2021-04-07 Nr. AB-6839-3-61-3-04267-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-274-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04267-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Jam teko per mažai ploto kamerose, nes kamerose apie 4 kv. m užima lovos, sanitarinis mazgas, staliukas. Kamerose įrengti staliukai buvo per maži, kai kuriose kamerose nuo kėdžių nulupta mediena, todėl buvo nepatogu valgyti, ilsėtis. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu – jis nebuvo atitvertas, todėl apsaugos darbuotojai bei kiti kartu su pareiškėju buvę asmenys galėjo matyti pareiškėją naudojantis tualetu. Nebuvo užtikrinta galimybė 3 valandas per dieną būti gryname ore, o esant prastoms oro sąlygoms Lukiškių TI-K administracija apskritai atsisakydavo vesti į lauką. Kamerose buvo netinkamas vėdinimas, labai drėgna, trūko oro, ant sienų veisėsi grybelis. Kamerose nuo lubų krito tinkas, taip pat kamerose buvo parazitų.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų plotas Lukiškių TI-K yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvo įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Taip pat nėra numatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytų vidaus tvarkos reikalavimų, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K buvo vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 275 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo R. K. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 106, 324, 305, 117, 375, 288, 301, 298, 329, 117, 184, 111, 155.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Teismas iš byloje pateiktų dokumentų nustatė, kad nei vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atskirų sanitarinio mazgo kabinų įrengta nebuvo ir šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu visais atvejais buvo užtikrinta. Teismas padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą jam naudojantis tualetu, todėl 183 paras (kai kamerose buvo laikomas ne vienas) buvo pažeistas jo orumas. Tačiau teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis tualetu, kuomet jis buvo stebimas prižiūrėtojų per duryse esantį langelį. Teismas, atsižvelgęs į Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, sprendė, jog pareiškėjas 183 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas kitų pažeidimų nenustatė.

8. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (183 paras buvo kalinamas neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 25 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų praktiką panašiose bylose ir jose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 275 Eur.

III. 9. Pareiškėjas R. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinto pareiškėjo patirtą žalą. Teismas nepagrįstai nesivadovavo EŽTT praktika ir teisės aktais, pagal kuriuos pareiškėjui priklauso 4 kv. m plotas išskaičiavus baldų užimamą plotą. Nepagrįstai taikė nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos pareiškėjui priklauso 3,6 kv. m ploto norma, taip pat nepagrįstai neišskaičiavo baldų užimamo ploto. Teismas, vertindamas kamerų būklę, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus duomenis, taip pat neišsireikalavo iš atsakovo atstovo reikalingų duomenų. Kameros Nr. 106, 111, 117 yra ypač mažo ploto. Nesutinka su teismo išvadomis ir argumentais, dėl kurių buvo atmesti visi pareiškėjo nusiskundimai, kadangi teismas nemotyvavo savo sprendimo. Pareiškėjas, motyvuodamas Canali byla, kurioje buvo priteista asmeniui 10 000 Eur už 6 mėn. trukusį kalinimą geresnėmis sąlygomis nei šiuo atveju buvo laikomas pareiškėjas, nurodo, kad teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Vilniaus PN teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo nusiskundimai. Pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Būtina įrodyti, kad tam tikri apelianto skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai lėmė ir tokia įtaka sukėlė asmeniui konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl kilo neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 275 Eur neturtinei žalai atlyginti (dėl privatumo sanitariniame mazge trūkumo, kuomet jis buvo laikomas ne vienas kamerose). Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su priteistos žalos dydžiu, įrodymų vertinimu.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovo atstovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovo atstovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

17. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-112-520/2021).

18. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

19. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į esamo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-112-520/2021).

20. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo būti taikoma 4 kv. m ploto norma. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas argumentas, jog skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turi būti atimtas baldų užimamas plotas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas, bei pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

21. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.) kamerose Nr. 106, 324, 305, 117, 375, 288, 301, 298, 329, 117, 184, 111, 155, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui teko daugiau negu 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Padarytą išvadą apie ploto pakankamumą patvirtina byloje esanti medžiaga (duomenys apie pareiškėjo laikymo kamerose datas, kamerų plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, I t., b. l. 15–16; II t., b. l. 25, 33). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas visiškai tinkamai nustatė vienam asmeniui tenkantį plotą ir pagrįstai taikė nagrinėjamoje byloje Įsakymo 1.3.1 papunktį, nustatantį minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl gyvenamojo ploto turėtų būti pripažintos neteisingomis.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su jo nusiskundimais dėl netinkamo vėdinimo kamerose, drėgmės, oro trūkumo, ant sienų esančio grybelio, parazitų buvimo. Bylos medžiaga ir skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, šie nusiskundimai nebuvo pripažinti pagrįstais motyvuotai ir remiantis byloje esančių įrodymų visuma (atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis, Centro 2017 m. sausio 9 d., 2017 m. birželio 30 d., 2017 m. rugsėjo 25 d. Patikrinimo aktais, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. sausio 10 d. pranešimu, Paslaugų teikimo sutartimis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, II t., b. l. 27, 49, 64–66, 74–75, 96–105). Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo pateiktus duomenis, neišsireikalavo iš atsakovo atstovo reikalingų duomenų bei nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo nusiskundimus. Pažymėtina, kad šių teiginių pareiškėjas apeliaciniame skunde niekaip plačiau nedetalizuoja, o ginčui aktualiose kamerose higienos normos ir kitų teisės aktų pažeidimų bylos duomenimis pagrįstai nenustatyta. Aplinkybė, jog teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas. Be to, teismas pripažino iš dalies pagrįstu pareiškėjo nusiskundimą dėl privatumo trūkumo sanitariniame mazge ir į šį pažeidimą atsižvelgė priteisdamas neturtinę žalą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tačiau teismas neteisingai nustatė pažeidimo trukmę, nes neteisingai vertino, jog privatumas nebuvo pažeistas, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas.

24. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nustatęs, jog nei vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atskirų sanitarinio mazgo kabinų įrengta nebuvo, vertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal LVAT praktiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta tik tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas su kitais asmenimis (t. y. 183 paras).

25. EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

26. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. Jis per nurodytą laikotarpį kamerose buvo laikomas tiek vienas, tiek ir su kitais asmenimis iš viso 208 dienas (I t., b. l. 15–16; II t., b. l. 25, 96–97). Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis ir į paminėtą EŽTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 208 dienas, kadangi pareiškėjas, naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu, galėjo būti matomas ne tik kitų kameroje buvusių asmenų, bet ir pareigūnų.

27. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

28. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu (2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. balandžio 17 d.) pareiškėjas visas 208 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 620 Eur suma. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimas keičiamas padidinant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį iki 620 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 620 Eur (šešis šimtus dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo R. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys