988e2ca8-1edf-4eae-b994-dd23ec8efa09 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2-2403-392/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02704-2013-4 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.2.7. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A SLietuvos Respublikos vardu2016 m. rugsėjo 28 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, sekretorė Sonata Aidukė, dalyvaujant ieÅ¡kovei J. M., atsakovo BAB bankui „Snoras“ atstovui O. K., vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės J. M. ieÅ¡kinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl indėlio draudimo iÅ¡mokos priteisimo, n u s t a t ė : ieÅ¡kovė J. M. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė:

1) pripažinti negaliojančia 2011-07-12 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį (Nr. FO20110712K990018) sudarytÄ tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo;

2) pripažinti negaliojančia 2011-07-12 indėlio sertifikato sutartį (Nr. S004673) sudarytÄ tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo;

3) prilyginti ieškovės obligacijas bei indėlio sertifikato sumokėtas lėšas indėliui;

4) įpareigoti trečiÄ jį asmenį iÅ¡mokėti 2011-07-12 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyje nurodytÄ sumÄ (10.000 Lt (2.896,20 Eur));

5) įpareigoti trečiÄ jį asmenį iÅ¡mokėti 2011-12-07 indėlio sertifikato sutartyje nurodytÄ sumÄ (18.000 Lt (5.213,16 Eur));

6) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. 2016-01-04 nutartimi, patvirtinus Å¡alių sudarytÄ taikos sutartį, byla dalyje dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia ir su tuo susijusiais reikalavimais nutraukta. IeÅ¡kovė ieÅ¡kinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ji su atsakovu pasirašė tris sutartis - indėlio sertifikato, obligacijų pasiraÅ¡ymo ir terminuotojo indėlio. 2008-11-04 buvo sudaryta terminuotojo indėlio sutartis, kuria ieÅ¡kovė įnešė 50.000 Lt indėlį.

MinėtÄ sutartį ieÅ¡kovė pratesė 10 kartų. 2011-05-09 buvo sudaryta nauja terminuotojo indėlio sutartis, kuri terminui suėjus buvo nutraukta. Po to buvo sudarytos dar dvi terminuotojo indėlio sutartys, kurios joms pasibaigus pratęstos nebuvo. 2011-07-12 ieÅ¡kovei buvo pasiÅ«lyta sudaryto obligacijų pasiraÅ¡ymo ir indėlio sertifikato sutartis. Taigi, ieÅ¡kovė pasirašė tris sutartis: indėlio sertifikato, obligacijų pasiraÅ¡ymo ir terminuotojo indėlio sutartis. PasiraÅ¡ant minėtas sutartis tarp Å¡alių buvo pasiraÅ¡yta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis.

IeÅ¡kovė nurodo, kad pasiraÅ¡ant visas minėtas sutartis, jai buvo paaiÅ¡kinta, kad visos sutartys yra lygiavertės ir apdraustos, todėl pasitikėjo atsakovo darbuotojų žodžiais ir nesuvokė, kad buvo suklaidinta (LR CK 1.90 sr.). IeÅ¡kovė pažymi, kad jai kaip neprofesionaliai klientei, turėjo bÅ«ti suteikiama visa bÅ«tina informacija apie pasiraÅ¡omas sutartis. Atsakovas prisiėmė pareigÄ suteikti ieÅ¡kovei visÄ informacijÄ apie finansines priemones ir siÅ«lomÄ investavimo strategijÄ , įskaitant galimas rizikas.

Tuo tarpu, atsakovė, pasitikėdama atsakovu ir jo darbuotojais, sudarė ginčijamas sutartis. Jei atsakovas bÅ«tų suteikęs visÄ informacijÄ apie teikiamų paslaugų sÄ lygas ir rizikas, tai ieÅ¡kovė nebÅ«tų sudariusi ginčijamų sandorių. IeÅ¡kovė taip pat nurodo, kad įraÅ¡as sutartyje, jog pastaroji buvo supažindinta su sutarties sÄ lygomis bei rizikomis, nepaÅ¡alina atsakovo netinkamo pareigų atlikimo fakto. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieÅ¡kinį praÅ¡o teismo ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodo, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog ieÅ¡kovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (indėlio sertifikatÄ ir obligacijas) ir tai jai buvo neabejotinai suprantama. IeÅ¡kovė, sudarydama sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai galėjo bei privalėjo suvokti Å¡ių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes. IeÅ¡kovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas suteikė jai klaidingÄ informacijÄ apie sudaromus sandorius bei nesuteikė esminės informacijos. IeÅ¡kovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius.

Su visomis sutarčių sÄ lygomis ir rizikomis ieÅ¡kovė buvo supažindinta pasiraÅ¡ytinai. Be to, visa informacija apie ginčijamus sandorius, jų sÄ lygas bei rizikas yra vieÅ¡ai prieinama atsakovo internetiniame puslapyje adresu www.snoras.com. Nors ieÅ¡kovė neigia, kad atsakovas tinkamai atliko klientų informavimo pareigÄ , nustatytÄ FPRÄ® 22 str. 3 d., tačiau ieÅ¡kovės pasiraÅ¡ytų ginčijamų sandorių ir aptarnavimo sutarties nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne atsakovas, o ieÅ¡kovė.

Ieškovė privalo įrodyti, jog ji nesusipažino su šiose sutartyse minimais dokumentais, o jos patvirtinimai neatitinka tikrovės. Šiuo atveju, ieškovė nepaneigė prezumpcijos, jog buvo supažindinta su ginčijamuose sandoriuose ir aptarnavimo sutartyje numatytais dokumentais ir juos gavo. Taigi, esant minėtoms aplinkybėms, ieškovė buvo tinkamai informuota ne tik apie indėlio sertifikato bet ir obligacijų kaip finansinių priemonių esmę. Taip pat ji buvo informuota apie galimas rizikas. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad terminuotojo indėlio sutartį ieÅ¡kovė sudarė tÄ pačiÄ dienÄ kai buvo sudarytos kitos sutartys, todėl ieÅ¡kovė galėjo ir turėjo pastebėti esminius skirtumus tarp sudaromų sutarčių. Sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu ir tai yra numatyta įstatyme, todėl ieÅ¡kovė negali teigti buvusi suklaidinta. Taigi, ieÅ¡kovės suklydimas buvo sÄ lygotas ne atsakovo ar jo darbuotojų veiksmų, bet ieÅ¡kovės nežinojimo įstatymų.

Įstatymų nežinojimas negali būti prilyginamas esminiu suklydimu ar pakankama priežastimi sandorius pripažinti negaliojančiais. Ieškovė nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad ieškovė iki sandorių sudarymo, jų metu ar po jų būtų domėjusis sudaromų sandorių esminiais skirtumais, rizika. Taip pat nėra informacijos, jog ieškovė būtų derėjusis su atsakovu dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Ieškovės nesidomėjimas sudaromais sandoriais yra jos elgesio, bet ne atsakovo pasekmė.

IeÅ¡kovė turėjo neribotÄ galimybę susipažinti su sudaromais sandoriais. Apibendrinatame finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡yme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas iÅ¡leidusio emitento nemokumo ar bankroto rizikÄ , dėl ko obligacijos negali bÅ«ti iÅ¡perkamos. Å i informacija atsakovo internetiniame puslapyje yra prieinama bet kuriam vartotojui, besinaudojančiam internetu. IeÅ¡kinys atmetamas.Byloje nustatyta, jog ieÅ¡kovė su atsakovu BAB banku „Snoras“ 2011-07-12 sudarė tris sutartis - indėlio sertifikato 18.000 Lt sumai, obligacijų pasiraÅ¡ymo 10.000 Lt sumai ir terminuotojo indėlio 50.000 litų sumai.

Kartu ieÅ¡kovė sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b. l. 29-36). IeÅ¡kovė nurodo, kad pasiraÅ¡ant visas minėtas sutartis, jai buvo paaiÅ¡kinta, kad visos sutartys yra lygiavertės ir apdraustos, todėl pasitikėjo atsakovo darbuotojų žodžiais ir nesuvokė, kad buvo suklaidinta.CK 1.103 str. nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iÅ¡ obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens joje nustatytais terminais nominaliÄ obligacijos vertę, metines palÅ«kanas ar kitokį ekvivalentÄ arba kitas turtines teises.

Teismas pažymi, jog atsakovo argumentų kontekste bÅ«tina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IÄ®IDÄ®) nuostatas. AiÅ¡kindama vertybinių popierių draudimo nuo juos iÅ¡leidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerÅ«pestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų.

Nėra pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi, įgydamas obligacijÄ asmuo prisiima obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ .

Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Kaip jau minėta, ieÅ¡kovė laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis buvo sudaryta jai suklydus bei dėl galimos atsakovo apgaulės, nutylint esmines sutarties sÄ lygas. IeÅ¡kovės teigimu, jai nebuvo paaiÅ¡kinta, kuo viena nuo kitos skiriasi pastarosios sudarytos sutartys. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.).

Suklydimas turi esminės reikÅ¡mės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sÄ lygų arba dėl kitos sandorio Å¡alies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrÄ jÄ reikalų padėtį, panaÅ¡ioje situacijoje sandorio nebÅ«tų sudaręs arba bÅ«tų jį sudaręs iÅ¡ esmės kitokiomis sÄ lygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių rizikÄ buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bÅ«tent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiÅ¡kinant CK 1.90 str. taikymÄ , nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trÅ«kumų; jÄ nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios iÅ¡raiÅ¡ka. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebÅ«tų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y.

Å¡alies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiÅ¡kia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiÅ¡kumui, kiekvienas asmuo privalo pats rÅ«pintis savo teisėmis ir pareigomis. PrieÅ¡ atlikdamas bet kokį veiksmÄ , asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu Å¡alims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieÅ¡ sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras.

Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiÅ¡ki ir nedviprasmiÅ¡ka ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimÄ , suvokdamas galimų padarinių rizikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimÄ nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia bÅ«tina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRÄ®) 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kuriÄ finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobÅ«džio informacijÄ apie įmonės veiklÄ ir siÅ«lomas paslaugas, bÅ«tų teisinga, aiÅ¡ki ir neklaidinanti.

Reklaminio pobÅ«džio informacija turi bÅ«ti aiÅ¡kiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informacijÄ investuotojui, kuri reikalauja aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ , kurios pagrindu jie galėtų suprasti siÅ«lomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad FPRÄ® 22 str. prasme reikiama suteikti informacija turėtų bÅ«ti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y.

Å¡iuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi bÅ«ti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad bÅ«tų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamÄ produkto pasirinkimÄ atsižvelgiant į rizikÄ , asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ne kiekvienÄ kartÄ neteisėtÄ finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotojÄ galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis bÅ«tų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo.

CK 1.90 str. taikymui bÅ«tina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebÅ«tų sudaręs. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodama konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovė sandorį bÅ«tų vis vien sudariusi, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientė, pernelyg pasitikėdama atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo sandorio pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lygomis, todėl neigiamos sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartį sudariusiai ieÅ¡kovei. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieÅ¡kovei turėjo bÅ«ti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015).

Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesÄ , todėl tam neabejotinai svarbÅ«s yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Kaip jau minėta, ieÅ¡kovė su atsakovu yra ne kartÄ sudariusi terminuotojo indėlio sutartis, iÅ¡skaidė savo lėšas pagal rizikas, pirko vertybinius popierius ir AB SEB banke, todėl turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. jai buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas.

Juolab, kad pasiraÅ¡ytoje sutartyje ieÅ¡kovė įvardijama ne indėlininkė, o investuotoja. Ginčo finansinio produkto iÅ¡skirtinumÄ atspindi ir didesnė jo finansinė grÄ Å¾a (mokamų palÅ«kanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieÅ¡kovei turėjo bÅ«ti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms bÅ«dingas ir kitoks rizikos laipsnis. Todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas.

Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingÄ sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Kalbant apie galimÄ apgaulę iÅ¡ atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-02 nutartyje, priimtoje civilinėje Nr. 2A-1267/2013 nurodė, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 str. pagrindu.

Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieÅ¡kovę, kad, įraÅ¡ydamas į aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, bÅ«tų siekęs jÄ suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali bÅ«ti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 str. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi, teismas konstatuoja, jog ieÅ¡kovė nepagrindė bei neįrodė nė vienos iÅ¡ aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimÄ negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.).

Kiti ieÅ¡kovės argumentai, iÅ¡dėstyti ieÅ¡kinyje, nesudaro pagrindo ieÅ¡kinio tenkinimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teismas konstatuoja, kad pripažinti ginčijamÄ sutartį negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, t. y. kaip sudarytÄ dėl apgaulės, ar dėl suklydimo (CK 1.90 str.) nėra faktinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo prilyginti ieÅ¡kovės obligacijas indėliui bei įpareigoti trečiÄ jį asmenį iÅ¡mokėti 2011-07-12 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyje nurodytÄ sumÄ (2.896,20 Eur), todėl ieÅ¡kinys atmetamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas n u s p r e n d ž i a : IeÅ¡kinį atmesti.Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos teismÄ . Teisėjas                                                                           Virginijus Kairevičius