2013-11-04 Nr. AB-7387-3-61-3-00049-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1762/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00049-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja L. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6) ir skundo papildymu (b. l. 40), kuriais prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1D-8563(11), kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį 8 364,28 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d.; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti paskirtosios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką iki bus priimtas teismo sprendimas; 4) įpareigoti atsakovą ir toliau mokėti visą 2008 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taikant nustatytą indeksavimą.

Nurodė, jog nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimu yra atleista iš Policijos departamento. Pareiškėjai Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3557 buvo paskirta 519,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau jau nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija, kas ir sąlygojo nepriemokos susidarymą. Dėl pensijos neteisėto sumažinimo pareiškėja kreipėsi į VRM, kuri 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1D-8563(11) nurodė, jog sumažinta pensijos dalis pareiškėjai nebus grąžinta. Pareiškėjos teigimu, įstatymu nustatytos pensijos mokėjimas yra sietinas su asmens teisių apsauga, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio pagrindu pareiškėja turi teisę reikalauti, kad jai būtų išmokėta ir mokama tokio dydžio pensija, kokia buvo paskirta.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 12-13) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai galioja tik į priekį, todėl, nagrinėjamu atveju, negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Tuo tarpu ginčijamas sprendimas turėtų būti vertinamas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu (b. l. 44–49) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Priteisė jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 5 657,47 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1D-8563(11) dalį, kurioje atsisakyta L. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjai nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki neterminuotai, Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3557 (b. l. 23) buvo paskirta 519,08 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, VRM 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 11SP-3556 (b. l. 24) nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjai buvo paskirtas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjai buvo mokama sumažinta pensija, todėl pareiškėja su 2012 m. lapkričio 30 d. prašymu (b. l. 25) kreipėsi į VRM, prašydama paaiškinti, kokiu pagrindu yra mokama sumažinta pensija, taip pat, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimu prašė priimti sprendimą mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. VRM 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1D-8563(11) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, nurodydama, jog pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8460), taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį bei Laikinojo įstatymo 2 priedą. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 7-8). Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. sausio 22 d. pažyma apie 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-744 (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjai sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas.

Teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi, kurios buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Taip pat teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame konstatuota, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (sprendimai administracinėse bylose Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004; Nr. A575-1831/2011), tuo, kad pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2013 m. sausio 4 d. (b. l. 1-6), t. y. nepraleidusi termino teisme ginti galimai pažeistas teises, pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas rėmėsi Tarnybos 2013 m. sausio 22 d. pažyma Nr. 11PP(P)-744, kuri patvirtina, kad pareiškėjai paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2010 m. gegužės mėn. buvo 879,08 Lt, 2010 m. birželio mėn. – 771,08 Lt, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. – 2012 m. kovo mėn. – 519,08 Lt, 2012 m. balandžio mėn. – 531,08 Lt, 2012 m. gegužės mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. – 519,08 Lt, todėl, per šį laikotarpį pareiškėjai būtų buvę išmokėta 18 674,56 Lt (suma be 2012 m. rugsėjo, spalio mėn.). Nuo 2010 m. sausio 1 d.

įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. vietoje 5 166,48 Lt (suma nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn.) buvo išmokėta 4 375,77 Lt. Vadinasi buvo neišmokėta 790,71 Lt pensijos dalis. Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis ir už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. vietoje turėjusios būti išmokėtos 13 508,08 Lt buvo išmokėta 7 850,61 Lt.

Vadinasi, pareiškėjai pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo neišmokėta 5 657,47 Lt suma. Atsižvelgęs į tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. birželio mėn. pareiškėjos pensijos perskaičiavimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, teismas nusprendė, jog už šį laikotarpį pensija buvo sumažinta pagrįstai. Tačiau Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta VRM paskirta valstybinė pensija (pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija neviršija ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio, t. y. 13 508,08 Lt).

Taigi, faktiškai pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo išmokėta 7 850,61 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 5 657,47 Lt (13 508,08 Lt – 7 850,61 Lt) suma.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir pripažino, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 5 657,47 Lt, pareiškėjai priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės, o, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. 992 – iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktu išaiškinimu, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas naikinti tik tą VRM 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1D-8563(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VRM ir toliau mokėti visą 2008 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nepripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011).

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 53–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas patenkintas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Jei šis reikalavimas bus atmestas, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos perskaičiuotų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį nuo įsigaliojimo dienos. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškino, kad Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Todėl šio Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam atsakovo sprendimui, nes santykių iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šis nutarimas teisiškai neveikia.

2. Pagal nurodytą Konstitucinio Teismo išaiškinimą įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (įstatymas Nr. XI-2195) galiotų retroaktyviai. Tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Šį argumentą patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo 2.1 punktas, kuriame nurodoma, jog „Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pripažino, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai, taip pat nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

3. Teismas negali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo, nes įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją – Konstitucijos normų ir konstitucinių teisės principų priemonėmis paneigtų Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo teisinio reguliavimo apimtį, tuo pripažindamas, kad šis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 57).

Pareiškėja L. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 59) prašo jį atmesti, įpareigoti atsakovą per du mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo išmokėti jai paskirtosios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 7 486,34 Lt, o neišmokėjus nustatytu laiku minėtos nepriemokos, įpareigoti atsakovą už kiekvieną uždelstą dieną mokėti 0,5 procento delspinigius nuo neišmokėtos sumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo ginčo santykiams argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis suformuota teismų praktika panašiose bylose. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kadangi minėta byla iš esmės yra panaši kaip ir nagrinėjama.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimas prie apeliacinio skundo atmetamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, vadinasi su juo sutiko, todėl jos atsiliepime į apeliacinį skundą pareikšti reikalavimai įpareigoti atsakovą per du mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo išmokėti jai paskirtosios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 7 486,34 Lt, o neišmokėjus nustatytu laiku minėtos nepriemokos, įpareigoti atsakovą už kiekvieną uždelstą dieną mokėti 0,5 procento delspinigius nuo neišmokėtos sumos, nenagrinėtini.

Taip pat pažymėtina, jog atsakovų prašymas atidėti pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintinas, kadangi prašymas yra nepagrįstas argumentais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytus sprendimo įvykdymo atidėjimo pagrindus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas