2023-04-26 Nr. AB-9033-3-61-3-01234-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-333-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01234-2022-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių tardymo izoliatorius (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimas) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovo atstovas), turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI), imant už kiekvieną mėnesį iki mokesčių po 170,54 Eur/mėn., ir po mokesčių – 109,77 Eur/mėn., bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas jam padarytą žalą kildino iš to, kad, pareiškėjo teigimu, neteisėtais Kalėjimų departamento veiksmais, perkeliant jį iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau –ir Pravieniškių PN) į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimo, jam buvo užkirstas kelias (galimybės) gauti mokamą darbą visą laikotarpį, kai jis buvo laikomas Šiaulių TI.

3. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Kalėjimų departamentas 2019 m. gegužės 6 d. priėmė nutarimą Nr. NN-444 „Dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjas 2019 m. gegužės 6 d. buvo perkeltas iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimo. Pareiškėjas apskundė šį nutarimą teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Nutarimą, pripažindamas, kad pareiškėjas iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI buvo perkeltas nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėjas teigė, kad per visą laikotarpį, kai jis buvo laikomas Šiaulių TI, jis niekada negalėjo gauti mokamo darbo. Tvirtino, kad būdamas Šiaulių TI nuolat kreipėsi į šios įstaigos administraciją tiek žodžiu, tiek raštu su prašymais bei skundais suteikti jam mokamą darbą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI 2019 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 17/01-1878 pripažino, jog Šiaulių TI valstybės įmonė „Mūsų Amatai“ savo veiklos nevykdo. Pareiškėjui nėra neaišku, kokiu pagrindu Kalėjimų departamentas, perkeldamas jį iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI, pablogino jam kalinimo sąlygas, perkeldamas pareiškėją iš tos įkalinimo įstaigos, kurioje jam galėjo būti suteikiamas mokamas darbas, į tą įstaigą, kurioje toks darbas negalėjo būti suteiktas. Pareiškėjas manė, kad prieš priimdamas Nutarimą Kalėjimų departamentas privalėjo įvertinti ir apsvarstyti, ar jo priimamas sprendimas nesukels pareiškėjui žalos (dėl mokamo darbo suteikimo) ir ar jis (Nutarimas) atitiks Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateikiamus išaiškinimus, tačiau, pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamentas to nepadarė, veikė nepagrįstai, neatsakingai ir nerūpestingai, dėl to pareiškėjui turi būti atlyginta turtinė ir neturtinė žala.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėto Kalėjimų departamento Nutarimo priėmimo jis patyrė didelę žalą. Nurodė, kad jam, po perkėlimo į Šiaulių TI, sužinojus, jog jis negalės dirbti mokamo darbo, atsirado rimti psichikos sutrikimai, sutriko miegas, patyrė daug streso, kankino depresija. Dėl to pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo konsultuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) nepriklausomo gydytojo-specialisto ir jam buvo nustatyti sunkūs miego, nerimo, dirglumo, depresijos sutrikimai, skirtas medikamentinis gydymas vaistais. Pareiškėjas iki šios dienos nenutrūkstamai vartoja vaistus.

5. Pareiškėjas teigė, kad būdamas Pravieniškių PN jis turėjo teisėtus lūkesčius ir tikėjosi gauti mokamą darbą bei darbo užmokestį, kurio negavo, ir kurį pareiškėjas laiko jam padaryta turtine žala (negautomis pajamomis, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu Kalėjimų departamentas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (jeigu nebūtų priėmęs neteisėto Nutarimo)). Negautas pajamas per visą skundžiamą laikotarpį pareiškėjas prašė teismo apskaičiuoti pagal vidutinį mėnesinį atlyginimą, kurį gauna dirbantys nuteistieji Pravieniškių PN. Pareiškėjas mano, kad galėjo gauti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ gamybos būriuose dirbančiųjų nuteistųjų vidutinį darbo užmokestį iki mokesčių 170,54 Eur/mėn., po mokesčių – 109,77 Eur/mėn., todėl ir įvardino tai kaip turtinę žalą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad be išgyvenimų, kuriuos jis patyrė perkeltas į Šiaulių TI ir negalėdamas dirbti mokamo darbo, neturtinę žalą jis kildina ir iš rūpesčių, kuriuos patyrė dėl neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų, gindamas savo pažeistas teises ir siekdamas jas atstatyti, t. y. pareiškėjas teigė patyręs daug streso ir kt. neigiamų išgyvenimų.

7. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 ir 6.210 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl civilinio pobūdžio procesinių delspinigių (palūkanų) priteisimo žalos atlyginimo aspektu, prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą žalos atlyginimo sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gindamas savo teises patyrė bylinėjimosi išlaidas: pašto išlaidos (vokai, pašto ženklai), rašomasis popierius, rašymo priemonės kt. smulki kanceliarija bei skambinimo taksofonu (telefono) išlaidos, todėl prašė priteisti 50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Nutarimu buvo perkeltas iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimo (nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d.). Nurodytu laikotarpiu už pareiškėjo darbinę veiklą bei užimtumą pagal kompetenciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) normomis, buvo atsakinga pataisos įstaiga, t. y. Šiaulių TI. Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su tuo, kad, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo įsidarbinti ir gauti pajamų, buvo suvaržytos užimtumo galimybės, kas jam sukėlė neigiamus išgyvenimus, rimtus psichikos, miego sutrikimus. Pareiškėjo manymu, jeigu nebūtų priimtas Nutarimas, nebūtų iškilusios problemos dėl įsidarbinimo, pareiškėjas nebūtų patyręs su darbo neturėjimu tiesiogiai susijusių neigiamų pasekmių ir diskomforto, nebūtų pablogėjusi jo psichinė, emocinė ir fizinė sveikata. Atsakovo atstovas dėl šių pareiškėjo teiginių pažymėjo, kad nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, jis pateikė 7 skundus. Į visus pareiškėjo skundus Šiaulių TI administracija pateikė atsakymus. Pateiktuose atsakymuose pareiškėjas buvo informuotas apie darbo galimybes pataisos įstaigoje. Pareiškėjas Kalėjimų departamentui pateiktų Šiaulių TI atsakymų įstatymų nustatyta tvarka neskundė, todėl darytina prielaida, kad pareiškėjui pateikti atsakymai buvo išsamūs ir suprantami, papildomų klausimų nekėlė ir pareiškėjui situacija dėl įdarbinimo galimybių buvo suprantama.

11. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas žalos atlyginimą šioje byloje sieja su tuo, jog jis negalėjo įsidarbinti ir gauti pajamų kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI. Taigi, pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą iš Kalėjimų departamento, nors sprendimai dėl darbo suteikimo ir užimtumo buvo priimti ne Kalėjimų departamento, o Šiaulių TI. Atsakovo atstovas akcentavo, kad ne Kalėjimų departamentas, o pataisos įstaiga pagal kompetenciją gali pasiūlyti darbinę veiklą, taip pat spręsti su nuteistųjų darbine ir užimtumo veikla susijusius klausimus. Tai, kad pareiškėjas Nutarimu buvo perkeltas į Šiaulių TI, atsakovo atstovo nuomone, niekaip nesusiję su jo galimybėmis dirbti, užsiimti tam tikra veikla. Pareiškėjo perkėlimas tolimesniam bausmės atlikimui į kitą įstaigą nesietinas su jo galimybėmis įsidarbinti, taip pat nesietinas ir su Kalėjimų departamento atsakomybe dėl pareiškėjui kilusios žalos dėl jo įsidarbinimo galimybių, t. y. prašoma priteisti žala nesusijusi priežastiniu ryšiu su Kalėjimų departamento veiksmais.

12. Atsakovo atstovas paaiškino, kad šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN), dirba Marijampolės PN tvarkdariu – patalpų valytoju. Pagal Marijampolės PN pateiktą informaciją iš pareiškėjo asmens bylos matyti, kad iki perkėlimo į Šiaulių TI pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, Pravieniškių PN nedirbo ir darbinių pajamų negavo. Be to, pareiškėjas, vadovaujantis BVK 126 straipsnio 2 dalimi (pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti nuteistiesiems individualia darbine, kūrybine ir kitokia veikla užsiimti ir vietoj darbo pataisos įstaigoje), galėjo užsiimti kita veikla. Pagal Šiaulių TI pateiktą informaciją, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė ir jis, vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2021 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 5-6 „Dėl leidimo nuteistajam iki gyvos galvos užsiimti individualia kūrybine veikla“, užsiėmė individualia kūrybine veikla – kompiuteriu rašė autobiografinę atsiminimų knygą. Todėl, atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad kalint Šiaulių TI nebuvo galimybės dirbti arba užsiimti kita veikla yra nepagrįsti.

13. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pataisos įstaiga pagal BVK 125 straipsnį turi teisę siūlyti darbą nuteistiesiems, atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas, tačiau tai neįpareigoja pataisos įstaigos suteikti darbą. Pagal Šiaulių TI pateiktą informaciją, nesant galimybės įdarbinti pareiškėjo pagal jo pageidavimą, buvo siūloma alternatyva, t. y. užsiimti individualia kūrybine veikla, kuria pareiškėjas pasinaudojo. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo perkėlimas į kitą įstaigą negarantuoja, jog jam bus suteiktas darbas, nes pagal pateiktą informaciją matyti, kad ir atlikdamas bausmę Pravieniškių PN pareiškėjas nedirbo, todėl jo argumentai dėl nesuteiktos galimybės dirbti tik Šiaulių TI ir su tuo siejama jam kilusi žala yra nepagrįsti.

14. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti turtinės žalos atlyginimą atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas turtinės žalos atlyginimo paskaičiavimus pateikė, remdamasis valstybės įmonės „Mūsų amatai“ gamybos būriuose dirbančiųjų nuteistųjų vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimais. Tačiau pareiškėjas nepateikė informacijos, kad jam konkrečiai buvo pateiktas pasiūlymas dėl darbo su nustatytu darbo užmokesčiu Pravieniškių PN. Pareiškėjas, naudodamasis bendra informacija apie vidutinį darbo užmokestį konkrečioje įmonėje, deklaratyviai ir tik remdamasis prielaidomis nurodytą sumą pateikė kaip faktą ir nepagrįstai šią sumą siejo su galimai jo patirta turtine žala. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad, kaip jau buvo minėjęs, pareiškėjo galimybės dirbti priklauso nuo pataisos įstaigos galimybių suteikti mokamą darbą, t. y. pataisos įstaiga gali suteikti darbą, atsižvelgiant į tuo metu esančią situaciją ir galimybes, tačiau tai nėra pataisos įstaigos prievolė. Todėl teigti, kad pareiškėjo pajamos buvo numatytos iš anksto, nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrįsti pareiškėjo argumentai ir lūkesčiai dėl pajamų, kurias jis tikėjosi gauti. Atsakovo atstovas mano, kad Šiaulių TI nepažeidė jokių teisės aktų, pareiškėjui suteikė galimybes pagal situaciją užsiimti individualia kūrybine veikla, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos priteisimo yra nepagrįstas.

15. Atsakovo atstovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktos informacijos nėra aišku ir pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė savo teiginių, jog nustatyti sutrikimai ir negalavimai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo darbo ar užimtumo klausimais. Pareiškėjas deklaruoja, kad patyrė neturtinę žalą, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens teisių pažeidimu CK 6.250 straipsnio prasme, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių kilti Kalėjimų departamento atsakomybei – įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, todėl Kalėjimų departamento atsakomybei atsirasti nėra nei vienos iš būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas žalą kildina iš to, jog neteisėtais Kalėjimų departamento veiksmais (priimant Nutarimą), perkeliant pareiškėją iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimo, jam buvo užkirstas kelias (galimybės) gauti mokamą darbą visą laikotarpį, kol jis buvo laikomas Šiaulių TI, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. Teismas nurodė, kad šiuo atveju Kalėjimo departamento viešoji atsakomybė galėjo atsirasti tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems Kalėjimo departamento veiksmams, žalai ir priežastiniam neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų ir žalos ryšiui.

18. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu pripažindamas neteisėtu ir panaikindamas Kalėjimų departamento Nutarimą, konstatavo neteisėtus Kalėjimų departamento veiksmus, iš kurių pareiškėjas ir kildina žalą šioje byloje. Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad laisvės atėmimo vietos, įskaitant ir Šiaulių TI, nėra įpareigotos būtinai suteikti nuteistiesiems apmokamą darbą, todėl konstatuotina, kad Šiaulių TI turėjo teisę (esant galimybėms), o ne pareigą, suteikti pareiškėjui apmokamą darbą, pastarajam nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių TI.

19. Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjo paaiškinimų matyti, jog jis kreipėsi į Šiaulių TI dėl įsidarbinimo, Šiaulių TI administracija jam pateikdavo atsakymus, paaiškindama situaciją dėl darbo galimybių Šiaulių TI. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu, nesant galimybės Šiaulių TI suteikti pareiškėjui apmokamą darbą, pareiškėjui, vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2021 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 5-6 „Dėl leidimo nuteistajam iki gyvos galvos užsiimti individualia kūrybine veikla“, buvo sudaryta galimybė užsiimti individualia kūrybine veikla – kompiuteriu rašyti autobiografinę atsiminimų knygą iki 8 val. per parą. Teismas iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatė, kad pareiškėjas nedirbo Pravieniškių PN, kuriuose jis atliko bausmę ir iš kurios jis buvo perkeltas į Šiaulių TI. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog kalint Šiaulių TI jam nebuvo galimybės dirbti arba užsiimti kita veikla ir tai turėtų būti vertintina kaip atsiradusi turtinė žala.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų – Nutarimo priėmimo, jis patyrė didelius išgyvenimus, stresą, pablogėjo jo psichinė sveikata, pareiškėjas kreipėsi į specialistus, buvo priverstas vartoti vaistus, todėl patyrė neturtinę žalą, teismas nurodė, jog ir šiuo aspektu žalos atsiradimo faktas nenustatytas. Teismas tokią išvadą darė atsižvelgdamas į tai, jog buvo konstatuota, jog pareiškėjui nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių TI, nesuteikus jam galimybės dirbti, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

21. Įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, teismas sprendė, kad ginčo atveju nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų Kalėjimų departamento veiksmų (priimto Nutarimo) ir žalos (dideli išgyvenimai, stresas, pablogėjusi psichinė sveikata), kurią pareiškėjas kildino iš nesuteikimo galimybės dirbti Šiaulių TI. Nenustatęs visų būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, t. y. nenustatęs žalos dėl neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų ir žalos, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 22. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas nepakankamai motyvuotas, nes jame nėra pasisakoma dėl daugumos pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų. Pareiškėjo nuomone, dėl motyvacijos stokos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) teismo baigiamajam aktui (sprendimui) keliamų reikalavimų.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad suteikti nuteistajam mokamą darbą yra kalinimo įstaigų administracijų ne pareiga, bet savarankiška (ir gali būti nemotyvuota) įstaigos diskrecijos teisė, ir todėl esą pareiškėjui galėjo būti nesuteiktas joks darbas perkėlus jį į Šiaulių TI. Pareiškėjo teigimu, tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, pagal kurią bet kurios įstaigos vadovo (ar administracijos) diskrecijos teisė nėra absoliuti, tačiau turi būti pakankamai / adekvačiai motyvuota, vadovaujantis gero viešojo administravimo principu. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas nepasisakė dėl skunde kelto klausimo, kodėl buvo priimtas sprendimas perkelti jį į tokią kalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjui negalėjo būti suteiktas mokamas darbas, t. y. teismas nevertino Kalėjimo departamento sprendimo motyvų pagrįstumo. Pareiškėjas mano, kad teismas turėjo kritiškiau vertinti Kalėjimų departamento priimtą Nutarimą tuo atžvilgiu, kad pareiškėjas buvo perkeltas į įstaigą, kurioje negalėjo gauti jokio darbo, nors daugybę karto dėl to raštu ir žodžiu kreipėsi tiek į patį Kalėjimų departamentą, tiek į Šiaulių TI direktorių, tiek į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją ir į valstybės įmonę „Mūsų Amatai“.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai jo reikalavimą priteisti turtinės žalos atlyginimą atmetė tuo pagrindu, jog pareiškėjas nesugebėjo tiksliai nurodyti ir apskaičiuoti patirtos turtinės žalos dydžio, o rėmėsi tik prielaidomis ir savais apskaičiavimai. Pareiškėjas pažymi, kad vadovaujantis tiek ABTĮ, tiek teismų praktika, kai bylos šalis netinkamai apskaičiuoja patirtą žalą (nuostolius), teismas pats apskaičiuoja tokios žalos dydį. Taigi, pasak pareiškėjo, nesugebėjimas tiksliai apskaičiuoti patirtos žalos piniginės išraiškos, negali būti priežastimi tokios žalos neapskaičiuoti teismui ir jos nepriteisti.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog Pravieniškių PN, iš kurių pareiškėjas neteisėtai buvo perkeltas į Šiaulių TI, buvo darbo vietų ir jam galėjo būti suteiktas mokamas darbas, jeigu pareiškėjas nebūtų buvęs perkeltas į Šiaulių TI. Pareiškėjas pažymi, kad teismas taip pat nepagrįstai jo keliamas pretenzijas Kalėjimų departamentui dėl neteisėto Nutarimo priėmimo perkėlė Šiaulių TI, kuri buvo tik vykdančioji įstaigą ir kurioje nebuvo objektyvių galimybių suteikti pareiškėjui mokamą darbą dėl šios įstaigos specifikos. Pareiškėjas prašė teismo atsižvelgti į tai, kad Kalėjimų departamentas, prieš priimdamas Nutarimą, turėjo įvertinti individualią pareiškėjo situaciją (dėl galimybės dirbti mokamą darbą), tačiau to nepadarė.

27. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime nepasisakė dėl jo argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių pažeidimu. Taip pat teismas nepagrindė savo sprendimo atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad byloje neįrodytas neturtinės žalos atsiradimo faktas, nes, pareiškėjo teigimu, tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kurios įrodyti dažnai yra neįmanoma. Pareiškėjas mano, kad jis pateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių jam padarytą neturtinę žalą.

28. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis neturtinę žalą kildino iš Kalėjimų departamento neteisėtu pripažinto Nutarimo, o ne iš teisės aktų išaiškinimų apie mokamo darbo suteikimą / nesuteikimą nuteistiesiems. Todėl, pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas žalos padarymo faktą ir nurodydamas, kad nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, išėjo už skundo nagrinėjimo ribų ir vertino tai, ko nebuvo reikalaujama. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Kalėjimų departamentas net neturėjo perkelti jo į tokią įstaigą, kurioje nebuvo objektyvios galimybės suteikti mokamą darbą, ir šiuo atveju Kalėjimų departamentas buvo neteisus, priimdamas neteisėtą Nutarimą, kuriuo sukėlė pareiškėjui tiek turtinio pobūdžio, tiek neturtinio pobūdžio žalą. Jeigu pareiškėjas būtų buvęs laikomas Pravieniškių PN, kur analogiškoje teisinėje situacijoje nuteistiesiems suteikiamas mokamas darbas ir toks darbas nebūtų suteiktas, tokiu atveju būtų pagrįsta vertinti teisės aktų reikalavimus dėl nuteistųjų įdarbinimo. Šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, yra įrodyta, kad Kalėjimų departamentas užkirto kelia jam įsidarbinti. Teismo sprendime nėra nurodoma, kad Šiaulių TI pareiškėjui būtų buvusi galimybė įsidarbinti.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovo atstovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas išsamiai išnagrinėjo tiek pareiškėjo, tiek kitų proceso dalyvių pateiktus argumentus ir įrodymus bei išanalizavęs į bylą pateiktus duomenis ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad laisvės atėmimo vietos, tame tarpe ir Šiaulių TI, nėra įpareigotos būtinai suteikti nuteistiesiems apmokamą darbą, todėl buvo konstatuota, kad Šiaulių TI turėjo teisę (esant galimybėms), o ne pareigą, suteikti pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu apmokamą darbą.

31. Atsakovo atstovas teigia, kad teismas sprendime tinkamai įvertino, jog ginčo laikotarpiu, nesant galimybės Šiaulių TI suteikti pareiškėjui apmokamą darbą, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė, vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2021 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 5-6 „Dėl leidimo nuteistajam iki gyvos galvos užsiimti individualia kūrybine veikla“, užsiimti individualia kūrybine veikla – kompiuteriu rašyti autobiografinę atsiminimų knygą iki 8 val. per parą. Taip pat teismas, nustatęs, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN, nedirbo, pagrįstai konstatavo, jog jo argumentai apie nesudarytą galimybę dirbti Šiaulių TI arba užsiimti kita veikla yra nepagrįsti.

32. Atsakovo atstovas sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjui nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių TI, nesuteikus jam galimybės dirbti, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, žalos atsiradimo faktas nenustatytas ir nėra priežastinio ryšio tarp Kalėjimų departamento veiksmų (priimto Nutarimo) ir žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nesuteikimo galimybės dirbti Šiaulių TI. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė Šiaulių TI ir Kalėjimo departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo). Taip pat teismas nenustatė žalos dėl neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų Kalėjimo departamento veiksmų ir žalos. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su Kalėjimų departamento veiksmais, priimant 2019 m. gegužės 6 d. Nutarimą.

37. Turtinę žalą pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad atsakovui priėmus Nutarimą, pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimo, ir taip, pareiškėjo manymu, jam buvo užkirstas kelias (galimybės) gauti mokamą darbą visą laikotarpį, kol jis buvo laikomas Šiaulių TI, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d. Pareiškėjas turtinę žalą sieja su jo teisės į darbą neužtikrinimu, o neturtinę su nepatogumais, stresu ir rūpesčiais, pareiškėjui siekiant įgyvendinti savo teisę į darbą.

38. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-601-764/2020 panaikino Kalėjimų departamento priimtą Nutarimą. Kalėjimų departamentas šį sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi atmetė apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nutarimas buvo pripažintas neteisėtu tiek, kiek Kalėjimų departamentas nepagrindė ir nemotyvavo Nutarimo pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį.

39. Ginčo santykius reguliuoja BVK (redakcijos, galiojusios nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 125-135 straipsniai. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 str. 3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 str. 8 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje aiškindamas nurodytą teisinį reguliavimą yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015 ir 2023 m. balandžio 5 d. nutartį Nr. TA-396-415/2023).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra susiformavusi pozicija dėl nuteistųjų darbo, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas; aprūpinimo darbu tikslus; asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014 ir 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015).

41. Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

42. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-602/2022).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas Pravieniškių PN iki pat jo perkėlimo į Šiaulių PN darbo nedirbo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas būtent dėl perkėlimo (atsakovo veiksmų) prarado galimybę dirbti apmokamą darbą (patyrė žalą). Papildomai pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pareikštą pageidavimą dirbti Pravieniškių PN, ar kad jis būtų dirbęs šioje įkalinimo įstaigoje, iš ko būtų galima spręsti, kad pareiškėjas nuosekliai stengėsi įgyvendinti visas atsiradusias galimybes dirbti įkalinimo įstaigoje ir tik dėl Kalėjimų departamento veiksmų prarado tokią teisę. Tai, kad Nutarimas buvo administracinio teismo panaikintas kaip neatitinkantis administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų, savaime nėra pagrindas konstatuoti ir pareiškėjui kilusios žalos tuo aspektu, kiek pareiškėjui buvo nesuteiktas apmokamas darbas jį perkėlus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjui kilusios turtinės žalos (negautos pajamos iš darbo įkalinimo įstaigoje nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2021 m. birželio 28 d.) dėl skunde ir apeliaciniame skunde nurodytos priežasties (Nutarimu priimto sprendimo), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos nealėjo būti pripažintas pagrįstu.

44. Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą grindžia abstrakčiais teiginiais, susijusiais su papildomais rūpesčiais ir stresu dėl jam teisės dirbti nesuteikimo, t. y. psichologiniais nepatogumais, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl negalėjimo dirbti. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjas patyrė stresą ar psichologinius ar dvasinius išgyvenimus ir tai įvyko dėl jo nurodytų priežasčių. Kadangi šioje byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp galimybės dirbti atlyginamą darbą ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas nurodo patyręs turtinę ir neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo reikalavimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė ir kitus papildomus argumentus, neturinčius reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, dėl kurių teisėjų kolegija nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartojant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė