2013-09-25 Nr. AB-5566-3-61-3-01670-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-712/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01670-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis. Pagal minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalį suimtiesiems turi būti užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 ploto. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), 104 punktas nustato, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus; turi būti skiriamas ypatingas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje, kurios plotas yra 8 m2, kartu dar su trims asmenimis. Kalinimo sąlygos pareiškėjui tapo nepakenčiamos. Pareiškėjui nebuvo galimybės pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, jis negalėjo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Lukiškių TI-K į pareiškėjo žodinius skundus nereagavo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti, todėl jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo A. B. skundą (b. l. 11-15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog 2011 m. rugpjūčio 19 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 9 d. ryte, 2011 m. spalio 5 d. vakare, 2011 m. spalio 6 d. ryte, 2011 m. spalio 28 d. vakare, nuo 2011 m. lapkričio 18 d. vakaro iki 2011 m. lapkričio 23 d. vakaro vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, jog asmenų pristatymą į Lukiškių TI-K reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis, kuris nustato, kad asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų nutartys bei sprendimai.

Pažymėjo, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliant juos į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Lukiškių TI-K nurodė, jog jis nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktinis patikrinimas. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovas dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nėra galimybių judėti ar pasimankštinti, paaiškino, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje Lukiškių TI-K teritorijoje, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.

Pabrėžė, jog pareiškėjo prašomos žalos atlyginimui nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra nustatytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo A. B. skundą (b. l. 9-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nėra. Pareiškėjas įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų liudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, žalą jo sveikatai bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis – 10 000 Lt. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyti ir konstatuoti atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių neteisėtų veiksmų buvo imtasi, ar nuo kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimo. Pastebėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 37-41) pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, jog laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento Įsakymu nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio, kai buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nurodė, jog A. B. ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio Lukiškių TI-K buvo laikomas 127 paras. Pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107 (plotas 7,38 m2), Nr. 129 (plotas 7,94 m2), Nr. 150 (plotas 7,56 m2), Nr. 156 (plotas 7,94 m2) kartu su 1–5 asmenimis, kamerose Nr. 254 (plotas 34,71 m2), Nr. 258 (plotas 34,71 m2) kartu su 9–14 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Pabrėžė, jog Kalėjimų departamento Įsakymu yra patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Teismas pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2011 m. rugpjūčio 19 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 24 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 9 d. ryte, 2011 m. spalio 5 d. vakare, 2011 m. spalio 6 d. ryte, 2011 m. spalio 28 d. vakare, nuo 2011 m. lapkričio 18 d. vakaro iki 2011 m. lapkričio 23 d. vakaro. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, buvo nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalindamas per pusę. Teismas pažymėjo, jog iš nurodytų duomenų matyti, kad nurodytais atvejais (ryte ir vakare, apytiksliai 8 paras) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. 119 parų Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 m2 gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Įsakymu, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Pabrėžė, jog atsakovo atstovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 m2 gyvenamojo ploto normą kamerose.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A14-225/2007, Nr. A575-662/2011). Pareiškėjas skundo argumentais dėl žalos kilimo nurodo nepakenčiamas kalinimo sąlygas, jo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo galimybės pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėdavo normaliai miegoti, dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus ir nervingas. Tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jo argumentus dėl pablogėjusios sveikatos patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas nesikreipė į sveikatos priežiūros įstaigą, todėl jo argumentai dėl suprastėjusios sveikatos laikytini nepagrįstais. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamentui.

Pažymėjo, kad 2009 metais gruodžio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. 2010 m. lapkričio 30 d. ši sutartis buvo pratęsta vieneriems kalendoriniams metams. Analogiška sutartis sudaryta ir 2012 m. sausio 3 d. Teismas pažymėjo, jog į bylą pateikti minėti dokumentai patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems.

Pirmosios instancijos teismas tai pat nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad dėl per mažai tenkančio kameros ploto jis negalėjo pasimankštinti. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio nuostatas suimtieji turi teisę vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore, taigi A. B. nebuvo priverstas visą laiką būti kameroje. Nusiskundimų, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jis negalėjo šia teise pasinaudoti, pareiškėjas neišreiškė.

Teismas nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A520-2275/2012). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad, viena vertus, Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė minėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Vis dėlto, teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, vertino ir tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas neilgą laiko tarpą, byloje nebuvo surinkta duomenų, kad jo laikymas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ir emocinei sveikatai, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi į gydytojus, į įstaigos administraciją dėl nepatogumų, atsiradusių dėl laikymo per mažo ploto kameroje, pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu apsiribojo vien abstrakčiais teiginiais. Teismo vertinimu, A. B. išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisės į teisės normomis garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą Lukiškių TI-K pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo administracines bylas Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), Nr. A858-1490/2012).

Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neatsiejamas nuo asmens teisių pažeidimo nustatymo (pripažinimo), nes tik nustatęs (pripažinęs) asmens teisių pažeidimą, teismas gali tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties negalima laikyti, kad teismas, nuspręsdamas teismo sprendimu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau atmesti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, išeina už pareikšto reikalavimo ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pripažino, jog laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento Įsakymu nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui, tačiau jis pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 48-49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo pateiktą skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų neigiamų sąlygų jam įtaką. Remiasi CK 6.250 straipsniu ir nurodo, jog pareiškėjas savo vidinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio ir fizinio diskomforto negali pagrįsti objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas perpildytose kamerose buvo 120 dienų ir tai nėra ilgas laikotarpis.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl įkalinimų sąlygų, kadangi jis daug kartų skundėsi žodžiu ir rašė skundus į skundų dėžę, esančią įkalinimo įstaigos koridoriuje. Pareiškėjas nurodo, jog kiekvieną savaitę pro jo kamerą praeina sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai ir dalina vaistus pagal nusiskundimus ir visus kartus jis prašė vaistų nuo galvos skausmo, miego sutrikimo. Pareiškėjui dėl nervinės įtampos (taip pat dėl perpildytų kamerų) išsivystė odos ligos ir tai yra užfiksuota dokumentuose.

Pareiškėjas nurodo, jog teismai yra konstatavę, kad asmuo, kuris yra laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie pareiškėjo galimybes kalint eiti pasivaikščioti, neįvertino, to, kad jis turėjo teisę į pasivaikščiojimus 1 val., tuo tarpu 23 val. jis buvo įkalintas perpildytoje kameroje, kur didžiausią laiko dalį jis buvo priverstas praleisti lovoje.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis 120 dieną, bet nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo nesiderina su CK 1.5 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais principais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą (b. l. 59-61) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog Lukiškių TI-K duomenis apie kamerų skaičių, jų plotus, jose buvusių asmenų skaičių ir duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

"rnšvdam

H

>ų ir buiti mento pr iui turi tel itų Lietuvi mstato, k« ;ikalavinu imam viet iki 2011i i asmenim: ikdavo oi ir nervingc veikti, toc

argumentv b. 1. 11-1 :tų duomei 0-05 vakai ro - viena ių TI-K y t įstatymų , jog asmei mo įstatyn s pristatom sprendį. Ta minio tyrin negali įtak< staigą tiesi* idimai.

Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitikti teisės aktuose nustatytą ribą.

Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad jam būtų pablogėjusi sveikata ir kad jos pablogėjimas būtų susijęs su netinkamomis įkalinimo sąlygomis, t. y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros darbuotojus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo fizinei bei emocinei sveikatos būklei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė įrodymais kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas.

Pažymi, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl teismo sprendimo nėra pagrindo naikinti ir priimti naują sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 lapkričio 24 d., atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 37-41) pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, jog laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento Įsakymu nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą vienam asmeniui. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), jog valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija nurodo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius šių sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija nurodo, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr. 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą. Ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d.) galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ar areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nustatęs ne mažesnį kaip 3,6 kv. m kameros plotą vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 119 parų buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad tai nelaikytina ilgu laiko tarpu ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (119 parų). Be to atsakovo atstovas neginčija faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas per parą galėdavo gryname ore pasivaikščioti tik vieną valandą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas EŽTK 3 straipsnio, taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ar areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pažeidimu.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad jam dėl nervinės įtampos ir laikymo perpildytoje kameroje išsivystė odos ligos, pridėjo 2012 m. lapkričio 20 d. išrašą iš medicinos dokumentų (b.l. 56). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad byloje vertinamu laikotarpiu į gydytojus dėl savo nurodytos ligos nesikreipė. Minėtame 2012 m. lapkričio 20 d. išraše nurodyta, jog atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojo dermatologo, taip pat nurodyta, kad pareiškėjas odos ligomis serga apie tris metus. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu laikotarpiu nėra pagrindo konstatuoti buvus priežastinį ryšį tarp pareiškėjo nurodomo kameros ploto trūkumo, sulaikymo sąlygų ir jo nurodomų ligų, nes iš išrašo iš medicinos dokumentų matyti, kad jo nurodomos ligos atsirado anksčiau, o ne byloje vertinamu pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu. Todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr. 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės - suėmimo- skyrimo bei teismų nuosprendžius. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Kolegija nurodo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose, truko pakankamai ilgą laiko tarpą, (119 parų). Pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu, todėl kolegija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, apsiriboti vien pažeidimo fakto konstatavimu ir nepriteisti žalos atlyginimo pinigine forma, vertina kaip nepagrįstą, ir pažymi, kad byloje konstatuotas teisės pažeidimo faktas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros gyvenamasis plotas, dėl to daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatydama priteistinos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į pažeidimo trukmę, mastą, intensyvumą, poveikį asmeniui, taip pat į Lietuvos valstybėje esantį pragyvenimo lygį (byloje vertinamu laikotarpiu minimali mėnesinė alga – 800 lt: žr. 2007 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1368), vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala vertintina 1 500 Lt.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą ir trečią punktą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys