2026-01-12 Nr. CB-163-2-68-3-09678-2025-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Nr. DOK-4494

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09678-2025-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Šulco ir Dalios Vasarienės,

susipažinusi su 2025 m. gruodžio 23 d. paduotu ieškovo T. K. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modus grupė“ dėl neišmokėto atlygio už nekonkuravimą ir priklausančios sumos už vėlavimą išieškojimo.

Vilniaus miesto apylinkės 2025 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 2078,11 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pripažino, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2025 m. kovo 10 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-4020/2025 netenka galios.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. spalio 27 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė iš ieškovo atsakovei 2289,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 27 d. nutartį; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimą; priimti naują sprendimą byloje, kuriuo būtų: priteista ieškovo naudai iš atsakovės 76 800 EUR dydžio kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų vykdymą darbo sutarties galiojimo laikotarpiu; bei priklausančią sumą už darbdavio vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju – 6 VDU (36 000 Eur); priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad:

1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 38 straipsnio 3 dalį (imperatyvų minimalų nekonkuravimo kompensavimo standartą). Kompensacijos dydžio neapibrėžtumą ir įskaitymo formuluotę teismai pripažino kaip pagrindą darbo sutartyje įtvirtintą nekonkuravimo sąlygą laikyti nesukeliančia teisinių pasekmių. Tokiu būdu darbdavio pareigos aiškiai nustatyti ir mokėti kompensaciją nevykdymas paverstas DK 38 straipsnio 3 dalies imperatyvios darbuotojo garantijos paneigimu. Tokiu būdu darbdavys visą darbo santykių laikotarpį iš darbuotojo gavo jo įsipareigojimą nekonkuruoti, kol pačiam darbuotojui už tai nebuvo atlyginta, kaip tai atlikti įpareigoja DK 38 straipsnio 3 dalis. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl kompensacijos už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi dydžio neapibrėžtumo galutinis susitarimas tarp darbo sutarties šalių nebuvo pasiektas, todėl nekonkuravimo sąlyga nesukelia teisinių pasekmių, iš esmės paverčia darbdavio pareigos nevykdymą (kompensacijos neidentifikavimą (nemokėjimą)) pagrindu panaikinti darbuotojo garantiją. DK 38 straipsnio 1 dalies reglamentuojančios susitarimo dėl nekonkuravimo formuluotė yra specialiai parengta ir taikoma būtent tiems atvejams, kai darbdavys siekia apsisaugoti nuo savo darbuotojo veiklos kitoje, su darbdaviu konkuruojančioje įmonėje. Norėdamas, jog darbuotojas nedirbtų konkuruojančioje įmonėje, ar neužsiimtų konkuruojančia veikla individualiai, darbdavys privalo mokėti DK 38 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas faktiškai supainiojo skirtingus institutus – DK 38 straipsnyje reglamentuotą nekonkuravimo kompensaciją ir DK 186 straipsnyje apibrėžtą darbo užmokesčio sampratą, nors šie mokėjimai turi skirtingą teisinę prigimtį ir tikslą.

2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nekonkuravimo instituto aiškinimo praktikos, netinkamai perkeldamas į skundžiamą nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020. Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020 suformuotą taisyklę, pritaikė kaip pagrindą paneigti darbuotojo materialią garantiją, nors apeliacinėje praktikoje aiškinama, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė „nesukelia materialiųjų teisinių padarinių darbuotojui“ nereiškia, jog kompensacijos nemokėjimas nesukelia padarinių darbdaviui.

3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl kompensacijos identifikavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad kompensacija už darbuotojo teisių suvaržymą turi būti aiškiai išreikšta (dydis ir paskirtis), atskiriant ją nuo kitos paskirties mokėjimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-687/2016). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos šalys galėjo sudaryti susitarimą dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimą įskaičiavimo į darbo užmokestį. Tačiau nenustatė, kokio dydžio nekonkuravimo atlyginimas įtvirtintas šalių darbo sutartyje, taip pat nenustatė ir paties darbo užmokesčio jau po atlikto įskaitymo dydžio. Nepasisakė ir dėl to, kaip šis įskaitymas atsispindi ieškovo algalapyje ar mokant ieškovui atostoginius, ligos išmokas. Tuo pačiu teismas padarė kitą – prieštaringą išvadą, kad nekonkuravimo susitarimas nebuvo sudarytas.

4. Apeliacinės instancijos teismas išplėsdamas DK 33 straipsnio 4 dalies taikymo ribas, paneigė kompensacijos už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi garantijos esmę. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kompensacijos įskaitymas galimas, tačiau kartu dėl kompensacijos dydžio neapibrėžimo susitarimas nesusiformavo, įteisina rezultatą, kai imperatyvi DK 33 straipsnio 4 dalies garantija yra panaikinama, nors atskiras susitarimas dėl DK 33 straipsnio 4 dalies (nukrypimo nuo imperatyvių darbo kodekso normų) nebuvo sudarytas ar deramasi dėl jo. Teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 33 straipsnio 4 dalį, jos taikymo prielaidas sutapatindami su galimybe paneigti DK 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nekonkuravimo atlygintinumo garantiją.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Irmantas Šulcas

Dalia Vasarienė