2013-12-18 Nr. AB-10251-3-61-3-03025-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-826/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03025-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOP SPORT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOP SPORT“ skundą atsakovui Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOP SPORT“ (toliau – ir pareiškėjo; UAB „TOP SPORT“) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. DI-215 (toliau – ir Įsakymą). Šiuo skundu taip pat buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuojamas tuo, kad Įsakymas buvo priimtas remiantis neteisėtu pagrindu – pareiškėjai netaikytinomis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-363-815/2012 (toliau – ir Sprendimas) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-656/2013 (toliau – ir Nutartis) dalimis, kuriose konstatuotas kito ūkio subjekto veiklą reglamentuojančio reglamento atitinkamų nuostatų neteisėtumas. Nei Sprendimo, nei Nutarties dalys, kuriose pasisakyta dėl UAB „Baltic Bet“ reglamento, teisiškai neįpareigoja pareiškėjo, kadangi nagrinėtoje byloje nebuvo spręstas jo reglamento teisėtumo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtas individualus administracinis teisės aktas, kurio taikymo pagrindas yra akivaizdžiai neteisėtas (netinkamas), konstatuotina, kad pareiškėjos skundas net nenagrinėjus jo iš esmės, yra pagrįstas ir yra reali galimybė, kad bus priimtas pareiškėjai palankus teismo sprendimas. Pareiškėjai palankaus teismo sprendimo priėmimas reikštų Įsakymo panaikinimą ir šalių grąžinimą į padėtį, buvusią iki neteisėto Įsakymo priėmimo. Įsakymo vykdymas reikštų tai, kad pareiškėja turėtų nutraukti veiklą lažybų procese perduodant informaciją internetu ar kitomis ryšio priemonėmis. Informacijos perdavimo internetu ir kitomis ryšio priemonėmis paslaugų teikimas lošimuose dalyvaujantiems asmenims yra neatsiejama pareiškėjos verslo dalis, todėl Įsakymo vykdymas lemtų didžiosios pareiškėjos verslo dalies nutraukimą, atitinkamai, netgi galėtų lemti pareiškėjos verslo žlugimą ir (ar) būtinybę imtis kitos veiklos. Tokiu atveju, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jos skundo patenkinimas netektų prasmės, kadangi Įsakymas jau būtų įvykdytas ir pareiškėjas didžiąją dalį savo veiklos jau būtų privalėjęs nutraukti.

Papildomai pažymėjo, kad būtinybę stabdyti Įsakymo vykdymą lemia ir tai, kad, kaip nurodė atsakovas, jis yra kreipęsis dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ir Azartinių lošimų įstatymo) pakeitimų ir papildymų lošimus vykdant virtualioje erdvėje, o taip pat jau nuo 2011 m. yra svarstomas Azartinių lošimų įstatymo pakeitimo projektas, kuris išspręstų šiuo metu galiojantį Azartinių lošimų įstatymo neapibrėžtumą teikiant su lošimais susijusias paslaugas internetu ir kitomis ryšio priemonėmis. Pareiškėjui įvykdžius Įsakymą, tačiau vėliau pasikeitus teisiniam reglamentavimui, jis patirtų didelių nuostolių, kadangi Įsakymo vykdymas reiškia didžiosios pareiškėjo verslo dalies nutraukimą. Remiantis pateiktais argumentais, teigė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja objektyvi pareiškėjui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl taikytina reikalavimo užtikrinimo priemonė – Įsakymo vykdymo sustabdymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Taip pat, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS146-674/2011). Be to, skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje paprastai būna individualus.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde keliamo reikalavimo pobūdį, jo faktinį pagrindą, skundžiamo sprendimo turinį, jo įtaką kitiems asmenims, bei minėtą administracinių teismų praktiką, teismas konstatavo, kad realios grėsmės, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nėra. Pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuoja tuo, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas, nes priimtas neteisėtu pagrindu – pareiškėjai netaikytinomis Sprendimo ir Nutarties dalimis, be to, nuo 2011 m. yra svarstomi Azartinių lošimų įstatymo pakeitimai, kurie išspręstų šiuo metu esantį neapibrėžtumą teikiant su lošimais susijusias paslaugas internetu ir kitomis ryšio priemonėmis. Šiuo aspektu teismas pastebėjo, kad Įsakymo pagrindas yra ne Nutartis, o nustatyti Azartinių lošimų įstatymo pažeidimai. Pareiškėjai nustatytas optimalus terminas užbaigti sutartinius santykius, susijusius su lošimų organizavimu ryšio priemonėmis. Teismas sutinka, su tuo, kad pareiškėjai nutraukus veiklą lažybų procese perduodant informaciją internetu ar kitomis ryšio priemonėmis, ji gali patirti didelių nuostolių, tačiau ateityje galimai pasikeisiantis teisinis reglamentavimas negali būti pagrindas nesilaikyti šiuo metu galiojančių įstatymų. Nurodyti galimi pareiškėjos materialiniai nuostoliai galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, nes mano, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, neįvertinus byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos, pasisakyta dėl ginčo dalyko iš esmės, neatsižvelgęs į visas byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Teismas pažeidė ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį ir šį straipsnį detalizuojančią teismų praktiką.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Teismas nevertino pareiškėjo reglamento atitikimo Azartinių lošimų įstatymo reikalavimams, tačiau padarė išvadą, kad Įsakymo pagrindas yra ne Nutartis ar Sprendimas, bet nustatyti Azartinių lošimų įstatymo pažeidimai. Teismas įvertino Įsakymo teisėtumą visapusiškai neįsigilinus ir neįvertinus byloje susiklosčiusios specifinės situacijos. Ginčijamame Įsakyme buvo remtasi Sprendimu, kuris yra priimtas dėl kito ūkio subjekto – UAB „Baltic Bet“ – lošimų reglamento nuostatų. Taigi pareiškėjui buvo pritaikytas teismo sprendimas, kuris buvo priimtas ne pareiškėjo atžvilgiu. Todėl priimtas Įsakymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir pažeidžia fundamentalų principą, kad teismo sprendimas teisines pasekmes sukelia tik tiems subjektams, kurių atžvilgiu šis sprendimas buvo priimtas. Dėl to pirmosios instancijos teismo priimta nutartis naikintina pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį.

Teigia, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad nėra grėsmės dėl teismo sprendimo neįvykdymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pažymėtina, kad turi egzistuoti teisinis mechanizmas, kurio pagalba, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Priešingu atveju asmens teisės galėtų likti realiai neapgintos.

Kaip minėta, Įsakymas buvo priimtas remiantis neteisėtu pagrindu (pareiškėjui netaikytinomis Sprendimo ir Nutarties dalimis). Įsakymo vykdymas reikštų tai, kad pareiškėjas turėtų nutraukti veiklą lažybų procese perduodant informaciją internetu ir kitomis ryšio priemonėmis. Tai yra neatsiejama pareiškėjo verslo dalis, todėl Įsakymas lemtų didžiosios pareiškėjo verslo dalies nutraukimą, atitinkamai, netgi galėtų lemti pareiškėjo verslo žlugimą ir (ar) būtinybę imtis kitos veiklos. Taigi, nesustabdžius Įsakymo vykdymo iki teismo sprendimo priėmimo, palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju neigiamos pasekmės negalėtų būti pašalinamos arba jų pašalinimas būtų itin komplikuotas, kadangi pareiškėjas didžiąją dalį savo veiklos būtų privalėjęs nutraukti, o nutrauktos veikslo pradėjimas iš naujo pareikalautų neproporcingai didelių finansinių ir kitų išteklių.

Pažymi, kad teismo išvada, kad pareiškėjas savo patirtus nuostolius dėl Įsakymo vykdymo galėtų prisiteisti įstatymų nustatyta tvarka, yra nepagrįsta, nes nutraukus didžiąją dalį veiklos, žalos atlyginimas būtų komplikuotas ir pareiškėjo pažeistos teisės tikėtina net nebūtų apgintos. Tokia žala net negali būti apskaičiuota, nes pareiškėjas negali žinoti visų savo kontrahentų, su kuriais sudarys sutartis ir iš kurių gaus pajamas. Taigi skundžiama nutartis, kurioje atsisakoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažeidžia proporcingumo principą ir gali užkirsti kelią realiai pareiškėjo pažeistų teisių gynybai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas pareiškėjo UAB „TOP SPORT“ skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. DI-215 (toliau – Įsakymas). Šiuo skundu taip pat prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymo vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Įsakymo vykdymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, inter alia rėmėsi tuo, kad nurodyti galimi pareiškėjo materialiniai nuostoliai nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, nes galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas neturi atsižvelgti į galimas neigiamas pasekmes asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo nurodytais prima facie argumentais dėl skundžiamo atsakovo Įsakymo neteisėtumo, sprendžia, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.

Pareiškėjas ginčijamo Įsakymo neteisėtumą sieja su tokiu pagrindiniu argumentu – Įsakymas buvo priimtas remiantis neteisėtu pagrindu – pareiškėjui netaikytinomis Sprendimo bei Nutarties dalimis, kuriose konstatuotas kito ūkio subjekto veiklą reglamentuojančio reglamento atitinkamų nuostatų neteisėtumas. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo sprendžiamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones klausimas yra neteisėta dėl to, kad joje teismas nagrinėjo ginčą iš esmės, padarydamas išvadą, kad Įsakymo pagrindas yra ne Spendimas ar Nutartis, o nustatyti Azartinių lošimų įstatymo pažeidimai. Tačiau toliau atskirajame skunde pareiškėjas dėsto argumentus, susijusius su Įsakymo teisiniu pagrindu ir jo neteisėtumu. Taigi pareiškėjas iš esmės atskirajame skunde remiasi argumentais, kurių, kaip pats teigia, teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, neturi vertinti.

Pastebėtina ir tai, kad atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą jame paminėjo administracinio teismo praktiką, suformuotą byloje, kurioje buvo sprendžiamas kitas administracinis ginčas. Viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai, kurie priimami atsižvelgiant į administracinių teismų praktiką, vertintini kaip viena iš institucijų pareigų – priimti administracinius sprendimus pagal galiojančią teisę, būtent atsižvelgiant į vieną iš teisės šaltinių, t.y. atsižvelgiant į teismo precedentus. Viešojo administravimo subjektų pareiga vadovautis suformuota administracinių teismų praktika išplaukia iš administracinių teismų funkcijų – vykdyti viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolę (ABTĮ 3 str.). Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo minėti motyvai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumo, būtent vadovavimosi administracinių teismų praktika, negali būti pripažinti pagrįstais.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prima facie argumentų įvertinimas neturi būti laikomas ginčo sprendimu iš esmės, tačiau, įvertinusi pareiškėjo atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomas argumentas dėl ginčijamo Įsakymo teisinio pagrindo nelaikytinas prima facie įrodymu, pagrindžiančiu Įsakymo neteisėtumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principų. Teisėjų kolegija pažymi, jog azartinių lošimų organizavimas yra valstybės reglamentuojama sritis, t. y. viešosios teisės sritis, o Lošimų priežiūros tarnyba, įgyvendindama Azartinių lošimų įstatymo nuostatas, kontroliuoja, kaip lošimų organizatoriai laikosi įstatymų bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių lošimų organizavimą, reikalavimų (Azartinių lošimų įstatymo 28 str. 5 p.); pagal Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Lošimų priežiūros tarnyba yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, teisės aktų nustatyta tvarka kartu su kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis dalyvaujanti įgyvendinant valstybės politiką azartinių lošimų srityje ir vykdanti lošimų kontrolę, kad būtų užtikrintas sąžiningas, skaidrus lošimų veiklos vykdymas ir lošėjų teisių bei jų teisėtų interesų apsauga. Atsižvelgiant į tai, kad azartiniai lošimai yra specifinių santykių rūšis, šių santykių veiksmingas teisinis reguliavimas yra viena pagrindinių priemonių apsaugoti visuomenės ir valstybės interesus. Taigi pareiškėjo įvardyta veikla lažybų procese itin reikšminga visuomenei. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. birželio 21 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad moksliškai įrodyta, jog dalyvavimas azartiniuose lošimuose gali sukelti daug neigiamų pasekmių. Pasaulio sveikatos organizacijos taikomoje tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje nurodyta, kad įpročių ir potraukių sutrikimams priskiriamas patologinis potraukis lošti, be to, lošimai ir lažybos, kaip ir tabako rūkymas bei alkoholio vartojimas, priskirtini prie problemų, susijusių su gyvenimo būdu. Azartinių lošimų organizavimas yra ūkinė veikla, galinti sukelti neigiamų socialinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas užtikrintų viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-825/2013).

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti kiti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (pvz., reguliavimo pasikeitimas) nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TOP SPORT“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius