2013-07-04 Nr. AB-3397-3-61-3-01134-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-438-522/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01134-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 70.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Mindaugui Paukštei,

atsakovo atstovei Vaidai Klimaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mintranseta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mintranseta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų, įspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Mintranseta“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie Finansų ministerijos) 2012 m. kovo 27 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-14116, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. kovo 30 d. raštą Nr. (23. l-08)-RNA-14763 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2012 m. kovo 29 d. įspėjimą Nr. (23.24-08)-327-1634.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiami atsakovo raštai bei įspėjimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjo vertinimu, dokumentai yra formalūs, iš jų turinio matyti, kad atsakovas nesiekia spręsti kilusios problemos iš esmės, ignoruoja įmonės teises ir sudaro prielaidas įmonės veiklos nutraukimui bei bankrotui. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-14116 buvo atsisakyta mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, nes esą bendrovė turi turto, kurio vertė 117 000 Lt ir kuris yra įkeistas atsakovui.

Rašte nurodyta, kad dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo bendrovė bus informuota papildomai. 2012 m. kovo 30 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-14763 bendrovei buvo atsiųstas 2012 m. kovo 29 d. įspėjimas, o dėl prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką jokių motyvų rašte nenurodyta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog 2010 m. vasario 26 d. mokestinės paskolos sutartyje Nr. (14.5)-163-25 numatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas užtikrintas nekilnojamojo turto-administracinių patalpų, esančių Žarijų g. 2A, Vilniuje, įkeitimu.

Šiuo atveju, turto buvimas laikomas kliūtimi, trukdančia pripažinti dalį nepriemokos beviltiška skola. Pareiškėjo nuomone, šioje situacijoje įkeisto turto buvimas negali būti laikomas tokia kliūtimi, nes įvertinus esamos mokestinės nepriemokos dydį (ir tai, jog ši nepriemoka delsiant geranoriškai spręsti problema vis didėja) bei įkeisto turto vertę yra akivaizdu, jog nėra pagrindo tikėtis pardavus įkeistą turtą gautų pinigų atlyginti susidariusią nepriemoką. Tokioje situacijoje yra pagrindas mokestinės prievolės dalį pripažinti beviltiška, nes turtas yra mažai likvidus.

Įmonė kurį laiką vykdė sutarties sąlygas, tačiau ne visada įmonė yra pajėgi pagerinti savo finansinę padėtį tiek, kad galėtų laiku vykdyti visus turimus įsipareigojimus. Pareiškėjo manymu, jo pastangos siekiant gerinti įmonės padėtį yra pakankamos, nes vien per 2011 metus įmonė jau sumokėjo į biudžetą įvairių mokesčių pavidalu 222 324 Lt, jokių įsiskolinimų biudžetui ir Sodrai nei už 2010 m., nei už 2011 m. įmonė neturi. Tačiau nuo mokestinės paskolos sutarties sudarymo praėjęs laikotarpis rodo, kad šios prievolės išdėstymo terminas nėra pakankamas, kad įmonė galėtų, tinkamai vykdydama savo einamuosius įsipareigojimus ir organizuodama veiklą, įvykdyti ir pagal mokestinės paskolos sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, visiškai neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, o 2012 m. kovo 30 d. rašte nėra visiškai jokių pagrįstų motyvų, kuriais būtų atsakyta į bendrovės pateiktus prašymus leisti išdėstyti nepriemoką ir leisti įmonei realizuoti turtą. Teigė, kad atsakovas vengia padėti įmonei spręsti iškilusį klausimą, susijusį su 2010 m. vasario 26 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (14.5)-163-25 vykdymu.

Atsakovas VMI prie Finansų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamame 2012 m. kovo 30 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-14763 konstatuotas pareiškėjos prašymo gavimo faktas, nurodytas rašto, kuriuo pareiškėjai atsakyta į klausimus numeris, pareiškėja informuota apie pradelstą sumų dydį, paskutinės pareiškėjos sumokėtos įmokos datą, pateikta informacija apie siunčiamą priminimą bei nurodyta rašto apskundimo tvarka. Atsakovo manymu, skundžiamas 2012 m. kovo 30 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-14763 yra informacinio pobūdžio, pareiškėjai teisinių pasekmių nesukeliantis, todėl negali būti skundžiamas. Skundžiamu VMI 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-14116 pareiškėjai atsisakyta pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Tam, kad mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka būtų pripažinta beviltiška, pakankamas mokesčių mokėtojo turto nebuvimo faktas (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 113 str. 1 d.). Pareiškėjos pateiktoje Turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. 11-12-p-010 nurodyta turto vertė - 41000 Lt, galėtų būti pakankama daliai nepriemokos ir su turto administravimu susijusioms išlaidoms padengti. Atsakovo nuomone, VMI prie FM pagrįstai atsisakė pripažinti pareiškėjos mokestinę nepriemoką beviltiška. Atsakovo vertinimu, skundo teiginys, kad „yra pagrindas mokestinės prievolės dalį pripažinti beviltiška, nes turtas yra mažai likvidus“ nepagrįstas, nes nei MAĮ, nei kiti teisės aktai nenustato kitų pagrindų, kuriems esant mokesčių administratorius gali pripažinti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką beviltiška.

Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginys, kad VMI „nesiekia spręsti kilusios problemos iš esmės, ignoruoja įmonės teises ir sudaro prielaidas įmonės veiklos nutraukimui bei bankrotui“, yra nepagrįstas, pažymėjo, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (14.5)-160-246 išdėstyti pareiškėjos mokestinės nepriemokos sumokėjimą pagrindu su pareiškėja 2010 m. vasario 26 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis dėl 316186,13 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo nuo 2009 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 20 d.. Tokiu būdu pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką dalimis, gavus valstybės pagalbą, sudarytos palankesnės sąlygos konkuruoti rinkoje, lyginant su kitais rinkos dalyviais, kurie tokios pagalbos negavo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo paskutinė įmoka pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėta 2011 m. vasario 24 d.. Pareiškėjui 2012 m. kovo 29 d. buvo išsiųstas įspėjimas Nr. (23.24-08)-327-1634, iš kurio turinio aiškiai galima suprasti teisinių santykių pobūdį, įspėjimas pagrįstas teisės aktų normomis, yra nurodytas priėmimo teisinis pagrindas, aiškiai suformuluota pareiga sumokėti sumą, taigi, įspėjimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui, tiek turiniui, tiek formai keliamiems reikalavimams.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime palaikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjos UAB „Mintranseta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog šioje byloje ginčas kilęs dėl bendrovės „Mintranseta“ įsiskolinimo valstybės biudžetui 249 064 Lt 40 cnt. Pareiškėja ginčija atsakovo raštus dėl atsisakymo leisti pakeisti mokestinės paskolos sutartį bei pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška ir 2012 m. kovo 29 d. įspėjimą Nr. (23.24-08)-327-1634 apie ketinimą nutraukti 2010 m. vasario 26 d. mokestinės paskolos sutartį. Teismas akcentavo, jog šiuo aspektu svarbu nustatyti, ar atsakovas pagal teisės aktus pagrįstai atsisakė pakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygas, nepripažino mokestinės nepriemokos beviltiška skola, neleido bendrovei realizuoti įkeisto ir areštuoto turto, ar atsakovė turėjo teisinį pagrindą įspėti pareiškėją apie mokestinės paskolos sutarties nutraukimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ), Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (toliau – Taisyklės).

Teismas pabrėžė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėja buvo įspėta dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, atitiko MAĮ 88 straipsnio ir Taisyklių 41 ir 43 punkto nuostatas, nes 2012 m. kovo 29 d. įspėjimas apie ketinimą nutraukti 2010 m. vasario 26 d. mokestinės paskolos sutartį buvo priimtas tik įsitikinus, kad bendrovė „Mintranseta“ nevykdė sutarties sąlygų, nemokėjo mokestinės paskolos sutartyje nurodytų sumų į biudžetą pagal sutarties priede nurodytą grafiką (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėja). Be to, prieš priimant įspėjimą dėl ketinimo nutraukti sutartį, mokesčių mokėtojas buvo nustatyta tvarka raštu apie tai įspėtas. MAĮ 88 straipsnis, reglamentuojantis mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo tvarką, ir Taisyklių nuostatos, nustato, kad mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą įspėti pareiškėją apie mokestinės paskolos sutarties nutraukimą, nes pareiškėja nevykdė mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A8 – 871/2005) laikomasi nuostatos, jog, prieš priimdamas sprendimą dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo, atsakovas neprivalo atsižvelgti į priežastis dėl kurių susidarė mokestinė nepriemoka bei nebuvo vykdoma mokestinės paskolos sutartis (esminė sąlyga mokestinės paskolos sutarčiai nutraukti yra pats sutarties sąlygų nevykdymo faktas).

Teismas nurodė, jog faktinės bylos aplinkybės, t. y. rašytiniai įrodymai, atsakovo atstovės paaiškinimai teisme, akivaizdžiai ir aiškiai patvirtina tai, kad pareiškėjas nevykdė sutarties sąlygų, nemokėjo mokestinės paskolos sutarties priede nurodytų įmokų. Teismo vertinimu, pareiškėjas paskutinę įmoką į biudžetą sumokėjo tik 2011 m. vasario 24 d., ji buvo užskaityta kaip palūkanos, nes įsiskolinimo pareiškėjas apskritai nemokėjo, jo suma yra 249 064 Lt 40 ct, iš jų 214 439 Lt 56 ct mokesčių, 10 723 Lt 95 ct palūkanų, 22 405 Lt 41 ct padidintų palūkanų ir 1 495 Lt 48 ct palūkanų delspinigių. Be to, nei Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis, reglamentuojantis mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo tvarką, nei Taisyklės neįtvirtina jokių mokesčių administratoriaus atžvilgiu taikomų apribojimų nutraukti mokestinės paskolos sutartį, atsižvelgiant į sunkią mokesčių mokėtojo finansinę būklę. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad šiuo atveju atsakovas, įspėdamas pareiškėją apie mokestinės paskolos sutarties nutraukimą būtent dėl to, kad pareiškėjas nevykdė jos sąlygų, nepažeidė jokių teisės norminiuose aktuose įtvirtintų reikalavimų, o pareiškėjo nurodoma aplinkybė – sunki finansinė būklė ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu – negali būti pripažinta tinkamu šio sprendimo panaikinimo pagrindu.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti mokestinės paskolos sutarties sąlygas, nepripažino mokestinės nepriemokos beviltiška skola, neleido bendrovei realizuoti įkeisto ir areštuoto turto, nes turtas yra mažai likvidus. Tam, kad mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka būtų pripažinta beviltiška, turi būti nustatyta sąlyga, kad bendrovė neturi turto (MAĮ 113 str. 1 d.). Byloje pateikta mokestinės paskolos sutartis, sutartinės hipotekos lakštas patvirtina, kad pareiškėja tokį turtą turi, jo vertė 117 000 Lt, juo galėtų būti pakankama daliai nepriemokos ir su turto administravimu susijusioms išlaidoms padengti. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas pagrįstai atsisakė pripažinti pareiškėjos mokestinę nepriemoką beviltiška. Nei MAĮ, nei kiti teisės aktai nenumato kitų pagrindų, kuriems esant mokesčių administratorius gali pripažinti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką beviltiška. Mokestinės paskolos sutarčių sudarymo ir nutraukimo, keitimo tvarka nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje ir Taisyklėse, šiems santykiams Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, jog 2010 m. vasario 26 d. mokestinės paskolos sutarties 3 punkte aiškiai numatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu pagal Hipotekos lakštą Nr. 01/1/2010/0002768. Šios sutarties 7, 8 punktuose buvo nustatyta mokestinės paskolos sutarties keitimo tvarka. Pagal minėtos sutarties 9 punktą, mokesčių administratorius turi teisę nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jeigu pareiškėjas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Byloje esantys įrodymai, pareiškėjos atstovo ir mokesčių administratoriaus atstovė paaiškinimai, aiškiai patvirtina, kad pareiškėja nevykdė jos sutarties sąlygų. Teismo vertinimu, atsižvelgdamas į tai, atsakovė turėjo teisėtą pagrindą netenkinti pareiškėjos prašymo dėl 2010 m. vasario 26 d. mokestinės paskolos sutarties sąlygų pakeitimo. Įvertinęs teisės aktų normas bei nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos ginčo sprendimai: 2012 m. kovo 27 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-14116, 2012 m. kovo 30 d. raštas Nr. (23. l-08)-RNA-14763, 2012 m. kovo 29 d. įspėjimas Nr. (23.24-08)-327-1634 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Mintranseta“ skundą patenkinti. Pareiškėja UAB „Mintranseta“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. balandžio 23 d. taip pat pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog atsisako nuo apeliacinio skundo, kadangi kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymu mokestinės pridėtinės vertės mokesčio nepriemokos, susidariusios 2008-2009 m. klausimą spręsti taikiu susitarimo būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad tarp pareiškėjo ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. vasario 26 d. buvo sudaryta mokestinės paskolos sutartis dėl 316186,13 Lt mokestinės nepriemokos, jos sumokėjimą išdėstant atitinkamomis dalimis iki 2012 m. lapkričio 20 d.. Šios mokestinės paskolos sutarties vykdymas taip pat buvo užtikrintas pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu pagal Hipotekos lakštą Nr. 01/1/2010/0002768.

2012 m. vasario 27 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties sąlygų pakeitimo: sumokėti dalį paskolos – 40000 Lt, jos mokėjimą išdėstant dvejiems metams, o likusią paskolos dalį pripažinti beviltiška skola bei leisti tam tikslui realizuoti įkeistą turtą. Atsakovas ginčijamais 2012 m. kovo 27 ir 30 d. raštais atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą, tai motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas pažeidinėja mokestinės paskolos sąlygas, nes nuo 2011 m. vasario 24 d. nemoka įmokų ir jo skola 2012 m. kovo 29 d. sudaro 249064, 40Lt, be to, nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto. Taip pat 2012 m. kovo 29 d. atsakovas priėmė sprendimą (Įspėjimą), kuriuo pareiškėją įspėjo, kad jeigu per 20 d. nebus pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėtas 249064, 40Lt įsiskolinimas, tai minėta sutartis bus nutraukta.

Pareiškėjas nesutinka su minėta atsakovo pozicija, laiko jo veiksmus neteisėtais bei nepagrįstais ir siekia, kad mokestinės paskolos sutartis būtų pakeista jo prašomu būdu.

Iš šio ginčo pobūdžio matyti, kad tarp šalių yra susiklostę mokestinės paskolos teisiniai santykiai dėl kurios (mokestinės paskolos) vykdymo ir sąlygų pakeitimo ir kilo ginčas. Šiuos teisinius santykius (mokestinių paskolų) reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalį mokestinės paskolos sutartis apibrėžiama, kaip mokesčių administratoriaus sprendimo atidėti (išdėstyti) mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindu sudaryta sutartis, kai ja nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo sąlygos.

Iš šio mokestinės paskolos apibrėžimo matyti, kad šios sutarties esmę sudaro tai, kad mokesčio mokėtojas nėra atleidžiamas nuo mokestinės nepriemokos sumokėjimo, o tik yra sudaroma jam galimybė atidėti, t. y., nukelti vėlesniam laikotarpiui mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba jį atitinkamomis dalimis išdėstyti per tam tikrą laikotarpį.

Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi mokestinės paskolos sudarymo metu, suteikė mokesčių administratoriui teisę, kurios įgyvendinimo sąlygos aptartos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 6 punkte, atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, sudarant tuo klausimu mokestinės paskolos sutartį su mokesčio mokėtoju, bet nenustatė besąlyginės prievolės sudaryti tokią sutartį esant vien tik mokesčio mokėtojo prašymui. Atitinkamai, to paties straipsnio 6 dalis mokesčių administratoriui suteikė visišką diskreciją nutraukti šią sutartį, jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų.

Šių teisės normų nuostatas vertinant kontekste su kitomis teisės normomis, įtvirtintomis Mokesčių administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje (81-94 str.), kurios reglamentuoja mokestinių prievolių įvykdymo tvarką ir sąlygas, tai jos mokesčio mokėtojui sudaro palankesnes sąlygas įvykdyti savo prievolę – sumokėti mokestinę nepriemoką, t.y., sudaro išimtį iš bendrų taisyklių.

Iš šio teisinio reguliavimo seka, kad tais atvejais, kai mokestinės paskolos sutartis yra nutraukiama, mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti mokestinę nepriemoką, kuri liko po sutarties nutraukimo, neišnyksta, bet atsiranda pareiga šią prievolę įvykdyti pagal bendras taisykles, skirtas reglamentuoti mokestinių prievolių įvykdymo tvarką ir sąlygas, t. y., šalys yra grąžinamos į tą teisinę padėtį, kuri buvo iki mokestinės paskolos sudarymo.

Iš minėto pareiškėjo 2012 m. vasario 27 d. prašymo atsakovui dėl mokestinės paskolos sutarties sąlygų pakeitimo: sumokėti dalį paskolos – 40000 Lt, jos mokėjimą išdėstant dvejiems metams, o likusią paskolos dalį pripažinti beviltiška skola ir pan., matyti, kad iš esmės šiuo prašymu siekiama ne pakeisti mokestinės paskolos vykdymo sąlygas ir tvarką (nustatyti kitus mokestinės nepriemokos periodinio mokėjimo dydžius ar terminus), bet nutraukti pačią sutartį, t. y., atsisakyti jos tolesnio vykdymo.

Atsisakymas vykdyti mokestinę nepriemoką visa apimtimi, prieštarauja mokestinės paskolos sutarties esmei, todėl pareiškėjo prašymas pakeisti mokestinės paskolos sutartį jo prašomu būdu, yra ydingas bei neatitinkantis teisės normų reikalavimų. Dėl ko, atsakovo atsisakymas tenkinti tokį pareiškėjo prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Minėta, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų - nuo 2011 m. vasario 24 d., nemokėdamas įmokų pagal grafiką, kas yra pakankama vada, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio nuostatomis, nutraukti šią sutartį. Todėl atsakovo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas (Įspėjimas) dėl galimo sutarties nutraukimo, taip pat yra teisėtas bei pagrįstas.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška instituto taikymas, yra reguliuojamas teisės normų, kurios reglamentuoja mokestinių nepriemokų priverstinį išieškojimą (Mokesčių administravimo įstatymo penktasis skirsnis), t. y., galimybė mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, paprastai atsiranda po to, kai nėra galimybės mokestinės nepriemokos įvykdyti kitais būdais, numatytais Mokesčių administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje.

Ši aplinkybė lemia, kad pareiškėjas turės galimybę ateityje, jeigu su juo bus nutraukta mokestinės paskolos sutartis ir likusios mokestinės nepriemokos nebus galimybės sumokėti įprasta tvarka, prašyti atitinkamą mokestinės nepriemokos dydį pripažinti beviltiška, priverstinio išieškojimo stadijoje.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mintranseta“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas