2013-05-22 Nr. AB-1951-3-61-3-01679-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P556-124/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01679-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012 pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atlikusi pareiškėjo ūkio mokestinį patikrinimą, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) 2010 m. lapkričio 16 d. patikrinimo akte Nr. A-18-19 konstatavo, kad pareiškėjo 2003-2006 m. vykdyta miesto apželdinimo ir želdinių priežiūros veikla nepriskiriama žemės ūkio veiklai vykdomai ūkininko ūkyje, todėl iš šios veiklos gautoms pajamoms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte nustatyta lengvata netaikoma. Patikrinimo aktu pareiškėjui papildomai apskaičiavo 204 856 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 141 985 Lt GPM delspinigių.

Klaipėdos apskrities VMI 2011 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (6.5)-103 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 204 856 Lt GPM, 141 985 Lt GPM delspinigių ir 20 486 Lt GPM baudą.

Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 68-56 patvirtino Klaipėdos apskrities VMI 2011 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)-103.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. S-166(7-112/2011) patvirtino VMI 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 68-56.

Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti MGK 2011 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. S-166(7-112/2011), VMI 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 68-56 ir Klaipėdos apskrities VMI 2011 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (6.5)-103.

Pareiškėjas nurodė, kad VMI 2011 m. balandžio 26 d. sprendime Nr. 68-56 netinkamai aiškino ir taikė įstatymų normas, todėl nepagrįstai pareiškėjo pajamas, gautas iš žaliųjų plotų želdinimo, apmokestino GPM. Pareiškėjo tvirtinimu, tai, kad 99,6 proc. pajamų pareiškėjas gavo už Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – ir EVRK) sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje nurodytas paslaugas (žaliųjų plotų želdinimas ir jų priežiūra), kurios buvo teikiamos ne žemės ūkio veiklos subjektams ir ne ūkininko valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje, nėra pagrindas netaikyti GPMĮ nustatytos lengvatos. Pareiškėjo teigimu, apželdinimo veikla yra paslauga žemės ūkiui nepriklausomai nuo to, kam ji yra teikiama.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas visas 2003-2006 m. gautas pajamas iš vykdomos specializuotos sodininkystės veiklos bei iš vykdomos žaliųjų plotų želdinimo ir želdinių priežiūros paslaugų veiklos deklaravo kaip neapmokestinamąsias pajamas. Mokesčių administratorius konstatavo, jog tam, kad būtų taikoma GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte numatyta mokesčio lengvata, paslaugos turi būti teikiamos ne bet kokiam subjektui, o tik žemės ūkio veiklos subjektui, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad iš esmės visos pareiškėjo pajamos gautos už paslaugas, suteiktas juridiniams asmenims, nevykdantiems žemės ūkio veiklos. Nurodė, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 26 dalį žemės ūkio veikla, be kita ko, laikytinas ir paslaugų teikimas, nurodytas su Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru suderintame ir Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintame Paslaugų žemės ūkiui, kurioms taikoma pelno mokesčio lengvata, sąraše. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiktos žaliųjų plotų želdinimo bei želdinių priežiūros paslaugos į šį sąrašą nėra įtrauktos. Atsakovo manymu, pareiškėjo gautoms pajamoms negali būti taikomas lengvatinis mokesčio tarifas, o pareiškėjo gautos pajamos, vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, apmokestinamos kaip kita savarankiška veikla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar pareiškėjas turi teisę 2003-2006 m. gautoms pajamoms taikyti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 25 punktą ir jų neapmokestinti GPM, visų pirma, turi būti nustatyta, ar jo vykdyta veikla yra žemės ūkio veikla, ir tokiu atveju, ar žemės ūkio veikla buvo vykdoma ūkininko ūkyje. Sistemiškai išanalizavęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo, Paslaugų žemės ūkiui sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 528 „Dėl paslaugų žemės ūkiui sąrašo patvirtinimo“, bei Statistikos departamento direktoriaus 2002 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 252 patvirtinto atnaujinto Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus nuostatas, pripažino, kad žemės ūkio veikla laikytinos tik tokios paslaugos šiai veiklai, kurios teikiamos žemės ūkio veiklos subjektui. Teismas nustatė, kad ūkio subjektai, kuriems pareiškėjas teikė paslaugas, nevykdė ir nevykdo žemės ūkio veiklos ir nėra žemės ūkio subjektai, todėl konstatavo, jog pareiškėjo ūkio suteiktos paslaugos nėra paslaugos žemės ūkiui, todėl nepripažintinos žemės ūkio veikla. Spręsdamas, ar pajamos, gautos iš žemės ūkio veiklos, buvo vykdomos ūkininko ūkyje, pažymėjo, kad tam, jog žemės ūkio veikla būtų pripažinta vykdoma ūkininko ūkyje, ji turi būti vykdoma registre įregistruotoje žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemėje. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2003-2006 m. vykdyta veikla neatitiko minėtų sąlygų, todėl nepripažintina kaip vykdyta ūkininko ūkyje. Vadovaudamasis nurodytais motyvais, teismas nusprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas pajamas už 2003-2006 m. teiktas želdinimo ir želdinių priežiūros paslaugas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui bauda ir delspinigiai paskirti pagrįstai.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1826 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog ginčas administracinėje byloje yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus išvados, jog pareiškėjo 2003-2006 m. gautoms pajamoms apmokestinti netaikytina GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte numatyta mokesčio lengvata. Nuo 2003 m. sausio 1 d. fizinių asmenų gautų pajamų apmokestinimą reglamentuoja GPMĮ, kurio 17 straipsnio 1 dalies 25 punkte nurodoma, kad neapmokestinamosios pajamos yra ūkininko ir ūkio narių gautos pajamos už ūkininko ūkyje, įregistruotame Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vykdomą žemės ūkio veiklą.

Nuo 2006 m. gruodžio 31 d. įsigalioja nauja GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto redakcija, kurioje numatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra ūkininko ir jo partnerių gautos pajamos už ūkininko ūkyje, įregistruotame Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vykdomą žemės ūkio veiklą bei pajamos, gautos realizavus kitą žemės ūkio paskirties žemėje pačių išaugintą ar išaugintiną ir perdirbtą produkciją. Teismas pažymėjo, jog pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ūkininko ūkis – tai ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma.

Ūkininku laikytinas fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Ūkininko partneriai yra fiziniai asmenys (ūkininko sutuoktinis, pilnamečiai šeimos nariai ar kiti fiziniai asmenys), kurie kartu su ūkininku verčiasi žemės ūkio veikla pagal sudarytą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį (2 str. 2 d.). Ūkininkas žemės ūkio veiklai naudoja nuosavybės teise turimą ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomą žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemę bei (arba) vandens telkinius (4 str. 2 d.).

Ūkis turi būti įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ūkininko vardu (6 str. 1 d.). Teismas pabrėžė, kad žemės ūkio veiklos sąvokos nei GPMĮ, nei Ūkininko ūkio įstatyme apibrėžtos nėra, todėl nagrinėjamu atveju kaip teisės aiškinimo šaltiniu turėtų būti vadovaujamasi Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija) 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės ūkio veikla yra veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą, maisto produktų gamybą ir šių produktų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui teikimą, tačiau žemės ūkio veikla nelaikoma maisto produktų gamyba iš ne savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų ir šių produktų realizavimas.

To paties įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje nurodyta, kad žemės ūkio produktai – pagaminti, apdoroti ar perdirbti augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai bei natūraliai užaugę arba užauginti miško uogos, vaistažolės, grybai, skirti tiesioginiam vartojimui arba tolesniam apdorojimui ar perdirbimui gaminant maisto produktus ar ne maisto prekes. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, paslaugos žemės ūkiui – Žemės ūkio ministerijos patvirtintame sąraše numatyta su žemės ūkiu susijusi veikla.

Paslaugoms žemės ūkiui, kurioms taikoma gyventojų pajamų mokesčio lengvata, priskiriamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytos paslaugos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 528 „Dėl paslaugų žemės ūkiui sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto paslaugų žemės ūkiui sąrašo 1 punkte paslaugoms žemės ūkiui priskiriamos EVRK A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje nurodytos paslaugos. Pagal EVRK A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje nurodytos paslaugos yra žemės ūkio ir gyvulininkystės paslaugų veikla, išskyrus veterinariją; dekoratyvinė sodininkystė, o šiuo konkrečiu atveju 01.41.10, 01.41.20, 01.41.30 pogrupiuose nustatytos paslaugos – augalų apsaugos nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių žemės ūkio paslaugų veikla; skverų, parkų, kapinių ir kitų žaliųjų plotų želdinimas ir želdinių priežiūra;

žemės ūkio augalų tręšimas mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išdėstytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad tiek pareiškėjo tikrinamo laikotarpio pradžioje, tiek pabaigoje (2003-2006 m.) pajamų neapmokestinimas buvo siejamas su ūkininko ūkyje vykdoma žemės ūkio veikla. Nors, atsižvelgiant į EVRK A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupės nuostatas, pareiškėjo teiktos paslaugos atitinka minėtoje grupėje nurodytas žemės ūkio paslaugas, tačiau kartu aiškinamos GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 28 ir 18 dalių nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad tokio pobūdžio žemės ūkio paslaugas ūkininkas turi teikti žemės ūkiui, t. y. kaip pagrįstai sprendė mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas, paslaugos žemės ūkiui turi būti teikiamos išimtinai žemės ūkio subjektui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog žemės ūkio subjekto sąvoką apibrėžia Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 29 dalis, kurioje nurodoma žemės ūkio veiklos subjektas – asmuo, įregistruotas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir užsiimantis žemės ūkio veikla. Vadovaudamasi administracinėje byloje pateikta medžiaga, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad želdinimo ir želdinių priežiūros paslaugas pareiškėjo ūkis teikė: AB „Klaipėdos keliai“, UAB „Constructus“, VĮ „Klaipėdos regiono keliai“, Lietuvos jūreivystės kolegijai, S. D.

įmonei „Grindenė“, UAB „Pušų alėja“, UAB „Žalyna ir partneriai“, UAB „Žalyna“ ir Bruzdeilyno ŽŪ AKB bei kitoms įmonėms. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad minėtos įmonės nevykdė ir nevykdo žemės ūkio veiklos ir nėra žemės ūkio subjektai Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 29 dalies prasme. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas patvirtino, jog minėtos paslaugos buvo teikiamos komerciniams subjektams ir valstybės įmonėms, todėl, atsižvelgdama į aukščiau pateiktą teisės normų aiškinimą bei nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjo suteiktos paslaugos nebuvo teiktos žemės ūkio subjektams, todėl nepripažintinos žemės ūkio veikla.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat nustatyta, kad Ūkininko ūkio registre įregistruotame žemės ūkio paskirties sklype, esančiame adresu Bruzdeilyno k., Klaipėdos raj. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), vykdyta dekoratyvinių augalų medelyno veikla. Tuo tarpu želdinių apželdinimo ir priežiūros paslaugas pareiškėjas teikė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) juridiniams asmenims, nenaudodamas nei žemės ūkio paskirties žemės, įregistruotos pareiškėjo ūkio vardu, nei šioje žemėje išaugintų žemės ūkio produktų.

Pažymėtina, kad šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas 2010 m. lapkričio 15 d. paaiškinime. Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateiktos informacijos pakanka padaryti išvadai, jog pareiškėjo vykdyta želdinių apželdinimo ir priežiūros paslaugų veikla nepriskirtina žemės ūkio veiklai, vykdomai ūkininko ūkyje, o priskirtina kitai pareiškėjo vykdomai veiklai, kadangi veiklos vykdymo vieta turi būti ūkininko ūkio valdoma žemės ūkio paskirties žemė, įregistruota Ūkininkų ūkio registre, o žemės ūkio veiklai vykdyti turi būti naudojama Ūkininkų ūkio registre registruota žemės ūkio paskirties ar miško žemė.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog ūkininko teiktos paslaugos žemės ūkiui yra žemės ūkio veikla, net jeigu jos teikiamos ne žemės ūkio veiklos subjektams ir ne ūkininko valdomoje žemės ūkio paskirties žemėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks situacijos aiškinimas neatitiktų GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 25 punkto nuostatos, jog neapmokestinamos pajamomis pripažintinos pajamos, gautos už ūkininko ūkyje, įregistruotame Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka, vykdomą žemės ūkio veiklą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas pajamas už 2003–2006 m. teiktas želdinimo ir želdinių priežiūros paslaugas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms, nuo kurių apskaičiavo ir nurodė į biudžetą sumokėti GPM. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde pateikiamais argumentais, todėl teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestas.

IV. Pareiškėjas G. Š. 2013 m. kovo 20 d. išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012.

Prašyme nurodo, jog prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) bei 12 punkto (būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) pagrindais. Atsižvelgdamas į nurodomus argumentus bei jų motyvaciją, pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3505-764/2011.

Tačiau LVAT 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438-206/2012 atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas galėjo teismo ekspertės V. L., kaip specialistės, išvadą užsakyti ir gauti vykstant procesui administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012, ir nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų faktą, kodėl minėta pažyma, kaip įrodymas, negalėjo būti pateikta anksčiau. Pareiškėjas sutinka su tuo, kad galėjo inicijuoti ekspertizės skyrimą anksčiau pasinaudodamas savo procesinėmis teisėmis, įtvirtintomis ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje bei 61-62 straipsniuose.

Tačiau pareiškėjas negali sutikti su tuo, kad jis galėjo (turėjo) žinoti, kad LVAT 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012 teisės aktų, apibrėžiančių, kas yra žemės ūkio veikla, aiškinimas kardinaliai skirsis (prieštaraus) nuo LVAT 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A556-605/2010 teisinio aiškinimo, kas yra žemės ūkio veikla. Šiuo metu yra susidariusi paradoksali, teisės požiūriu neteisinė, situacija, kai vienu metu galioja du LVAT sprendimai (nutarimai) tuo pačiu klausimu, prieštaraujantys vienas kitam.

Pareiškėjas teisminiame procese administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012 vadovavosi LVAT administracinėje byloje Nr. A556-605/2010 pateiktu išaiškinimu, kas yra žemės ūkio veikla, tame tarpe ir kokios paslaugos yra paslaugos žemės ūkiui ir atitinka teisiškai pagrįstą paslaugų žemės ūkiui apibrėžimą. Šiuo sprendimu LVAT atmetė mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo teiginius, kad paslaugų žemės ūkiui, kurioms taikoma GPM lengvata, sąrašas, mokestinio ginčo metu, buvo patvirtintas Finansų ministro 1995 m. gruodžio 27 d.

įsakymu Nr. 134 ir Finansų ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1K-313 ir kad šios paslaugos tik tada yra žemės ūkio veikla, jeigu ūkininkas jas teikia žemės ūkio veiklos subjektams. Šiame sprendime LVAT konstatavo, kad „Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 1 straipsnio 28 dalyje (redakcija nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) buvo numatyta, kad žemės ūkio veikla - veikla, apimanti žemės ūkio produktų (žemės ūkio produktai - pagaminti, apdoroti ar perdirbti augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai bei natūraliai užaugę arba užauginti miško uogos, vaistažolės, grybai, skirti tiesioginiam vartojimui arba tolimesniam apdorojimui ar perdirbimui gaminant maisto produktus ar ne maisto prekes - to paties įstatymo 1 str. 24 d.) gamybą ir apdorojimą, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą, maisto produktų gamybą ir šių produktų realizavimą, taip pat paslaugų žemės ūkiui (paslaugos žemės ūkiui - Žemės ūkio ministerijos patvirtintame sąraše numatyta su žemės ūkiu susijusi veikla - Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 str. 18 d.) teikimą.“ LVAT taip pat konstatavo, kad „Įstatymų leidėjas nurodė, kad paslaugų žemės ūkiui teikimas turėjo būti apibrėžtas Žemės ūkio ministerijos patvirtintame sąraše. Toks sąrašas patvirtintas Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 31 d.

įsakymu Nr. 528 (redakcija nuo 2003 m. sausio 16 d. iki 2008 m. kovo 16 d.), kurio 1 punkte pažymėta, kad paslaugoms žemės ūkiui priskiriamos ir Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje nurodytos paslaugos. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2002 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 252 (įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.) patvirtintas Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius. Klasifikatoriaus A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje įvardijama tokia veikla, kaip žemės ūkio ir gyvulininkystės paslaugų veikla, išskyrus veterinariją, taip pat dekoratyvinę sodininkystę.“ Taip LVAT netiesiogiai konstatavo, kad ūkininko vykdoma apželdinimo ir želdinių priežiūros veikla, pagal EVRK 01.41.20, yra žemės ūkio veikla.

Tačiau, kadangi mokesčių administratorius savo atsiliepimuose vietoje pareiškėjo teiktos medžių genėjimo paslaugos klaidingai nurodė miško genėjimo (kas nėra žemės ūkio veikla ir ūkininkas tokių paslaugų neteikė) paslaugą ir kadangi mokesčių administratorius ūkininko teiktas paslaugas nedetalizavo ir neįvertino, ar tos paslaugos galėjo būti priskirtos EVRK A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje nurodytoms paslaugoms, mokesčių administratorius buvo įpareigotas, vadovaujantis minėtame sprendime pateiktu paslaugų žemės ūkiui išaiškinimu, iš naujo nustatyti ar ūkininko teiktos paslaugos patenka ar nepatenka į paslaugų žemės ūkiui apibrėžimą, tai yra į paslaugų žemės ūkiui sąrašą, patvirtintą Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 31 d.

įsakymu Nr. 528. Pakartotino mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad visos ūkininko teiktos paslaugos atitinka EVRK A sekcijos 01 skyriuje 01.4 grupėje nurodytoms paslaugoms, tačiau, savo nuožiūra aiškindamas paslaugų žemės ūkiui sąvoką, įstatymo leidėjo išaiškintą Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 12 ir 28 dalyse (redakcija nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) bei LVAT administracinėje byloje Nr. A556-605/2010, aukščiau minėtų paslaugų nepriskyrė žemės ūkio veiklai, taip padarydamas esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant.

Kadangi LVAT priėmė du, vienas kitam prieštaraujančius, sprendimus aiškindamas žemės ūkio veiklos ir paslaugų žemės ūkiui sąvokas, nuo ko priklauso pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimas, kas teisės požiūriu yra neteisiška, buvo kreiptasi į teismo ekspertę V. L. LVAT nusprendus, kad teismo ekspertės V. L. atliktas tyrimas, kurio pagrindu surašyta pažyma, nėra pagrindas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012, po konsultacijų su lietuvių kalbos specialistais ir teisininkais 2013 m. sausio 29 d. buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetą dėl kai kurių Ūkininko ūkio įstatymo nuostatų ir dėl kai kurių Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo sąvokų išaiškinimo.

Iš gautų išaiškinimų matyti, kad šiame mokestinio ginčo etape sprendimai buvo priimti remiantis mokesčių administratoriaus nuomone dėl kai kurių Ūkininko ūkio įstatymo nuostatų taikymo ir kai kurių Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo sąvokų aiškinimais, prieštaraujančiais įstatymo leidėjo nuostatoms ir išaiškinimams. Tiek mokesčių administratoriaus, tiek LVAT nuomone, paslaugos žemės ūkiui žemės ūkio veikla yra tik tada, kai paslaugos teikiamos ūkininko nuosavybės teise turimoje ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomoje žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemėje bei (arba) vandens telkiniuose.

Tuo tarpu LR Seimo 2013 m. vasario 25 d. atsakymo Nr. S-2013-1577 į pareiškėjo kreipimąsi 2-oje dalyje aiškiai suformuluota įstatymo leidėjo nuostata, kad paslaugų žemės ūkiui teikimui Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata dėl žemės naudojimo žemės ūkio veiklai vykdyti netaikoma. Taip pat tiek mokesčių administratoriaus, tiek LVAT nuomone, paslaugos žemės ūkiui, išvardintos 2012 m. gruodžio 31 d. Žemės ūkio įsakyme Nr. 528, tik tada yra žemės ūkio veikla, jeigu jos teikiamos žemės ūkio veiklos subjektams.

Buvo išaiškinta, kad Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 28 dalies sąvokos žemės ūkio veikla sudėtinė dalis, paslaugos žemės ūkiui yra ne paslaugų žemės ūkiui, išvardintų sąraše, patvirtintame Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 528, o paslaugų žemės ūkio veiklos subjektams teikimas. LR Seimas 2013 m. vasario 25 d. atsakyme Nr. S-2013-1574 į pareiškėjo 2013 m. sausio 29 d. kreipimąsi dėl sąvokos paslaugos žemės ūkiui išaiškinimo nurodė: „Ši sąvoka neturėtų būti skaidoma, kadangi tai iškreiptų jos esmę ir prasmę, todėl ši sąvoka turėtų būti suprantama ir aiškinama neplečiamai, o tiesiogiai, t. y. taip kaip ji yra išdėstyta“.

Atsakyme taip pat nurodoma, kokia veikla Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo kontekste yra laikoma paslauga žemės ūkiui ir yra pripažįstama, kaip žemės ūkio veikla. Nurodoma, kad paslaugomis žemės ūkiui laikomos tos paslaugos, kurios yra susijusios su žemės ūkiu ir kurios yra išvardintos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše. Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nepraleistas, kadangi aplinkybės, kurios gali būti proceso atnaujinimo pagrindu, pareiškėjo sužinotos 2013 m. vasario 25 d., gavus LR Seimo Kaimo reikalų komiteto raštą „Dėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo sąvokų išaiškinimo“ bei LR Seimo Kaimo reikalų komiteto raštą „Dėl ūkininko ūkio įstatymo“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių.

Bylos užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio, pareiškėjas neteisingai supranta proceso atnaujinimo instituto paskirtį. Teisminis procesas negali tęstis iki begalybės ir turi būti nustatyta riba, nuo kada laikoma, jog ginčo aplinkybės jau pakankamai išaiškintos ir gali būti priimtas galutinis teismo sprendimas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. birželio 21 d. ir nuo šios nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje pakartotinai išsiuntė 2013 m. kovo 20 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog apie, jo manymu, egzistuojantį proceso atnaujinimo pagrindą jis sužinojo 2013 m. vasario 25 d., gavęs LR Seimo Kaimo reikalų komiteto raštą „Dėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo sąvokų išaiškinimo“ bei LR Seimo Kaimo reikalų komiteto raštą „Dėl ūkininko ūkio įstatymo“, galėtų būti traktuojama kaip termino eigos pradžia, jeigu nebūtų nustatytas kitas, anksčiau atsiradęs, jo atskaitos momentas. Kadangi aptariamu atveju toks ankstesnis atskaitos momentas buvo nustatytas, todėl minėta pareiškėjo nurodoma aplinkybė neturi reikšmės ir termino skaičiavimui.

Pareiškėjui praleidus prašymo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais padavimo terminą, pareiškėjo argumentai dėl šių pagrindų buvimo neturi būti vertinami ir procesas šiais pagrindais negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1826/2012 pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius