net ir tuo atveju, jei ginčo įvažiavimas būtų buvęs pastatytas iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8K suformavimo, nesant duomenų, patvirtinančių šio statinio statybos teisėtumą, nebūtų pagrindo pripažinti šią žemę valstybės išperkama. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad atkuriant nuosavybės teises buvo būtina nustatyti servitutą šio statinio naudojimui, nes šis statinys nebuvo suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka, nuosavybės teisės į šį statinį iki šiol nėra įregistruotos.

5. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nenurodo kokiu teisiniu pagrindu turėjo vadovautis, taip pat nenurodo koks teisinis pagrindas suteikė UAB „Vilpros investicija“ teisę atlikti įvažiavimo statybą neturint statybą leidžiančių dokumentų.

6. Savavališkos statybos aktas apeliantui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl teismas šioje dalyje bylą nutraukė pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 34–36) prašo palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų nepažeidė, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys M. P. ir Ž. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–32) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Akcentuoja, kad jų nuosavybės teise valdomo sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, dalyje, apie 290 kv. m. plote, yra pareiškėjo neteisėtai įrengtas kelias. Bet kuris asmuo neturi teisės savavališkai vykdyti statybą kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype (Konstitucijos 23 str., Statybos įstatymo 3 str. 2 d.). Detaliajame plane tik nurodyta įvažiavimo įrengimo vieta ir tai pareiškėjui nesuteikė teisės statyti kelią jam nepriklausančioje ir jo nevaldomoje žemėje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno AVA 2004 m. davė UAB „Vilpros investicija“ sutikimą tik dėl vandentiekio, lietaus, ūkio buities nuotekų tinklų ir ryšių inžinerinių tinklų, taip pat dėl lauko dujotiekio tinklų statybos, tačiau sutikimas dėl įvažiavimo įrengimo nebuvo gautas. Pareiškėjas įrengė kelią valstybinėje, o šiuo metu M. P. ir Ž. P. priklausančioje žemėje, neturėdamas statybą leidžiančių dokumentų, taip pat valstybės institucijos bei trečiųjų suinteresuotų asmenų sutikimų įrengti kelią ne jam priklausančiuose sklypuose, kurie pareiškėjui nėra išnuomoti ar kitaip perduoti valdyti. Todėl nėra abejonių, kad kelias yra savavališkas ir neteisėtas statinys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjo apeliacinis skundas pateiktas 2012 m. liepos 31 d., todėl jo nagrinėjimui taikytinos procesinės normos, galiojančios nuo 2012 m. liepos 1 d. Bylos proceso šalys nepateikė prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Todėl byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamoje byloje iškeltu administraciniu ginču pareiškėjas UAB „Vilpros investicija“ prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. rugsėjo 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-110920-00126 bei 2011 m. rugsėjo 20 d. reikalavimą Nr. REI-20-110922-00219 pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Savavališkos statybos akte Inspekcija užfiksavo nustatytas aplinkybės, kad statinys - susisiekimo komunikacija (asfaltuotas įvažiavimas, kurio išorės matmenys 12,69 x 5,41; 9,79 x 5,43), esantis tarp sklypų 8D, 8E, 8K (duomenys neskelbtini), Kaune, kurio statytojas yra UAB „Vilpros investicija“, pastatytas savavališkai. Vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, Inspekcija 2011 m. rugsėjo 20 d. reikalavimu Nr. REI-20-110922-00219 pareikalavo, kad statytojas ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 22 d. pašalintų savo lėšomis Akte nurodytos savavališkos statybos padarinius: nugriautų įvažiavimą ir sutvarkytų statybvietę tarp sklypų 8D, 8E, 8K (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Savavališkos statybos aktą nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Apeliaciniame skunde procesinės teisės normų taikymo prasme yra iškelti klausimai, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus (ABTĮ 57 str.), nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė kai kurių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai, taip pat neįvertino įrodymų, kurie paneigia, jog įvažiavimas yra savavališkas statinys, o jo statyba atlikta savavališkai.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, atsižvelgdama, be kita ko, ir į šiuos įstatymo reikalavimus.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įvertintos pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normas. Nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus teisinis reguliavimas dėl statinių statybą leidžiančių dokumentų, savavališkų statybų bei jų padarinių šalinimo.

Apelianto nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr.A-1457 patvirtintas žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detalusis planas, kurio sprendiniuose pažymėta įrengti įvažiavimą į šiuos sklypus iš (duomenys neskelbtini) valstybinėje žemėje, šio teritorijų planavimo dokumento 2004 m. gegužės 21 d. patikrinimo aktas Nr. TP-248, 2004 m. birželio 17 d. išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, 2004 m. liepos mėnesį išduoti statybos leidimai statyti Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje komercinės paskirties pastatą ir automobilių stovėjimo aikštelę, taip pat 2005 m. kovo 10 d. patvirtintas statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas, patvirtina, kad atsakingos valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka leido pareiškėjui įrengti valstybinėje žemėje įvažiavimą į jo teisėtai valdomus žemės sklypus ir kartu su kitais pastatytais statiniais (komerciniu pastatu ir automobilių parkavimo aikštele) pripažino pastatytu teisėtai bei tinkamu naudoti ir ginčo statinį (įvažiavimą). Remdamasis šiais dokumentais pareiškėjas teigia, kad įvažiavimas pastatytas teisėtai, todėl šio statinio statyba negali būti laikoma savavališka.

Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcija įvažiavimo savavališkos statybos faktą užfiksavo 2011 m. rugsėjo mėnesį (2011 m. rugsėjo 8 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, 2011 m. rugsėjo 20 d. savavališkos statybos aktas), t.y. praėjus keliems metams po to, kai statinys buvo pastatytas, o pareiškėjas neigia savavališką statybą, byloje pirmiausia turi būti atsakyta į klausimą, ar pareiškėjas laikėsi ginčui aktualaus statinio (įvažiavimo) statybos metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Todėl yra svarbu nustatyti kada būtent buvo pastatytas ginčui aktualus įvažiavimas.

2004 m. liepos 20 d. statybos leidime nurodyta, kad šis leidimas išduotas UAB „Vilpros investicija“ automobilių parkavimo aikštelės (43 vietų), nuotekų, elektros tinklų ir elektros pastotės statybai (duomenys neskelbtini) 8D, Kaune. 2004 m. liepos 26 d. statybos leidime nurodyta, kad jis išduotas komercinio pastato, vandentiekio, nuotekų, elektros, ryšių ir dujotiekio tinklų statybai (duomenys neskelbtini) 8E, Kaune. Taigi priešingai nė teigia apeliantas, minėti statybos leidimai nėra įvažiavimo statybą leidžiantys dokumentai. 2005 m. kovo 8 d. surašytais ir 2005 m. kovo 10 d. patvirtintais statinių pripažinimo naudoti aktais buvo priimti naudoti tik tie statiniai, kuriuos leista statyti 2004 m. statybos leidimais ir kurie išvardyti šiuose statybos leidimuose.

Ginčo įvažiavimo statybos laikotarpis yra aiškus iš kitų pareiškėjo pateiktų į nagrinėjamą administracinę bylą bei civilinę bylą Nr. 2-811-717/2012 dėl kelio servituto nustatymo dokumentų. Iš šių dokumentų nustatyta, kad 2004 m. lapkričio 16 d. UAB „Vilpros investicija“ sudarė sutartį su rangovu UAB „Kamesta“ dėl automobilių parkavimo aikštelės (duomenys neskelbtini) 8D su įvažiavimu prie naujai statomo komercinio pastato (duomenys neskelbtini) 8E įrengimo bei asfaltbetonio dangos apie šį komercinį pasatą įrengimo.

Rangovas įsipareigojo pradėti darbus ne vėliau kaip 2004 m. lapkričio 17 d. Sutarties 3 priede buvo numatytas darbų atlikimo grafikas, kuriame tarp pirmos eilės darbų, kurie turėjo būti atlikti iki 2004 m. gruodžio 10 d., be kita ko, buvo numatyta suformuoti įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) prospekto. Iš atliktų darbų aktų bei PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad UAB „Kamesta“ atlikti darbai buvo fiksuojami ir už juos atsiskaitoma etapais (2004 m. gruodžio, 2005 m. kovo ir 2005 m. gegužės mėn.). Atliktų darbų aktai patvirtina, kad 2005 m. gegužės mėnesį buvo atlikti teritorijos (duomenys neskelbtini) 8D, 8E, Kaune, galutinio sutvarkymo darbai (baigti asfaltbetonio dangų įrengimo darbai, įrengti bordiūrai ir kt.).

UAB „Vilpros investicija“ 2009 m. gegužės 8 d. pažymoje yra išskirta, kad įvažiavimo, kuris buvo įrengtas pagal 2004 m. lapkričio 16 d. sutartį remiantis Detaliuoju planu, dangos plotas yra apie 290 kv.m , taip pat apskaičiuota šio įvažiavimo įrengimo kaina. Minėti bylos dokumentai patvirtina tai, kad ginčui aktualaus statinio (įvažiavimo) statyba vyko nuo 2004 m. lapkričio mėn. antrosios pusės iki 2005 m. gegužės mėn. pabaigos. Taigi pareiškėjas, statydamas įvažiavimą, turėjo laikytis minėtu laikotarpiu galiojusių statybos teisinius santykius reglamentavusių teisės aktų reikalavimų.

Pagal byloje esančius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, įvažiavimo statybos laikotarpiu žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D ir 8E, Kaune, savininkas buvo A. S. V., UAB „Vilpros investicija“ šiais sklypais naudojosi pagal 2004 m. liepos 22 d. sudarytą panaudos sutartį su teise užstatyti sklypus.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad Statybos įstatyme pateiktų sąvokų prasme nagrinėjamam ginčui aktualus statinys – įvažiavimas yra inžinerinis statinys – susiekimo komunikacija ir kad buvo vykdoma naujo statinio statyba. Toks ginčo statinio priskirtinumas yra tiek pagal jo statybos metu galiojusį Statybos įstatymą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2215 redakcijos 2 str.2 ,9,11 d.), tiek pagal Reikalavimo surašymo metu galiojusį ir šiuo metu galiojantį Statybos įstatymą (2 str. 2, 9, 11 d.). Ginčo statinys Statybos įstatymo sąvokų prasme (2 str. 6 d.) priskirtinas nesudėtingų statinių grupei.

Įvažiavimo statybos metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustatė, kad leidimas vykdyti naujo statinio statybą privalomas, išskyrus nesudėtingus statinius, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatas įgyvendinančio statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (nuo 2010 m. spalio 1 d. neteko galios) 5 punktas detalizavo, kad nesudėtingi statiniai, kuriems statyti arba griauti statybos leidimas nereikalingas, taip pat reikalavimai, kurių reikia laikytis juos statant arba griaunant, yra išvardyti statybos techniniame reglamente STR „Nesudėtingi (tarp jų – laikini) statiniai“.

Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m.balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 (nuo 2010 m. spalio 1 d. neteko galios, įvažiavimo statybos laikotarpiu galiojo 2004 m. liepos 27 d. įsakymo Nr.D1-420 redakcija). Šio Reglamento 1 priede pateiktas nesudėtingų statinių sąrašas, į kurį įtrauktos sklypo vidaus susisiekimo komunikacijos (1 priedo 2 lentelė „Inžineriniai statiniai“, eil. Nr.1), priskiriant jas I grupės nesudėtingiems statiniams.

Aptariamo Reglamento 1 priede nurodytos bendrosios pastabos 1 ir 2 lentelėms. Nurodyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems ne privačiame žemės sklype, taikomi II grupės nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai (1 bendroji pastaba); 1 ir 2 lentelėse nurodyti nesudėtingi statiniai (išskyrus statinius vandens telkinio teritorijoje) gali būti statomi tik tuose žemės sklypuose, kurių žemės naudojimo paskirtis ir naudojimo būdas tai leidžia ir kuriuos statytojas valdo nuosavybės ar kita valdymo ir naudojimo teise (3 bendroji pastaba).

Į Reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo 3 bendrąją pastabą iš esmės perkelta Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kad teisė būti statytoju įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Aptariamo Reglamento 12 punkte išvardytos nesudėtingiems statiniams taikomos Statybos įstatymo nustatytų reikalavimų išimtys, tarp jų išimtys ir reikalavimai, kurių turi būti laikomasi statant II grupės nesudėtingus statinius.

Pagal Reglamento STR 1.01.07:2002 12.4 punktą II grupės nesudėtingiems statiniams, išskyrus statomus teritorijose, išvardytose 12.1 ir 12.2 papunkčiuose (t.y. nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje ir saugomoje teritorijoje), taikomos šios išimtys: statybos sklypo inžinerinius tinklus, statinio inžinerines sistemas prijungiant prie už sklypo ribų esančių inžinerinių tinklų ar sklypo vidaus susisiekimo komunikacijas prijungiant prie už sklypo ribų esančių susisiekimo komunikacijų – viešųjų kelių (gatvių), vietoj statinio projektavimo sąlygų sąvado reikalingas šių tinklų ar komunikacijų savininkų raštiškas sutikimas, nustatant prijungimo sąlygas (12.4.1p.); rengiamas supaprastintas statinio projektas [4.14], kurį patikrina savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus (12.4.2 p.); nereikalingas statybos leidimas.

Vietoj jo reikalingas raštiškas valstybės tarnautojo, paminėto 12.4.2 papunktyje, pritarimas (12.4.3 p.); neprivaloma statinio projekto vykdymo priežiūra (12.4.4 p.); neprivaloma statinio statybos techninė priežiūra (12.4.5 p). Reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.4.2 punktas dėl supaprastinto statinio projekto nukreipia į statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“, kuriame aptarti nesudėtingų statinių projekto ypatumai.

Iš minėto teisinio reguliavimo, kuris galiojo pareiškėjui statant ginčo įvažiavimą, seka išvada, kad statytojas gali statyti nesudėtingą statinį ne privačiame žemės sklype tuo atveju, jei turi to sklypo valdymo ir naudojimo teisę (Statybos įstatymo 3 str.2 d.1 p., Reglamento STR 1.01.07:2002 1 lentelės 3 pastaba), o turėdamas tokią teisę privalo vykdyti šio Reglamento 12.4 punkto ir 1 priedo 1 pastabos reikalavimus, tarp jų - parengti supaprastintą statinio projektą ir gauti raštišką savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, pritarimą.

Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas nesudėtingų statinių statybai statytojui nepriklausančiame žemės sklype yra numatytas ir pagal Reikalavimo surašymo metu galiojusio Reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.) bei Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.) nuostatas, kurios išnagrinėtos pirmosios instancijos teismo sprendime, t.y. reikalinga parengti supaprastintą statybos projektą, kuriam reikalingas rašytinis pritarimas (Reglamento STR 1.01.07:2010 14 p., Reglamento STR 1.01.07:2010 32 p. ir 6 priedo 3.2 p.). Pagal minėtų Reglamentų bei Reikalavimo surašymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise žemės sklype, reikalingas to žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas (Reglamento STR 1.01.07:2010 priedo „Nesudėtingų statinių sąrašas“ bendrosios pastabose 1 ir 2 lentelėms pirmoji pastaba, Reglamento STR 1.07.01:2010 33.3 p.). Apeliantas pagrįstai nurodo, kad ginčui aktualus statinys pastatytas iki STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ įsigaliojimo, tačiau minėtų statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų lyginamoji analizė suteikia pagrindą išvadai, jog teisės aktų reikalavimai, kurių nesilaikė pareiškėjas statydamas įvažiavimą, iš esmės yra tie patys ir pagal 2010 m. Reglamentus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą ginčui aktualaus statinio metu galiojusį teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti Detaliojo plano sprendinį dėl įvažiavimo (nesudėtingo statinio) į sklypus (duomenys neskelbtini) 8D, 8E, Kaune, statybos valstybinėje žemėje, pirmiausia turėjo pasirūpinti dokumentais, kurie Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme patvirtintų, kad jis atitinka teisės būti statytoju įgyvendinimo sąlygą - turi teisę valdyti ar naudotis šia žeme Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas įvažiavimą (naują nesudėtingą statinį) į teisėtai valdomus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) 8D ir 8E, Kaune, pastatė žemėje, neturėdamas jokių šios žemės teisėto valdymo ar naudojimo dokumentų, t.y. neatitikdamas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 lentelės 3 bendrojoje pastaboje nurodytų sąlygų. Vien dėl šios priežasties ginčo įvažiavimo statyba negali būti laikoma atlikta teisėtai. Be to, pareiškėjas įvažiavimą pastatė neparengęs supaprastinto statinio projekto, kuriam teisės aktuose numatyta speciali patikrinimo ir pritarimo procedūra (Reglamento STR 1.01.07:2002 12.4.2-12.4.3 p.,13,15 p.). Detaliojo plano sprendiniai savaime nesuteikia teisės statyti, jie yra tik viena iš prielaidų gauti statybą leidžiantį dokumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-734/2010). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas statybą leidžiančius dokumentus (statybos leidimus) 2004 m. buvo gavęs dėl statinių, kuriuos statė teisėtai valdomuose žemė sklypuose (duomenys neskelbtini) 8D, 8E, ir kuriems buvo reikalingas statybos leidimas (komercinio pastato ir automobilių parkavimo aikštelės). Be to, sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E tuometinis savininkas A. S. V. buvo gavęs Kauno AVA sutikimą dėl inžinerinių tinklų statybos valstybės žemėje nuo (duomenys neskelbtini) atitinkamų taškų iki žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E (2004 m. liepos 19 d. sutikimas Nr. 480 vandentiekio, lietaus, buities nuotekų ir telefono tinklų statybai), o UAB „Vilpros investicija“ buvo gavusi Kauno AVA 2004 m. gruodžio 30 d. sutikimą Nr. 991 lauko dujotiekio tinklų tiesimui valstybinėje žemėje.

Pirmosios instancijos teismas sprendime ne visiškai teisingai nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ reikalavimus, nes, kaip jau buvo minėta, įvažiavimas buvo pastatytas laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio mėn. antrosios pusės iki 2005 m. gegužės mėn. pabaigos, taigi pareiškėjas pažeidė statinio statybos metu galiojančius teisės aktus. Ši aplinkybė nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes esminiai reikalavimai, kurių turėjo laikytis nesudėtingo statinio statytojas, vykdantis statybą jam nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, yra tie patys tiek pagal įvažiavimo statybos vykdymo metu, tiek pagal Reikalavimo surašymo metu galiojusius teisės aktus. Savavališkos statybos nustatymo metu Reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ prasme pareiškėjas laikytinas neturinčiu statybą leidžiančių dokumentų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, teisingai nustatė, kad pareiškėjas pastatė įvažiavimą neturėdamas šio nesudėtingo statinio statybai reikalingų dokumentų (supaprastinto statybos projekto, kuriam reikalingas rašytinis pritarimas), taip pat teisę būti statytoju žemėje, kurioje pastatė ginčo įvažiavimą, patvirtinančių dokumentų, t.y. dokumentų, kurie buvo numatyti ir pagal įvažiavimo statybos metu galiojusius pirmiau aptartus teisės aktus (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., Reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (2004 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. D1-420 redakcija) 12.4 p., 13 p. bei šio Reglamento 1 priedo bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 1 ir 3 pastabos).

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjas pastatė ginčo įvažiavimą ne tik neturėdamas nesudėtingo statinio statybą leidžiančių dokumentų, bet apskritai nepaisydamas Detaliojo plano sprendinių. Detaliajame plane numatytas įvažiavimas valstybinėje žemėje į sklypus (duomenys neskelbtini) 8D, 8E, neatitinka faktiškai įrengto įvažiavimo, kadangi didžioji įvažiavimo dalis įrengta už Detaliojo plano sprendinių ribų. Tai patvirtina 2011 m. rugsėjo mėn. atlikta dangų geodezinė nuotrauka (1 t., b.l. 115, civilinės bylos Nr. 2-811-717/2012 3 t., 131-132 b.l.) ir žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detaliojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr.A-1457 (1 t., 21,25 b.l.) bei sklypo (duomenys neskelbtini) 8K plano, kuris buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.A-3642 (toliau – ir Įsakymas Nr. Nr.A-3642), duomenys. Pagal Detalųjį planą įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) iki sklypo (duomenys neskelbtini) 8E toje pusėje, kurioje įvažiavimas ribojasi su valstybine žeme, planuojama grąžinti savininkui (t.y. žemės sklypu (duomenys neskelbtini) 8K), buvo numatyta suformuoti tiesia linija, kuri baigiasi ties sklypo 8E riba tarp šio sklypo kampų, plane pažymėtų skaičiais 1-8, tačiau įvažiavimas buvo įrengtas lenkta linija atitraukiant jį iki sklypo 8E kampo, pažymėto skaičiumi Nr.1, tokiu būdu išeinant už Detaliojo plano ribų ir dalį įvažiavimo įrengiant žemės sklype (duomenys neskelbtini) 8K, kuris pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A-3642 (toliau – ir Įsakymas Nr. A-3642) patvirtintą šio sklypo planą buvo suformuotas nuosavybės teisių atkūrimui vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 bei 106 punktu, t.y. savivaldybės administracijai vykdant nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę procedūroje priskirtą funkciją nustatyti laisvą (neužstatytą) žemę ir patvirtinti gražintinos savininkui žemės sklypo planą.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.A-3642 patvirtintame 2300 kv.m. sklypo (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, plane pažymint sklypo gretimybes nurodyta, kad sklypas tarp taškų 7-1 ribojasi su projektuojamu keliu (I t., 179-180 l.). Palyginus šį planą su Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. A-1457 patvirtintu žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detaliuoju planu, kuriame pažymėtas įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) į minėtus sklypus valstybinėje žemėje, matyti, kad abiejuose planuose pažymėta, jog tarp sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E ir sklypo (duomenys neskelbtini) 8K numatyta įrengti kelią. Taigi kelio įrengimas ginčo vietoje buvo numatytas, tačiau didžioji įvažiavimo dalis įrengta ne pagal žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detaliojo plano sprendinius ir už šiuo Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos ribų.

2004 m. lapkričio mėn., kai pagal bylos duomenis buvo pradėta įvažiavimo statyba, gretimą sklypą ((duomenys neskelbtini) 8K) patikėjimo teise valdė valstybė. Pirmosios instancijos teismas teišingtai nustatė, kad pareiškėjas dėl įvažiavimo įrengimo pagal Detalųjį planą valstybinėje žemėje turėjo kreiptis į tuometinį valstybinės žemės valdytoją Kauno AVA, tačiau to nepadarė. Remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 15 d. įsakymu Nr.A-1457 patvirtintu sklypo planu, 2005 m. gegužės 2 d. Kauno AVA sprendimu Nr. 5755 į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, buvo atkurtos nuosavybės teisės L. L., kuris 2006 m. rugsėjo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šį sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. P. ir Ž. P.

Apelianto argumentai, kad L. L. nuosavybės teisės buvo atkurtos į Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją ir pareiškėjo užstatytą sklypo dalį neatitinka tikrovės. Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detalųjį planą ir sklypo (duomenys neskelbtini) 8K planą parengė ir patvirtino tas pats viešojo administravimo subjektas – Kauno miesto savivaldybės administracija. Šie planai buvo rengiami panašiu laiku. Juose pažymėtos sklypų ribos nepersidengia. Iš įrašų Įsakymu Nr. A-3642 patvirtintame sklypo (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, plane nustatyta, kad šis planas buvo parengtas 2004 m. liepos 21 d., o iki 2004 m. gruodžio 31 d. (patvirtinimo datos) vyko jo tikrinimo ir derinimo procedūros.

Pareiškėjas įvažiavimą statė nuo 2004 m. lapkričio mėn. antrosios pusės iki 2005 m. gegužės mėnesio pabaigos. Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detalusis planas buvo patvirtintas 2004 m. birželio 15 d. jame pažymint, kad gretimybėje, t.y. toje dalyje dėl kurios vėliau (2004 m. gruodžio 31 d.) buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, planas, yra valstybinė žemė, kurią planuojama grąžinti savininkams. Taigi apeliantui iš Detaliojo plano sprendinių turėjo būti aišku kurioje valstybinės žemės dalyje gali būti įrengtas įvažiavimas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Minėta, kad pareiškėjas įvažiavimą įrengė už Detaliojo plano sprendinių ribų. Tai iš dalies patvirtina ir 2008 - 2009 m. pareiškėjo susirašinėjimo su žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, savininku M. P. dokumentai iš kurių matyti, kad M. P. (detaliojo planavimo organizatoriui) pradėjus rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, detalųjį planą, UAB „Vilpros investicija“ vadovai ir M. P. bandė tartis kaip išspręsti dėl M. ir Ž. P. priklausančios sklypo (duomenys neskelbtini) 8K dalies, kurioje pareiškėjas įrengė įvažiavimą. 2008 m. birželio 17 d. rašte UAB „Vilpros investicija“ siūlė M.

P. jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje, kurią užima Bendrovės lėšomis įrengtas ir jai priklausantis kelias, susitarti dėl kelio servituto nustatymo arba atidalyti sklypo dalį, kurioje įrengtas kelias ir ją parduoti Bendrovei, tačiau sklypo savininkas nesutiko, siūlydamas bendromis lėšomis įrengti bendrą įvažiavimą tarp sklypų tam numatytoje valstybinėje žemėje, o nesusitarus pareikalavo atlaisvinti neteisėtai užimtą sklypo dalį.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad 2004 m. statybos leidimai nesuteikė pareiškėjui teisės statyti įvažiavimą valstybinėje žemėje. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad Detalusis planas pareiškėjui savaime nesuteikė teisės vykdyti įvažiavimo statybą valstybinėje žemėje. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas, kuriame pateikta teigiama valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada yra tik detaliojo plano rengimo procedūros dokumentas, suteikiantis pagrindą tvirtinti detalųjį planą, tačiau šis dokumentas, kaip ir detalusis planas, nesuteikia teisės įgyvendinti detaliojo plano sprendinius neturint teisės aktų numatytų statybą leidžiančių dokumentų. Todėl apelianto nurodytas 2004 m. gegužės 21 d. detaliojo plano patikrinimo 2004 m. gegužės 21 d. aktas nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingas. 2005 m. kovo 10 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų turinys patvirtina, kad šiais aktais buvo priimti naudoti tie statiniai, kurių statybai pareiškėjas turėjo gavęs statybos leidimus (automobilių parkavimo aikštelė su inžineriniais tinklais ir komercinis pastatas su inžineriniais tinklais). Nei apelianto nurodyti dokumentai, nei kita bylos medžiaga, nepatvirtina, kad įvažiavimas buvo pastatytas turint šio statinio statybą leidžiančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pagrįstai nusprendė, kad įvažiavimas yra savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.).

ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas išpildė bendrąją pareigą savo sprendimus motyvuoti, iš sprendimo motyvų yra aišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remdamasis jis priėjo prie galutinių išvadų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra nuorodos į teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kurie aptarti nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių kontekste.

Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.). Taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatas pagrindo nenustatyta.

Teisiniuose santykiuose galioja bendrasis principas ex injuria jus non oritur, šiuo atveju reiškiantis, jog neteisėtų veiksmų pagrindu negali atsirasti asmenų teisės. Nustačius, kad buvo atlikta savavališka įvažiavimo statyba, o teisės aktams įtvirtinus konkrečią savavališkos statybos padarinių pašalinimo tvarką, asmenims, vykdžiusiems savavališką statinio statybą, negali atsirasti teisėtų lūkesčių, jog savavališkos statybos padariniai nebus šalinami arba bus šalinami kitokia nė įstatymu nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju nesudėtingo statinio (įvažiavimo) savavališkos statybos, kurią apeliantas atliko nuo 2004 m. lapkričio mėn. antrosios pusės iki 2005 m. gegužės mėn. pabaigos, faktas yra nustatytas. Savavališkos statybos nustatymo metu (2011 m. rugsėjo 20 d.) galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija Nr.XI-992) 1 dalis reglamentavo, kad Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statinys pastatytas ar statomas savavališkai, nedelsdamas surašo savavališkos statybos aktą. Pirmosios instancijos teismas, dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti savavališkos statybos aktą, ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą taikė teisingai, kadangi teisines pasekmes statytojui sukelia reikalavimas pašalinti statybos padarinius, kuriame statytojui nustatomi atitinkami įpareigojimai.

Reikalavimo surašymo metu galiojusi Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis numatė, kad savavališkos statybos padariniai gali būti šalinami tokiais būdais: 1) nugriaunant statinį ir sutvarkant statybvietę; 2) išardant savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkant statybvietę; 3) atstatant (atkuriant) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkant statybvietę. Inspekcija 2011 m. rugsėjo 22 d. reikalavimu pareikalavo, kad pareiškėjas pašalintų savavališkos statybos padarinius Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu būdu - ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 22 d. pašalintų savo lėšomis savavališkos statybos akte nurodytos savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriautų statinį - susisiekimo komunikaciją (asfaltuotą įvažiavimą) tarp sklypų 8D, 8E ir 8K (duomenys neskelbtini), Kaune, ir sutvarkytų statybvietę.

Statybos įstatymo 28 straipsnio 3-4 dalyse numatyta galimybė asmeniui, kuriam skirtas įpareigojimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka <...> ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamu atveju pagal žemės sklypų (duomenys neskelbtini) 8D, 8E detalųjį planą įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini) yra numatytas, tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas pastatė įvažiavimą ženkliai nukrypdamas nuo Detaliojo plano sprendinių, išeidamas už Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos ribų ir užimdamas dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 8K, Kaune, o tai pažeidžia šio sklypo savininkų trečiųjų suinteresuotų asmenų M. P. ir Ž. P., teisę naudotis jiems priklausančiu nuosavybės teise valdomu žemės sklypu. Esant minėtoms aplinkybėms teismas neturi teisinio pagrindo suteikti statytojui (apeliantui) Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje numatytą galimybę gauti (duomenys neskelbtini) 8D, 8E, 8K, Kaune, pastatyto įvažiavimo statybą leidžiančius dokumentus.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Reikalavimo panaikinimo atmetė pagrįstai ir teisėtai. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilpros investicija“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas