2021-03-31 Nr. AB-6352-3-64-3-01110-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-558-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01110-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Alytaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-2957; 2) panaikinti VSDFV 2019 m. balandžio 25 d. raštą Nr. (11.1)I-2832; 3) įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo priimant sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Garantijų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai; 4) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad „Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu“, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

2. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamame akte atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. VSDFV Alytaus skyrius konstatavo, kad pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Banga Electronics“ (toliau – ir Bendrovė) 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl pareiškėja nepatenka į Garantijų įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją.

3. Nurodė, kad padavė skundą VSDFV, kuri 2019 m. balandžio 25 d. raštu pareiškėjos skundo netenkino. Teigė, kad DK 57 straipsnio l dalies 5 punkte nustatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta Bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol Bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktui).

4. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „Banga Electronics“). Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Garantijų įstatymo 14 straipsnio l dalies l punktas ir 14 straipsnio 3 dalis). Be to, Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

5. Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Garantijų įstatymas ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Alytaus skyrius. Pagal Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

7. Registro duomenimis, A. M. darbo santykiai su darbdaviu UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), o darbo santykiai su darbdaviu UAB „Biuro“ 2018 m. gruodžio 27 d. buvo nutraukti pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Garantijų įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. A. M. neatitinka Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne DK 57 straipsnis. Todėl Alytaus skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Tik pakeitus Registro duomenims apie A. M. atleidimo iš UAB „Banga Electronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Garantijų įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, Alytaus skyrius galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Tą savo rašte akcentavo ir VSDFV, pažymėjusi, kad atleidimo pagrįstumą vertina darbo ginčų komisija ir teismas, o Alytaus skyrius pagrįstai atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką pareiškėjai.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėjos skundo argumentai, kad teritorinis skyrius ir VSDFV neteisingai interpretuoja Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, ir kad pareiškėja be jokio pagrindo yra išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jos teises, yra nepagrįsti. Garantijų įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 straipsnis) su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto (DK 62 straipsnis) negalima. Kadangi A. M. darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 A. M. paskyrė ir išmokėjo 2 217,32 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Nurodė, kad pagal Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis Garantijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, VSDFV Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV_S-2957 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2832 pareiškėjos skundas dėl Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašto Nr. (9.64) DV_S-2957 netenkintas, tačiau pareiškėja informuota, kad, jeigu darbo ginčų komisija ar teismas pakeistų pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas.

11. VSDFV nuomone, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu. Pažymėjo, kad DK 62 straipsnyje nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas nepriklauso nuo darbdavio valios, darbdavys neturi galimybės pasirinkti, kokiu pagrindu darbuotojas turi būti atleidžiamas, kai yra iškelta bankroto byla. Šiuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams taip pat yra numatyta garantija – iki dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101, vadovaudamasis Garantijų įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė pareiškėjai skirti 2 217,32 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

14. Pareiškėja 2019 m. vasario 5 d. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyrių, prašydama skirti ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. (9.64) DV_S-2957 (b. l. 14) „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo” nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. 2019 m. vasario 11 d. sprendime taip pat nurodoma, kad Registro duomenimis pareiškėja iš UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), iš UAB „Biuro“ 2018 m. gruodžio 27 d. atleista pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių), t. y. pareiškėja nei iš vienos darbovietės nebuvo atleista pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV 2019 m. balandžio 25 d. sprendime Nr. (11.1)I-2832 papildomai informuojama, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja DK, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas. Pasikeitus atleidimo iš darbo pagrindui į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką gali būti peržiūrėtas.

15. Teismas, susipažinęs su teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad pareiškėja po atleidimo iš BUAB „Banga Electronics“, civilinės bylos dėl jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu neinicijavo. Teismui nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, kad pareiškėja kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kiti įrodymai, paneigiantys pareiškėjos atleidimo iš UAB „Banga Electronics“ teisėtumą ir / arba patvirtinantys atleidimo iš BUAB „Banga Electronics“ teisinio pagrindo pakeitimą iš DK 62 straipsnio (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) į DK 57 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Taigi skundžiamų aktų priėmimo dieną atsakovas ir VSDFV neturėjo duomenų, galinčių paneigti pareiškėjos atleidimo iš BUAB „Banga Electronics“ DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumą, abejoti Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų teisingumu.

16. Teismas dėl pareiškėjos argumentų, kad tiek DK 62 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“, tiek DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktas), nurodė, kad DK 57 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis). Taip pat komentuojant DK 57 straipsnį nurodoma, kad išeitinė išmoka, į kurią turi teisę komentuojamojo straipsnio pagrindu atleidžiamas darbuotojas, nėra vienintelė. Pagal Garantijų įstatymo 9 straipsnį, jei po darbo sutarties nutraukimo darbdavys nebesudaro darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, pastarasis turi teisę gauti vieno mėnesio išmoką / dviejų–trijų mėnesių išmokas iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (išmokant kas mėnesį). Komentaro išaiškinimuose dėl Darbo kodekso 62 straipsnio nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą Darbo kodekso 57 straipsnio 9 dalyje.

17. Teismas atkreipė dėmesį, kad Garantijų įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus. Garantijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje sąvoka „ilgalaikio darbo išmoka“ paaiškinama kaip ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Taigi įstatymų leidėjo valia išreikšta eksplicitiškai ne tik Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, numatančioje ilgalaikio darbo išmokos skyrimo pagrindus, bet ir 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu.

18. Teismas nurodė, kad VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašte Nr. (9.64) DV_S-2957 taip pat nurodoma, kad pareiškėja atleista 2018 m. gruodžio 27 d. iš UAB „Biuro“ pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) ir paaiškinama, kad pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką, nes iš šios darbo vietos taip pat kaip ir UAB „Banga Electronics“ atveju nėra atleista pagal DK 57 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo motyvuose šiuo pagrindu (dėl teisės į ilgalaikio darbo išmoką įgijimo dėl atleidimo iš UAB „Biuro“) VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašto Nr. (9.64) DV_S-2957 teisėtumas nėra kvestionuojamas, todėl teismas šiuo aspektu nepasisakė.

19. Teismas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodė, kad pareiškėjos prašymas ištirti Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų šio įstatymo normų taikymo. Tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, asmenų prašymai ir argumentai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuriais iš esmės keliami teisės taikymo, o ne teisės aktų atitikties Konstitucijai ir (arba) įstatymams, klausimai, gali būti atmetami.

20. Teismui nekilo abejonių dėl Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

21. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad VSDFV Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-2957 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Priimdamas sprendimą neskirti ilgalaikio darbo išmokos pareiškėjai, atsakovas tinkamai vadovavosi Ilgalaikių darbo išmokų fondo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576, 15 punkto, Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl skundžiamo sprendimo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo, atitinkamai ir įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo.

22. Teismas pažymėjo, kad VSDFV 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2832 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos A. M. 2019 m. balandžio 17 d. skundą ir pagrįstai nusprendė jos skundą atmesti, todėl reikalavimą panaikinti VSDFV 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2832 atmetė.

III. 23. Pareiškėja A. M. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies konstitucingumo.

24. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su teismo Garantijų įstatymo aiškinimu, kad kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 straipsnis ar 62 straipsnis) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis), lyginant su DK 57 straipsniu, kuris reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. DK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principais, tačiau teismas šiais principais nesivadovavo.

25. Pareiškėja teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad Garantijų įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus; kad Garantijų įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu bei, kad nekyla abejonių dėl Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai. Nurodo, kad DK 57 straipsnio l dalies 5 punkte numatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Nors teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą darbdavys įmonė nepasibaigia teismo nutarties priėmimo momentu, tačiau bankroto procedūrų vienas iš tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo. Tai yra pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai.

26. Pareiškėjos vertinimu, ji atitinka minėtas DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. teismo nutartimi buvo nutarta UAB „Banga electronics“ likviduoti. Iki to momento, kol Bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, kadangi realiai UAB „Banga electronics“ veiklos nebevykdė.

27. Pareiškėja pažymi, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „Banga Electronics“). Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 straipsnio 3 punktas). Pareiškėja aiškina įstatymą priešingai nei teismas, t. y., kad DK 62 straipsnis konkretizuoja DK 57 straipsnyje numatytus atleidimo pagrindą, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą. Pažymi ir tai, kad iš jos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už ją įmokas ilgalaikio darbo išmokai. Būtent darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją - prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo darbdaviui nebevykdant veiklos.

28. Pareiškėja nurodo, kadangi teismas aiškino įstatymą priešingai nei pareiškėja, toks teismo pasirinktas aiškinimas Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų diskriminuoja pareiškėją, kadangi ji išskiriama iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų ir nemokant ilgalaikio darbo išmokos pažeidžiamos jos konstitucinės teisės.

29. Akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatuota, jog konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatuota, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, tik jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Tokiu būdu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas.

30. Dėl paminėto Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, taip kaip šį įstatymą interpretuoja teismas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

31. Pareiškėja teigia, kad teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl nelaiko pagrįstais pareiškėjos argumentus dėl įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, nors paties Garantijų įstatymo 1 straipsnio, 2 straipsnio 3 dalies, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, iš esmės deklaruojama diskriminacija, kadangi atleidžiamiems nemokaus darbdavio darbuotojams suteikiamos tik minimalios garantijos, kai atleistiems iki darbdaviui tapus nemokiam darbuotojams taikomos finansinės garantijos įvardijamos kaip papildomos, t. y. išskirtinės. Įvertinus, kad būtent darbdavys daugeliu atveju sprendžia, kuriuo momentu atleisti darbuotojus, kai dėl blogėjančios finansinės padėties mažėja darbuotojų poreikis, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, kas yra nesuderinama su teisinės valstybės principu.

32. Pareiškėja dėl žyminio mokesčio nurodo, kad teismas nesivadovavo DK ir CPK 410-418 straipsnių nuostatomis. Neskundžiama nutartimi pareiškėja buvo įpareigota sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, analogiškai teismas pasielgė ir kitų UAB „Banga Electronics“ darbuotojų, pateikusių skundus dėl ilgalaikio darbo išmokos, atžvilgiu, tokiu būdu tokiais neteisėtais veiksmais apsunkino pareiškėjos teisę į gynybą.

33. Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl skundžiamų tiek Alytaus skyriaus, tiek VSDFV sprendimų, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Pažymi, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas). Pareiškėja skundą iš esmės grindžia vieninteliu – konstitucinių teisių pažeidimo ir Garantijų įstatymo prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai – argumentu, nenurodydama kitų įstatymų pažeidimų ir bylos aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai argumentavo, kodėl DK 57 straipsnis 62 straipsnis reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų ir kodėl nėra taikomas Garantijų įstatymas darbuotojams, atleistiems DK 62 straipsnio pagrindu.

35. Apeliaciniame skunde kartojami tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmos instancijos teismui, taip pat ir dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškiai pagrįstas atsisakymas tenkinti tokį prašymą, o naujų argumentų (teisinių ir faktinių), kodėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti neteisėtas, pareiškėja nepateikia.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Nurodo, kad pagal Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis Garantijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, VSDFV Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV_S-2957 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2832 pareiškėjos skundas dėl VSDFV Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašto Nr. (9.64) DV_S-2957 netenkintas. Tačiau pareiškėja informuota, kad, jeigu darbo ginčų komisija ar teismas pakeistų jos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas.

38. Pažymi, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei jos teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Garantijų įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei VSDFV teritoriniai skyriai, nei VSDFV neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims.

39. VSDFV nuomone, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu. Be to, DK 57 ir 62 straipsniuose nustatyti atleidimo iš darbo pagrindai nėra tapatūs. Ilgalaikio darbo išmokos yra papildoma garantija atleistiems iš darbo darbuotojams, pas tą patį darbdavį nepertraukiamai išdirbusiems ne trumpiau kaip 5 metus. Taigi, ilgalaikio darbo išmokų paskirtis iš esmės tokia pati kaip išeitinių išmokų, reglamentuotų DK. DK 62 straipsnyje nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas nepriklauso nuo darbdavio valios, darbdavys neturi galimybės pasirinkti, kokiu pagrindu darbuotojas turi būti atleidžiamas, kai yra iškelta bankroto byla. Šiuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams taip pat yra numatyta garantija – iki dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmokos vadovaujantis Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, bei VSDFV sprendimo, kuriuo Alytaus skyriaus sprendimas paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką, kuri gali būti skiriama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, kadangi pareiškėja iš darbo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį.

42. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai, todėl, pareiškėjos nuomone, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, o iki to momento, kol Bendrovė nebuvo likviduota, ji atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pažymi, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia. Pareiškėjos nuomone, Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo bei teisingumo principams.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėja iš darbo atleista remiantis DK 62 straipsnio, reglamentuojančiu darbo sutarties nutraukimą darbdavio bankroto atveju, 2 dalimi. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime, remdamasis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nėra inicijavusi bylos dėl, jos manymu, neteisėto atleidimo ar atleidimo pagrindo pakeitimo, taigi, pareiškėjos atleidimas DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra nuginčytas.

47. Šiuo atveju byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjai gali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka vadovaujantis Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi bei, ar atsakovas pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką.

48. Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta Garantijų įstatymo norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal šį Garantijų įstatymą.

49. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėja iš darbo atleista ne pagal DK 57 straipsnį, bet pagal DK 62 straipsnio, nustatančio darbo sutarties nutraukimą darbdavio bankroto atveju, 2 dalį. DK 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. numatytas kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja. VSDFV Alytaus skyrius, vadovaudamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 A. M. paskyrė ir išmokėjo 2 217,32 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek VSDFV Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-2957, tiek VSDFV, priimdamas 2019 m. balandžio 25 d. raštą Nr. (11.1) I-2832, pagrįstai netaikė Garantijų įstatymo 9 straipsnio nuostatų, kadangi pareiškėjos atvejis nepateko į šio straipsnio taikymo sritį. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiamas ilgalaikio darbo išmokos skyrimo dėl bankroto atleistiems įmonės darbuotojams klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėse bylose Nr. A-2873-1062/2020 ir A-2967-756/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-169-756/2021 ir Nr. A-157-1062/2021; 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-502/2021).

51. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su jos atleidimo iš darbo pagrindu pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

52. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjos argumentais, kad teismui aiškinant įstatymą priešingai nei jį aiškina pareiškėja, ji yra diskriminuojama išskiriant ją iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų, o nemokant ilgalaikio darbo išmokos pažeidžiamos jos konstitucinės teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog teismas kitaip aiškina teisės normas nei jas supranta pareiškėja, negali būti vertinama diskriminacine pareiškėjos atžvilgiu ar išskiriančia ją iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų. Kaip minėta, Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies norma yra aiški ir imperatyvi, todėl pareiškėjai esant atleistai iš darbo pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, o ne DK 57 straipsnį, ilgalaikio darbo išmoka pagal Garantijų įstatymą negali būti skiriama. Šiuo atveju pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikta DK 57 straipsnio ir 62 straipsnių interpretacija nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėja atitinka Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė jai skirti ilgalaikio draudimo išmoką.

53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepateikė motyvų dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies konstitucingumo, pažymi, jog pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimus, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimus).

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, kad sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

55. Vertinant pareiškėjos prašymą spręsti, ar Garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui, būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėja jokių teisinių argumentų, kodėl jos prašoma tirti Garantijų įstatymo nuostata prieštarauja jos nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams, nepateikė, išskyrus tai, kad, jos nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, tai, pareiškėjos teigimu, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo minėta, pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka buvo išmokėta kompensacija iš Garantinio fondo lėšų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Garantijų įstatymas, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti Garantijų įstatymo konstitucingumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; 2020 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2967-756/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-157-1062/2021; kt.).

57. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą pirmosios instancijos teismui bei paduodant apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta, jog skundai (prašymai, pareiškimai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus. ABTĮ 35 straipsnyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose (1 dalis), o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų kategorijos nurodytos ABTĮ 36 straipsnyje. Kadangi pareiškėjos skundas nepatenka į neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų kategoriją, pareiškėja pagrįstai paduodant skundą teismui bei apeliacinį skundą buvo įpareigota sumokėti atitinkamai 30 Eur ir 15 Eur žyminį mokestį. Pažymėtina, kad šiuo atveju taikomos ABTĮ, o ne DK ar CPK, nuostatos, reguliuojančios žyminio mokesčio klausimus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu yra nepagrįsti.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

59. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas netenkinamas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė