2017-11-22 Nr. AB-21751-3-63-3-01511-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1990-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01511-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–5), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. lapkričio mėn. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, esančioje adresu Jūros g. 1, Klaipėda, netinkamomis sąlygomis – kamerose buvo šalta, drėgna, netinkamai įrengti tualetai, dėl ko pažeistas žmogiškasis orumas, neužtikrintas natūralus apšvietimas ir tinkama ventiliacija, neužtikrintas tinkamas kameros plotas, neįrengtos priemonės, užtikrinančios galimybę iškviesti budinčius pareigūnus. Tvirtino, jog kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2500 Eur ir prašo ją priteisti iš valstybės.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–13) su juo sutiko iš dalies, todėl prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Neneigė, kad pareiškėjas iš ginčo laikotarpiu areštinėje praleistų 146 parų 46 paras buvo laikomas pažeidžiant minimalų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dydį (5 kv. m), tačiau atkreipė dėmesį, jog tik 11 parų ploto neatitikimas buvo žymesnis (3,42 kv. m asmeniui ir 3,84 kv. m asmeniui), visais kitais atvejais neatitikimai siekė kelias dešimtąsias ar šimtąsias kvadratinių metrų dalis. Nurodė, jog tokių nežymių ploto neatitikimų neįmanoma pajusti, jie nesukelia papildomų nepatogumų ir negali būti pripažįstami Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pažymėjo, jog minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo trukmė ir mastas leidžia pažeidimą vertinti kaip neintensyvų.

2.2. Paaiškino, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameros atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 „Dėl Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus. Teigė, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, nepakankamos ventiliacijos ir dirbtinio apšvietimo yra hipotetiniai ir nurodyti didesniam įspūdžiui sudaryti. Tvirtino, kad Klaipėdos visuomeninės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimus. Patikrinimo aktais konstatuota, jog areštinės patalpose įrengtas centrinis šildymas, mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos reikalavimus, nuo lubų bei sienų tinkas nebyra, pelėsio nėra.

2.3. Pabrėžė, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus.

2.4. Pažymėjo, jog pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu jis nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl pažeidžiamų teisių. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, teisės pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija nepriteisinat neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II. 3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu (b. l. 39–45) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, vadovaudamasis Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkto nuostatomis, nustatė, kad pareiškėjo teisė būti kalinamam ne mažesnėje nei 5 kv. m ploto kameroje buvo pažeista 51 parą, t. y. nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 5 d. (kamera Nr. 24, vienam asmeniui 4,57 kv. m), nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. kovo 25 d. (kamera Nr. 23, vienam asmeniui 4,95 kv. m), nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. (kamera Nr. 24, vienam asmeniui 4,57 kv. m), nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. (kamera Nr. 24, vienam asmeniui 4,57 kv. m), nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. (kamera Nr. 32, vienam asmeniui 4,73 kv. m), nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 5 d. (kamera Nr. 35, vienam asmeniui 4,97 kv. m), nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 19 d. (kamera Nr. 5, vienam asmeniui 3,42 kv. m) ir nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 23 d. (kamera Nr. 22, vienam asmeniui 3,84 kv. m).

5. Dėl kitų sąlygų teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nesikreipė į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės administraciją ar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamentą dėl galimų higienos normos pažeidimų jo kalinimo Klaipėdos AVPK areštinėje, adresu Jūros g. 1, Klaipėda, metu.

6. Teismas rėmėsi Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nustatytomis aplinkybėmis, jog skunde nurodyti faktai, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 15, Nr. 23, Nr. 25, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 38 ir Nr. 39 yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelėjusios, nešvarūs čiužiniai, juose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų – nepasitvirtino, tačiau faktas, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta – pasitvirtino. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad apšvietimo sistemos pakeitimui būtina atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, tačiau, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punktu, dirbtinės apšvietos matavimų neatitiktis N 37:2009 21 punkto reikalavimams nevertinta kaip pažeidimas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Klaipėdos visuomenės sveikatos centro tikrintose kamerose Nr. 3 (laikotarpis nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 23 d.), Nr. 5 (laikotarpis nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 19 d.), Nr. 23 (laikotarpis nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. kovo 25 d.), Nr. 25 (laikotarpiai nuo 2015 m. birželio 5 d. iki 2015 m. birželio 12 d., nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2015 m. liepos 1 d., nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 2 d.), Nr. 35 (laikotarpiai nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 5 d.) ir Nr. 34 (laikotarpiai nuo 2015 m. liepos 8 d. iki 2015 m. liepos 21 d. ir nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d.).

7. Taip pat teismas rėmėsi Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nustatytomis aplinkybėmis, jog asmenų skunduose išdėstyti faktai dėl kamerose Nr. 14, Nr. 23 ir Nr. 24 per mažos dirbtinės ir natūralios apšvietos, netinkamos ventiliacijos pasitvirtino, tačiau apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemų pakeitimui būtina atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punktu, tai nevertinta kaip pažeidimas. Kiti skunduose išdėstyti faktai nepasitvirtino.

8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad nėra galimybės Klaipėdos AVPK areštinės kamerose privačiai naudotis įrengtais sanitariniais mazgais pasitvirtino. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 teigiama, jog kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 – 130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostata, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika analogiškose administracinėse bylose, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris netinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą, sukėlė nemalonius išgyvenimus (žr. administracines bylas Nr. A-257-422/2016, Nr. A-482-756/2016, Nr. A-1304-756/2016, Nr. A-1141-756/2016, Nr. A-1236-756/2016).

9. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nėra įrengtas pagalbos mygtukas, vertindamas šį byloje nustatytą pažeidimą neturtinės žalos pareiškėjui padarymo aspektu, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, nepatvirtina žalos atsiradimo fakto.

10. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygų visumą, teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir pažeidė pareiškėjo teisę privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tokiu būdu pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad kai kurie nukrypimai nuo gyvenamojo ploto normos yra labai nežymūs (4,97 kv. m, 4,95 kv. m, 4,579 kv. m), tačiau 13 parų pareiškėjui teko mažiau nei 4 kv. m gyvenamojo ploto (3,42 kv. m ir 3,84 kv. m).

11. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatavo, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į tai, kad nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, iš 51 paros, kai pareiškėjui teko mažiau nei 5 kv. m ploto, tik 13 parų šio ploto norma buvo ženkliai mažesnė, o likusiu laikotarpiu iki 5 kv. m ploto vienam asmeniui trūko nuo 0,43 kv. ploto iki 0,03 kv. m ploto, kas patvirtina jog pažeidimas nebuvo intensyvaus pobūdžio. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 300 Eur suma.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50–53), kuriame prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą pripažįstant pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Sutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dėl minimalaus teisės aktais nustatyto areštinės kameros ploto pažeidimo konstatuota pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nesutinka su kitais pirmosios instancijos teismo konstatuotais neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais (neužtikrintas pareiškėjo privatumas) bei nesutinka su byloje esančių aplinkybių vertinimu. Sprendimas priimtas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos, todėl yra keistinas.

12.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas 51 parą buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tekdavo mažesnis kameros plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. liepos 13 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-13461 nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d., o teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, neatitiko 46 paras, 14 parų neatitikimas siekia tik kelias šimtąsias (nuo 0,03 kv. m / asm. iki 0,05 kv. m / asm.) ploto dalis, 21 parą – kelias dešimtąsias (nuo 0,27 kv. m / asm. iki 0,43 kv. m / asm.) ploto dalis, tačiau 11 parų ploto neatitikimas kiek didesnis (1,16 kv. m / asm. ir 1,58 kv. m / asm.). Tokie nežymūs ploto neatitikimai yra ne daugiau kaip formalūs, jų praktiškai neįmanoma pajusti, jie nesukelia papildomų nepatogumų. Be to, jie yra ne ištisiniai.

12.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kurių aplinkybės yra identiškos arba labai panašios (žr. 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016, A-476-858/2016) ar esančios analogiškose situacijose (žr. 2016 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016).

Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime byloje Nr. A444-619/2008 yra pažymėjusi, kad teisės aktuose nesant nustatytos konkrečios pareigos (įrengti uždarą sanitarinį mazgą), veikimas nepažeidžiant teisės aktų pats savaime nėra neteisėtas veikimas. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatymas reiškia, kad nesant teisės aktuose nurodytos konkrečios pareigos, nėra pažeidžiamos ir nacionalinės teisės normos. Atsižvelgiant į tai, uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, todėl tokio neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Taip pat 2015 m. spalio 8 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atlikto Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimo akte Nr. K3-472 konstatavo, kad „<...> kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara kaip ir reglamentuoja higienos normos HN 37: 2009 20 punkto nuostata“, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Klaipėdos AVPK areštinė buvo rekonstruota dviem etapais – 1999 m. atlikta Klaipėdos m. VPK areštinės 1-ojo padalinio, 1-osios dalies rekonstrukcija, o 2005 m. atlikta Klaipėdos m. VPK areštinės 2-sios dalies rekonstrukcija. Rekonstrukcijos projektas atliktas vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytais reikalavimais. Taigi rekonstrukcijos atliktos iki Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikras areštinėje patalpintų asmenų privatumo apribojimas (sanitariniame mazge nesant pertvaros savo aukščiu siekiančios vidutinį žmogaus ūgį ir galimybę visiškai pasislėpti už durų, užuolaidos ar pan.) yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais bei saugiu vykdymu. Kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (esant tualete) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą 120-130 cm aukščio) galintį padidinti privatumo lygį, taip išlaikant (nepažeidžiant) subalansuotą atsakovo atstovo teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp pareigos užtikrinti saugų asmens buvimą areštinėje ir teisės vykdyti areštinėje esančio asmens elgesio kontrolę (Suėmimo vykdymo įstatymo 9 str. 1 d., 9 str. 2 d. 2 p., 9 str. 3 d., Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d.

įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos instrukcijos (pakeista Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“, 37, 38 p) patvirtintos instrukcijos 39, 40 p.). Atsižvelgiant į tai, kad minimais teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, kontrolė ir priežiūra, sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016).

12.4. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino bylos aplinkybes, kas suformavo neteisingą teismo vidinį įsitikinimą. Dėl to nepagrįstai ir neteisingai nuspręsta dėl žalos atlyginimo būdo (dydžio). Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas neatsižvelgė į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (sprendimo 6 psl. 3 pastr.). Nebuvo atsižvelgta ir į kitus, neturtinės žalos dydį lemiančius ir specifinius kriterijus, tokius kaip, pareiškėjo reputacija, laiko veiksnys, kalinimo įstaiga, atsakovo turtinė padėtis, teisingumo ir sąžiningumo principai. Šiuo atveju reikšmingi šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai:

1) bendras Lietuvos visuomenės gyvenimo lygis;

2) teisingumo ir sąžiningumo principai (300 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis diskriminuoja asmenis, kurie nedaro nusikalstamų veikų, yra sąžiningi mokesčių mokėtojai savo indėliu prisidedantys (ir prisidėję) prie gerovės valstybėje kūrimo, bei tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra neteisingas, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų apimtį, mastą ir trukmę);

3) pareiškėjo reputacija (iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ žinoma, kad pareiškėjas nuolat daro tyčinius nusikaltimus (skaičiuojant tik iki 2015 m. sausio 22 d. buvo jau 7 kartus teistas, o buvimo areštinėje pabaigos metu – 2015 m. lapkričio 13 d., teistas 9 kartus), kas rodo pareiškėjo atkaklų nenorą stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią);

4) laiko veiksnys (pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus kuriam laiko tarpui, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo realiai patirtų išgyvenimų);

5) kalinimo įstaiga (Klaipėdos AVPK areštinė (Jūros g. 1, Klaipėda) veikė 1 862 m. statytame pastate, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, žemės sklypas yra teritorijoje, įrašytoje į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, todėl atsakovo atstovas neturėjo galimybių iš esmės keisti (pagerinti) areštinėje laikomų asmenų sąlygų (ploto ir kt.);

6) atsakovo turtinė padėtis (yra bloga, yra skolingas ir yra priverstas nuolat skolintis. Be to, iki sulaikymo (2015 m. sausio 22 d.) pareiškėjas nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo, 67 proc. savo amžiaus pareiškėjas, neskaitant lygtinio paleidimo, turėjo praleisti laisvės atėmimo įstaigose, kuriose atsakovas juo visiškai pasirūpino – teikė gyvenamą plotą, medicininę pagalbą, maitinimą, pareiškėjas turėjo (-i) teisę tenkinti kitus teisės aktais leidžiamus interesus ir pan., todėl nėra teisinga papildomai iš atsakovo priteisti tokio dydžio (300 Eur) neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi visa tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį (išskaičiuotą aritmetiškai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusį, atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginimo.

14. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu areštinės kamerose ir kad 51 parą pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimo, tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pažeidimą, susijusį su pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu neužtikrinimu. Taip nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimo (pažeidimo laikotarpio) bei su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu bei dydžiu, t. y. teigia, kad teismas be pagrindo priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

16. Dėl nustatyto ploto normos areštinės kameroje pažeidimo, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įvertinusi bylos duomenis šiuo aspektu (b. l. 14–15), nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai apskaičiavęs šį pažeidimo laikotarpį – 51 parą. Atkreiptinas atsakovo dėmesys į tai, kad pažeidimo laikotarpis šio pobūdžio bylose būtent ir turi būti skaičiuojamas paromis, kadangi asmenys įkalinimo įstaigose laikomi nuolat, visu paros metu, todėl nėra pagrindo kalinimo sąlygų laikotarpį vertinti tik dienos metu.

17. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu nustatytas aplinkybes, t. y. kad kameroje esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 – 130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto nuostata. Šios aplinkybės atsakovas apeliaciniame skunde neneigia, todėl byloje nėra ginčo dėl to, kad sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto.

18. Atsakydama į atsakovo argumentą, kad veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teisėjų kolegija nurodo, jog į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6 p.). Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turėjo teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika analogiškose administracinėse bylose, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 – 130 cm aukščio pertvara nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, ir aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris netinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą, sukėlė nemalonius išgyvenimus (žr. administracines bylas Nr. A-257-422/2016, Nr. A-482-756/2016, Nr. A-1304-756/2016, Nr. A-1141-756/2016, Nr. A-1236-756/2016).

19. Pabrėžtina, jog ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

20. Nors atsakovas apeliaciniame skunde remiasi kalinamų asmenų galimybe naudoti audinį, galintį padidinti privatumo lygį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

21. Dėl atsakovo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria, atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2016 m. gegužės 27 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016 ir Nr. A-476-858/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atstovo pateiktais įrodymais ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, sanitarinių mazgų įrengimo aspektais atitinkančiose higienos normos reikalavimus, tačiau asmens privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo aspekto neanalizavo, o nagrinėjamoje byloje kaip tik šis aspektas ir buvo atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) konstatavimo pagrindas. Taip pat ir atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016, kurioje, be kita ko, buvo nagrinėjamos pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau ne policijos areštinėje. Taigi, ši atsakovo nurodoma administracinių teismų praktika nėra reikšminga nagrinėjamai bylai.

22. Akcentuotina, kad naujausioje administracinių teismų praktikoje dėl kalinimo sąlygų areštinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pabrėžusi, jog Klaipėdos AVPK nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įėjimas į sanitarinį mazgą areštinės kamerose nebuvo uždengtas, todėl kitas patalpoje laikomas asmuo arba pareigūnai, įėję į patalpas arba pažvelgę pro duryse esantį stebėjimo langelį, galėjo pareiškėją pastebėti besinaudojant tualetu ir taip pažeisti pareiškėjo privatumą; atsižvelgusi į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 konstatavo, jog areštinės kamerose nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą jam besinaudojant tualetu (taip pat žr., pvz., 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

23. Be to, atsakant ir į atsakovo argumentus šiuo aspektu, pažymėtina, kad saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais.

25. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Taigi neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (žr. 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017).

26. Šiuo atveju nustatyta, kad 51 parą pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygos neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimo. Be to, kaip jau buvo konstatuota šioje nutartyje, atsakovas nepaneigė, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjui tekusio kameros ploto neatitikimas nebuvo nepertraukiamas, nes tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko didesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgė į nustatytų pažeidimų trukmę, mastą ir intensyvumą. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog tam tikrais laikotarpiais nustatytas vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neatitikimas buvo labai nežymus, šiuo atveju buvo įvertinta visų nustatytų faktinių aplinkybių, kurios yra svarbios sprendžiant dėl žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, kontekste.

27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo argumentai, susiję su pareiškėjo reputacija, nepagrindžia, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepatyrė neturtinės žalos ar jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą, nei buvo priteista nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir trukmę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.).

28. Akcentuotina, kad faktas, jog Klaipėdos AVPK areštinė veikė pastate, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, nepaneigia atsakovo pareigos atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų asmeniui padarytą neturtinę žalą. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį, kuri yra bloga, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai apie bendrą visuomenės gyvenimo lygį, apie teisingumo ir sąžiningumo principus taip pat nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

29. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nusistovėjusį vidutinį neturtinės žalos atlyginimo dydį, nes, vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys