98ed47ae-e500-4457-b035-ea01413f9b0a · Kauno apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. Ik-1026-428/20103-62-3-616-2010-0 Procesinio sprendimo kategorija 3.3. (S) KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 18 d.Kaunas Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės ir Algio Markevičiaus, sekretoriaujant Aušrai Briedienei, dalyvaujant pareiškėjui F. P., jo advokatei Eglei Gucytei, atstovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio atstovams Tatjanai – Kabajevai – Borodich ir Kęstučiui Šmitui,viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F.

P. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyriui dėl sprendimo panaikinimo, ir n u s t a t ė: Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio 2010-06-01 sprendimą Nr. (21/20)-177-13 “Dėl Turkijos Respublikos piliečio F. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.

Pareiškėjas prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas skunde nurodė bei jo atstovė teismo posėdyje panašiai paaiškino, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos pasibaigus jo vizos galiojimo laikui. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą turėdamas Lietuvos Respublikos Šengeno vizą LT1803801, galiojančią nuo 2009-09-30 iki 2010-06-09, būti 90 dienų. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2009-10-04. Lietuvos Respublikos vizos LT1803801 galiojimo laikas buvo nustatytas 90 dienų. Vizos galiojimo laikas baigėsi 2010-01-01.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio specialistė nustatė, jog nuo 2010-01-02 pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje būna neteisėtai. Pareiškėjas neturėjo jokio tikslo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymų, tai yra gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai be galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Tačiau pareiškėjas leidimo gyventi negalėjo gauti dėl objektyvių priežasčių, tai yra 2009-10-29 ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01088-09 pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas.

Iš pareiškėjo 2009-10-29 buvo paimtas Turkijos Respublikos piliečio pasas. Taip pat ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01088-09 pareiškėjui buvo paskirta ir kita kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą pareiškėjas buvo informuotas, jog pažeidus kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti, įpareigojimus, jam bus pritaikyta griežtesnė kardomoji priemonė.

Pareiškėjas netgi ir norėdamas negalėjo išvykti iš Lietuvos, pasibaigus 90 dienų terminui nuo atvykimo į Lietuvą. Pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete, turi du nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvoje, taip pat Lietuvoje yra įsteigęs veikiančią personalinę įmonę. Todėl pagal Lietuvos Respublikos 2004-04-29 įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 40, 43, 45 straipsnius, atitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus. Pareiškėjui nuvykus į migracijos skyrių buvo paaiškinta, jog be paso leidimas laikinai gyventi nebus išduotas.

Pasas pareiškėjui buvo atiduotas tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Pareiškėjas neturėjo galimybės gauti leidimo gyventi Lietuvoje ne dėl savo neveikimo, o dėl institucijų nesusikalbėjimo. Kauno miesto apylinkės teisme 2010-05-10 priėmus nuosprendį, baudžiamojoje byloje Nr. 1-1111-738/2010, ir 2010-05-31 nuosprendžiui įsiteisėjus pasas pareiškėjui buvo grąžintas. 2010-06-01 buvo priimtas skundžiamas sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties nenumato jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgdamos kompetentingos valstybės institucijos galėtų atsisakyti įpareigoti išvykti pareiškėją iš šalies, tačiau šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, ekonominiai bei socialiniai faktoriai turėjo būti tie faktoriai į kuriuos atsakovas privalėjo atsižvelgti priimdamas sprendimą.

Atsakovas prašė skundo netenkinti. Atsakovas atsiliepime nurodė ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 125 straipsnio 3 punktu, t.y. kaip esantis Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pareiškėjo vizos galiojimo laikas pasibaigė 2010-01-01, todėl jis Lietuvoje buvo neteisėtai. Pareiškėjo argumentai, kad nebuvo užtikrinta, kad vaikas nebūtų išskirtas su tėvais prieš vaiko valią, kaip numatyta Vaiko teisių konvencijoje, nepagrįsti.

Pareiškėjas kartu su savo šeima negyvena, jo vaikais rūpinasi jo žmona V. P., todėl pareiškėjo vaikų teisės, priimant ginčijamąjį sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, nebuvo pažeistos. Atkreiptinas dėmesys, kad įpareigojimas išvykti iš šalies nėra priverstinis išsiuntimas, todėl teiginys apie vaikų ir tėvų išskirimą neturi pagrindo. Be to, pareiškėjui neišvykus nebuvo pradėta išsiuntimo procedūra, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties". Skundžiamo sprendimo įvykdymas nebūtų kliūtis pareiškėjui sugrįžti į Lietuvą.

Pareiškėjo šeimyniniai ryšiai Lietuvoje, taip pat yra palengvinimas gaunant Lietuvos Respublikos arba bet kurios kitos Šengeno valstybių vizą. Pareiškėjas savo skunde pats pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties" nenumato jokių aplinkybių dėl kurių atsakovas galėtų atsisakyti įpareigoti pareiškėją išvykti iš šalies, todėl pareiškėjo prašydamas panaikinti skundžiamą sprendimą pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" normas.Skundas tenkintinas.Pareiškėjas ginčija Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio 2010-06-01 sprendimo Nr. (21/20)-177-13 “ Dėl Turkijos Respublikos piliečio F.

P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumą. Ginčijamu atsakovo sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos išvykti iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką, pasibaigus Šengeno vizoje nurodytam jo buvimo iki 2010-01-01 Lietuvos Respublikoje laikui. Pareiškėjas nuo 2010-01-02 Lietuvoje buvo neteisėtai. Atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 3 punktu, numatančiu, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.

Ginčo nėra, kad pareiškėjui buvo išduota viza, kurios galiojimo laikas pasibaigė 2010-01-01. Tačiau pareiškėjas nurodė, kad pasibaigus vizos galiojimo laikui leidimo gyventi Lietuvoje negalėjo gauti dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas nurodė, bei jo nurodytas aplinkybes patvirtino byloje esantys įrodymai, kad vizos galiojimo metu 2009-10-29 Kauno m. VPK Santakos PK KPS buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01088-09 (teisminio nagrinėjimo metu baudžiamosios bylos Nr. I-1111-738/2010). Minėtoje baudžiamojoje byloje pareiškėjui 2009-10-29 buvo paskirtos kardomosios priemonės, t.y. dokumentų paėmimas, paimat iš jo Turkijos Respublikos piliečio pasą, ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l. 12-13, 14). 2010-05-31 įsiteisėjus Kauno miesto apylinkės teismo 2010-05-10 nuosprendžiui kardomosios priemonės buvo panaikintos, pareiškėjui buvo grąžintas pasas, tačiau sekančią dieną skundžiamu sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos (b.l. -12-13, 41).Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2009-10-29 (Šengeno vizoje nurodyto buvimo Lietuvoje laiku) iki 2010-05-31 (pasibaigus Šengeno vizoje nurodyto buvimo Lietuvoje laikui) neturėjo realios galimybės gauti leidimo arba vizos gyventi ir būti Lietuvoje.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, reguliuojančias vizos ar leidimo gyventi išdavimo tvarką, užsieniečiui norinčiam gauti vizą ar leidimą gyventi Lietuvoje būtina turėti ir pateikti atsakingai institucijai kelionės dokumentą, t.y. užsienio valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą, skirtą vykti į užsienio valstybę bei pripažintą Lietuvoje (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 p.). Pareiškėjas iki vizoje nurodyto buvimo Lietuvos Respublikoje termino pabaigos neturėjo objektyvios galimybės disponuoti savo kelionės dokumentu, todėl neturėjo realios galimybės pasinaudoti teise gauti vizą ar leidimą gyventi Lietuvoje ir pagrįsti teisėtą buvimą ar gyvenimą.

Taip pat nenustatyta pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 ir 35 straipsniuose, dėl kurių pareiškėjui nebūtų išduota viza būti Lietuvoje ar leidimas gyventi Lietuvoje (b.l. 43). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, pasibaigus pareiškėjo vizos galiojimo laikui - 2010-01-01, šešis mėnesius toleravo pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje, nes skundžiama sprendimą priėmė tik 2010-06-01. Akivaizdu, kad kardomoji priemonė baudžiamojoje byloje – paso paėmimas iš pareiškėjo ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, buvo kliūtimi atsakovui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 3 punktu, priimti sprendimą, įpareigojantį išvykti pareiškėją iš Lietuvos pasibaigus vizoje nurodytam jo buvimo Lietuvoje laikui.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2010-09-06 nutartimi panaikino nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 206 straipsnį, už tai, kad jis pasibaigus visos galiojimo laikui, 2010-01-02 neišvyko iš Lietuvos ir neteisėtai buvo Lietuvoje be galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad esant paskirtai pareiškėjui kardomajai priemonei - paso paėmimui ir rašytiniam pasižadėjimui neišvykti, pareiškėjas iki 2010-01-02 negalėjo išvykti iš Lietuvos.

Akivaizdu, kad pareiškėjas taip pat negalėjo įteisinti savo buvimo Lietuvoje.Lietuvos teisinės sistemos dalies, tiesiogiai taikytino akto - 1950-11-04 Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 1963-09-16 Ketvirtojo protokolo, ratifikuoto 1995-12-07 Lietuvos Respublikos Seimo, 2 straipsnio nuostatose įtvirtinta tai, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis kokios nors valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą (EŽTK Ketvirtojo protokolo 2 str. 1 d.); kiekvienas turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, tai pat iš savosios (EŽTK Ketvirtojo protokolo 2 str. 2 d.); aukščiau minėtoms teisėms negali būti taikomi jokie apribojimai, be tų, kuriuos numato įstatymai ir kurių reikia demokratinėje visuomenėje valstybės saugumui arba viešajai tvarkai palaikyti, užkirsti kelią nusikalstamumui, gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (EŽTK Ketvirtojo protokolo 2 str. 3 d.).

Nurodytos EŽTK nuostatos reiškia, kad apribojimai vykdomi pagal įstatymą, jei to reikalauja arba pateisina demokratinės visuomenės interesai, visuomenės saugumas, t.y. tam tikri tikslai. Be to, pagal EŽTK Septintojo protokolo, taip pat ratifikuoto 1995-12-07 Lietuvos Respublikos Seimo, 1 straipsnį, užsienietis, teisėtai gyvenantis kurios nors valstybės teritorijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant sprendimą, priimtą pagal įstatymą. Jis turi turėti galimybę:

a) pateikti argumentą prieš savo išsiuntimą;

b) reikalauti, kad jo byla būtų peržiūrėta; ir c) dėl to reikalauti, kad būtų pristatytas kompetentingam valdžios organui arba tokio organo specialiai paskirtiems asmenims. Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies neįvykdžius šio straipsnio 1 punkto a, b ir c nuostatų tada, kai šis išsiuntimas būtinas viešajai tvarkai palaikyti ir grindžiamas nacionalinio saugumo sumetimais. Nurodytos nuostatos įpareigoja valstybes vykdančias migracijos politika siekti sąžiningai elgtis su trečiųjų šalių piliečiais, bei kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti užsieniečio asmens pavojingumą, jo šeimos interesus ir kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A-822-1226/2009, analizuodamas Šengeno acquis nuostatas ir 2008-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse minėtą direktyvą, 2009-10-22 nutartyje konstatavo, kad <...> „sprendimas dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra skirtingos teisinės kategorijos ir kad jie abu negali būti priimami vien pasitvirtinus neteisėto buvimo valstybėje faktui, tai reiškia, kad kiekvienu atveju turi būti įvertinti užsieniečio asmeniniai interesai, šeimos vienybės principas, jo pavojingumas ir kiti kriterijai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Šengeno acquis ir nei ES teisės aktai neįpareigoja valstybės išsiųsti asmens iš šalies jo nelegalaus buvimo šioje šalyje atveju.“Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą neįvertinęs situacijos, kurioje pareiškėjas atsidūrė paskyrus jam kardomąją priemonę – paso paėmimą. Ginčijamu sprendimu pritaikyta priemonė - įpareigojimas išvykti iš Lietuvos, suvaržė pareiškėjo teisę Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties numatytais pagrindais ir tvarka įteisintu neteisėtą buvimą Lietuvoje neišvykus iš Lietuvos.

Šiuo atveju, įpareigojimas išvykti suvaržė pareiškėjo teisę labiau negu reikėjo siekiamam tikslus pasiekti – nutraukti pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje. Atsakovas, elgdamasis sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas suteiktomis galiomis ir valdžia, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo įvertinti pareiškėjo situaciją, t.y. aplinkybes dėl kardomosios priemonės paskyrimo dokumentų paėmimo, pareiškėjo interesus būti Lietuvoje, taip pat jo šeimos interesus bei kitas reikšmingas aplinkybes, bei leisti pareiškėjui atgavus pasą pasinaudoti galimybe įteisinti jo buvimą Lietuvoje neišvykus iš Lietuvos.

Kaip jau buvo minėta, iki skundžiamo sprendimo priėmimo jis tokia teise realiai, dėl objektyvių aplinkybių – paso paėmimo, negalėjo pasinaudoti. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti iš šalies, nebuvo proporcinga pagrįstiems administravimo tikslams. Skundžiamu sprendimu iš esmės buvo siekiama užkirti kelią neteisėtam užsieniečio buvimui šalyje. Grėsmių Lietuvos visuomenės ar Lietuvos valstybės saugumui, ar viešėjai tvarkai dėl pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje nebuvo nustatyta.

Įpareigojimas išvykti iš šalies vien dėl to, kad pareiškėjas, gavęs vizą ar leidimą gyventi Lietuvoje, vėl galėtų sugrįžtų į Lietuvą, nebuvo neišvengiama priemonė, prieš tai nesuteikus pareiškėjui galimybės legalizuoti buvimo Lietuvoje. Pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008-12-16 direktyvos 2008-/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse II skyriaus „Neteisėto buvimo nutraukimas“ 6 straipsnio 4 punkto nuostatos įpareigoja valstybes nares atsižvelgti į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, ir numato galimybę bet kuriuo metu suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečios šalies piliečiui.

Europos Bendrijos steigimo sutarties 10 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės įpareigotos imtis visų priemonių pasiekti detektyvuose numatytus tikslus, šių pareigų įvykdymą turi užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos. Kaip jau buvo minėta, atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvoje priežastis, susijusias su kardomosios priemonės paskirimu - paso paėmimu, visiškai nevertino šių aplinkybių ir nesuteikė pareiškėjui galimybės įteisinti neteisėto buvimo. Taip pat pažymėtina, kad pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seime 1995-07-03, 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, valstybės dalyvės privalo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje įtvirtintas teises, tarp jų – teisę į šeimos ryšius.

Taip EŽTK 8 straipsnyje yra numatyta kiekvieno asmens teisė, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatą ne kartą buvo minima Teisingumo Teismo sprendimuose svarstant klausimus dėl užsieniečių teisinės padėties. Teisingumo Teismas byloje C-540/03 yra konstatavęs, kad būtina atsižvelgti į šeimos gyvenimą, t.y. <...> „teisė į šeimos gyvenimo gerbimą Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio prasme yra sudėtinė pagrindinių teisių, kurios yra saugomos Bendrijos teisės sistemos, dalis.

Ši teisė gyventi kartu su artimais šeimos nariais sukuria valstybėms narėms pareigas, kurios gali būti negatyvios, kai viena iš jų turi neišsiųsti asmens, arba pozityvios, kai turi leisti asmeniui įvažiuoti ir gyventi savo teritorijoje. Todėl, nors EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, kaip pagrindinės teisės, asmens išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai, gali būti laikomas teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, kurią saugo šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, apribojimu.“Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gyveno Lietuvoje nuo 1999-12-22 iki 2001-12-29 turėdamas laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

Nuo 2009-09-30 iki 2010-06-09 jam buvo išduota Lietuvos Respublikos Šengeno viza būti Lietuvoje 90 dienų. Pareiškėjas yra santuokoje su gyvenančia Lietuvoje Lietuvos Respublikos piliete (b.l. 9). Pareiškėjas turi du nepilnamečius vaikus, taip pat gyvenančius Lietuvoje (b.l. 10 -11). Lietuvoje pareiškėjas turi įsteigęs veikiančią personalinę įmonę (b.l. 15). Atsakovas, siekdamas palaikyti viešąją tvarką – nutraukti pareiškėjo neteisėtą buvimą Lietuvoje, taip pat neįvertino pareiškėjo šeiminio gyvenimo aplinkybių, įpareigodamas pareiškėją išvykti iš Lietuvos, suvaržė pareiškėjo teisę į šeimos ryšius.

Šiuo atveju, nebuvo išlaikyta teisinga interesų pusiausvyra. Atsakovo panaudota poveikio priemonė, įpareigojanti pareiškėją išvykti iš Lietuvos, nebuvo proporcinga siekiamam tikslui. Atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė ne tik pirmiau minėtas pareiškėjo teises, bet ir teisę, garantuojamą EŽTK 8 straipsnyje, į šeimos gyvenimo gerbimą. Taigi, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pareiškėjo vaikų teisės, priimant ginčijamąjį sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, nebuvo pažeistos, nes pareiškėjas kartu su savo šeima negyveno, jo vaikais rūpinosi jo žmona.

Atsakovas nurodytų samprotavimų apie pareiškėjo šeimos gyvenimo aplinkybes nepagrindė jokiais leistinais ir objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nurodė priešingai, kad jo ryšiai su sūnumis yra glaudūs, nuolat su jais bendrauja. Taigi, konstatuotina, kad atsakovas viršijo savo įgaliojimus, kišdamasis į pareiškėjo šeimos gyvenimą, nepagrįstai negatyviai įvertindamas pareiškėjo bendravimą su vaikais, t.y. šeima, tokiu būdu, akivaizdžiai parodydamas nepagarbą pareiškėjo šeimos gyvenimui. EŽTK 17 straipsnyje įtvirtinta, kad jokia šios konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti kokius nors veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta šioje konvencijoje.Atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nepaisė pareiškėjo šeimos interesų, apribojo pareiškėjo teisę, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 21 ir 26 straipsniuose nustatyta tvarka, įteisinti buvimą Lietuvoje neišvykus iš Lietuvos.

Nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a: Skundą tenkinti.Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Vilniaus rinktinės Kauno nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio 2010-06-01 sprendimą Nr. (21/20)-177-13 „Dėl Turkijos Respublikos piliečio F. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“..Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta Medvedevienė Algis Markevičius Albina Rimdeikaitė