2019-05-08 Nr. AB-10692-3-61-3-00181-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-472-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00181-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. I. ir V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. I. ir V. I. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. I. ir V. I. 2017 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydami panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2016 m. liepos 27 d. sprendimus Nr. (4.65)-FR0682-486 ir Nr. (4.65)-FR0682-485 (toliau – 2016 m. liepos 27 d. sprendimai); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimus Nr. 68-278 ir Nr. 68-279 (toliau – 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimai); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimus Nr. S-278 (7-239/2016) ir Nr. S-279 (7-238/2016) (toliau – 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimai).

2. Pareiškėjai skunduose nurodė, kad:

2.1. Mokestinės prievolės dydis buvo nustatytas neteisingai, nes mokesčių administratorius nesivadovavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnyje įtvirtinta pareiga surinkti pakankamai duomenų, atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes. Mokesčių administratorius pajamų ir išlaidų vertinimą atliko formaliai.

2.2. Mokesčių administratorius nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai per visą savo gyvenimą negalėjo sukaupti absoliučiai jokių santaupų. Pareiškėjai visada buvo labai darbštūs ir aktyvūs, ne mažai finansinės naudos atnešė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prekių perpardavimo Lenkijos Respublikoje veikla. Vien ta aplinkybė, kad nėra atitinkamų įrašų duomenų bazėje „Sienos kirtimai“, nepatvirtina fakto, kad siena iš tikrųjų niekada nebuvo kirsta. Be to, pareiškėjai gyveno kaimo vietovėje ir parduodavo žemės ūkio produkcijos perteklių. Patentų ar verslo liudijimų neįsigijimas nepaneigia fakto, jog pareiškėjai turėjo papildomų pajamų, kurias skyrė santaupoms kaupti.

2.3. Mokesčių administratorius nepagrįstai neigia pareiškėjų nurodytą aplinkybę dėl gautų dovanų iš giminaičių, gyvenusių JAV (S. ir V. S.), nepagrįstai nevertino pareiškėjų argumentų, kad pareiškėjos giminaičiai dovanojo pinigines lėšas, kurios per visą laikotarpį sudarė 100 000 JAV dolerių. Tai, kad nėra duomenų apie valiutos konvertavimus, nėra reikšminga, nes bankai tuo metu neprivalėjo identifikuoti valiutą konvertuojančių asmenų. Pareiškėjos giminaičiai Z. Ž. ir V. M., kurie taip pat yra gavę dovanų iš JAV gyvenusių giminaičių, nėra užfiksuoti Gyventojų registre, nes jie yra mirę. Jeigu visos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjai disponavo atitinkamomis lėšomis, tai vien tik deklaracijoje nurodytų duomenų neatitikimas realioms aplinkybėms nepaneigia tokių lėšų egzistavimo fakto.

2.4. Pareiškėjai per ilgą laikotarpį gavo papildomų pajamų, kurios leido sukaupti santaupas, tačiau negalima teigti, kad visos šios pajamos buvo gautos 2013 metais. Nepagrįsta ir nelogiška neigti pareiškėjų galimybę gauti neapskaitytų pajamų nuo 1990 metų ir tuo pat metu konstatuoti tokių pajamų gavimą būtent 2013 metais. Tokia išvada neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijaus. Nenustačius pajamų gavimo tikslaus mokestinio laikotarpio, objektyvu būtų paskirstyti visas šias pajamas per visą tęstinį laikotarpį ir atlikti mokestinį patikrinimą laikantis MAĮ 68 straipsnyje nustatyto senaties termino. MGK nenurodė, kokių teisės aktų nuostatos leidžia teigti, jog nustačius 2013 m. išlaidas, mokesčio bazę mokesčių administratorius pagrįstai nustatė būtent 2013 metais. Lieka neaišku, kodėl pajamos apmokestinamos ne jų gavimo laikotarpiu, kaip tai numato įstatymas, o patirtų išlaidų laikotarpiu.

2.5. Pareiškėjams negali būti taikomos šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatos, nes nėra nei vieno fakto, kuris patvirtintų, kad pajamos buvo gautos būtent patikrinimo akte nurodytu laikotarpiu. Be to, tik nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo MAĮ pakeitimai, pagal kuriuos atsirado pareiga saugoti dokumentus, kurie patvirtintų pajamų ir išlaidų gavimo ar turėjimo momentą. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė pareiškėjams pareigos saugoti dokumentus, kurie patvirtintų pareiškėjų santaupų, už kurias įgytas turtas, šaltinį. Apmokestinimas pajamų, kurių gavimo momentas yra prieš daugiau kaip 30 metų, yra ne tik neteisėtas, bet ir nelogiškas.

3. Atsakovas VMI atsiliepimuose prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. VMI nurodė, kad:

3.1. Priešingai nei teigia pareiškėjai, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjai tikrinto laikotarpio pradžioje turėjo piniginių lėšų santaupų (199 955,03 Lt grynųjų pinigų), kurios įvertintos apskaičiuojant pajamų ir išlaidų balansą už 2013 metus. Pareiškėjų pajamos buvo vertinamos nuo 1994 metų, nes 1993 m. birželio 21 d. įvedus nacionalinę valiutą (litą), dokumentų, įrodančių valiutos keitimą banke, nebuvo pateikta.

3.2. Pareiškėjų paaiškinimus apie JAV gyvenusių pareiškėjos pusbrolių pareiškėjai ir jos mamai dovanotus 100 000 JAV dolerių paneigia dovanojimo sutarčių nesudarymas, giminaičius identifikuojančios informacijos bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nepateikimas, aplinkybių nurodymas, kad paveldėjimo dokumentuose nėra duomenų apie iš mamos paveldėtas santaupas, pirkimo-pardavimo operacijų nebuvimas, brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijų bei vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos nepateikimas ir kita surinkta informacija.

3.3. Byloje nėra pateikta dokumentų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pareiškėjai vertėsi prekyba Lenkijos Respublikoje ir iš šios veiklos gavo pajamas, taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių žemės ūkio produkcijos realizavimą (pardavimą). Pareiškėjai tik teikia nepagrįstus paaiškinimus, iš kurių neįmanoma nustatyti, ar pajamos buvo realiai gautos, o jeigu buvo gautos, tai kokio dydžio, t. y. pareiškėjai nepagrindė pajamų gavimo šaltinių. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagrįstai mokesčio bazę nustatė 2013 metais, t. y. tais metais, kada išlaidos viršijo disponuojamas pajamas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad per tęstinį laikotarpį (nuo 1990 m. ir anksčiau) jie gavo 739 125,09 Lt. Teismas sprendė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo nustatytoms aplinkybėms pagrįsti ir tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, tačiau pareiškėjai apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie iš JAV gyvenančių giminaičių gautus 100 000 JAV dolerių. Pareiškėjai ne tik nepateikė dovanojimo sutarčių, bet ir nenurodė tikslių asmenis identifikuojančių duomenų, nepateikė giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjų pateiktą pusbrolio nuotrauką su asmens aprašymu teismas vertino kaip nepakankamus duomenis, paneigti mokesčių administratoriaus išvadas.

6. Teismas nurodė, kad Gyventojų registre tvarkomi pagrindiniai asmens duomenys – vardas, pavardė, mirties data, todėl atmetė pareiškėjų teiginius apie tai, kad mirę asmenys (Z. Ž. ir V. M.) nėra užregistruoti Gyventojų registre. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kad gavo pajamų iš prekių perpardavimo Lenkijos Respublikoje veiklos ar iš savo ūkyje užaugintos žemės ūkio produkcijos pertekliaus pardavimo.

7. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius bei MGK, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-928/2011, pagrįstai konstatavo, jog pareiga saugoti dokumentus, pagrindžiančius pajamų gavimo šaltinius, įtvirtinta nuo MAĮ įsigaliojimo momento.

8. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjams nepagrindus pajamų gavimo 2013 m. šaltinių, taip pat nepateikus jokių įrodymų apie pajamų, kurios galėjo būti panaudotos 2013 m. išlaidoms, gavimą ankstesniais mokestiniais laikotarpiais, bei nustačius, kad pareiškėjų išlaidos 2013 metais viršijo disponuojamas pajamas, mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pareiškėjų mokesčių bazę nustatė 2013 m.

III. 9. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus patenkinti.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad:

10.1. Mokestinis pareiškėjų patikrinimas buvo atliktas už 2013 metus. Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK, tiek ir teismas tvirtina, kad 739 125,09 Lt pajamų pareiškėjai gavo būtent 2013 metais, tačiau tokia išvada yra visiškai nepagrįsta jokiais duomenimis ir prieštarauja protingumo bei teisingumo principams.

10.2. Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) prasme, apmokestinimą šiuo mokesčiu lemia pajamų gavimo faktas ir pajamų gavimo laikas (pajamos yra pripažįstamos jų gavimo momentu). Pareiškėjai nurodė, kad pajamos buvo gautos per tęstinį laikotarpį nuo 1990 metų. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas pajamų gavimo momentas, todėl nebuvo įvykdytos GPMĮ nustatytos apmokestinimo šiuo mokesčiu sąlygos. Mokesčių administratorius turėjo nustatyti ne tik lėšų gavimo faktą, bet ir nustatyti, už ką šios lėšos buvo gautos, t. y. ar jos atitinka pajamų sąvoką GPMĮ prasme. Be to, pareiškėjams negali būti taikomos šiuo metu galiojančio GPMĮ nuostatos, nes nėra faktų, patvirtinančių, kad pareiškėjai pajamas gavo būtent 2013 metais.

10.3. Mokesčių administratorius aktyviai neigdamas bet kokias pareiškėjų papildomų pajamų gavimo galimybes laikotarpiu nuo 1994 m. iki 2014 metų, vis dėlto padarė išvadą, kad 2013 metais pajamos buvo gautos. Vien tik faktas, jog pareiškėjų amžiaus žmonės vienu mokestiniu laikotarpiu gavo tiek pajamų pats savaime turėjo sukelti abejones dėl mokesčių administratoriaus išvadų pagrįstumo.

10.4. Akivaizdu, kad išlaidos visais atvejais atitinka pajamas. Pareiškėjai ne tik neginčija pajamų gavimo, bet ir aiškiai nurodo šių pajamų gavimo aplinkybes ir laikotarpius, o mokesčių administratorius nenustatęs šių pajamų gavimo momento, privalėjo vadovautis pareiškėjų nurodytais duomenimis, paskirstyti pajamas per visą pareiškėjų nurodytą laikotarpį ir taikyti MAĮ 68 straipsnio nuostatas dėl senaties termino.

11. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjų skundus.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus AVMI nurodo, kad sutinka su argumentais, išdėstytais VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 27 d. sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo apskaičiuota po 16 054,80 Eur GPM, 3 628,59 Eur GPM delspinigių bei skirta po 1 605 Eur GPM baudų, taip pat dėl šiuos sprendimus patvirtinusių VMI 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimų bei MGK 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamų sprendimų panaikinimui, pareiškėjų skundus atmetė. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jiems priklausančios mokėti mokesčio sumos paskaičiavimu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, jų nuomone, tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jų nurodytas faktines aplinkybes.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

17. Vilniaus AVMI atliko pareiškėjų GPM už 2013 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumo patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjų išlaidos 2013 metais 739 125,09 Lt suma buvo didesnės nei 2013 metais pareiškėjų gautos ir šaltiniais pagrįstos pajamos. Atitinkamai, Vilniaus AVMI sprendė, kad pareiškėjai turėjo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo mokėtino GPM, tačiau kuriomis dengė patirtas išlaidas, nepateikdamas objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiesiogiai nustatyti mokesčio bazę. Šios Vilniaus AVMI nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

18. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 70 straipsnio 2 dalis). Ši tvarka yra nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – Taisyklės).

19. Taisyklių 6.3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius vertinimą atlieka pasirinkdamas tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI pasirinko naudoti Taisyklių 6.3.3 punkte nustatytą išlaidų metodą, kuris pagal Taisyklių 14 punktą, gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (Taisyklių 15 punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI, mokestinės prievolės (GPM) dydį pareiškėjams nustatė ne įprastine GPMĮ nustatyta tvarka, o apskaičiuodama pareiškėjams priklausančią mokėti GPM sumą, lyginant pareiškėjų išlaidas su jų per atitinkamą laikotarpį (2013 m.) deklaruotomis pajamomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų išlaidos minėtu laikotarpiu buvo 739 125,09 Lt suma didesnės už pareiškėjų per atitinkamą laikotarpį deklaruotas pajamas, pareiškėjų mokestinės prievolės (GPM) dydis buvo apskaičiuotas įvertinus būtent į šį nustatytą skirtumą už 2013 metus. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad Vilniaus AVMI pagrįstai mokesčio bazę nustatė už 2013 metus. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepripažino pagrįstais pareiškėjų argumentų, susijusių su tuo, kad pajamos turėjo būti paskirstytos per visą pareiškėjų nurodytą laikotarpį. Nustačius, kad mokesčio bazė pagrįstai buvo nustatyta už 2013 metus, konstatuotina, kad nebuvo pagrindo taikyti senaties terminus įtvirtinančias MAĮ 68 straipsnio nuostatas.

20. MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio sumas, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Taigi, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėjai būtent 2013 metais gavo minėto dydžio pajamas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad mokesčių administratorius, taikydamas Taisyklių 6.3.3 punkte nustatytą išlaidų metodą, tokios įrodinėjimo pareigos neturi, t. y. neturi įrodyti kada, iš kur ir kokias pajamas gavo mokesčių mokėtojas, kurio išlaidos viršijo pajamas. Mokesčių administratorius turi nustatyti aplinkybes, lemiančias būtinumą taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju, kaip minėta, buvo nustatytos. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis (nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kad pareiškėjų išlaidos viršijo jų pajamas) ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai įrodinėja, kad minėto dydžio sumą buvo sukaupę grynaisiais pinigais per ilgą laikotarpį, todėl mokesčių administratorius turėjo ją paskirstyti per šį laikotarpį ir taikyti senatį nustatančias MAĮ nuostatas. Kaip teisingai nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, aiškindamas įrodinėjimo taisykles dėl mokesčių mokėtojo grynaisiais pinigais gautų pajamų pripažinimo, LVAT yra nurodęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausiai tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas, net ir tuomet, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2016 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Išskirtinai tik paaiškinimų apie gautas pajamas teikimas, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, pajamų gavimo nepagrindžia. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus. Apsiribojimas vien teiginiais, nepagrįstais jokiais įrodymais negali nulemti sprendimo priimtino mokesčių mokėtojo naudai (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010).

22. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjai turėjo piniginių lėšų, t. y. santaupų grynaisiais pinigais (199 955,03 Lt), kurie mokesčių administratoriaus buvo įvertinti, tačiau šiuo atveju pareiškėjai teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžia savo teiginius, jog 2013 m. sausio 1 d. turėjo daug didesnę sukauptą grynųjų pinigų sumą, teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė. Tai lemia, kad įrodymų vertinimo prasme pareiškėjų teiginiai apie pajamų gavimo šaltinius (prekių pardavimas Lenkijos Respublikoje, žemės ūkio produkcijos pardavimas, JAV gyvenusių giminaičių dovanoti grynieji pinigai) yra neįrodyti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino Vilniaus AVMI ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl taikytų materialinės teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. I. ir V. I. (V. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė