2021-03-03 Nr. AB-4719-3-61-3-04341-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1290-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04341-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 52.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. T. (D. T.), E. T. (E. T.) ir N. T. (N. T.), atstovaujamo įstatyminių atstovų tėvų D. T. ir E. T., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. T., E. T. ir N. T., atstovaujamo įstatyminių atstovų tėvų D. T. ir E. T., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-2536, 2537, 2538/(15/4-1)7U-00022 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams D. T., E. T. ir N. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti D. T. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas D. T. 2018 m. birželio 26 d. buvo pateikęs prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad yra dalyvis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aderealis“ (toliau – ir Bendrovė) vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pareiškėja E. T. ir pareiškėjų nepilnametis vaikas N. T. kartu pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjams 2018 m. rugpjūčio 9 d. išdavė leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuolat Lietuvoje gyvena nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. ir visą laikotarpį leidimus laikinai gyventi turėjo išduotus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu, pareiškėjas 2019 m. spalio 7 d. pateikė prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ir visus su prašymu susijusius dokumentus vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino išduotus leidimus laikinai gyventi, tarp jų ir pareiškėjo šeimos nariams, bei priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi. Tokią išvadą Departamentas priėmė nustatęs, kad Bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

2.2. Su 2019 m. spalio 7 d. prašymu buvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Dokumentai, reikalingi ir reikšmingi nustatyti atitikčiai Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktui, teikiami nebuvo, o ir institucija jų nereikalavo. Išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas padarė remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis ir prielaidomis. Departamentas nevertino, kad vienam Bendrovės darbuotojui mažesnis darbo užmokestis buvo mokėtas dėl ligos. Be to, išvadas dėl Bendrovės ūkinės-komercinės veiklos Departamentas padarė neturėdamas jokių aktualių veiklos vykdymo duomenų ir vadovavosi 2018 m. Bendrovės teiktais duomenimis, kas negali atspindėti ir pagrįsti esamos Bendrovės situacijos. Departamentas, atlikdamas tyrimą, į pareiškėją nesikreipė dėl papildomų dokumentų pateikimo, tuo buvo apribota pareiškėjų teisė teikti papildomus dokumentus, kad būtų pašalinti prieštaravimai ir išsklaidytos abejonės. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, institucijos atliktas tyrimas ir surinktų duomenų vertinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados – nepagrįstos, neteisingai aiškinamos ir taikomos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Departamentas pareiškėjams 2018 m. rugpjūčio 9 d. išdavė leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2019 m. gruodžio 6 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei Bendrovės darbuotojus. Patikrinus duomenis, buvo nustatyta, kad Bendrovėje yra įdarbinti trys darbuotojai: Lietuvos pilietė E. G. (buhalterė) ir du trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi (pareiškėjai). Patikrinimo metu nustatyta, kad Lietuvos pilietei 2019 m. gegužės mėnesį buvo sumažintas darbo užmokestis, o nuo 2019 m. birželio mėnesio iki Sprendimo priėmimo minėtai darbuotojai nėra mokamas darbo užmokestis. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą Bendrovės darbuotojų funkcijų aprašymą, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjai turėtų atlikti pagrindinę su interjero dizainu susijusią veiklą, t. y. įgyvendinti užsakymus, ieškoti klientų, organizuoti prekių pirkimą, o darbuotoja E. G. yra jų aptarnaujantis personalas, kuri turėtų dirbti su finansiniais dokumentais. Padaryta išvada, kad E. G. Bendrovėje nedirba visą darbo laiką, kadangi jai mokėtas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei buvo nustatyta jos darbo sutartyje už visą darbo laiką – t. y. už darbą 40 val. per savaitę. Tuo pagrindu buvo priimta išvada, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, tai yra Bendrovėje nedirbo Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, už 2018 m. I ketvirtį paskelbtas šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis sudaro 887,80 Eur, taigi du tokius dydžius sudaro 1 775,60 Eur (pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. taikomą indeksavimą mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų sudaryti ne mažiau kai 2 288,75 Eur/mėn. (1 775,60 Eur x 1,289)), ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

3.2. Sodros duomenimis taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. buvo suteiktos neapmokomos atostogos. Pareiškėjai neapmokamos atostogos buvo suteiktos nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į minėtus duomenis, Bendrovė 2019 m. birželio–rugpjūčio mėn. nevykdė jokios ūkinės/komercinės veiklos, nes tuo metu Bendrovėje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų. Tai pat yra pagrindas manyti, kad Bendrovė nuo 2018 m. liepos 2 d. nevykdė veiklos pagal verslo planą, nes būtent pareiškėjai verslo plane yra įvardyti kaip vieninteliai Bendrovės darbuotojai, kurie vykdo funkcijas susijusias su Bendrovės verslo plane nurodyta veikla (interjero dizainu). Šios aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų – Bendrovė nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos pagal verslo planą.

3.3. Departamentas visų aplinkybių kontekste įvertino pareiškėjo paaiškinimą dėl priežasties, sąlygojusios būtinybę išeiti neapmokamų atostogų (vaiko liga), tačiau nusprendė, kad šis paaiškinimas neatitiko proporcingumo principo, nes faktiškai visą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį Bendrovė veiklos nevykdė. Be to, pareiškėjas, prieš pateikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, nuo Departamento nuslėpė aplinkybes, kad jam yra suteiktos neapmokamos atostogos. Departamentas rėmėsi oficialiais duomenimis, tuo metu pareiškėjai turėjo pareigą atitikti Įstatymo reikalavimus.

3.4. Išnagrinėjus nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, visumą, nustatyta, kad užsienietis formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, tačiau įvertinus minėto užsieniečio atitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, įtvirtintoms Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatyta, kad pareiškėjas bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pareiškėjai savo skunde nepaneigė Departamento nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai – vieninteliai Bendrovės darbuotojai, kurie vykdo funkcijas susijusias su Bendrovės verslo plane nurodyta veikla (interjero dizainu), daugiau kaip metus nedirbo Bendrovėje, todėl tuo laikotarpiu Bendrovė nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos pagal verslo planą. Taip pat pareiškėjai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai apie pasikeitusias aplinkybes (dėl Bendrovėje nedirbančių darbuotojų/nevykdomos veiklos) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl jų leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti pagrįstai.

3.5. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje ir 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi arba panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose. Departamentas neturėjo pareigos reikalauti iš pareiškėjo ar Bendrovės papildomų paaiškinimų. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir labai išsamus, paremtas surinktais duomenimis.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 26 d. (duomenys neskelbtini) pilietis D. T. tuo pagrindu, jog jis yra Bendrovės vadovas ir akcininkas, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Kartu pateikė dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Pareiškėjo sutuoktinė 2018 m. birželio 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu kaip pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėjas 2018 m. birželio 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu savo nepilnamečiui vaikui. Nenustačius pagrindų, dėl kurių leidimai laikinai gyventi negalėjo būti išduoti, Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui D. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Atitinkamai leidimai laikinai gyventi buvo išduoti ir kitiems šeimos nariams (pareiškėjo sutuoktinei, nepilnamečiui sūnui). Pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Departamento darbuotojams vykdant kontrolę oficialiais Sodros duomenimis buvo nustatyta, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų nuo 2019 m. birželio mėn. nemokamas darbo užmokestis. Taip pat buvo nustatyta, kad likusiems Bendrovėms darbuotojams (pareiškėjui ir jo sutuoktinei) nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Departamentas nusprendė, kad 2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais Bendrovė veiklos nevykdė, nes joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų. Departamentas taip pat nusprendė, kad Bendrovė ūkinės veiklos nevykdė nuo 2018 m. liepos 2 d., kuomet pareiškėjai išėjo neapmokamų atostogų. Pareiškėjas 2019 m. spalio 7 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Kartu su prašymu pateikė ir paaiškinimą, kuriame nurodė, jog neapmokamų atostogų išeiti buvo priverstas dėl sūnaus ligos, o šeima gyveno iš santaupų. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančius iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., bei nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje,

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas nurodė, kad aptartos teisės nuostatos imperatyvios, todėl vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai, kvestionuodami Departamento priimtas išvadas dėl Bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutiko su surinktų įrodymų vertinimu, tačiau nepateikė tokio pobūdžio duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog Departamentas, vertindamas surinktus duomenis, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Šiuo atveju, teismo vertinimu, akivaizdu, ko neginčija ir pareiškėjai, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų (buhalterei) 2019 m. gegužės mėn. buvo išmokėtas 60 Eur darbo užmokestis, o 2019 m. birželio–spalio mėnesiais šiam darbuotojui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis.

Departamentas Sodros duomenimis taip pat nustatė, kad kiti likę Bendrovės darbuotojai (pareiškėjai), laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo neapmokomose atostogose. Taigi šių nustatytų faktinių aplinkybių visuma Departamentui pagrįstai leido priimti išvadą, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų. Departamentas pagrįstai nusprendė, kad Bendrovėje nuo 2019 m. birželio mėnesio nebuvo darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną (pareiškėjai nedirbo nuo 2018 m. liepos mėn., buhalterė nuo 2019 m. birželio mėn.), dėl to nebuvo išpildyta ir kita būtina sąlyga, kad darbuotojams mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius (pareiškėjai neapmokamose atostogose buvo nuo 2018 m. liepos mėn., buhalterei nuo 2019 m. gegužės mėn. buvo mokėtas sumažintas darbo užmokestis, o nuo birželio mėn. darbo užmokestis nemokėtas visai).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovės veikla – su interjero dizainu susijusi veikla, o verslo plane numatyta, jog tiesioginį darbą atliks pareiškėjai (pareiškėja yra interjero dizainerė, projektuoja interjerus ir pan.; pareiškėjas sudaro sutartis su tiekėjais, koordinuoja darbus ir kt.), kurie, kaip buvo nustatyta, nuo 2018 m. liepos mėnesio buvo neapmokamose atostogose, priėjo prie išvados, kad Departamentas priėmė pagrįstą išvadą, jog Bendrovė nuo 2018 m. liepos 2 d. iš esmės nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos.

Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjams iš esmės turėjo būti žinomi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai, kurių laikymasis iš esmės lemią pareiškėjų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl įvykus nenumatytoms aplinkybėms (šeimos nario liga ar kt.), pareiškėjas turėjo galimybę Bendrovės veiklos klausimus spręsti kitais būdais (pvz. į darbą priimdamas papildomus darbuotojus ar pan.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės veiklos realumo, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus, todėl skundo argumentus, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi vien tik prielaidomis, netiksliais dokumentais, nevertino aplinkybės dėl vieno iš darbuotojo ligos, vertino kaip nepagrįstus.

Departamento nustatytos aplinkybės, kurių pareiškėjai jokiais įrodymais priešingai neįrodė, patvirtina, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

9. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pareiškėjams buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus, visiems prieštaravimams, abejonėms išsklaidyti. Pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti vertinami sprendžiant Departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Departamento kompetencijai.

10. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartyje Nr. eA-3675-624/2019 yra pateikęs išaiškinimą, aktualų ir nagrinėjamoje byloje, kad papildomų dokumentų, kurie teismui buvo pateikti jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, vertinimas galėtų būti reikšmingas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad administracinės procedūros Departamente metu šie dokumentai nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, tokių nenurodė ir patys pareiškėjai, kurios buvo kliūtimi pareiškėjams teisme papildomai pateiktus dokumentus Departamentui pateikti iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad neturi pagrindo pareiškėjų į bylą naujai pateiktų papildomų dokumentų (nauji duomenys Sodros sistemoje, kurie įrašyti jau po Sprendimo priėmimo; sąskaitų išrašai) vertinti sprendžiant Sprendimo teisėtumo klausimą. Teismas priėjo prie išvados, kad Departamentas pagrįstai vadovavosi Sprendimo priėmimo metu surinktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjų nurodytus argumentus apie tai, kad institucija pareiškėjams nesuteikė galimybės pateikti papildomus įrodymus, vertino tik kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

11. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Departamentas, pagal tyrimo metu surinktus duomenis nustatęs, kad pareiškėjai neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., ir neišduoti leidimo nuolat gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Atitinkamai pagrįstai leidimai laikinai gyventi panaikinti ir pareiškėjo šeimos nariams (Įstatymo 50 str. 3 d.).

12. Teismo vertinimu, skundžiamo Departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus.

III. 13. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skunde išdėstytus reikalavimus tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi ne dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, bet dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, t. y. prašymas pateiktas vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Teikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pagal Įstatymo 58 straipsnio 6 dalį leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Taigi, teikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, nėra numatyta, kad būtų teikiami ir įrodinėjami teisėtos veiklos vykdymo duomenys, kai užsieniečio leidimo laikinai gyventi pagrindas buvo pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjai pateikė visus su prašymu, t. y. dėl leidimo nuolat gyventi, susijusius ir reikalaujamus dokumentus. Departamentas nei karto nesikreipė į pareiškėjus dėl papildomos informacijos ir/ar dokumentų pateikimo ir pareiškėjams net nebuvo žinoma, kad atliekamas tyrimas nustatyti, ar Bendrovė laikytina atitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kaip tai numatyta dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ir pakeitimo.

13.2. Duomenys, patvirtinantys, kad Bendrovės veikla niekada nebuvo sustabdyta ir buvo vykdoma nuolat ir tai pagrindžiant, kad Departamento padarytos išvados neatitinka tikrovės, buvo pateikti teismui – Bendrovės banko sąskaitų išrašai, pardavimų bei sąskaitų žurnalai, išrašai iš Sodros informacinės sistemos apie Bendrovės apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 2018 m. gegužės mėn. iki 2020 m. vasario mėn., Bendrovės darbuotojos E. G. prašymas suteikti neapmokamų atostogų ir išrašas iš Sodros informacinės sistemos apie jos nedarbingumo laikotarpius. Minėti duomenys patvirtina Bendrovę vykdžius veiklą, t. y. paneigiant Departamento išvadas Bendrovę nevykdžius veiklos.

13.3. Prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi padavimo tvarka ir teikiami dokumentai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas). Duomenų, įrodančių Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, nėra nurodomame Apraše, todėl teismas nepagrįstai sprendime nurodo, kad pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui ir, kad pareiškėjų nurodyti argumentai apie tai, jog institucija pareiškėjams nesuteikė galimybės pateikti papildomus įrodymus, vertintini tik kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Departamento pateikti į bylą dokumentai ir procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad Departamentas nepranešė užsieniečiui apie jo nagrinėjamą klausimą, nepasiūlė pateikti įrodymų nagrinėjamu klausimu, taip pažeisdamas užsieniečio teisę būti išklausytam.

13.4. Nors, vadovaujantis Aprašu, numatyti ne tik visi būtini dokumentai, kuriuos turi pateikti užsienietis siekiantis įgyti leidimą nuolat gyventi, bet ir institucijos veiksmai priimant sprendimus (47 p. – Jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų), pareiškėjams pateikus prašymą dėl leidimų nuolat gyventi išdavimo, Departamentas patikrinimą Bendrovės galėjo atlikti vadovaujantis Tvarkos aprašo VIII skyriuje nustatyta tvarka, kad įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinti. Kas reiškia, kad apie patikrinimą pareiškėjai turėjo būti informuoti, jiems turėjo būti sudarytos galimybės teikti paaiškinimus ir tai pagrindžiančius dokumentus.

13.5. Departamento, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga yra priimti administracinį sprendimą pagal priėmimo metu buvusią padėtį, t. y. pagal sprendimo metu surinktus įrodymus. Tačiau Departamentas surinko įrodymus pažeisdamas pagrindines procedūras ir taisykles (įsakmiai įtvirtintas teisės aktuose), t. y. nesuteikė jokios galimybės kitai administracinės procedūros šaliai pateikti įrodymus. Dėl šių įrodinėjimo proceso institucijoje padarytų pažeidimų buvo neįvertinti pareiškėjo, t. y. asmens, dėl kurio buvo priimamas administracinis sprendimas, teikiami įrodymai (pareiškėjo pateikti po sprendimo priėmimo dėl to, kad nebuvo suteikta galimybė pateikti laiku – prieš priimant sprendimą), todėl priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu. Taigi, nagrinėjant pareiškėjų prašymus dėl leidimo nuolat gyventi, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Departamento atliktas tyrimas ir surinktų duomenų vertinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos. Pareiškėjai neatitiko nei vieno iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įvardytų pagrindų, kad būtų atsisakyta išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

14.1. Išnagrinėjus nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, visumą, nustatyta, kad užsienietis formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, tačiau įvertinus minėto užsieniečio atitiktį jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, įtvirtintoms Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatyta, jog pareiškėjas bei jo valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

14.2. Departamento Sprendime nebuvo konstatuota, kad pareiškėjai nepateikė papildomų dokumentų, reikalingų leidimo nuolat gyventi išdavimui. Departamento Sprendime konstatuota, kad nebuvo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies pagrindų išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi. Departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, pagal Aprašo nuostatas turi teisinį pagrindą spręsti ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą.

14.3. Departamentas 2020 m. vasario 19 d. iš Sodros gavo pranešimą Nr. DV_S-11720, kad Bendrovė, remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo registro duomenimis ir Sodros dokumentų valdymo sistemos duomenimis, per elektroninę sistemą: 1. 2019 m. gruodžio 16 d. pateikė elektroninį prašymą Nr. 50 ir jo priedą PT-12SD dėl apdraustosios E. T. nedraudžiamojo laikotarpio nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (priežastis – neatvykimas administracijos leidimu) tikslinimo į nedraudžiamąjį laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. (priežastis – neatvykimas administracijos leidimu); 2. 2020 m. sausio 14 d. pateikė 12-SD pranešimą Nr. 55 apie apdraustosios E. T. nedraudžiamąjį laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (priežastis – neatvykimas administracijos leidimu); 3. 2020 m. sausio 14 d. pateikė 1-SD pranešimą Nr. 54 apie apdraustosios E. K. valstybinio socialinio draudimo pradžią 2019 m. gruodžio 2 d. Minėti duomenys patvirtina, kad Bendrovė po Departamento 2019 m. Sprendimo priėmimo atgaline data Sodros informacinėje sistemoje įrašė minėtus duomenis, kad Bendrovė ir pareiškėjai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Departamentas priimdamas Sprendimą pagrįstai vadovavosi sprendimo priėmimo metu surinktais Sodros duomenimis. Naujai teismui pateikti duomenys nepaneigia, kad Departamentas pareiškėjų leidimus laikinai gyventi panaikino pagrįstai, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Departamento Sprendimas buvo priimtas įvertinus duomenų visumą ir patikrinimo medžiagą. Surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodė įstatymų ir kitų bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinio pagrindo).

IV. 15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2020 m. liepos 1 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir nutarė pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) 47 ir 48 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, teisėtumo, t. y. neprieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nuostatoms, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nuostatoms, pagal kurias vidaus reikalų ministras yra įgaliotas nustatyti tvarką, kuria apskaičiuojamas pragyventas laikotarpis. Apeliacinės instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės šia nutartimi pradėtą norminę bylą.

16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs norminę administracinė bylą Nr. eI-16-575/2020, 2021 m. sausio 13 d. sprendimu nusprendė, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) 47 ir 48 punktų nuostatos ta apimtimi, kuria Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, skaičiuodamas užsieniečio pragyventą laikotarpį Lietuvos Respublikoje, vertina duomenis apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, tačiau neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi tokiu pagrindu gauti, pripažinti neprieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 3 daliai (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI 2189 redakcija).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (15/5-2)50U-2536, 2537, 2538/(15/4-1)7U-00022 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams D. T., E. T. ir N. T., panaikinimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) piliečiui D. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti iš naujo išnagrinėti D. T. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

18. Bylos duomenimis, 2018 m. birželio 26 d. (duomenys neskelbtini) pilietis D. T. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, o jo sutuoktinė E. T. ir nepilnametis sūnus N. T. – prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Nenustačius pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi pareiškėjui D. T. negalėjo būti išduotas, Departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimus išduoti pareiškėjui D. T. leidimą laikinai gyventi dvejiems metams bei leidimus laikinai gyventi jo šeimos nariams – sutuoktinei ir nepilnamečiui sūnui – tokiam pat terminui.

19. Pareiškėjui D. T. 2019 m. spalio 7 d. pateikus prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, Departamentas, vykdydamas Aprašo 47 punkto nuostatas, atliko patikrinimą dėl pagrindų leidimui laikinai gyventi panaikinimo buvimo / nebuvimo, kurio metu, vykdant kontrolę Sodros duomenimis, buvo nustatyta, kad vienam iš Bendrovės darbuotojų nuo 2019 m. birželio mėn. nemokamas darbo užmokestis, o likusiems Bendrovėms darbuotojams (pareiškėjui ir jo sutuoktinei) laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktos neapmokamos atostogos. Departamentas nusprendė, kad 2019 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais Bendrovė veiklos nevykdė, nes joje nebuvo faktiškai dirbančių darbuotojų, o taip pat – kad Bendrovė ūkinės veiklos nevykdė nuo 2018 m. liepos 2 d., kuomet pareiškėjai išėjo neapmokamų atostogų.

20. Įvertinęs tyrimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo D. T. paaiškinimą, Departamentas byloje ginčijamu Sprendimu: motyvuodamas tuo, kad Bendrovė, kurios dalyviu esančiam pareiškėjui D. T. išduotas leidimas laikinai gyventi, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 3 dalimi, nusprendė panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo gyventi nuolat pagrindus, į tai, kad D. T. „<...> formaliai pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi <...>“, kadangi Bendrovė, dėl dalyvavimo kurioje pareiškėjui D. T. išduotas leidimas laikinai gyventi, nuo 2018 m. liepos 2 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimų, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą konstatavęs, kad: Departamentas, padaręs pagrįstą išvadą, jog Bendrovė nuo 2018 m. liepos 2 d. iš esmės nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos, dėl ko pareiškėjas D. T. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyvių reikalavimų, turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti šiam pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 9 d., ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, neišduoti leidimo nuolat gyventi, o taip pat, atsižvelgdamas į Įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, panaikinti leidimus laikinai gyventi ir jo šeimos nariams; pareiškėjai nei skunde teismui, nei teismo posėdžio metu nenurodė daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl Bendrovės veiklos realumo, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus; bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjams buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus visiems prieštaravimams, abejonėms išsklaidyti. Pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Departamente metu.

22. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame grįsdami nesutikimą su teismo išvadomis, akcentuoja, kad: pareiškėjas D. T., pragyvenęs Lietuvos Respublikoje penkerius metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, pateikė visus dokumentus, reikalingus leidimui nuolat gyventi gauti; išvada dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimams yra nepagrįsta, kadangi tyrimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo atliktas netinkamai, nesudarius galimybės paaiškinti dėl aplinkybių, siejamų su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, priežasčių.

23. Nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma pažymėtina, kad leidimas nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris: pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius penkerius metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Atskiros nuostatos dėl pragyvento laikotarpio įskaičiavimo nustatytos Įstatymo 53 straipsnio 9–11 dalyse, o pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. ir 53 str. 3 d.); atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (Įstatymo 53 str. 3 d.); išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (Įstatymo 53 str. 6 d.); nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti jam išduoti leidimą gyventi.

24. Aprašo (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija), reglamentuojančio užsieniečio prašymų išduoti ar pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, t. y. leidimą nuolat gyventi, 47 punktas nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

25. Aprašo 48 punktas, be kita ko, nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020 (toliau – ir 2021 m. sausio 13 d. sprendimas), pasisakymas dėl Aprašo 47-48 punktų nuostatų aiškinimo, be kita ko, pažymėjo, kad: būtent Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to ir reikalauja Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalis (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 38 p.);

Aprašo 47 punkto nuostata nustato, kad jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų.

Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi. Kitaip tariant, šiuo atžvilgiu atliekamos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu tikrinama, ar užsienietis prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios administracinės procedūros metu, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, atitinkamai sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 39 p.); tokia tvarka, vertinant ją sistemiškai kartu su Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis leidimų išdavimo, panaikinimo, atsisakymo juos išduoti ar pakeisti pagrindus ir sąlygas, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, savo pobūdžiu nelaikytina nauju, su Įstatymo normomis konkuruojančiu, reglamentavimu, ji kaip tik pagrįsta Įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir tik jį detalizuoja, tad niekaip nepažeidžia teisinės valstybės principo suponuojamos teisės aktų hierarchijos.

Aptariamą tvarką vertinant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti Migracijos departamentui tenkančią užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės pareigą, taip pat Įstatymo 51 straipsnis, nustatantis Migracijos departamento kompetenciją leidimo laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo srityje, neapriboja šios institucijos administracinės diskrecijos užsieniečių kontrolės vykdymo laiko momento pasirinkimo prasme.

Taigi Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų, atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą. Tokią išvadą pagrindžia ir išplėstinės teisėjų kolegijos šiame sprendime jau ne kartą minėta būtinybė efektyviai užtikrinti, kad leidimas nuolat gyventi būtų išduodamas tik tokiam užsieniečiui, kuris iš tiesų atitinka Įstatyme nustatytas teisėto gyvenimo sąlygas, kaip to ir reikalauja Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalis (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 40 p.);

Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo kontekste vertintina ir Aprašo 48 punkto nuostata, sukėlusi abejonių individualią bylą nagrinėjančiam Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kaip minėta, ši nuostata nustato, kad apskaičiuojant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį, įvertinami, be kita ko, pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus Aprašo 47 punkte nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi (Aprašo 48.10 p.) (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 41 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti efektyvų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, atsižvelgiant į toje nuostatoje įtvirtintą sąlygą nuolatinio gyventojo statusui gauti teisėtai ir nepertraukiamai gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, svarbu tinkamai ir teisingai apskaičiuoti tokio teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį.

Kitaip tariant, į tokį laikotarpį jokiu būdu neturėtų būti įskaičiuojamas laikas, kai užsienietis šalyje gyveno pažeisdamas teisėto gyvenimo sąlygas reglamentuojančias nacionalinės teisės normas. Todėl, skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 43 p.); išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų situacijų atvejais atitinkamo laikotarpio, pragyvento užsieniečiui realiai neatitinkant Įstatyme nustatytų teisėto gyvenimo sąlygų, įskaičiavimas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą penkerių metų laiką, akivaizdžiai pažeistų Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje penkerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo sąlyga Teisingumo Teismo yra įvardinta kaip privaloma sąlyga, kad būtų galima gauti šioje direktyvoje numatytą ilgalaikio gyventojo statusą (2021 m. sausio 13 d. sprendimo 45 p.).

27. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. sprendime, priimtame norminėje administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020, išaiškinimus, aplinkybė, kad pareiškėjas D. T., pragyvenęs Lietuvos Respublikoje penkerius metus turėdamas leidimą laikinai gyventi, pateikė visus dokumentus, reikalingus leidimui nuolat gyventi gauti, savaime nereiškia, kad leidimas nuolat gyventi turi būti / turėjo būti jam išduotas, kadangi Aprašo 47 punkte nustatyta tvarka, pagal kurią sprendžiant dėl užsieniečio prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, ne tik formaliai atsižvelgiama į užsieniečio turimą leidimą laikinai gyventi, tačiau kruopščiai patikrinama, ar nėra tokio turimo leidimo panaikinimo pagrindų.

28. Vertinant kitą apeliacinio skundo argumentą, t. y. jiems nebuvo sudarytos galimybės paaiškinti dėl aplinkybių, siejamų su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, priežasčių, primintina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012).

29. Viešojo administravimo subjektas yra saistoma inter alia (be kita ko) gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje nustatyta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 1 d.). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Pagrindinių teisių chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2015 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2266-858/2015; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).

30. Kaip akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr. 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Gero administravimo principas taip pat apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes (žr. 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015; 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas D. F. C. SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.).

31. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr. 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

32. Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

33. Nagrinėjamo ginčo atveju buvo atliktos dvi atskiros administracinės procedūros: pirmosios metu buvo tikrinama, ar pareiškėjas D. T., o kartu – ir jo šeimos nariai, kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti šeimos susijungimo pagrindu, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu atitinka laikino leidimo gyventi išdavimo sąlygas, o antrosios, atsižvelgiant į pirmosios procedūros pasekmes, buvo sprendžiama dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Kadangi nei Aprašas, nei Tvarkos aprašas eksplicitiškai neįtvirtina Migracijos departamentui pareigos pareiškėją, pateikusį prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, informuoti apie tokių administracinių procedūrų pradėjimą, be to, D. T. galėjo ir turėjo suprasti, kad tokio pobūdžio procedūros yra atliekamos, o ypač – gavęs pranešimą, kad prašymas dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo nebus nagrinėjamas skubos tvarka, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad neinformavus apie pirmosios procedūros pradėjimą gero administravimo principas ginčo atveju buvo pažeistas.

34. Tačiau ši aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, kad pareiškėjams apskundus ginčijamą Sprendimą teismui, pastarasis, nagrinėdamas ginčą, neturi pareigos vertinti pareiškėjų nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, kuriais grindžiami teiginiai dėl Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, bei dėl jų pasisakyti teismo sprendime: bylos duomenimis pareiškėjai, nebuvę informuoti apie nustatytas faktines aplinkybes dėl, atsakovo vertinimu, Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalavimams tam tikrais laikotarpiais, administracinių procedūrų metu, negalėjo teikti nei paaiškinimų, nei įrodymų, dėl ko pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjams nebuvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus visiems prieštaravimams, abejonėms išsklaidyti, ar kad jie nevykdė pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą (ginčo atveju tokia procedūra, pažymėtina, ir nebuvo vykdoma), nėra pagrįsta.

35. Kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesant tam pagrindo atsisakė vertinti pareiškėjų pateiktus dokumentų, sijusių su darbuotojo nedarbingumu dėl ligos (prašymu suteikti neapmokamas atostogas) ir Bendrovės vykdyta veikla ginčui aktualiu laikotarpiu, kurie, jų teigimu patvirtina ginčijamo Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, ir kurių jie objektyviai neturėjo galimybės pateikti administracinių procedūrų metu, konstatuotina, kad padarytas procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą, kadangi dėl tokios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

36. Galutinį sprendimą priėmimus apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant tiek į administracinės procedūros specifiką, tiek į pažeistų procesinės teisės normų pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, teisė į gynybą pareiškėjams nebūtų užtikrinta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. T. (D. T.), E. T. (E. T.) ir N. T. (N. T.), atstovaujamo įstatyminių atstovų tėvų D. T. ir E. T., apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė