2018-04-04 Nr. AB-6902-3-61-3-01150-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3678-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais administracinėse bylose Nr. A-3136-575/2017 ir Nr. A-3382/2017, prašydamas neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K).

2. Pareiškėjo teigimu, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. nuolat perpildytose kamerose, kuriose buvo įrengti pertekliniai baldai, dar labiau sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, kamerose veisėsi pelėsis, buvo drėgna, neveikė arba buvo neįrengta vėdinimo sistema. Taip pat kamerose buvo netinkamas apšvietimas, nevalyti langai, gulimasis inventorius nusidėvėjęs, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamai atitvertas, todėl nebuvo užtikrintas visiškas privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos, galimybė nusiprausti po dušu buvo suteikiama tik kartą per savaitę iki 15 min., tačiau kartais apskritai netekdavo šios galimybės dėl vykdomų darbų arba perkėlimo. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, pasivaikščioti jis buvo vedamas tik vienai valandai per parą, o dėl netinkamo maisto tiekimo organizavimo jis nespėdavo pavalgyti ir susiruošti į lauką, be to, esant blogam orui pasivaikščioti apskritai nebuvo vedamas. Pareiškėjui tekdavo kvėpuoti tabako dūmais dėl izoliacijos nuo rūkančiųjų asmenų nebuvimo, nebuvo užtikrintas nemokamas skalbimas ir skalbinių džiovinimas, nebuvo aprūpintas darbinėmis ir higienos priemonėmis, patalynės užvalkalai taip pat nebuvo išduodami, minkštasis inventorius nebuvo plaunamas, o dezinfekcija nepašalindavo nemalonių kvapų ir purvo. Lukiškių TI-K konstrukcijose buvo asbesto, kurio naudojimas uždraustas, taip pat Lukiškių TI-K nebuvo evakuacinio išėjimo. Pasimatymų kabinų būklė buvo labai bloga, atsakovas nesudarė tinkamų sąlygų pasimatymams su artimaisiais, ribojo socialinių poreikių tenkinimą, kultūriniai ir sporto renginiai iš esmės nevyko, į fizinės reabilitacijos kambarį nebuvo vedamas dėl darbuotojų trūkumo. Iki 2016 m. atsakovas neorganizavo suimtųjų užimtumo, nebuvo jokio socialinio švietimo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekęs plotas ne visuomet atitiko minimalių ploto reikalavimų, tačiau nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Atsiradus galimybei, nuteistuosius, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkelia į laisvesnes kameras.

Paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji dalyvauja įvairiose užimtumo programose, tačiau norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi žodžiu ar raštu kreiptis į būrio viršininką. Taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventories, yra nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą. Atsižvelgiant į tai, jog kamerų plotas yra mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių bei kitų baldų.

Sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir toks jo įrengimas atitinka Higienos normos 21 punkto reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, o tai atitinka Higienos normos 24 punkto reikalavimus, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, todėl suimtieji yra patys atsakingi už kamerų tvarkymą, kuriose gyvena. Galimybė asmenims naudotis vieną kartą per savaitę 15 min. dušu atitinka Higienos normos 68 punkto reikalavimus, atsakovas išduoda higienos priemones pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų sumokėti už šią paslaugą, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Patalynė iš skalbyklos kalinamiesiems grąžinama sausa. Asmenims yra suteikia galimybė pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą per parą, tačiau tai atitinka Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio reikalavimus.

Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų, nes tokių kamerų įrengimo nenumato jokie teisės aktai, tačiau skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Lakštai iš asbesto Lukiškių TI-K nenaudojami, patalpose yra įrengtos priešgaisrinės apsaugos priemonės ir evakuaciniai išėjimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirtus nepatogumus atsakovas sieja su jo paties pareiškėjo elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. lapkričio 29 d. nutartimi sujungė administracines bylas Nr. A-3136-575/2017 ir Nr. A-3382/2017, kuriose buvo pateikti pareiškėjo skundai atsakovui, suteikdamas bylai numerį Nr. A-3136-575/2017, ir patikrinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. ir 2017 m. sausio 19 d. priimtų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi, be kita ko, teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo dalį ir teismo 2017 m. sausio 19 d. sprendimą panaikino, konstatavęs pareiškėjo reikalavimų tapatumą iš dalies dėl minimalaus kameros ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, naudojimosi dušu tvarkos, pasivaikščiojimų kiemelyje trukmės, šią dalį bylos perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 4 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį, nagrinėjo pareiškėjo skundus iš naujo, ir, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės pagrindų, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d.

8. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., t. y. iš 460 dienų 398 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusias 62 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjui teko nuo 2,13 kv. m. iki 3,51 kv. m. kameros ploto. Teismas konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, pažymėdamas, kad atskirais nurodytais laikotarpiais pareiškėjo laikymo metu Lukiškių TI-K jis beveik neturėjo laisvos vietos judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentus, jog jis nedaro įtakos atvykstančių ir įstaigoje esančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, nurodydamas, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas. Teismas pareiškėjo nurodytą spintelių trūkumą ir per mažo stalo kamerose įrengimą vertino kaip neatsiejamai susijusią su kameros ploto pažeidimu dalį.

9. Teismas sprendė, kad pareiškėjo perkėlimai iš vienos kameros į kitą buvo vykdomi nepažeidžiant nustatytas taisykles, nes pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatas Lukiškių TI-K administracija turi teisę kiekvieną dieną vykdyti asmenų perkėlimus.

10. Teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis, t. y. 446 dienas, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais.

11. Teismas nustatė, kad remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, pagal sutartį yra atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Teismas sprendė, kad natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka higienos normų reikalavimus, be to, tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo kaip neįrodytus, taip pat sprendė, kad metalinių grotų ant langų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kaip neįrodytus, be to, sprendė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų.

12. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu tam tikri higienos normų pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs ir esant galimybei pašalinami. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ir Lukiškių TI-K administraciją dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo, kuomet buvo nustatyti pažeidimai, todėl šią aplinkybę vertintino pareiškėjo naudai.

13. Teismas padarė išvadą, kad 15 min. yra pakankamas laiko tarpas pasirūpinti asmens higiena, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai negalėjo pasinaudoti dušu. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl higienos priemonių neišdavimo, o atsakovo pateikta armatūrinė kortelė asmeniniam naudojimuisi išduotiems daiktams patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui nuolat buvo išduodamos asmens higienos priemonės, patalynės užvalkalai bei kitas teisės aktais nustatytas inventorius.

14. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Teismas padarė išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, o pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo yra nepagrįsti. Teismas taip pat vertino, kad 20 min. papusryčiauti ir susiruošti į lauką yra pakankamas laiko tarpas, be to, pasivaikščiojimas gryname ore nėra suimtųjų pareiga.

15. Teismas vertino kritiškai pareiškėjo teiginį, kad jis visą laiką buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis. Tačiau teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.

16. Teismas nustatė, kad pasimatymų patalpos buvo valomos kiekvieną dieną drėgnuoju būdu ir vėdinamos, ir sprendė, jog nebuvo apriboti jo socialiniai poreikiai bei sutrikdytas bendravimas su artimaisiais, nes pareiškėjas nedetalizavo šių nusiskundimų.

17. Teismas vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl užimtumo trūkumo, pažymėjo, kad iš esmės visi jo argumentai nurodytu aspektu yra susiję su negalėjimu pasinaudoti sporto sale ar reabilitacijos kambariu. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad buvo vykdomas pareiškėjo teisinis švietimas, jis buvo vedamas į fizinės reabilitacijos kambarį, į ŽIV/AIDS narkomanijos prevencijos programas, į filmo peržiūrą, pareiškėjas turėjo galimybę kasdien valandą laiko pasivaikščioti lauke, jam buvo teikiama psichologo pagalba. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad siekdamas pasinaudoti ne aktyviojo užimtumo programomis, jis kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymais ir tokie prašymai nebuvo patenkinti. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų dėl netinkamai organizuoto pareiškėjo užimtumo ir teisinio švietimo.

18. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo Lukiškių TI-K pasinaudoti mokymosi galimybe, jam 2016 m. birželio 7 d. buvo išduotas pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas. Teismas atmetė kaip deklaratyvius pareiškėjo teiginius dėl ribotos interneto svetainių prieigos, nes nenurodė, kodėl norimos informacijos negalėjo sužinoti iš leistinų lankyti puslapių.

19. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentą, kad per visą laikymo Lukiškių TI-K laiką jam nebuvo skirtas nei vienas paskatinimas, pažymėjo, jog teisės aktuose nenustatyta imperatyvi pareiga skirti suimtiesiems paskatinimus, net jei jų elgesys ir atitinka nepriekaištingo elgesio standartus.

20. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, padarė išvadas, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl minimalaus ploto kameroje nesuteikimo atitinkamais periodais, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, ir tam tikrų higienos normų reikalavimų nesilaikymo kamerose galėjo kilti tam tikri nepatogumai, neigiami išgyvenimai, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

21. Vertindamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, trukmę ir intensyvumą, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, bei padarė išvadą, jog šiuo atveju adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti pareiškėjui priteistina suma yra 4 400 Eur.

22. Pirmosios instancijos teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo dėl 11,52 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažymėjęs, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nurodymą, be to, dokumentai buvo pateikti per Lietuvos teismų Elektroninių paslaugų portalą, todėl nurodytų išlaidų atsakovas realiai nepatyrė.

III. 23. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą (t. VII, b. l. 73-78), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padidinti jam priteistinos neturtinės žalos dydį.

24. Pareiškėjas nurodo, kad Europos kalinimo taisyklėse nustatyta, jog naudotis dušu asmeniui turi būti suteikta galimybė ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Kitiems asmenims tokia galimybė yra suteikta (pvz., dirbantiems nuteistiesiems, pusiaukelės namuose laikomiems asmenims, moterims, asmenims po sporto renginių). Be to, teisingumo ministras yra nurodęs įkalinimo įstaigų vadovams, kad visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems butų sudaryta galimybė nusiprausti duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę.

25. Jeigu suimtasis pageidauja vėliau eiti pasivaikščioti dėl prastų oro sąlygų ar per ankstyvų rytinių pasivaikščiojimų (kurie vykdomi nuo 06.30 val. žiemos metu), jam tokia galimybė nesudaroma vėliau apskritai. Pareiškėjui pasiskundus, 2016 m. kovo ar balandžio mėn. jis gavo atsakymą, kad nėra galimybės vesti pasivaikščioti kitu laiku, nes išvedimo grafikai yra sudaryti vadovaujantis lygybės principu. Todėl lauke lyjant lietui, sningant sniegui ar esant kitoms blogoms oro sąlygoms, suimtasis turi pasirinkimą būti uždarytam kameroje arba eiti stovėti po stogeliu.

26. Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas organizuoja asmenų užimtumą tinkamai, nes pareiškėjas ir kreipdavo į psichologus būtent dėl noro veikti bet ką, kad tik nereikėtų būti kameroje. Taigi ne suimtasis turi rūpintis savo užimtumu, o įkalinimo įstaiga privalo organizuoti savo darbą taip, kad suimtasis gautų reikiamą užimtumą (Europos kalinimo taisyklių 27.6 p.). Pažymi, kad pareiškėjui nebuvo siūlytos užimtumo formos, kurias atsakovas nurodė procesiniuose dokumentuose teismui, pareiškėjas žinojo tik apie galimybę sportuoti.

27. Vadovaujantis administracinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įrodinėjimo pareiga neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai.

28. LVAT praktikoje yra pažymėta, kad teismas turėtų būti aktyvus, spręsdamas neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimą.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (t. VII, b. l. 59-69), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

31. Pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, ir duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

32. Byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą (t. VII, b. l. 81-84) nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas savo atsiliepimą grindžia iš esmės anksčiau pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, papildomai pažymėdamas, kad pareiškėjas neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio, nepagrindžia savo reikalavimų konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, o pateikia tik samprotavimus.

34. Pareiškėjas R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. VII, b. l. 86) nesutinka su atsakovo skunde išdėstytais argumentais ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, taip pat prašo peržiūrėti teismo neįvertintas aplinkybes ir atitinkamai padidinti priteistiną neturtinės žalos sumą. Nurodo, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į aplinkybes, jog pareiškėjas 74 kartus lankėsi pas psichologą dėl netinkamų laikymo sąlygų, psichiatras nustatė (duomenys neskelbtini), skyrė medikamentinį gydymą, šeimos gydytojas taip pat skyrė medikamentinį gydymą dėl (duomenys neskelbtini), konsultavo klinikinis psichologas. Teismas įvertino atsakovo padarytų pažeidimų pareiškėjui mastą ir intensyvumą. Atsakovas padarė daug laikymo sąlygų pažeidimų, teismas kai kurių aplinkybių net neįvertino. Dėl netinkamo pasivaikščiojimų organizavimo pareiškėjas neidavo į lauką net savaitę iki pasikeisdavo grafikas, taip pat visi elektros prietaisai buvo atimti iš pareiškėjo, jo neįspėjus. Atsakovas pateikia neaktualias teismų nutartis, t. y. kai buvo kita valiuta ir žemesnis ekonominis pragyvenimo lygis. Jeigu atsakovas atsižvelgtų į teisės aktų reikalavimus, teismo pripažinti pažeidimai nesikartotų ir pareiškėjas nebūtų nukentėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl jo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

36. Pareiškėjas 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio, vykusio žodinio proceso tvarka, metu priteistinos žalos dydį prašė nustatyti teismo nuožiūra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d.) 62 paras vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėjui 446 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kameros atitiko ne visus higienos normų reikalavimus, priteisė jam 4 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą; atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetė kaip nepagrįstą.

37. Pareiškėjas ir atsakovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu – pareiškėjas prašo priteistą neturtinės žalos dydį padidinti, o atsakovas prašo pareiškėjo skundą atmesti visa apimtimi. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skundą grindžia argumentais, jog jam nebuvo užtikrinta teisė naudotis dušu ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę ir atsakovas netinkamai organizavo pasivaikščiojimą į lauką bei užimtumą, be to, teismas turi būti aktyvus šios kategorijos bylose, o įrodinėjimo pareiga tenka tik laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, be to, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto ir žalos dydžio. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas nereiškia. Taigi atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, pasisakys dėl argumentų, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus ir dėl to priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, taip pat, ar teismas pagrįstai nenustatė atsakovo padarytų pažeidimų dėl neužtikrintų pareiškėjo teisių naudotis dušu, pasivaikščioti lauke ir netinkamo užimtumo.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, įvertinusi nustatytą gyvenamojo ploto normos trūkumo pažeidimo trukmę (pirmosios instancijos teismas nustatė pažeidimus 62 dienas) ir tinkamo sanitarinio mazgo, kuris užtikrintų asmens orumą, neįrengimą (t. y. 446 dienas neužtikrinus privatumo), ir higienos normų kamerose pažeidimus, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis, kas suponavo pareiškėjui teisę į šiais pažeidimais padarytos neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Taip pat pagrįstai padarytos išvados atmetus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo padarytų kitų teisės pažeidimų, kurių buvimo pirmosios instancijos teismas nepripažino, vertinimo.

39. Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., 62 paras buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, nes pareiškėjui atskirais laikotarpiais teko nuo 2,13 kv. m. iki 3,51 kv. m. kameros ploto (I t., b. l. 21-34; II t., b. l. 69-74, 150-162, V. t., b. l. 99-105). Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigė šių nustatytų faktinių aplinkybių ir nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo pozicija nurodytu aspektu yra neteisinga. Todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, ir pažymi, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

40. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; ir kt.) ir sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m sienele nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, ir kt.). Šiuo atveju, pareiškėjo teigimu, tokia sienelė buvo tik apie 1,35 m aukščio. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus procesiniuose dokumentuose dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais net 446 dienas, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, taip pat nepateikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytą (ir įrodytą) faktinę aplinkybę dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir atsakovo tokio neveikimo psichologines pasekmes pareiškėjui. Taigi šiuo aspektu keisti teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo.

41. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (t. y. dėl higienos normų kamerose reikalavimų) pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kuriuose konstatuoti higienos normų pažeidimai, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į šiuos pažeidimus, taip pat į aplinkybę, kad atsakovas ne visada tinkamai užtikrino draudimą rūkantiems asmenims rūkyti kamerose. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad iš 2015 m. spalio 1 d., 2016 m. kovo 14 d., 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo aktų matyti, jog kai kuriose kamerose (pvz., 263, 299, 404, kt.), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, patikrinimų metu buvo nustatyti pelėsiai, tarakonų buvimas, nelygus lubų ir grindų paviršius, nevalyti langai, kt. pažeidimai (žr., pvz., I t., b. l. 59-64, 93-95, 123-124, 159-161). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas ne visada užtikrino higienos normų laikymąsi kamerose.

42. Nors pareiškėjas, apeliaciniame skunde iš esmės pakartodamas pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Lukiškių TI-K jam sudarytų pakankamų galimybių pasinaudoti dušu, dėl tinkamo užimtumo ir pasivaikščiojimo galimybių, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šių pareiškėjo nurodytų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K tinkamumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo lygmeniu yra įtvirtinta pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, pareiškėjas neneigė, kad tokia teisė jam suteikta, tačiau naudotis dušu du kartus per savaitę, kaip pareiškėjas pageidauja, šiuo metu įstatymo leidėjas nenumato (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d.). Dėl pareiškėjo argumentų, kad 20 min. ryte papusryčiauti ir susiruošti į lauką yra per trumpas laiko tarpas ir jis dažnai nespėja išeiti į lauką nustatytu grafiku arba dėl prasto oro nenori eiti į lauką nustatytu laiku, o kitu metu nevedamas pasivaikščioti lauke, pažymėtina, kad pasivaikščiojimas gryname ore nėra suimtųjų pareiga, ir, teismo vertinimu, 20 min. yra pakankamas laiko tarpas papusryčiauti ir susiruošti į lauką. Todėl šiuo aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pagrįstai nenustatyta, nes atsakovas užtikrina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytą suimtųjų teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad iš esmės visi pareiškėjo nusiskundimai dėl užimtumo trūkumo yra susiję su negalėjimu pasinaudoti sporto sale ar reabilitacijos kambariu, tačiau įrodymų, kad jis negalėjo naudotis kitomis užimtumo formomis ir nebuvo vykdomas pareiškėjo teisinis ir socialinis švietimas, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl netinkamai organizuoto pareiškėjo užimtumo ir švietimo.

43. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniuose skunduose tvirtina pareiškėjas ir atsakovas, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir teisingas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, ir kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pareiškėjui, kad didesnė įrodinėjimo pareiga šioje byloje tenka Lukiškių TI-K, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir nustatytų aplinkybių visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, kadangi sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią bei trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo skunduose nurodytomis sumomis, be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo nustatyti atlygintinos žalos sumą teismo nuožiūra.

45. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 4 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir pareiškėjo R. P. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė