2022-06-01 Nr. AB-15143-3-62-3-00569-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2697-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00569-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 22S54379 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad iki išvykimo iš kilmės valstybės jis gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini). Jis (duomenys neskelbtini). Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

3. Nesutikdamas su Departamento Sprendimu, pareiškėjas pažymėjo, kad jis nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia padaryti išvadą, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o įvertinus dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol. Pareiškėjo teigimu, būtina išsiaiškinti (nustatyti) visas reikšmingas, su jo (pareiškėjo )aplinka jo kilmės šalyje susijusias aplinkybes ir jas įvertinti ne tik individualiai, bet ir sistemiškai. Tačiau atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylantį pavojų ir tuo pagrindu atsirandančią pareiškėjo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad, atsižvelgus į jo individualias aplinkybes ir jam kilsiančios grėsmės pobūdį (jeigu jis bus išsiųstas į kilmės šalį), jis priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei ((duomenys neskelbtini)). O ši aplinkybė lemia potencialios grėsmės realumą. Atsakovas tyrimo metu nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino, o ir su pareiškėju susijusią konkrečią situaciją šiais aspektais analizavo nepakankamai. Pareiškėjo įsitikinimu, jam kilusios grėsmės lygis ir tikėtinumas turi būti nustatytas ne pagal bendro pobūdžio informaciją apie kilmės valstybę, bet vertinamas taikant „slankiojančią skalę“ ir individualią situaciją.

5. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįsti Departamento teiginiai, jog pareiškėjo nurodoma baimės grėsmė grindžiama prielaidomis, kadangi jie padaryti tik paviršutiniškai išanalizavus Departamento surinktą informaciją apie bendrą situaciją kilmės šalyje. (duomenys neskelbtini) pablogėjo kriminogeninė situacija, žymiai išaugo nusikaltinų skaičius, tačiau į tai nebuvo tinkamai sureaguota. Pareiškėjas akcentavo esmines problemas kilmės valstybėje ir tvirtino, kad joje ženklus nebaudžiamumas už nusikaltimus, pareigūnai piktnaudžiauja tarnyba, valdžios institucijos nepajėgios užtikrinti piliečių teisių gynybos. Todėl, atsižvelgiant į ir į bendrą (duomenys neskelbtini) situaciją, ir į pareiškėjo individualias savybes, jo baimė dėl galimo persekiojimo (susidorojimo) vertintina ne kaip mažai tikėtina, o kaip visiškai tikėtinas realaus gyvenimo (duomenys neskelbtini) faktas.

6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pripažino, kad pareiškėjo pasakojimas buvo sklandus, tačiau nepagrįstas įrodymais ir nepatikimas. Nesutikdamas su šia išvada, pareiškėjas nurodė, kad aplinkybės, jog jis (duomenys neskelbtini), yra nereikšmingos; be to, jis į dalį klausimų atsakė apklausos metu, o į kitus klausimus gali išsamiai atsakyti teisme. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Jo nurodytos atsakovui aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas nevertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių ir nenurodė pakankamai argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį atmetimo motyvus.

7. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo dalimi, kad jam nesuteiktina ir papildoma apsauga, kadangi atsakovas vadovavosi tik rekomendacinio pobūdžio duomenimis, kilmės valstybės bendra informacija, tačiau pareiškėjo prašymo nenagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai.

8. Pareiškėjas nurodė, kad panaikinus Sprendimo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo, turi būti panaikintos ir kitos sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjui taikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, nutarta jį išsiųsti. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis, nėra padaręs pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Toks sprendimas, nesudarius pareiškėjui galimybės pačiam išvykti, yra skubotas, nulėmęs neproporcingos trukmės draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymą. Pareiškėjas teikė tikrovę atitinkančią informaciją, jo nurodytos aplinkybės paremtos komplikuota kilmės valstybės padėtimi. Pareiškėjas nepiktnaudžiavimo procesu, siekė saugumo.

9. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, išsamiai bei individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie kilmės valstybę, netinkamai vadovavosi ir formaliai vertino Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) gaires, nesivadovavo tarptautinių teismų išaiškinimais, nepagrįstai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą.

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas paaiškino, kad jis, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepagrindžia, jog jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių. Pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų (duomenys neskelbtini), nepagrindžia patirti persekiojimą tikimybės, be to, pats pasakojimas nebuvo laikomas patikimu įrodymu.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nepagrįstai jo pasakojimas laikytas nepatikimu, atsakovas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad pateiks Departamentui jo nurodytus įvykius pagrindžiančius įrodymus, tačiau jų nepateikė, Pareiškėjo nurodyta viešai prieinama informacija, pateiktos nuotraukos ir (duomenys neskelbtini) patvirtina faktinę aplinkybę, kad jis buvo (duomenys neskelbtini), tačiau nepatvirtina jo pasakotos istorijos apie persekiojimą, grėsmių pareiškėjui. Be to, pareiškėjas apie gal būt įvykusį (duomenys neskelbtini) pasakojo abstrakčiai, negalėjo nurodyti tikslesnių aplinkybių, kai kurios papasakotos detalės kelia įtarimų. Priešingai nei teigė pareiškėjas, Departamento Sprendimo turinys patvirtina, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir pateikė jų teisinį vertinimą,

13. Departamentas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjo kilmės šalyje tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Departamento turima informacija, pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, atsakovas pažymėjo, kad Sprendime išsamiai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios Sprendimo dalių dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti teisėtumą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Atsižvelgus į tai, tikėtina, kad prašymo suteikti prieglobstį Lietuvoje nebuvo pareiškėjo tikslas, o vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Be to, pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę iki Sprendimo priėmimo.

15. Departamento vertinimu, pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti A. P. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; 2) pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. P. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; 3) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

17. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

17.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

17.2. Departamentas 2022 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

19. Įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus, kuriais nesutinkama su Sprendimu, teismas pažymėjo, kad atsakovas, priešingai nei teigė pareiškėjas, surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)), vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir jos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Taip pat Departamentas išsamiai ir detaliai pasisakė dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų, jų autentiškumo, nuotraukų, vaizdo įrašų ir pan.

20. Teismo vertinimu, byloje esantys pareiškėjo pateikti dokumentai ir nuotraukos nepatvirtino prieglobsčio prašytojo papasakotos istorijos, o patvirtino tik faktinę aplinkybę, kad jis buvo (duomenys neskelbtini). Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kilmės valstybėje yra sunku gyventi, būna grasinimų ir nužudymų, saugumo pajėgos piktnaudžiauja savo teisėmis ir pan., teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) nepatvirtino pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie jo individualią situaciją, o pateiktos (duomenys neskelbtini)ambasados ir (duomenys neskelbtini) ataskaitos išvados neprieštaravo Departamento surinktai kilmės valstybės informacijai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prancūzų kalba pateiktame straipsnyje rašoma apie (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl šis straipsnis, teismo vertinimu, taip pat neįrodė jokių grėsmių pareiškėjui. Teismas pripažino pagrįstomis atsakovo išvadas, jog pareiškėjo pasakojimas taip pat neleido identifikuoti tariamo grasintojo, kadangi pasakojimo metu pareiškėjas pateikė abstrakčią informaciją, kad (duomenys neskelbtini). Taip pat iš abstrakčios pareiškėjo istorijos negalima identifikuoti, (duomenys neskelbtini).

21. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) buvo abstraktus ir bendro pobūdžio, nepasižymėjo nuoseklumu; pareiškėjas vengė tikslių, konkrečių atsakymų, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis. Be to, informacija buvo prieštaringa. Teismas pabrėžė, kad bendro pobūdžio teiginiai apie galimo persekiojimo baimę ir grėsmes negali būti pagrindu asmeniui taikyti tarptautinę apsaugą.

22. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime išsamiai pasisakė apie pareiškėjo nurodytą jo (duomenys neskelbtini) ir apie tariamą (duomenys neskelbtini). Pareiga apsaugoti savo piliečius, pirmiausia, tenka kilmės valstybei, o tarptautinė apsauga taikoma tik tuo atveju, jeigu prieglobsčio prašytojo kilmės valstybė negali ar atsisako suteikti efektyvią apsaugą.

23. Teismas sutiko su atsakovo atliktu išsamiu aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nepateikė jokių argumentų, kurie leistų abejoti atsakovo atliktu išsamiu tyrimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo į bylą pateikti papildomi įrodymai, teismo vertinimu, nepaneigė atsakovo padarytų išvadų, neįrodė kankinimo fakto. Teismas atkreipė dėmesį, kad apklausų metu pareiškėjas neteigė, jog (duomenys neskelbtini), kurias turėti įvertini specialių žinių turintys asmenys.

24. Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas tyrimą atliko neišsamiai, nevisapusiškai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas šių teiginių nepagrindė, nedetalizavo. Teismas nurodė, kad šie skundo teiginiai yra deklaratyvūs.

25. Nurodęs asmenų grupes, kurie pareiškėjo kilmės valstybėje susiduria su padidinta persekiojimo grėsme, teismas pažymėjo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su tokia grėsme. Taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) neįmanoma savo noru išeiti iš (duomenys neskelbtini), už tai neva gresia net mirtis ar kalėjimas.

26. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realią riziką pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata buvo neįvykdyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Konvencijos ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tai, jog jam reikalinga papildoma apsauga, iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą; kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, įvertino gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjo savybės, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jo teisės ir laisvės. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas.

28. Teismas konstatavo, kad atsakovui priimant Sprendimą pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog Departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

29. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 ir 7 straipsnių nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

30. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (redakcija, galiojusia nuo 2018 m. liepos 5 d.) patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 44 punktais ir pažymėjo, kad pagal Tvarkos 44.4.1 punktą, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 punkte, gali būti nustatomas maksimalus 2 metų draudimo atvykti terminas. Teismo vertinimu, byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

31. Teismas konstatavo, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau pakeitus Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinus terminą iki 3 metų, teismo vertinimu, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 33. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

34. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

35. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas akcentuoja padėtį kilmės valstybėje – pateikia faktus apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jo prieglobsčio prašymo priežastys negali būti įvardijamos vien kaip ekonominės, kadangi skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais būna neryškus.

36. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, taip pat visapusiškos ir naujausios informacijos. Departamento sutrinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją sutrinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.

37. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjas savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė jokiomis ekonominėmis priežastimis. Atsakovo teigimu, tiek jis, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 22S54379, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui A. P. prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo prašymą įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad Departamento Sprendimas pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas, teisingumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

42. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

43. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

44. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

45. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

46. Pagal Aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

47. Pagal Aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

48. Aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

49. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Iš esmės analogiško pobūdžio nuostatos buvo įtvirtintos iki 2013 m. gruodžio 21 d. galiojusios 2009 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 4 straipsnyje.

50. Aiškindamas šias teisės normas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pažymėjo, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).

51. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Atsakovo atlikto tyrimo metu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti visą turimą informaciją, pagrindžiančią jo prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, Departamento nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

52. Pareiškėjas pateiktą prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis (duomenys neskelbtini).

53. Įvertinus pareiškėjo pateiktą pasakojimą Departamentui, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini), t. y. priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalizuotas, pareiškėjas vengė tikslių, konkrečių atsakymų, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pasakojimui trūko konkretumo, kadangi nurodomą savo istoriją pareiškėjas pateikė kaip su juo susijusius įvykius, asmeninę patirtį, tačiau savo nurodomo (duomenys neskelbtini) aplinkybes pasakojo abstrakčiai. Taip pat pažymėtina, kad, kaip teigia pareiškėjas, jis (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas nenurodė jokio šaltinio (net tikėtino), kur galėjo būti (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas yra prieštaringas, kas suponuoja jo individualios istorijos nepatikimumą, t. y. pareiškėjo pasakojimas painus, nelogiškas, pareiškėjas nenurodė konkretaus (duomenys neskelbtini).

54. Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra pagrindo nustatyti individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė pareiškėjo persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

55. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

56. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

57. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

58. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė, ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

59. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

60. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

61. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

62. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

63. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

64. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavęs prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

65. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

66. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis (pareiškėjas) turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

68. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, teikė paaiškinimus. Pareiškėjas kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė