2026-03-18 Nr. AB-5831-3-61-3-04189-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1570-463/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04189-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. (Y. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. (Y. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. T. (Y. T.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 25S160626 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas aiškiai nenurodė, kokių konkrečių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų pareiškėja neatitinka. Sprendime deklaratyviai teigiama apie tariamą darbdavio veiklos neatitikimą, tačiau nepateikta objektyvių duomenų, paneigiančių dokumentais pagrįstus faktus apie: sudarytą darbo sutartį, įrašą apie draudimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) sistemoje, pateiktą garantinį raštą, realią bankinę apyvartą, pateiktą veiklos planą bei tikslus.

2.2. Mažoji bendrija „Action4life LT“ (toliau – ir Darbdavys, Įmonė) pateikė Migracijos departamentui dokumentus, patvirtinančius veiklos vykdymą: paslaugų sutartį, paaiškinimą dėl veiklos pobūdžio, nurodant nuotolinę veiklos formą bei užsakovus užsienyje.

2.3. Pareiškėja pateikė atsakymą, kuriame patvirtino, kad visos paslaugos buvo faktiškai suteiktos, klientai su jomis sutiko, sąskaitos buvo apmokėtos, o apmokėjimai aiškiai matomi įmonės banko sąskaitos išrašuose, pateiktuose atsakovui.

2.4. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, kurioje išaiškinta, kad užsieniečio teisė į veiksmingą teisių gynimą teisme neturi priklausyti nuo trečiųjų asmenų – darbdavių – veiksmų ar neveikimo administracinėje procedūroje. Jeigu Darbdavys nepateikė reikšmingų dokumentų Migracijos departamentui, tačiau pareiškėja juos pateikė teismui, šie įrodymai gali ir turi būti vertinami teisme, siekiant išvengti neproporcingo teisių ribojimo. Tokiu būdu net ir tuo atveju, kai atsakovas nesivadovavo tam tikrais duomenimis dėl darbdavio neveikimo, teismas gali juos įvertinti, jei jie pagrindžia pareiškėjos prašymo pagrįstumą.

2.5. Pareiškėja buvo pasamdyta įgyvendinti planuojamą bendradarbiavimą su Lietuvos organizacija „Cooperation for Democracy Foundation“ (toliau – ir Organizacija) – ji vienintelė darbuotoja, kuri vykdytų šią veiklą, todėl tolimesnis projekto vystymas yra neįmanomas be pareiškėjos fizinio buvimo Lietuvoje. Ši aplinkybė yra pagrindinė priežastis, kodėl su Organizacija dar nėra pasirašytų formalių dokumentų – partnerystės likimas priklauso nuo Migracijos departamento sprendimo dėl pareiškėjos leidimo laikinai gyventi išdavimo.

2.6. Pareiškėja yra pateikusi savo darbo grafiką (40 valandų per savaitę), kuris atspindi nuoseklią, kasdien organizuojamą veiklą Įmonėje. Grafikas patvirtina, jog pareiškėja nėra nominaliai įdarbinta ar fiktyviai priimta į darbą. Jos kasdienės funkcijos ir atsakomybės yra aiškiai apibrėžtos, atitinkančios nuolatinio darbo santykių pobūdį, o tai visiškai atitinka UTPĮ 44 straipsnio nuostatas dėl darbo pagrindu išduodamo leidimo laikinai gyventi.

2.7. Migracijos departamentas tik formaliai įvertino pareiškėjos situaciją, nes neįvertino visų duomenų visumos: pateikto garantinio rašto dėl darbo vietos finansavimo, realaus darbo grafiko, strateginio plėtros plano, oficialių paaiškinimų apie paslaugų pobūdį ir klientus, taip pat klientų apmokėjimų fakto.

2.8. Atsakovas nepagrįstai iš anksto suformulavo nuostatą, jog Įmonės veikla yra fiktyvi tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus. Atsakovo Sprendimas buvo priimtas neatsižvelgiant į realius Įmonės veiklos rodiklius, nepagrįstai abejojant pareiškėjos įdarbinimo tikrumu ir tokiu būdu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pripažino, kad Įmonė orientuota į tarptautinę rinką ir veikia nuotoliniu būdu, o tai savaime negali būti traktuojama kaip veiklos nebuvimo įrodymas.

2.9. Papildomai prie skundo pateiktos Įmonės 2024 metų finansinės ataskaitos – Pelno (nuostolių) ataskaita bei balansas, kuris įrodo, kad Įmonė vykdo realią ekonominę veiklą ir nėra fiktyvi. Finansiniai dokumentai yra oficialūs ir parengti pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, todėl jų turinys negali būti ignoruojamas kaip esminis įrodymas, paneigiantis Migracijos departamento prielaidą dėl tariamai nevykdomos ar fiktyvios veiklos. Prie skundo taip pat pateikiamas oficialus SODROS pranešimas, kuris patvirtina pareiškėjos įdarbinimą įmonėje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2019 m. sausio 3 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-5453-822/2018), pareiškėjo pateikti dokumentai, kurie galėjo būti nepateikti administracinės procedūros metu ne dėl jo kaltės (pvz., dėl darbdavio veiksmų), turi būti įvertinti teisme ir sudaro pagrindą sprendimo peržiūrai. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento išvada apie veiklos nebuvimą yra deklaratyvi, paremta formalia dokumentų trūkumo analize, o ne realių faktų vertinimu, todėl Sprendimas pažeidžia VAĮ 8 straipsnį bei ĮUTP 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 19 punktu Migracijos departamentas 2025 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą Nr. 25S160626 atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3.2. Remiantis 2023 metų Įmonės Registrų centrui pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, Įmonės deklaruojama ekonominė veikla buvo posėdžių ir verslo renginių organizavimo veikla. Įmonė nėra pateikusi Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 m., kurie patvirtintų, jog iš vykdomos deklaruojamos veiklos (posėdžių ir verslo renginių organizavimas) gauna pajamas, o tai reiškia, kad ji nevykdo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatytos prievolės. Remiantis viešais įmonių registro duomenimis Įmonės veikla yra „Renginių organizavimas“.

3.3. Įmonės, kuri įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, tarpininkavimo rašte nurodyti duomenys apie tai, kad ekonominės veiklos rūšis, pagal kurią Įmonė ketina įdarbinti pareiškėją, – posėdžių ir verslo renginių organizavimas (ekonominės veiklos kodas – 8230), patys savaime nepatvirtina, kad Įmonė realiai šią veiklą vykdo. Migracijos departamentas paprašė Įmonės pateikti siųstame rašte nurodytus dokumentus, patvirtinančius vykdomą deklaruojamą veiklą ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius. Atsakovo vertinimu, Įmonės direktorės pateiktas 2025 m. gegužės 30 d. bendro pobūdžio raštas nepatvirtino, kad Įmonė šiuo metu realiai vykdo nuolatinio pobūdžio paslaugų veiklą ir gauna pajamų iš vykdomos veiklos, nes Įmonės banko sąskaitos išrašuose nėra matomi jokie pinigų pervedimai už suteiktas paslaugas.

3.4. Įmonės pateikta 2023 m. rugsėjo 1 d. Civilinė (paslaugų) sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią galima spręsti, kad Įmonės vadovė gyvena Vokietijoje, ir jos 2026 m. birželio 6 d. paaiškinimas patvirtino, kad Įmonė šiuo metu realiai nevykdo ekonominės veiklos Lietuvoje. Tai patvirtino ir aplinkybės, kad Įmonė nepateikė aktualių veiklos sutarčių su užsakovais bei jų vykdymą patvirtinančių dokumentų, taip pat ir preliminarių veiklos sutarčių. Be to, SODROS informacinės sistemos duomenimis, nuo Įmonės įsteigimo dienos iki 2025 m. balandžio 1 d. nebuvo įdarbintas nei vienas darbuotojas, išskyrus jos vadovę, kurie atliktų darbo funkcijas vykdant Įmonės ekonominę veiklą paslaugų sektoriuje.

3.5. Pateikti duomenys ir dokumentai neįrodė, kad Įmonė ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius vykdo nuolatinio pobūdžio paslaugų veiklą, iš kurios gaunamos pajamos, ir jų turės ateityje. Migracijos departamento vertinimu, tarpininkavimo raštas buvo teikiamas žinant, jog Įmonė nevykdo deklaruojamos veiklos, kuriai kviečiasi pareiškėją, ne trumpiau nei pastaruosius šešis mėnesius. Duomenys, kurie neatitinka tikrovės, vertinami kaip prieštaraujantys UTPĮ 44 straipsnio 8 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytiems reikalavimams.

3.6. Migracijos departamentas išsamiai išdėstė visas faktines aplinkybes, kurios svarbios ginčijamo Sprendimo priėmimui, taip pat ir motyvus. Nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka UTPĮ, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

3.7. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjos teisinės padėties klausimą atliko tyrimą leidimo laikinai gyventi išdavimo kontekste (ši sritis patenka į Migracijos departamento veiklos sritį). Nustačius, kad Įmonė, kuri įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį, šiuo metu realiai nevykdo ekonominės veiklos Lietuvoje, todėl kilo pagrįstos abejonės, ar su užsieniečiu, kurį įmonė kviečia, bus sukurti realūs darbo santykiai.

3.8. Ginčijamu Sprendimu nebuvo konstatuota, kad pareiškėja buvo fiktyviai įdarbinta. Migracijos departamentas konstatavo, jog Įmonė, kuri įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį, nepagrindė, kad vykdo posėdžių ir verslo renginių organizavimo veiklą, kuriai ir kviečiasi pareiškėją, ne trumpiau nei šešis pastaruosius mėnesius.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas, išanalizavęs aktualų teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas sudarė visas galimybes pateikti dokumentus, pagrindžiančius, kad Įmonė ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius vykdo deklaruojamą veiklą pagal ekonominės veiklos rūšį, tačiau nei pateiktų duomenų ir dokumentų apimtys, nei jų turinys neįrodė, kad Įmonė ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius vykdo nuolatinio pobūdžio paslaugų veiklą, iš kurios gaunamos pajamos ir jų turės ateityje.

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo pateikta įrodymų dėl Įmonės laiku mokamo darbo užmokesčio, taip pat banko sąskaitų išrašų, pagrindžiančių šešių mėnesių laikotarpyje gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Įmonė nepateikė banko sąskaitos išrašo už pastaruosius šešis mėnesius, kuriame matosi gautos pajamos už suteiktas paslaugas, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo nustatytas pagrįstai.

7. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytą pagrindą, nes Įmonė nepateikė duomenų, kad turi pajėgumus aprūpinti pareiškėją darbu visą darbo laiko normą pagal tarpininkavimo rašte nurodytus ketinimus sukurti realius darbo santykius su pareiškėja, todėl ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją.

8. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas iš esmės atitiko ir VAĮ nustatytus reikalavimus, nes atitiko bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Migracijos departamentas vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

III. 9. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir pažeidė proporcingumo bei teisinio saugumo principus.

9.2. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas faktiškai išplėtė UTPĮ 44 straipsnio 8 dalies 4 punkto turinį, veiklos vykdymo sąvoką sutapatindami su vietinės veiklos vykdymu Lietuvos Respublikoje. Tokia praktika prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai jurisprudencijai, pagal kurią viešojo administravimo subjektas negali remtis kriterijais, kurie nėra aiškiai įtvirtinti teisės aktuose, net jei, institucijos nuomone, tokie kriterijai būtų tikslingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-1-502/2025). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisės normos, ribojančios asmens teises, turi būti aiškinamos siaurai, o bet koks papildomų sąlygų sukūrimas administracinės praktikos lygmeniu laikytinas neteisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2025), o pirmosios instancijos teismas šių išaiškinimų nepaisė.

9.3. Pareiškėja remiasi teismų praktika, kurioje pabrėžiama, kad net ir tais atvejais, kai Migracijos departamentas abejoja darbdavio veiklos atitiktimi deklaruotai ekonominei veiklai, jis privalo nustatyti, ar pareiškėjas faktiškai dirbo, ar jam buvo mokamas darbo užmokestis, kas jam teikė privalomus nurodymus ir kaip buvo organizuojamas darbas.

9.4. Ginčijamame Sprendime atsakovas neįvertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, patvirtinančių realų darbo santykių egzistavimą ir darbdavio veiklos vykdymą, įskaitant SODROS duomenis, darbo užmokesčio mokėjimus, sąskaitas faktūras, darbo pobūdį atskleidžiančią elektroninę korespondenciją bei užduočių paskyrimo dokumentus. Toks įrodymų ignoravimas prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam reikalavimui, kad administracinis sprendimas būtų aiškiai motyvuotas, pagrįstas faktais ir įrodymais.

9.5. Nei UTPĮ, nei kiti galiojantys teisės aktai nenumato reikalavimo, kad darbdavio ekonominė veikla privalėtų būti vykdoma būtent Lietuvos klientų naudai ar turėti klientų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ekonominės veiklos vykdymo kriterijus siejamas su realia, nuolatine, organizuota ir teisėta veikla, o ne su klientų geografine buvimo vieta. Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis, ypač paslaugų, kūrybinių ir skaitmeninių industrijų srityse, nuotolinis paslaugų teikimas užsienio klientams yra įprasta ir teisėta verslo forma, kuri savaime nepaneigia veiklos realumo.

9.6. Bylos duomenys įrodo, kad Įmonė turi realius užsakovus ir teikia jiems profesionalias paslaugas, tai reiškia, kad Įmonė ne hipotetiškai planuoja veiklą, o faktiškai ją vykdo, gauna pajamas ar siekia jų gauti, organizuoja darbo procesus, paskirsto užduotis ir vykdo sutartinius įsipareigojimus. Vien aplinkybė, kad paslaugų gavėjai yra užsienio subjektai, negali būti laikoma veiklos nevykdymo įrodymu.

9.7. Pareiškėjos vertinimu, teismo argumentas, kad Įmonė „dar tik planuoja“ bendradarbiavimą su Organizacija, negali būti vertinamas kaip neigiamas kriterijus, nes teisės aktai nereikalauja, kad darbdavys privalėtų turėti tiek vietinių, tiek užsienio klientų vienu metu. Priešingai, verslo plėtra, naujų partnerių paieška ir derybos dėl bendradarbiavimo yra įprasta, teisėta ir nuolatinė ekonominės veiklos dalis, o ne jos nebuvimo požymis.

9.8. Pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja administracinių teismų praktikoje suformuotai nuostatai, kad vertinant, ar darbdavys realiai vykdo veiklą, turi būti analizuojamas faktinis veiklos turinys, o ne formalūs ar geografiniai kriterijai. Administracinių teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog institucijos ir teismai negali siaurinti teisės normų taikymo, nustatydami papildomas, įstatyme nenumatytas sąlygas, tokias kaip reikalavimas turėti klientus būtent Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismo interpretacija iš esmės diskriminuotų nuotoliniu būdu veikiančias įmones, kurios teisėtai registruotos Lietuvoje, moka mokesčius, samdo darbuotojus, tačiau veikia tarptautinėje rinkoje. Toks aiškinimas neatitinka nei ekonominės realybės, nei teisinio tikrumo ir proporcingumo principų, taikomų viešojo administravimo ir administracinės justicijos srityje.

9.9. Vidaus lėšų judėjimas tarp Įmonės sąskaitų, avansiniai mokėjimai, daliniai atsiskaitymai ar lėšų konsolidavimas yra įprasta verslo praktika, ypač vykdant tarptautinę veiklą ir naudojantis elektroninių pinigų įstaigų paslaugomis. Nei pirmosios instancijos teismas, nei Migracijos departamentas nenustatė, kad šie pervedimai būtų fiktyvūs ar neteisėti, todėl vien formalus jų palyginimas su sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis negali paneigti veiklos realumo.

9.10. Galiojantys teisės aktai nereikalauja, kad juridinio asmens vadovas nuolat gyventų Lietuvoje ar kad įmonė turėtų fizinį biurą, ypač kai veikla vykdoma nuotoliniu būdu. Priešingai, tokia aplinkybė patvirtina, kad Įmonė veikia tarptautiniu mastu, o jos veiklos modelis atitinka šiuolaikinės skaitmeninės ekonomikos realijas.

9.11. Aplinkybė, kad iki 2025 m. balandžio 1 d. Įmonėje dirbo tik vienas darbuotojas, t. y. vadovė, o nuo 2025 m. balandžio 1 d. įdarbinta pareiškėja, negali būti laikoma pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Nei ĮUTP, nei kiti teisės aktai nenustato minimalaus darbuotojų skaičiaus, kurį privalėtų turėti darbdavys, kad galėtų įdarbinti užsienietį. Pareiškėja nurodė, kad ji buvo įdarbinta, o tai patvirtina Įmonės veiklos plėtrą, o ne jos nebuvimą.

9.12. Pareiškėja buvo pateikusi papildomus įrodymus, kurie turėjo būti vertinami kaip viena visuma, o ne kaip pavienės prielaidos. Bylos medžiaga, įskaitant ir papildomai pateiktus dokumentus, aiškiai patvirtina nuoseklų, ekonomiškai pagrįstą ir realiai vykdomą pareiškėjos bendradarbiavimą su darbdaviu. Pradinis bendradarbiavimas vyko civilinių paslaugų pagrindu, tačiau vėliau šie santykiai natūraliai peraugo į darbo teisinius santykius. Pareiškėjos darbo užmokesčio mokėjimo reguliarumas, deklaruoti socialinio draudimo santykiai bei mokėti mokesčiai patvirtina jos integraciją į darbo rinką ir paneigia bet kokias prielaidas apie bandymą piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Šie duomenys atspindi ne formalų įdarbinimą, o faktiškai vykdomą ir tęstinę veiklą pagal darbo teisės santykius.

9.13. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjai pareigą pateikti darbdavio komercinę dokumentaciją, įskaitant susirašinėjimą su verslo partneriais ar klientais. Tokie duomenys pareiškėjai objektyviai nėra prieinami, kadangi jie priklauso trečiajam subjektui – darbdaviui. Tokios įrodinėjimo pareigos perkėlimas pažeidžia teisingo proceso, proporcingumo bei rungimosi principus ir faktiškai apriboja pareiškėjos galimybes ginti savo teises, sudarydamas jai neproporcingą procesinę naštą.

9.14. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja faktiškai dirba, gauna darbo užmokestį, moka privalomuosius mokesčius ir dalyvauja darbdavio veikloje. Šios aplinkybės patvirtina jos objektyvų elgesį ir sąžiningą ketinimą integruotis į Lietuvos darbo rinką. Neigiamų pasekmių taikymas užsieniečiui negali būti grindžiamas vien galimais darbdavio veiklos trūkumais ar formaliais pažeidimais, kai pats asmuo laikosi įstatymų reikalavimų, būtina diferencijuoti darbdavio ir užsieniečio atsakomybės ribas, ypač kai pastarasis neturi realios įtakos darbdavio veiklos organizavimui.

9.15. Laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 25 d. iki 2022 m. lapkričio 17 d. pareiškėjai buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, o nuo 2022 m. spalio 7 d. ji nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje teisėtu pagrindu. Pareiškėjos turimas leidimas laikinai gyventi galioja iki 2025 m. spalio mėn., ji nuo 2025 m. balandžio 1 d. dirba Lietuvoje, o nuo 2024 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikoje yra įregistravusi individualią veiklą, per kurią vykdo savarankišką ekonominę veiklą ir moka mokesčius Lietuvos valstybei. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėja ne tik teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, bet ir yra faktiškai integravusi į šalies socialinį ir ekonominį gyvenimą, vykdo darbinę ir savarankišką veiklą, laikosi teisės aktų reikalavimų ir sąžiningai vykdo visus su jos teisiniu statusu susijusius įsipareigojimus. Todėl bet koks valstybės institucijų sprendimas, galintis lemti pareiškėjos teisinės padėties pablogėjimą ar sukelti jos teisėto buvimo Lietuvoje nutraukimą, turi būti grindžiamas ne vien formaliais kriterijais, bet ir atitikti teisėtumo, proporcingumo, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

9.16. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad migracijos bylose būtina vertinti asmens faktinius ryšius su priimančiąja valstybe, jo integracijos lygį bei sprendimo poveikį privačiam ir profesiniam gyvenimui. Sprendimai, galintys lemti leidimo gyventi neišdavimą ar jo netekimą, negali būti grindžiami vien formaliais argumentais, jeigu jie sukelia akivaizdžiai neproporcingas pasekmes asmens gyvenimui.

9.17. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas yra pažymėjęs, kad valstybės privalo užtikrinti teisinį stabilumą ir tikrumą asmenims, kurie teisėtai gyvena jų teritorijoje, o sprendimai, galintys lemti teisinio statuso praradimą, turi būti aiškiai motyvuoti, pagrįsti ir proporcingi.

10. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas tinkamai taikė UTPĮ nuostatas ir pagrįstai vertino Įmonės veiklą.

10.2. Migracijos departamentas, spręsdamas leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo klausimą, vertina visas su šiuo prašymu susijusias aplinkybes ir faktinius duomenis. Esant poreikiui, sudaro galimybę pateikti reikšmingus duomenis ir dokumentus, turinčius įtakos sprendimo priėmimui. Svarbu tai, kad Migracijos departamentas Įmonei sudarė visas galimybes pateikti dokumentus, pagrindžiančius, kad Įmonė ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius vykdo deklaruojamą veiklą pagal ekonominės veiklos rūšį – posėdžių ir verslo renginių organizavimo veiklą, tačiau nei pateiktų duomenų ir dokumentų apimtys, nei jų turinys neįrodo, kad Įmonė ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius vykdo nuolatinio pobūdžio paslaugų veiklą, iš kurios gaunamos pajamos ir jų turės ateityje. Atsakovo vertinimu, tarpininkavimo raštas buvo teikiamas žinant, jog Įmonė nevykdo deklaruojamos veiklos, kuriai kviečiasi pareiškėją, ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius.

10.3. Migracijos departamentui pateikti Įmonės dokumentai nepatvirtino, kad Įmonė šiuo metu realiai vykdo ekonominę veiklą Lietuvoje. Šį teiginį patvirtino ir tai, kad Įmonė nepateikė aktualių veiklos sutarčių su užsakovais bei jų vykdymą patvirtinančių dokumentų, taip pat ir preliminarių veiklos sutarčių, o vien teiginiai apie planuojamą vykdyti veiklą niekaip neįrodo, kad Įmonė ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius vykdo nuolatinio pobūdžio paslaugų veiklą Lietuvoje.

10.4. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

12. Pirmos instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, nurodydamas, kad ji neatitinka Įstatyme numatytų kriterijų leidimui gyventi Lietuvoje gauti.

13. Nesutikdama su teismo sprendimu pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir pažeidė proporcingumo bei teisinio saugumo principus, plečiamai aiškino Įstatymo nuostatas.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas - Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuris numato, kad leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

16. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir b papunkčiai numato sąlygas, kurioms esant užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, kuomet jis ketina dirbti, o to paties 44 straipsnio 8 dalies numatyti 5 punktai numato, kokias sąlygas turi atitikti darbdavys, ketinantis įdarbinti užsienietį.

17. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.); duomenys, kuriuos pateikė fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (19 p.).

18. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi, dirbti bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017 ir kt.).

19. Migracijos departamentas konstatavo, jog Bendrovė neatitinka sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 3 ir 4 punkto sąlygų. Ginčijamame Sprendime buvo taikytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos, nes bendrovė nepateikė banko sąskaitos išrašo už pastaruosius 6 mėnesius, kuriame matosi gautos pajamos už suteiktas paslaugas. Taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad turi pajėgumus aprūpinti pareiškėją darbu visą darbo laiko normą pagal tarpininkavimo rašte nurodytus ketinimus sukurti realius darbo santykius su pareiškėja. Migracijos departamentas įvertino, kad tarpininkavimo raštas buvo teikiamas žinant, jog Įmonė nevykdo deklaruojamos veiklos, kuriai kviečiasi pareiškėją, ne trumpiau negu pastaruosius šešis mėnesius.

20. Todėl įvertinusi ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintus reikalavimus keliamus administraciniam sprendimui. Priešingai, nei tvirtina pareiškėja, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino individualią pareiškėjos situaciją, faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad yra įvykdyti visi Įstatymo keliami reikalavimai leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-821/2024, 2024 m rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2239-556/2024, 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024, 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1370-629/2025 ir kt.).

21. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, spręsdamas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai pagal jos Prašymą, tinkamai įvykdė pareigą visapusiškai įvertinti pareiškėjos poreikį gauti leidimą laikinai gyventi bei išsamiai išanalizavo darbdavio individualią situaciją, suteikdamas galimybę papildyti ir patikslinti duomenis apie bendrovės veiklą, ir priėmė motyvuotą Sprendimą.

22. Pažymėtina, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks Įstatyme įtvirtintus leidimo gyventi išdavimo pagrindus ir sąlygas.

23. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. T. (Y. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė