2013-03-07 Nr. AB-450-3-61-3-02045-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1116/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02045-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 71. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-3), prašydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2012 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-294 „Dėl pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. C.“;

2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis pateikdamas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo nurodęs, jog prieglobsčio prašo dėl politinių priežasčių. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo verčiamas rinkti rinkėjų parašus ir agituoti žmones balsuoti už atitinkamą valdančiosios partijos atstovą, o atsisakęs tai daryti, jis patyrė politinės partijos atstovų organizuotą smurtą ir persekiojimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 66.1 punktu. Pažymėjo, jog Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Sprendime yra apsiribojama tik pareiškėjo ir D. J. pažinties aplinkybių (finansinės paramos suteikimo) nurodymu ir nepagrįstu jų įvertinimu. Nesutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, kad pareiškėją ir D. J. siejo negrąžintos skolos santykiai, o vertimas, pasireiškiantis grasinimais ir smurtu, rinkti parašus ir agituoti žmones už politinę partiją, kurios pažiūroms jis nepritaria, gali būti pateisintas, kaip noras gauti paslaugas už paskolintus pinigus, o vartotas smurtas – kerštas už atsisakymą vykdyti tam tikrus nurodymus.

Pareiškėjas nurodė, kad grįžus į kilmės šalį jam gresia persekiojimas dėl politinių įsitikinimų, o naudotis gynyba savo šalyje jis bijo, nes smurtas ir grasinimai susidorojimu prieš jį buvo vartojamas policijos pareigūnų. Pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendimas nesuteikti jam laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje yra nepagrįstas, apsiribojantis tik fragmentinių aplinkybių ištyrimu ir klaidingu jų įvertinimu. Pabrėžė, jog skundžiamu Migracijos departamento sprendimu yra nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau ši sprendimo dalis yra nemotyvuota.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo P. C. skundą (b. l. 23-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas klaidingai supranta prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, kadangi mano, kad vien pareiškimas apie tariamai gresiantį persekiojimą automatiškai pagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumą. Pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos 2010 m. išvykimo iš (duomenys neskelbtini) aplinkybės buvo Migracijos departamento išsamiai ištirtos ir 2011 m. kovo 1 d. Migracijos departamente buvo priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso), nes buvo pagrįstai konstatuota, kad prieš pareiškėją nukreipti tariami neteisėti veiksmai atitiko ne persekiojimo, o kriminalinio nusikaltimo – savavaldžiavimo siekiant atgauti skolą ar gauti tam tikrą paslaugą už pervestus pinigus – požymius, t. y. šių veiksmų priežastis buvo nesusijusi su prieglobsčio prašytojo politiniais įsitikinimais.

Pažymėjo, jog skundžiamo Migracijos departamento sprendimo pagrįstumas buvo vertinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo ir teismas palaikė Migracijos departamento poziciją bei atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. 2012 m. liepos 16 d. apklausos metu pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių, leidžiančių manyti, kad (duomenys neskelbtini) jis buvo persekiojamas dėl politinių priežasčių ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų.

Migracijos departamentas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Įstatymo 86, 87 straipsniuose nurodytų kriterijų. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, atsakovas nustatė, kad jo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo priskirtinas prie akivaizdžiai nepagrįstų. Manė, kad vienintelis prašymo dėl prieglobsčio pateikimo motyvas yra išvengti pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį.

Atsakovas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nurodė, jog paskirtas trejų metų terminas atvykti į Lietuvos Respubliką yra pagrįstas ir teisingas (Įstatymo 133 str. 2 d.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 53-58) pareiškėjo P. C. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas prašo suteikti jam prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, remdamasis tuo, kad jam kilmės šalyje gresia politinis persekiojimas. Paaiškino, jog prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose. Pagal minėtas nuostatas baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.

Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentą, kad jo baimę pagrindžia Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. sausio 9 d. pažyma Nr. GEO-15/6-19 „Apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“, kurioje tuo metu buvo nustatyta, kad, nors kankinimai (duomenys neskelbtini) draudžiami Konstitucija ir įstatymais, valdžios atstovai kaip ir anksčiau naudoja juos esant ribotai atsakomybei, o NVO teigimu, aukos dažnai nepraneša apie smurtą, bijodamos policininkų keršto jiems ir jų šeimos nariams. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad 2010 m. sausio 9 d. parengta pažyma nebeatitinka realios tikrovės ir padėties (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. pažyma Nr. GEO-15/6-16 „Apie politinę, žmogaus teisių ir saugumo padėtį (duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, vadovaujantis pažymoje pateikta informacija, viena didžiausių problemų šiuo metu šalyje yra kova su korupcija, kuri žemesnio lygio grandyse praktiškai jau išgyvendinta, ir neoficialus mokėjimas už viešąsias paslaugas šiuo metu (duomenys neskelbtini) pasitaiko daug rečiau nei kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse ar net naujose Europos Sąjungos valstybėse narėse.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjas nenurodė, kad grasinimai ir fizinis smurtas, kurį jis teigė patyręs, buvo inicijuoti (duomenys neskelbtini) valstybės vardu ar valstybės institucijoms darant įtaką, ar kaip nors kitaip tame dalyvaujant. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kad esant tokioms aplinkybėms jo kilmės šalies atsakingos valdžios institucijos nesiėmė priemonių, kad apsaugotų jį nuo galimai patirto smurto. Teismas vertino, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad, jei pareiškėjas būtų kreipęsis valstybės apsaugos į savo kilmės šalies (duomenys neskelbtini) atitinkamas institucijas, jis negalėtų ja pasinaudoti. Pabrėžė, jog nėra pagrįstų įrodymų, kad pareiškėją grąžinus į kilmės šalį jam galėtų grėsti kankinimai ar nuolatiniai nežmoniški šiurkštūs žmogaus teisių pažeidimai, kas galėtų prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsniui. Teismas nurodė, jog pagal byloje esančius duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje galima daryti išvadą, kad pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra ekonominiai. Nurodė, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl šių priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra laikomas akivaizdžiai nepagristu. Skunde teismui pareiškėjas nenurodė papildomų, jo prašymo nagrinėjimo metu nenurodytų išvykimo iš kilmės valstybės ir jo persekiojimo priežasčių.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog prieglobsčio prašytojas nepateikė pakankamai argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį pavojaus kilmės šalyje, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Atsisakius pareiškėjui suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Nurodė, jog, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes ir, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui pagrįstai nustatytas trejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimų jo sulaikymo ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu visumą, į tai, kad pareiškėjas prieglobsčio prašė jau antrą kartą, iš esmės nurodydamas tas pačias aplinkybes dėl kurių paliko savo kilmės šalį ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pirmą kartą (2011 m.), darė išvadą, kad pareiškėjo nurodomos priežastys nėra pagrindas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes neatitinka nei persekiojimo, nei smurto, nei diskriminacijos apibrėžimų, nustatytų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose prieglobsčio suteikimą.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas P. C. apeliaciniu skundu (b. l. 74-76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (15/6-15)15PR-294 „Dėl pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. C.“, įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo P. C. apeliacinį skundą (b. l. 92-93) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas P. C. 2013 m. sausio 28 d. prašymu (b. l. 90-91) prašo nenagrinėti jo pateikto apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Pažymi, jog pareiškėjas sutinka su Migracijos departamento 2012 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. (15/6-15)-15PR-294 dėl prieglobsčio nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Pabrėžia, jog dėl šeimyninių aplinkybių pareiškėjas nori kuo greičiau grįžti į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas pažymi, jog jis yra supažindintas su atsisakymo nuo skundo pasekmėmis ir su jomis sutinka.

l 8646

l

■

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimtinas, apeliacinis procesas nutrauktinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo pateikęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 74-76), tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos faktines aplinkybes, pareiškėjo byloje pateiktą atsisakymą nuo apeliacinio skundo, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl buvo paskirtas administracinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjimas rašytinio proceso būdu.

Pastebėtina, jog dispozityvumo principas lemia, kad pareiškėjas turi apsisprendimo teisę ne tik kreiptis į teismą siekiant apginti teismine tvarka savo (tariamai) pažeistą teisę ar įstatymų saugomus interesus, bet ir teisę atsisakyti šios gynybos po tokio kreipimosi.

ABTĮ 132 straipsnio 1 dalis expressis verbis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. ABTĮ 132 straipsnio 3 dalis numato, jog apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. C. pasinaudojo nurodyta teise ir 2013 m. sausio 28 d. buvo gautas pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo P. C. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (15/6-15)15PR-294 „Dėl pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. C.“ panaikinimo, įpareigojimo Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl šeimyninių aplinkybių jis nori kuo greičiau grįžti į (duomenys neskelbtini) ir jam yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo procesinės teisinės pasekmės (b. l. 90-91).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo atitinka ABTĮ reikalavimus, t. y. jis yra pasirašytas pareiškėjo, be to, pareiškime nurodyta, jog pareiškėjui žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės, pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, kliūčių, dėl kurių pareiškėjo prašymas negalėtų būti patenkintas, nėra, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo priimamas ir apeliacinis procesas pagal pareiškėjo apeliacinį skundą administracinėje byloje nutraukiamas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo P. C. atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo P. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis