2017-12-13 Nr. AB-23387-3-61-3-03984-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3096-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03984-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK), po 1 500 Eur už kiekvieną netinkamo laikymo parą neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2004 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. periodiškai buvo kalinamas Vilniaus apskrities VPK (iki 2009 m. vasario 20 d. Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariatas) žiauriomis ir žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, kas prilygo kankinimui. Vilniaus apskrities VPK buvo pažeidžiama jo garbė ir orumas, atimta teisė į privatumą, teko kęsti badą. Kamerose nebuvo miegamųjų lovų, todėl teko miegoti ant grindų. Išduodavo tik antklodę ir paklodę. Patekus į areštinę 2 paroms (48 valandoms), patalynės neišduodavo. 6 kv. m kamerose buvo kalinami 3–5 asmenys, taigi nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis kameros plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Kamerose nebuvo dienos šviesai pralaidžių langų. Langai buvo sumūryti iš stiklinių blokelių, į kameras nepatekdavo grynas oras, kameros nesivėdino, todėl teko kęsti nemalonų kvapą, nuo kurio skaudėdavo galvą. Kamerose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai ir praustuvės, vietoje tualeto buvo pastatytas kibiras. Būnant areštinėje teko kęsti alkį, nes tik vieną kartą per dieną gaudavo lėkštę sriubos ir riekę duonos. Kamerose buvo drėgna, veisėsi grybelis, buvo graužikų ir parazitų. Būdamas areštinėje neturėjo galimybės išsiskalbti rūbų. Kamerose nebuvo įrengtas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Areštinėje nebuvo pasivaikščiojimo kiemelių. Kalinimas minėtomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatoms. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje.

3. Teigė, kad jo reikalavimui nėra ir negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes to nenumato Konvencija. Į teismą jis negalėjo kreiptis anksčiau, nes Konvencija nėra išversta į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–8) nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jį atmesti, taip pat pritaikyti ieškinio senaties terminą.

5. Nurodė, kad atsižvelgiant į dokumentų saugojimo terminus bei į tai, jog nuo Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės likvidavimo yra praėję daugiau nei treji metai, Vilniaus apskrities VPK negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo teiginio, jog minėtu laikotarpiu jis buvo laikomas Ukmergės rajono PK areštinėje, ir juo labiau negali patikslinti pareiškėjo nurodyto, akivaizdžiai neprotingo, jo buvimo areštinėje laiko. Vilniaus apskrities VPK nuomone, pareiškėjo kreipimasis į teismą praėjus dešimtmečiui nuo tariamo jo teisių pažeidimo yra piktnaudžiavimas procesine teise.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 67‑69) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2016 m. spalio 5 d., praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2013 m. spalio 5 d., todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neiškvietė Vilniaus apskrities VPK atstovo į teismo posėdį, nes šis, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nepateikė jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas Ukmergės rajono PK areštinėje, nors, pareiškėjo nuomone, tokie duomenys turėtų būti saugomi 100 metų.

10. Vilniaus apskrities VPK atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81–82) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus apskrities VPK neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais)), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑671‑575/2015 ir kt.).

13. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

14. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

16. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

17. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

18. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

20. Dėl šios nutarties 9 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad jie nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, nes šioje byloje atsakovo atstovas neginčijo pareiškėjo nurodytų duomenų, kada jis buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje (nuo 2004 m. gruodžio 4 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent paties pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, skaičiuodamas ir, atsakovo atstovo prašymu, pritaikydamas ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti patirtą neturtinę žalą.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. E. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius