2016-05-10 Nr. AB-10206-3-63-3-00218-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-50-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00218-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. P. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos (toliau – ir Tarnyba) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo bei 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcijos, įsigaliojusios nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) nuostatų taikymo.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. ji dirbo vyriausiąja specialiste Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) (lygis A, kategorija 11, kvalifikacinė klasė – trečia). 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui jai buvo sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, jai buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas argumentavo, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Atsakovas pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarkai parengti, tai yra atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, visiems valstybės tarnautojams nustatant susidariusių patirtų praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundo reikalavimu nesutinka. Nesutikimą grindė analogiškais argumentais, kaip ir atsakovas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir priteisė iš Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 653,11 Lt darbo užmokesčio nepriemoką R. P..

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėja atliko savo, kaip valstybės tarnautojos, pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta, todėl būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą. Teismas pažymėjo, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas įgyvendino Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, kurioje pareiškėja dirba vyriausiąja specialiste. Nors pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, nagrinėjamu atveju nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama tik dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

III. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti.

Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė jokių konkrečių atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų, teisės aktų pažeidimų, dėl kurių pareiškėja negavo dalies darbo užmokesčio, šį neišmokėjimą lėmė įstatymų leidėjo, o ne atsakovo veiksmai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė nusprendė dėl sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimą atidėti iki 2015 m. gegužės 1 dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su pateiktu apeliaciniu skundu, jo motyvais ir pagrindais sutinka ir prašo jų pagrindu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. P. prašymą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja R. P. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, reikalaudama priteisti iš atsakovo tą dalį darbo užmokesčio, kuri jai 2013 metais buvo neišmokama įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiami tuo, kad atsakovas vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, įstatymų leidėjas nėra parengęs darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarkos, o tik pagal tokią tvarką visos šalies mastu ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjai turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. P. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas