98ecec34-79f3-4db6-b4fa-430df4697aa2 · Lietuvos apeliacinis teismas

IeÅ¡kovas Donatas Å ulcas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 9 485 Lt turtinės žalos ir 3 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. vasario 29 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Kazio KailiÅ«no, Donato Å erno ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kavaska“ apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kavaska“ ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties sÄ lygos pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės į dalį lizinguoto turto pripažinimo.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 2006 m. rugsėjo 6 d. Å¡alys sudarė grįžtamojo lizingo sutartį (toliau – Lizingo sutartis), kuria atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo davėjas) įsipareigojo nupirkti iÅ¡ ieÅ¡kovo BUAB Kavaska“ (lizingo gavėjo) nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ sandėlius – ir perduoti turtÄ ieÅ¡kovui valdyti ir juo naudotis, o ieÅ¡kovas – mokėti sutartyje numatytas įmokas ir vykdyti kitas prievoles. 2006 m. rugsėjo 12 d. Å¡alys sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Pirkimo-pardavimo sutartis), kuria ieÅ¡kovas pardavė, o atsakovas nupirko minėtus sandėlius ir perdavė juos ieÅ¡kovui valdyti ir jais naudotis.

IeÅ¡kovo teigimu, sutartimis buvo siekiama pasiskolinti ieÅ¡kovui reikalingų apyvartinių lėšų laikinai perleidžiant aptariamÄ turtÄ atsakovui; turtas turėjo bÅ«ti iÅ¡pirktas iki 2011 m. rugsėjo 30 d. Å alių susitarimu turtas buvo įkainotas 8 766 220 Lt. Lizingo sutartis numatė, kad ieÅ¡kovo atsakovui mokėtina pirmoji lizingo įmoka – 3 579 220 Lt – yra įskaitoma kaip dalis atsakovo apmokėjimo ieÅ¡kovui (kaip pardavėjui) už turtÄ ; iÅ¡ esmės analogiÅ¡ka nuostata buvo numatyta ir Pirkimo-pardavimo sutartyje.

Tokiu bÅ«du realiai atsakovas ieÅ¡kovui sumokėjo 5 187 000 Lt. Dėl prasidėjusios ekonominės krizės ieÅ¡kovas pradėjo vėluoti mokėti atsakovui lizingo įmokas, todėl pastarasis 2009 m. rugpjūčio 12 d. vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė Lizingo sutartį ir atsiėmė turtÄ . Lizingo sutarties 11.3 punktas nustatė, kad, sutartį nutraukus dėl ieÅ¡kovo atlikto esminio jos pažeidimo, sutartinės įmokos, kurias ieÅ¡kovas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, ieÅ¡kovui negrÄ Å¾inamos, taip pat ieÅ¡kovas įsipareigoja atlyginti atsakovo patirtus nuostolius.

IeÅ¡kovo teigimu, tai, kad Lizingo sutarties nutraukimo atveju nėra grÄ Å¾inamos turto iÅ¡pirkimo įmokos, kuriomis buvo dengta turto vertė, vertintina kaip sutartimi atsakovui suteiktas nepagrįstas pranaÅ¡umas, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principams prieÅ¡taraujantis galimybės nepagrįstai pasipelnyti įteisinimas, todėl tokia nuostata turėtų bÅ«ti pripažinta negaliojančia (netaikytina). Tai padarius, turėtų bÅ«ti pripažinta ieÅ¡kovo nuosavybės teisė į 61/100 dalis turto. Tokia dalis apskaičiuojama įvertinus sutarčių sudarymo metu nustatytÄ turto vertę (8 766 220 Lt) bei ieÅ¡kovo iki Lizingo sutarties nutraukimo sumokėtas turto iÅ¡pirkimo įmokas (1 836 834,07 Lt) bei pirmÄ jÄ Ä¯mokÄ (3 579 220 Lt), kurios ieÅ¡kovas už atsakovui parduotÄ turtÄ apskritai realiai negavo.

Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė:

1) pripažinti Lizingo sutarties 11.3 punktÄ negaliojančiu (netaikytinu);

2) pripažinti ieÅ¡kovo nuosavybės teisę į 61/100 dalis lizinguoto turto. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nepagrįstu pripažino ieÅ¡kovo argumentÄ , kad, nutraukus Lizingo sutartį prieÅ¡ terminÄ , ieÅ¡kovas prarado ne tik nuosavybės, bet ir valdymo bei naudojimosi turtu teises, nes teisėtas turto savininkas pagal Pirkimo-pardavimo sutartį yra atsakovas. Grįžtamasis lizingas – tai finansinio lizingo rÅ«Å¡is, kai klientas parduoda jam priklausantį turtÄ lizingo bendrovei ir finansinio lizingo sutarties pagrindu jį iÅ¡simokėtinai iÅ¡perka atgal.

Teismas sprendė, kad grįžtamasis lizingas yra viena iÅ¡ verslo finansavimo formų, kuria ieÅ¡kovas pasinaudojo siekdamas gauti iÅ¡ atsakovo finansavimÄ , bet neįgyti tam tikrÄ turtÄ nuosavybės teise. Kadangi finansavimas ieÅ¡kovui suteiktas buvo, ieÅ¡kovas gavo viskÄ , ko siekė ir tikėjosi sudarymas Lizingo sutartį.Teismas pažymėjo, kad finansinės nuomos teisiniams santykiams bÅ«dinga tai, jog nuomininkas naudojasi nuomotojui priklausančiu daiktu už atlyginimÄ . Lizingo sutartimi mokamos dviejų rÅ«Å¡ių įmokos: turto iÅ¡pirkimo ir palÅ«kanos.

PalÅ«kanos yra lizingo davėjo (nuomotojo) už suteiktÄ finansinę paslaugÄ gaunamas pelnas. Už naudojimÄ si lizinguojamu turtu mokamos turto iÅ¡pirkimo įmokos, kurios taip pat dengia lizingo davėjo už turto įsigijimÄ patirtas iÅ¡laidas. Sutarčių laisvės principas suponuoja Å¡alių teisę susitarti, kokiu bÅ«du bus mokamas atlyginimas už naudojimÄ si turtu. Å iuo konkrečiu atveju Å¡alys susitarė, kad atlyginimas už naudojimÄ si turtu mokamas dvejomis įmokomis, tačiau, teismo nuomone, tai nepakeičia minėtų įmokų paskirties.Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog ieÅ¡kovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus.

TurtÄ atsakovas įgijo ieÅ¡kovo iniciatyva ir interesais. Atsakovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis tikslas yra siekti pelno teikiant finansines paslaugas klientams, o ne asmuo, kuris užsiima nekilnojamojo turto nuoma ar pardavimu. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovas neteko turto valdymo ir naudojimo teisių bei prarado galimybę įsigyti turtÄ nuosavybės teise, nes nevykdydamas savo įsipareigojimų pažeidė Lizingo sutarties sÄ lygas. Teismas pažymėjo, kad lizingo sutarties vykdymas buvo tęstinis ir dalus, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.222 straipsnio 2 dalį galima reikalauti grÄ Å¾inti tik tai, kas buvo gauta po Lizingo sutarties nutraukimo, tačiau po jo ieÅ¡kovas jokių mokėjimų neatliko.

Kadangi ieÅ¡kovas dėl savo kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių (įgyti nuosavybės teisę) taip, kad iÅ¡vengtų nuostolių atsiradimo rizikos, atsakovas negali bÅ«ti laikoma nepagrįstai praturtėjusiu (CK 6.242 str.3 d.).Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovo argumentai, jog ginčijama Lizingo sutarties 11.3 punkto sÄ lyga suteikia atsakovui perdėtÄ pranaÅ¡umÄ , yra nepagrįsti. Tenkinti ieÅ¡kinį CK 6.228 straipsnio pagrindu bÅ«tų galima tik tuo atveju, jei ieÅ¡kovas pagal Lizingo sutartį negautų nieko arba jo gaunama nauda bÅ«tų neproporcingai maža atsižvelgiant į jo prievolę.

Å ios aplinkybės ieÅ¡kovas neįrodinėjo ir įrodymų nepateikė. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.574 straipsnį bei CK 6.222 straipsnio 2 dalį, nutraukus lizingo sutartį, už lizinguojamo turto valdymÄ ir naudojimÄ si juo sumokėtas atlyginimas nėra grÄ Å¾inamas lizingo gavėjui, tačiau lizingo davėjas papildomai gali reikalauti visų nutrauktoje sutartyje nurodytų, bet nesumokėtų įmokų sumokėjimo.Teismas atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl nuosavybės teisės į turto dalį pripažinimo, nes sprendė, kad nuosavybės teisė į daiktÄ gali bÅ«ti įgyjama tik įstatymo nustatytais pagrindais.

IeÅ¡kovas nuosavybės teisę į turtÄ atlygintinai perleido atsakovui, kai buvo įvykdyta Pirkimo-pardavimo sutartis. Kadangi Lizingo sutarties 11.3 punkto sÄ lyga nėra pripažinta negaliojančia, todėl nėra pagrindo taikyti restitucijÄ . Be to, pagal įstatymÄ restitucija visų pirma taikoma natÅ«ra, iÅ¡skyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų Å¡alims (CK 6.146 str.). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliantas BUAB „Kavaska“ praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:1. Teismas neteisingai sprendė, kad apeliantas pasinaudojo grįžtamuoju lizingu turėdamas tikslÄ gauti iÅ¡ atsakovo finansavimÄ , bet ne įgyti turtÄ nuosavybėn. Grįžtamojo lizingo ypatumas ir yra tai, kad lizingo gavėjas siekia gauti finansavimÄ neprarasdamas turto, t. y. parduoti lizingo davėjui turtÄ ir iÅ¡simokėtinai iÅ¡pirkti jį atgal. Apeliantas bÅ«tent todėl ir pasinaudojo grįžtamuoju lizingu. Jeigu apeliantas bÅ«tų siekęs gauti tik finansavimÄ , jis paprasčiausiai galėjo parduoti turtÄ ir vėliau jį tik nuomotis.2.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas sumokėjo apeliantui sutartÄ turto pirkimo kainÄ , taip pat apeliantas gavo viskÄ , ko siekė ir tikėjosi sudarydamas Lizingo sutartį. Ginčo turtas buvo įkainuotas ir parduodamas atsakovui už 8 766 220 Lt, tačiau realiai atsakovas gavo tik 5 187 000 Lt, nes 3 579 220 buvo įskaityti kaip apelianto pirmoji įmoka pagal Lizingo sutartį. Taigi buvo sumokėta ne visa turto kaina. Kadangi apeliantas siekė ne tik gauti finansavimÄ , bet ir neprarasti turto, tačiau, nors ir sumokėjo atsakovui daugiau kaip pusę turto vertės, po Lizingo sutarties nutraukimo neteko tiek įmokoms skirtų pinigų, tiek naudojimosi bei disponavimo teisių, todėl negalima pripažinti, kad apeliantas gavo viskÄ , ko siekė ir tikėjosi sudarydamas Lizingo sutartį.3.

Teismas neteisingai apibrėžė turto įmokų sÄ vokÄ . Turto iÅ¡pirkimo įmokos nėra skirtos lizingo davėjo už turto įsigijimÄ patirtoms iÅ¡laidoms padengti. TokiÄ funkcijÄ atlieka bÅ«tent lizingo davėjui mokamos palÅ«kanos, o turto iÅ¡pirkimo įmokos, kaip nurodyta ir Lizingo sutartyje, yra pinigų sumos, kurias klientas moka lizingo davėjui, dengdamas turto vertę. Tai reiÅ¡kia, kad turto iÅ¡pirkimo įmokos yra skirtos bÅ«tent turtui iÅ¡pirkti, o ne kokioms nors lizingo davėjo patirtoms iÅ¡laidoms padengti, taip pat nėra atlyginimas už naudojimÄ si turtu.

4. Teismas neįvertino, kad apelianto gauta nauda buvo neproporcingai maža atsižvelgiant į jo prievolę (CK 6.228 str.). Pagal Lizingo sutartį atsakovas turtÄ iÅ¡ apelianto realiai įsigijo už 5 187 000 Lt, nors nustatyta turto vertė buvo 8 766 220 Lt. Apeliantas atsakovui iÅ¡ viso sumokėjo 5 416 054,07 Lt, kas sudaro 66/100 dalį turto vertės.5. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.222 straipsnio 2 dalį ir 6.574 straipsnį lizingo sutarties nutraukimo atveju už lizinguojamo turto valdymÄ ir naudojimÄ si juo sumokėtas atlyginimas nėra grÄ Å¾inamas lizingo gavėjui, tačiau tokios nuostatos įstatyme nėra.

Atlyginimas lizingo davėjui už lizinguojamo turto valdymÄ ir naudojimÄ si yra palÅ«kanos, o ne turto iÅ¡pirkimo įmokos. Tai grynai sutartinė sÄ lyga, kuri atsakovui suteikia nepagrįstÄ pranaÅ¡umÄ ir stimulÄ nutraukti lizingo sutartį bÅ«tent tuomet, kai jau yra sumokėta didžioji dalis turto iÅ¡pirkimo įmokų. Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ praÅ¡o skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:1. Apeliantas nepagrįstai teigia tikėjęsis gauti finansavimÄ neprarandant turto nuosavybės teisės. PrieÅ¡ingai, apeliantas suprato ir siekė perleisti turto nuosavybės teisę atsakovui mainais už suteiktÄ finansavimÄ .

Jei apeliantas bÅ«tų siekęs neprarasti nuosavybės teisės, tai jis nebÅ«tų sudaręs Pirkimo-pardavimo sutarties.2. Apeliantas nepagrįstai teigia už turtÄ gavęs mažesnę kainÄ nei buvo suderėta. Pirkimo-pardavimo sutartyje aiÅ¡kiai nurodyta, kad turto kaina yra 8 766 220 Lt. Apeliantas gavo 5 178 000 Lt, o likusi turto kainos dalis – 3 579 220 Lt – apeliantui buvo sumokėta atlikus prieÅ¡prieÅ¡inių reikalavimų įskaitymÄ â€“ Å¡i kainos dalis buvo įskaityta kaip pirmoji apelianto mokėtina įmoka pagal Lizingo sutartį.

Atlikus įskaitymÄ , laikoma, kad atsakovas tinkamai sumokėjo turto kainos dalį pagal Pirkimo-pardavimo sutartį, o apeliantas – tokio paties dydžio įmokÄ pagal Lizingo sutartį.3. Apelianto argumentai apie turto iÅ¡pirkimo įmokų paskirtį yra nepagrįsti. Lizingo sutarties pagrindu mokėtinų palÅ«kanų suma nepadengia net dalies turto įsigijimo kainos, todėl teiginiai, kad bÅ«tent iÅ¡ palÅ«kanų turi bÅ«ti dengiamos turto įsigijimo iÅ¡laidos, yra visiÅ¡kai nepagrįsti. IÅ¡ pačios lizingo sutarties esmės yra akivaizdu, kad lizingo gavėjas turi grÄ Å¾inti lizingo davėjui Å¡io iÅ¡leistus pinigus lizingo sutarties dalykui įsigyti ir sumokėti palÅ«kanas už suteiktÄ lizingo paslaugÄ .

Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad už naudojimÄ si lizinguojamu turtu mokamos turto iÅ¡pirkimo įmokos taip pat dengia lizingo davėjo už turto įsigijimÄ patirtas iÅ¡laidas. Nors Å¡iuo atveju Å¡alys susitarė, kad atlyginimas už naudojimÄ si turtu mokamas dvejomis įmokomis, tačiau tai nekeičia Å¡ių įmokų paskirties, t. y. to, kad turto iÅ¡pirkimo įmokos yra atlyginimas už naudojimÄ si turtu, o palÅ«kanos yra atlyginimas už gaunamÄ finansinę naudÄ .4.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Lizingo sutarties 11.3 punktas suteikia atsakovui perdėtÄ pranaÅ¡umÄ (CK 6.228 str.). Lizingo sutarties tikslas yra gauti turto valdymo ir naudojimo teises bei teisę sutartyje nustatytomis sÄ lygomis įgyti sutarties dalyku esančio turto nuosavybės teisę. Visas Å¡ias teises gavo ir apeliantas. Jis ne tik mokėjo įmokas pagal Lizingo sutartį, bet ir naudojosi perduotu turtu savo Å«kinei komercinei veiklai vykdyti. Taigi apeliantas gavo viskÄ , ko siekė ir galėjo pagrįstai tikėtis.

5. Apeliantas neteisingai nurodo, kad nėra įstatymo nuostatos, numatančios, jog, nutraukus lizingo sutartį, jos pagrindu mokėtos įmokos yra negrÄ Å¾inamos. CK 6.222 straipsnio 2 dalis aiÅ¡kiai nustato, kad, sutarties vykdymui esant tęstiniam ir daliam, galima reikalauti grÄ Å¾inti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo. Tuo tarpu po Lizingo sutarties nutraukimo apeliantas jokių mokėjimų neatliko. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Lizingas iÅ¡ esmės yra finansinė paslauga.

Lizingo davėjas, kaip finansuotojas, savo lėšomis nuosavybės teise įgyja daiktÄ , kurį pasirenka lizingo gavėjas, o po to, vykdydamas lizingo sutartį, perduoda daiktÄ lizingo gavėjui, kad Å¡is galėtų jį valdyti ir juo naudotis. Nors lizingo davėjas iÅ¡laiko nuosavybės teisę daiktÄ lizingo sutarties laikotarpiu, ekonominiu daikto savininku iÅ¡ esmės yra lizingo gavėjas, kuriam tenka visa nauda iÅ¡ daikto valdymo ir jo naudojimo, taip pat su tuo susijusi rizika. Pats nuosavybės teisės į daiktÄ perdavimas lizingo gavėjui po tinkamo lizingo sutarties įvykdymo nėra nei esminė lizingo savybė, nei bÅ«tina lizingo sutarties sÄ lyga, nes lizingo ekonominis naudingumas lizingo gavėjui labiausiai pasireiÅ¡kia ne įgyjant daiktÄ nuosavybės teise, o jį naudojant Nors CK 6.567 straipsnio 1 dalyje pateikta tik netiesioginio finansinio lizingo samprata, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡alys negali sudaryti kitų lizingo rÅ«Å¡ių sandorių.

Prie finansinio lizingo sandorių priskiriamos ir vadinamojo grįžtamojo lizingo sutartys, pagal kurias lizingo davėjas lizingo dalykÄ gauna ne iÅ¡ trečiojo asmens, o iÅ¡ lizingo gavėjo, t. y. daikto pardavėjas tampa lizingo gavėju. Å iai lizingo rÅ«Å¡iai bÅ«dingos esminės finansinio lizingo savybės. Skirtumas tik tas, kad pagal grįžtamojo lizingo sandorį lizingo davėjo atliekamos finansavimo funkcijos esmė ne daikto įsigijimo finansavimas, bet lizingo gavėjui reikalingų lėšų suteikimas.

Nagrinėjamu atveju Å¡alys susitarė bÅ«tent dėl grįžtamojo lizingo, taip pat numatė, kad po tinkamo apelianto įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį įvykdymo lizingo dalykas – sandėliai – pereis apelianto nuosavybėn. Kolegijos vertinimu, 2006 m. rugsėjo mėn. sudarius Lizingo ir Pirkimo-pardavimo sutartis apeliantas gavo tai, ko ir siekė: pirma, reikalingų lėšų, antra, galimybę savo Å«kinėje komercinėje veikloje toliau naudotis sandėliais ir iÅ¡ to gauti naudÄ , ir, trečia, teisę, tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, Å¡iuos sandėlius susigrÄ Å¾inti nuosavybėn. Apelianto argumentas, kad jam nebuvo sumokėta visa turto kaina pagal Pirkimo-pardavimo sutartį, atmestinas, nes 3 579 220 Lt dydžio Å¡alių prieÅ¡prieÅ¡iniai reikalavimai buvo įskaityti ir Å¡iuo pagrindu pasibaigė (Pirkimo-pardavimo sutarties 11 p.;

CK 6.130 str. 1 d.), t. y. nors apeliantas gavo mažesnę sumÄ už turtÄ pagal Pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ta pačia (negauta) suma turėjo mažiau mokėti pagal Lizingo sutartį. Kadangi apeliantas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį, 2009 m. rugpjūčio mėn. sutartis buvo nutraukta. Tokiu bÅ«du apeliantas dėl savo kaltės prarado galimybę tiek toliau naudotis lizingo dalyku, tiek ir teisę ateityje susigrÄ Å¾inti jį nuosavybėn. Apelianto teigimu, nutraukus Lizingo sutartį anksčiau termino, jo sumokėtos lizingo įmokos, skirtos lizingo dalyko vertei dengti, turėtų priklausyti jam, ir, iÅ¡ esmės remdamasis tokiu argumentu, apeliantas reikalauja panaikinti prieÅ¡ingai numatantį Lizingo sutarties 11.3 punktÄ bei pripažinti apelianto nuosavybės teisę į dalį lizingo dalyko, proporcingÄ sumokėtų turto iÅ¡pirkimo įmokų vertei.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai teisingai konstatavo, kad Å¡iuo atveju nėra nei įstatyminio, nei sutartinio pagrindo įgyti nuosavybės teisę į dalį lizinguoto turto (CK 4.47 str., Lizingo sutarties 10.2 p.). Tuo tarpu Lizingo sutarties 11.3 punkto sÄ lyga, kad, sutartį nutraukus dėl ieÅ¡kovo atlikto esminio jos pažeidimo, sutartinės įmokos, kurias ieÅ¡kovas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, ieÅ¡kovui negrÄ Å¾inamos, taip pat ieÅ¡kovas įsipareigoja atlyginti atsakovo patirtus nuostolius, per se nėra nesÄ Å¾ininga ir iÅ¡ esmės atitinka įstatyminį reglamentavimÄ .CK 6.574 straipsnis numato, kad, lizingo gavėjui iÅ¡ esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieÅ¡ terminÄ arba nutraukti lizingo sutartį.

Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti jam sutarties dalykÄ bei iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėjÄ grÄ Å¾intų į tokiÄ padėtį, kokia bÅ«tų buvusi, jeigu lizingo gavėjas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutartis yra atlygintinė. Kad ir kaip bÅ«tų įvardintos pagal lizingo sutartį lizingo gavėjo lizingo davėjui mokamos sumos, akivaizdu, kad, lizingo davėjo požiÅ«riu, dalis jų yra mokama lizingo davėjui kaip atlyginimas už suteiktÄ finansavimÄ , kita – kaip lizingo davėjo iÅ¡laidų įsigyjant lizingo dalykÄ dengimas.

IÅ¡ esmės analogiÅ¡kai apelianto atsakovui mokamos sumos apibrėžtos ir Lizingo sutartyje (1.1 p.). Nutraukus lizingo sutartį anksčiau termino dėl lizingo gavėjo kaltės, lizingo davėjas negauna viso turėto gauti pelno, taip pat jam nėra padengiamos visos lizingo dalyko įsigijimo iÅ¡laidos, ir tai sudaro tiesioginius lizingo davėjo nuostolius. Lizingo davėjo veikla yra finansinė, jis nėra suinteresuotas turėti susigrÄ Å¾intÄ daiktÄ savo žinioje, todėl neabejotina, kad tokį turtÄ bÅ«tų bandoma toliau lizinguoti kitam asmeniui ar realizuoti.

Tačiau net ir tolimesnis daikto lizingas ar realizavimas, kas taip pat gali pareikalauti papildomų iÅ¡laidų, ne visuomet gali padengti tokius nuostolius. Tokiu atveju, remiantis CK 6.574 straipsniu, lizingo gavėjo sumokėtos įmokos lizingo dalyko vertei dengti iÅ¡ esmės skiriamos lizingo davėjo nuostoliams kompensuoti. Kolegijos nuomone, apeliantui manant, kad, nutraukus Lizingo sutartį, atsakovas atsidÅ«rė ženkliai geresnėje padėtyje nei bÅ«tų buvęs, jeigu apeliantas bÅ«tų tinkamai įvykdęs sutartį, ir tai negali bÅ«ti pateisinama jokiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, tuo, kad sutartis buvo nutraukta dėl paties apelianto kaltės), jis galėtų rinktis kitus teisių gynimo bÅ«dus, tačiau tenkinti bÅ«tent nagrinėjamo ieÅ¡kinio reikalavimus nėra jokio teisinio pagrindo.Kolegija, remdamasi iÅ¡dėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl sprendimÄ paliekÄ nepakeistÄ , o skundÄ atmeta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiKazys KailiÅ«nas Donatas Å ernas Vigintas ViÅ¡inskis