2022-07-27 Nr. AB-19583-3-61-3-01756-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3386-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01756-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalio Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43519 (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės šalyje jį įvaikinęs patėvis norėjo su juo sudaryti santuoką. Pareiškėjui atsisakius, patėvis bandė jį nunuodyti, tačiau pareiškėjui atsisakius valgyti maistą, tarnaitė atidavė jį šuniui, kuris vėliau nugaišo. Vėliau veterinaras patvirtino, kad šuo buvo nunuodytas. Po to pareiškėjas slėpėsi nuo patėvio ir apie tai pranešė šeimai, tačiau šeima atsisakė jį priimti, nes jis gyveno su gėjumi. Vyresnysis brolis dėl to kreipėsi į policiją, tačiau vėliau brolis žuvo. Pats pareiškėjas į policiją nesikreipė. Dėl įtarimų, kad pareiškėjas yra gėjus, jis (duomenys neskelbtini) išvyko į kitą miestą. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau vėliau pareiškėjo draugas pradėjo jo vengti, kadangi jam kažkas pranešė, kad pareiškėjas yra gėjus. Pareiškėjui pavyko įrodyti, kad jis nėra gėjus, tačiau draugas patarė neviešinti, kad jo patėvis yra gėjus. Nepaisant šių aplinkybių, pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje.

2.2. Pareiškėjas pateikė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, nurodė individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies. Pareiškėją galima priskirti socialinei grupei asmenų, kurių atžvilgiu gali būti taikomos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos. Pareiškėjas savo kilmės valstybėje patiria diskriminaciją, persekiojimą. Nuolat patiria baimę, kad smurtas gali pasikartoti.

2.3. Pareiškėjo pasakojimas patvirtina tyrimo metu surinktą informaciją apie kilmės valstybę ir pareiškėjo asmenines aplinkybes. Taigi, pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta. Pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijo dėl gręsiančio persekiojimo. Pareiškėjui dėl garbės pažeidimo gresia realus pavojus gyvybei. Tikėtina, kad pareiškėjas bus kankinamas arba su juo bus nežmoniškai elgiamasi jo kilmės šalyje, bus žeminamas jo orumas bei kitais būdais jis bus baudžiamas.

2.4. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino.

2.5. Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

3.2. Pareiškėjo pasakojimas neleidžia nustatyti, kad jam egzistuoja reali rizika susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje. Pareiškėjo nurodyti tariami „persekiojimo veiksmai“ – kad jis buvo apšmeižtas, bei su juo laikinai nebendravo jo draugas, neprilygsta „persekiojimui“. Be to, prieš prašant prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gyveno ir studijavo (duomenys neskelbtini), kur teigė prieglobsčio neprašęs. Šis faktas kėlė papildomų abejonių dėl asmens baimės sugrįžti į kilmės valstybę pagrįstumo. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodomas tariamas persekiotojas – patėvis – nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo teiginys, kad dėl jam primetamos orientacijos (duomenys neskelbtini) teisėsauga nenorėtų jam padėti, vertintinas kritiškai: anot paties asmens, jis turėjo įrodymų, kad jo seksualinė orientacija tokia pati, kaip ir daugumos (duomenys neskelbtini) piliečių. Pareiškėjas nebuvo nurodęs apklausos metu, kad būtų patyręs fizinį smurtą ar būtų diskriminuojamas dėl jam primetamos seksualinės orientacijos.

3.3. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą.

3.4. Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

5.2. 2021 m. lapkričio 24 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamentui nurodė, kad jį įvaikino prieš (duomenys neskelbtini), kai mirė jo tėvas. Patėvis pakeitė jo vardą ir pavardę. Patėvis gyveno vienas. Kai jis suaugo, patėvis pasakė, kad už auginimą reikia atsilyginti. Tuo metu jam buvo (duomenys neskelbtini). Patėvis pasakė, kad atsilygins, jei su juo gyvens kaip su gėjumi. Jis atsisakė. Po to jų santykiai pasikeitė, jis vengė patėvio. Vieną kartą kambarinė paruošė valgyti ir patėvis norėjo jį pavaišinti. Tačiau prieglobsčio prašytojas dėl neaiškių priežasčių to maisto nevalgė. Tada tarnaitė likusį maistą atidavė šuniui. Šuo nugaišo. Buvo pakviestas vet. gydytojas ir pasakė, kad šuo buvo nunuodytas. Po to prieglobsčio prašytojas slėpėsi nuo patėvio ir pranešė šeimai, bet šeima atsisakė jį priimti, nes jis gyveno su gėjumi. Paklaustas, ar kreipėsi į policiją dėl įžeidinėjimo, kad yra gėjus, prieglobsčio prašytojas teigė, kad jo vyresnis brolis kreipėsi į policija. Vėliau brolis žuvo, o jo žmona pasakė, kad niekuo nepadės. Asmuo į policiją nesikreipė todėl, kad manė, jog nieko nelaimės, reikia pinigų. (duomenys neskelbtini), pagal religiją, gėjai nemėgstami. Po to prieglobsčio prašytojas pardavinėjo (duomenys neskelbtini). Dėl įtarinėjimų, kad jis gėjus, prašytojas išvyko (duomenys neskelbtini) iš sostinės (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet vėliau vienas draugas pradėjo jo šalintis, kadangi kažkas pranešė, kad jis gėjus. Kas tiksliai pranešė, jis nežino. Tuomet prieglobsčio prašytojas bendravo telefonu su mergina ir draugui parodė žinutes ir įrodė, kad jis ne gėjus. (duomenys neskelbtini) jis grįžo pas draugą. Šis patarė niekam nesirodyti, nes prašytojo patėvis gėjus, didelis žmogus, politikas, verslininkas, skraido į (duomenys neskelbtini). Jam problemų nekylą, jis keičia vyrus, nes žmonės jo bijo. 2021 m. gegužės mėn. jis išvyko į (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) universitete jis norėjo mokytis, tačiau vieną kartą dėl pavėlavimo dėstytojas jam padarė pastabą, kad jis neturėtų žaisti (duomenys neskelbtini), bet turi mokytis. Tai jam nepatiko ir jis išvyko į Lietuvą.

5.3. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 26 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį; 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas byloje vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimo aplinkybės nepagrindžia, kad jis kilmės valstybėje yra laikomas gėjumi, kad yra persekiojamas ar diskriminuojamas nurodytu pagrindu. Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad tai, jog jis buvo apšmeižtas bei su juo laikinai nebendravo jo draugas, neprilygsta „persekiojimui“. Pareiškėjo tariamas persekiotojas – patėvis, kuris nėra valstybinis subjektas. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl tariamo persekiojimo ar šmeižto būtų kreipęsis į policiją ir kilmės valstybėje nebūtų gavęs atitinkamos apsaugos. Juolab, kaip pats nurodė, jis turi tai paneigiančius įrodymus. Teismas sutinka su Migracijos departamento išvada, kad duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, diskriminacijos ir pan. bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra tik deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti nei išsamiais paaiškinimais, nei jokiais įrodymais, konkrečiai apibūdinančiais jo individualią situaciją. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad brolis kreipėsi į policiją, o vėliau žuvo, šiuo atveju niekaip nepagrindžia to, kad pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimo grėsmė ar kad kilmės valstybė jam negalėtų suteikti apsaugos dėl persekiojimo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pats asmeniškai būtų kreipęsis pagalbos kilmės valstybėje ir tokia pagalba nebūtų suteikta. Nors skunde nurodoma, kad pareiškėjas patyrė smurtą dėl priklausymo LGBT, tačiau kaip nustatyta, pareiškėjas apklausos metu to nenurodė, teismo posėdžio metu pažymėjo, kad jis nėra gėjus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl smurto nei pagrįsti, nei įrodyti, juolab prieštaraujantys apklausos metu nurodytoms aplinkybėms ir paneigti paties pareiškėjo posėdžio metu.

8. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jam kilmės valstybėje. Be to, pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, buvo nedetalus, abstraktus, bendro pobūdžio tiek apie neva gresiantį persekiojimą, tiek apie kilmės šalyje esančią bendrą situaciją. Remiantis byloje esančių įrodymų visuma, nenustatyta, kad Migracijos departamentas tyrimo metu neišnagrinėjo ir neįvertino visų pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje aplinkybių surinktos kilmės šalies informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju neidentifikuotos jokios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo, smurto rizika bei tokios rizikos grėsmė. Teismo nuomone, atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

9. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau laikė, kad nustatyti draudimo atvykti terminai (5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes) yra neproporcingi, todėl sutrumpino juos iki 2 metų.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

12.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

12.2. Pareiškėjas nėra homoseksualus, tačiau dėl jo pasakojime nurodytų aplinkybių vietos bendruomenė jį sieja su šia socialine grupe, nes jis yra gyvenęs kartu su homoseksualiu patėviu. Pareiškėjas turi pagrįstą persekiojimo baimę ir yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjo menamo priklausymo socialinei grupei ir galimo persekiojimo (arba apsaugos nuo tokio persekiojimo nebuvimas). Pareiškėjo kilmės valstybėje nėra apsaugos nuo galimo persekiojimo. Lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų kilmės šalyje kriminalizuoti. Pareiškėjas vietos bendruomenėje yra laikomas homoseksualiu, todėl jam kyla reali persekiojimo grėsmė. Vargingesnėse bendruomenėse dažni atvejai, kai vyrų grupė teigia, kad jie sugavo homoseksualą. Tuomet toks asmuo vedamas gatve, žeminamas, o policijos pareigūnai gali tokį asmenį suimti ir patalpinti į kalėjimą dėl tokio asmens saugumo. Kitu atveju minia tokį asmenį gali nužudyti ar nulinčiuoti.

12.3. Narystė tam tikroje socialinėje grupėje turi būti vertinama tik tokiomis aplinkybėmis, kai gali būti nustatyta persekiojimo baimė kilmės šalyje. Priklausymas, net ir menamai, LGBTI bendruomenei dažnai sąlygoja persekiojimą tiek iš valstybės institucijų, tiek iš nevalstybinių subjektų pusės. Turi būti vertinama individo patirtis, kylančios grėsmės bei galimybė gauti valstybės apsaugą. Net ir tuo atveju, kai asmuo nėra homoseksualus, tačiau pagal susiklosčiusias aplinkybes, jei aplinkoje suvokiamas kaip homoseksualus, asmuo turėtų būti vertinamas kaip tai socialinei grupei priklausantis asmuo ar asmuo, kuris negali apsiginti nuo tokių kaltinimų ar sąsajų su tokia grupe. Priešingu atveju asmeniui nepagrįstai būtų perkeliama įrodinėjimo dėl aplinkybių, kurias jis negalėtų arba jam būtų neįmanoma paneigti, našta.

12.4. Pareiškėjas buvo priverstas išvykti iš kilmės valstybės, neturėdamas pasirinkimo likti, nes tokiu atveju jam grėsė realus susidorojimo, persekiojimo pavojus. Pareiškėjas nurodė realius grasinimo nužudyti atvejus ir tai, kokios aplinkybės lėmė, kad asmenys (vietos bendruomenės), jam grasino. Atsakovo išvada, kad pareiškėjas neišnaudojo vidinio persikėlimo galimybės ir nebandė išvykti į kitą regioną, kur jo nebūtų pasiekusi vietos bendruomenė, apkaltinusi jį homoseksualumu, nėra pagrįsta nustatytomis aplinkybėmis ir pareiškėjo realiomis galimybėmis.

12.5. Be to, atsakovas net nevertino pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą savo kilmės šalyje, tik pakartojo bendro pobūdžio informaciją, kuri neturi nieko bendro su pareiškėjo realia situacija. Pats atsakovas nurodo, kad pareiškėjo kilmės šalyje vyksta ginkluoti konfliktai, todėl galimybė patirti smurtą pareiškėjo kilmės šalyje turėjo būti tinkamai įvertinta, juo labiau, kai pareiškėjo šeima jau yra nukentėjusi nuo minėto policijos (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas nesurinko visų aktualių duomenų.

12.6. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardinamos, kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje.

12.7. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Taip pat panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareikėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas atsiliepime remiasi argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint:

13.1. Pareiškėjo pasakojimas neleidžia nustatyti, kad jam egzistuoja reali rizika susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje. Pareiškėjo nurodyti tariami „persekiojimo veiksmai“ – kad jis buvo apšmeižtas, bei su juo laikinai nebendravo jo draugas, neprilygsta „persekiojimui“. Be to, prieš prašant prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjas gyveno ir studijavo (duomenys neskelbtini), kur teigė prieglobsčio neprašęs: šis faktas kelia papildomų abejonių dėl asmens baimės sugrįžti į kilmės valstybę pagrįstumo. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo nurodomas tariamas persekiotojas – patėvis – nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti asmeniui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) pareiškėjas nepateikė.

13.2. Pareiškėjo teiginys, kad dėl jam primetamos orientacijos (duomenys neskelbtini) teisėsauga nenorėtų jam padėti vertintinas kritiškai: anot paties asmens, jis turėjo įrodymų, kad jo seksualinė orientacija tokia pati, kaip ir daugumos (duomenys neskelbtini) piliečių.

13.3. Po Migracijos departamento sprendimo pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tariamai pareiškėjo brolio surašytą pareiškimą (duomenys neskelbtini) policijai, kuris tariamai turėtų patvirtinti pareiškėjo papasakotą istoriją. Tačiau minėtas dokumentas savaime nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių tikrumo, kadangi pareiškėjo brolis nebuvo tariamo įvykių dalyvis, todėl tai tėra pareiškime nurodyta informacija buvo surašyta iš pareiškėjo žodžių, siekiant pagrįsti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Be to, nevertinant minėto dokumento ir jo turinio autentiškumo, (duomenys neskelbtini) policija priėmė pareiškimą, todėl šis dokumentas pagrindžia Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padarytą išvadą, kad pareiškėją nuo jo nurodyto persekiojimo gali apsaugoti kilmės valstybė.

13.4. Nepagrįsti pareiškėjo skundo teiginiai, kad pareiškėjas nemanai priklauso homoseksualių asmenų grupei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas aiškiai deklaruoja, kad jis nėra homoseksualus, o vienintelis asmuo, kuris tariamai ji persekiojo dėl to, buvo jo patėvis. Taigi niekas (duomenys neskelbtini) be pareiškėjo patėvio jo dėl tariamo priklausymo homoseksualams nepersekioja.

13.5. Atsakovas atliko tinkamą tyrimą, vadovavosi aktualia ir naujausia informacija, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Pareiškėjas teisėtai buvo išsiųstas į kilmės valstybę, o nustatytus draudimo atvykti terminus pirmosios instancijos teismas net sutrumpino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 21S43519, kuriuo, be kita ko, atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, minėtą terminą bei terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

20. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

21. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

22. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

23. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

24. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

25. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

26. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

27. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės valstybėje žmonės mano, kad jis yra homoseksualus, todėl jis yra engiamas, pravardžiuojamas.

30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, apklausos metu nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamos situacijos vertinimu. Pirmiausiai pažymėtina, kad tai, kad jis buvo apšmeižtas bei su juo laikinai nebendravo (mažiau bendravo) draugas, neprilygsta „persekiojimui“ pabėgėlių teisės kontekste. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytas persekiotojas – patėvis – nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė; tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo.

Sutiktina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks nenoras ar negalėjimas būtų sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nepateikė. Be to, atsakydamas į klausimą, kodėl jis pats nesikreipė į policiją, pareiškėjas nurodė, kad: „Na, tiesiog į policiją aš negalėjau kreiptis. Jeigu aš kreipčiausi į policiją ir pasakyčiau, kad mane persekioja dėl to, kad galvoja, kad aš esu gėjus, manęs policijoje paklaustų ar aš esu gėjus.

Aš pasakyčiau žinoma ne, tai man sakytų negali būti, nes tu šitiek metų gyvenai su žmogumi, kursi yra gėjus. Nieko aš jiems neįrodyčiau. Tuo laviau, jeigu jūs įsivaizduojate kaip (duomenys neskelbtini) veikia policija ir visą kitą, tai pirmiausia, kad labai yra korumpuota ir, jeigu tu neturi pinigų duoti kyšio, tai jie nieko nesiims visiškai ir visur /neaiškus žodis/ pinigai“. Taigi, pareiškėjas šiuos teiginius grindė hipotetinio, subjektyvaus pobūdžio argumentais, nepagrįstais konkrečiais įrodymais ar faktais, be to, nepaaiškino, kodėl į policiją nusprendė kreiptis jo brolis, paminėtų aplinkybių kontekste.

Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjas detaliai nepapasakojo konkretaus persekiojimo epizodo, nenurodė, kada patyrė persekiojimą iš kitų asmenų. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, kaip jis pats nurodė, tai, kad jis nebuvo gėjus, pareiškėjas įrodė draugui. Be to, pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kodėl žmonės gatvėje manė, kad jis yra gėjus, taip pat nenurodė, kaip jo draugas sužinojo, kad pareiškėjas gyveno su gėjumi. Pareiškėjas tik tikino, kad visuomenė (jo gyvenamojoje vietoje) mano, kad jis yra gėjus, tačiau konkrečiai nepaaiškino šio savo įsitikinimo.

Taigi, kaip pagrįstai nustatė atsakovas, pareiškėjo hipotetinio pobūdžio teiginiai, neparemti konkrečiais įrodymais, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo deklaruojama „baimė“ grįžti į kilmės valstybę yra visiškai pagrįstą.

31. Pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atsakovas pagrįstai nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

32. Taigi, nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 86–87 straipsniuose.

33. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį kilmės šalyje ir jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė