2022-04-27 Nr. AB-11293-3-62-3-03341-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2039-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03341-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. H. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. H. Y. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 21S33519 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2021 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 3K-212 „Dėl komisijų sudarymo“ sudarytos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1982 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūra turėtų būti organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, o iš kilmės šalies informacijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra nužudymų dėl karo motyvų, todėl kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus, kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neįvertino visų aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo, jog sprendimai teisėti, o pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo vertinimu, vien tokie įvardinti pareiškėjo veiksmai neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad vyksta karas tarp (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo kaimas yra (duomenys neskelbtini) pasienyje. Tiesioginės grėsmės jo gyvybei nėra, tačiau kyla grėsmė dėl karo, be to, turi sveikatos problemų.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

6. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, nenustatė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir todėl nesuteiktas pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punktu pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė sunkia ekonomine padėtimi (sunku susirasti darbą) ir tuo, kad jis jautėsi nesaugus dėl bendros situacijos (duomenys neskelbtini) (bombardavimo). Apibendrinus ir įvertinus tyrimo metu surinktą informaciją, Komisijos vertinimu, pagrįstai nebuvo nustatytas persekiojimas (pareiškėjas pats prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu teigė, kad jam asmeniškai niekas negrasino), t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės, tačiau su pareiškėjo vertinimu Migracijos departamentas nesutiko.

9. Atsakovas pažymėjo, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

10. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas taip pat surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotosiomis grupėmis, tačiau 2021 m. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą, t. y. jei galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Remiantis EPPB pateikiama informacija, (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo individualias savybes, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Migracijos departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas taip pat pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kurią išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

13.1. 2021 m. liepos 25 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai sulaikė grupę asmenų, nelegaliai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, tarp sulaikytųjų buvo pareiškėjas.

13.2. Pareiškėjas žodžiu pareiškė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, tačiau nepateikė asmens pilietybę, tapatybę ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų.

13.3. 2021 m. spalio 20 d. atlikta prieglobsčio prašytojo apklausa, padarytas apklausos garso įrašas. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad: (duomenys neskelbtini).

13.4. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimu atmetė, nusprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

14. Apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su saugumo situacija jo gyvenamojoje vietovėje (dėl vykstančio konflikto tarp (duomenys neskelbtini), kurio metu bombarduojami kaimai, nesaugu gyventi).

15. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija, teismas pažymėjo, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (Duomenys neskelbtini). 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

16. Pareiškėjas nurodė, kad jokių grasinimų nėra sulaukęs, taip pat nepriklauso jokiai politinei partijai ar organizacijai. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo galimo persekiojimo ateityje aplinkybės iš esmės nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Jokio persekiojimo dėl lyties, rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų pareiškėjas kilmės šalyje nepatyrė.

17. Iš pareiškėjo pasakojimo (neteko savo ūkio, avių, nesaugu) teismas taip pat nustatė, kad jo išvykimą lėmė ir ekonominės priežastys, finansiškai geresnio gyvenimo paieška. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog ekonominiai motyvai nelaikomi pagrindu suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015). Taigi, teismo vertinimu, tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesudaro pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą, nes tai nėra laikytina persekiojimu dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

18. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo nurodytas sritis, kur jis minėjo gyvenęs. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo jos vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

19. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotosiomis grupėmis ir kurios yra įsitvirtinusios tam tikrose teritorijose. Teismas pažymėjo, kad turima informacija pagrindė išvadą, jog (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas. Remdamasis EPPB pateikiama informacija, Migracijos departamentas Sprendime taip pat nurodė, kad įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, atsakovas konstatavo, jog asmuo nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidėjusia persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiamas. Prieglobsčio prašytojas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.

20. Teismo vertinimu, pagal byloje surinktus duomenis nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.

21. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindu suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

22. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo skundą Komisija turėjo nagrinėti žodine tvarka, kadangi Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

23. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taigi pareiškėjo situacijai teismas taikė Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų „Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimą tvarkos“ (toliau –Tvarka) 44.3.1 papunktyje įtvirtintą taisyklę ir pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

24. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kai Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. teismas nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismo vertinimu, vadovaujantis Įstatymu ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu, nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, kurie atitinkamai keistini.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

27. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

28. Pareiškėjas nesutiko su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, bei kurios yra įsitvirtinusios pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)). Turima informacija pagrindžia išvadą, kad (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje vyksta vidinis karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl karo veiksmų jo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė.

29. Teigia, kad EPPB ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, todėl laikytina, jog nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informaciją iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti.

30. Pagal kilmės šalies informaciją (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Pareiškėjo išvykimo priežastis negali būti laikoma ekonomine, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio gali būti nedidelis.

31. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas. Be to, Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

32. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus ir prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas apeliacinio skundo ribose.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

37. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Nagrinėjamu atveju prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, kad kilmės šalyje nėra darbo ir bijo bombordavimo.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su negalėjimu vykdyti ekonominės veiklos dėl bombardavimo. Pažymėtina, kad pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas tik asmeniui, kuris visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas dėl „konvencinių“ priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog dėl to, kad yra bombarduojamas jo kaimas, nebegali dirbti ūkyje. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikti motyvai yra akivaizdžiai ekonominio pobūdžio, niekaip nesusiję su 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso įtvirtintais pagrindais. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr. 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje eA-5326-822/2017, 38 p.).

43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

44. Tvarkos aprašo (ginčui aktuali redakcija galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punkte nustatyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (97.1 p.).

45. Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas Europos Sąjungos valstybes nares, EPPB, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą pagal pareiškėjo prašymą, siekdamas įvertinti pareiškėjo pasakojimą bei pagrindus dėl beatodairiškos grėsmės kilmės šalyje, rinko informaciją iš įvairių šaltinių: rėmėsi 2021 m. parengta EPPB, kaip kompetentingos institucijos rinkti kilmės valstybės informaciją, ataskaita, Tarptautinės Migracijos Organizacijos pateikiama informacija apie (duomenys neskelbtini) įgyvendinamos savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programą, informacija apie Europos valstybių ir kitų organizacijų teikiamą teisinę pagalbą, konsultacijas ir kitą pagalbą, ir minėtą informaciją skundžiamame Sprendime išsamiai įvertino. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo kilmės šalyje (pareiškėjo gyvenamoje vietovėje) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei aptartą reglamentavimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėju, kad Migracijos departamentas pažeidė reikalavimą rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją.

47. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas visapusiškai ir objektyviai, vadovaujantis Tvarkos aprašo reikalavimais. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino individualias pareiškėjo savybes ir atsižvelgęs į surinktą aktualią kilmės šalies informaciją, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįsta objektyviais įrodymais, išsamus tyrimas nepatvirtino individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

48. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, ar 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte pagrindas – yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie verstų suabejoti tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktus, naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. H. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė