2016-08-03 Nr. AB-15404-3-61-3-01917-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-629-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01917-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros skundą atsakovei viešajai įstaigai Europos socialinio fondo agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija) dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovės viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Europos socialinio fondo agentūros (toliau – ir atsakovė) 2016 m. balandžio 8 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. 02 ir 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą dėl grąžintinų lėšų Nr. G01.

Pareiškėja skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamų aktų, t. y. VšĮ Europos socialinio fondo agentūros 2016 m. balandžio 8 d. pažeidimo tyrimo išvados Nr. 02 ir 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo dėl grąžintinų lėšų Nr. G01, galiojimą, kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėja paaiškino, kad ginčijamų aktų galiojimo nesustabdymas turėtų labai didelę įtaką jos finansiniam stabilumui ir veiklos tęstinumui. Pareiškėjos vykdoma veikla yra visiškai priklausoma nuo įgyvendinamų projektų, priskirtų tam tikrų funkcijų ir atitinkamai iš valstybės biudžeto ar Europos Sąjungos fondų skiriamų lėšų. Pareiškėjos veikla iš esmės yra susijusi su keturiomis pagrindinėmis sritimis: investicinių rinkos reguliavimo priemonių administravimas, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu pavestų funkcijų vykdymas, eksporto skatinimo priemonių vykdymas ir Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas. Visą šią veiklą pareiškėja vykdo pagal atitinkamas su Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarytas sutartis, kuriomis, be kita ko, patvirtinama sąmata, pagal kurią yra mokamas darbo užmokestis pareiškėjos darbuotojams bei padengiamos administracinės pareiškėjos išlaidos. Pareiškėja neturi jokių lėšų ar pajamų šaltinių, iš kurių galėtų sumokėti grąžintiną sumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą priėmė; prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas pažymėjo, kad pagal administracinių teismų praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Teismo vertinimu, pareiškėja abstrakčiai nurodė, kad nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo, įrodžius jų neteisėtumą, būtų sunku pašalinti be pagrindo sukeltas neigiamas pasekmes ir padarinius. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl poveikio įstaigos finansiniam stabilumui atsiradimo. Pareiškėja pateikė tik bendrus teiginius, kad nesustabdžius ginčijamų aktų galiojimo, bus sunku pašalinti be pagrindo sukeltas neigiamas pasekmes ir padarinius, tačiau jų nedetalizuoja, be to, jie grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjai bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamų aktų galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjos interesus. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus duomenis, darė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog netenkinus pareiškėjos prašymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

II. Pareiškėja VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamų aktų galiojimą, kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas.

Pareiškėja atskirajame skunde pakartoja skunde nurodytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir papildomai paaiškina, kad pagal administracinių teismų praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Pareiškėja pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl 213 604,98 Eur grąžinimo. Nesumokėjus grąžintinos sumos iki 2016 m. liepos 7 d., vadovaujantis teisės aktais, už kiekvieną pavėluotą dieną būtų skaičiuojami 0,03 proc. dydžio delspinigiai. Pagal su ministerijomis sudarytas sutartis paskirtos lėšos gali būti naudojamos tik šiose sutartyse numatytoms tikslinėms išlaidoms apmokėti, todėl jos negalėtų būti panaudotos grąžintinai sumai apmokėti.

Nors pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negali sumokėti grąžintinos sumos, jai dar būtų skaičiuojami nurodyti delspinigiai, taip dar labiau apsunkinant pareiškėjos finansinę padėtį. Prievolė sumokėti grąžintiną sumą turėtų labai didelę įtaką pareiškėjos finansiniam stabilumui ir veiklos tęstinumui, todėl siekiant be pagrindo nesukelti reikšmingų neigiamų pasekmių ir padarinių, kuriuos vėliau, įrodžius ginčijamų aktų neteisėtumą, būtų labai sunku pašalinti, svarbu laikinai sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja laikosi pozicijos, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų iš esmės pažeisti pareiškėjos interesai, o teismo sprendimo įvykdymas nepašalintų pareiškėjos patirtų neigiamų pasekmių ir padarinių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Iš skundžiamų atsakovės 2016 m. balandžio 8 d. aktų matyti, kad nuspręsta netinkamomis išlaidomis pripažinti 213 604,98 Eur, šią sumą pareiškėja yra įpareigota grąžinti iki 2016 m. liepos 7 d., negrąžinus lėšų iki nustatyto termino, taikomas delspinigių dydis – 0,03 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną. Pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti ginčijamų aktų galiojimą), akcentavo savo veiklos specifiką, nurodė, kad neturi jokių lėšų ar pajamų šaltinių, iš kurių galėtų sumokėti grąžintiną sumą, ir teigė, jog kad ginčijamų aktų galiojimo nesustabdymas turėtų labai didelę įtaką jos finansiniam stabilumui ir veiklos tęstinumui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės grindė tuo, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl poveikio įstaigos finansiniam stabilumui atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentus vertino kaip abstrakčius, kurie grindžiami prielaidomis.

Pareiškėja, atskirajame skunde nesutikdama su sprendimu netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, teigia, kad toks sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjos interesus, atkreipia dėmesį į negrąžinus nustatytos sumos, skaičiuotinus delspinigius ir pakartoja, jog prievolė sumokėti grąžintiną sumą turėtų labai didelę įtaką pareiškėjos finansiniam stabilumui ir veiklos tęstinumui.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjos išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1102-822/2015).

Nors pareiškėja skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jai kils dėl skundžiamų aktų nesustabdymo, tačiau įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-1199/2014). Dėl pareiškėjos teiginių, kad ginčijamų aktų galiojimo nesustabdymas turėtų labai didelę įtaką jos finansiniam stabilumui ir veiklos tęstinumui, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl poveikio įstaigos finansiniam stabilumui atsiradimo. Aplinkybė, kad pareiškėja, jos teigimu, šiuo metu neturi lėšų grąžinti nustatytą sumą, iš esmės nėra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, jog už prievolės nevykdymą bus skaičiuojami delspinigiai, pats savaime nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja būtinybė laikinai sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikosi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo, atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos finansinės paramos grąžinimas nereiškia, jog nebus galima įvykdyti pareiškėjui palankaus sprendimo ar jo įvykdymas pasunkės (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pagrįstumo administracinėje byloje, kurioje kilo pagal savo faktines aplinkybes labai panašus ginčas, kaip iš šioje byloje, ir kurioje dalyvauja tos pačios proceso šalys, kaip iš šioje byloje, pažymėjo, kad jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl sprendė, jog nėra jokios rizikos, kad pareiškėjui grąžinus lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr. 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėja atskirajame skunde nepagrįstai teigia, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų iš esmės pažeisti pareiškėjos interesai, o teismo sprendimo įvykdymas nepašalintų pareiškėjos patirtų neigiamų pasekmių ir padarinių. Pareiškėja atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad laikinai nesustabdžius šioje byloje skundžiamų aktų galiojimo, būsimo teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimus, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė