2019-01-23 Nr. AB-2047-3-61-3-01781-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-772-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01781-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 1 980,81 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. spalio 7 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė kelionės į Fuerteventurą sutartį ir sumokėjo iš viso 7 196 Lt (2 084,11 Eur). Pareiškėjas nurodė, kad dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neįvykus kelionei buvo grąžinta 103,30 Eur. Pareiškėjas paaiškino, kad negrąžintą sumą (1 980,81 Eur) prašo priteisti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Pareiškėjas nurodė, kad valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, todėl jai kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–25).

5. Ūkio ministerija nurodė, kad Turizmo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) veiksmai, priimant šį įstatymą, negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas.

6. Ūkio ministerijos nuomone, jokie teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (taip pat ir dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę). Tai, pasak Ūkio ministerijos, priskirtina Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetencijai. Nesant šių institucijų sprendimų dėl netinkamo Europos Sąjungos teisės perkėlimo, nėra valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos, jog valstybė, veikdama per Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Be to, Seimo veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

7. Ūkio ministerija taip pat pastebėjo, kad į bylą pateikta paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ nėra pasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad ši sutartis apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija nurodė, kad iš 2014 m. spalio 7 d. ir 2014 m. spalio 13 d. mokėjimo nurodymų nematyti, kas atliko minėtus pavedimus.

8. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens (UAB „Freshtravel“) veiksmų.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27–32).

10. Turizmo departamentas pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nurodyta, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių užtikrinimo sumą.

11. Turizmo departamentas taip pat pastebi, kad į bylą pateiktuose pavedimuose nėra įvardintas mokėtojas. Be to, pareiškėjas žalos atlyginimo pirmiausia turėtų reikalauti bankroto byloje iš žalą sukėlusių asmenų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, 1 980,81 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 74–80).

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę jau yra konstatuotas nacionalinių teismų, todėl valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos naujai nebenustatinėtinos.

14. Teismas konstatavo, kad rašytinės turizmo sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas sandorio sudarymo faktą įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad pareiškėjui fiziškai pasirašyti paslaugų sutartį objektyviai nebuvo reikalinga.

15. Teismas pastebėjo, kad mokėjimo paskirtyje nurodytas šalių sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutarties numeris. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas sąskaitas faktūras laikyti neobjektyviais įrodymais nėra pagrindo. Teismas taip pat vertino, kad draudimo išmokos išmokėjimu į pareiškėjo sąskaitą buvo pripažinta, kad turizmo paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta, o pareiškėjas už kelionę sumokėjo tinkamu būdu.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 82–92).

17. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, spręsdamas dėl valstybei kylančios deliktinės atsakomybės pagrindo, nenurodė, ar egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Ūkio ministerija pakartoja argumentus, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo deliktinei valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, teismas pareiškėjui turtinę žalą priteisė nepagrįstai.

18. Ūkio ministerija apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus dėl to, kad spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų yra išimtinė Europos Komisijos ir ESTT kompetencija. Pasak Ūkio ministerijos, teismas pažeidė šią išimtinę kompetenciją. Ūkio ministerija nurodo, kad teismas pažeidė draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat pažeidė draudimą vertinti Seimo veiklą.

19. Ūkio ministerija, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos skundą, tvirtina, kad byloje nėra tinkamų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, todėl teismas žalos pareiškėjui negalėjo priteisti. Ūkio ministerija pažymi, kad pagal CK 6.749 straipsnio 1 dalį, turistinių paslaugų sutartis turi būti rašytinė. Pasak Ūkio ministerijos, rašytinės formos nesilaikymas suponuoja, kad tokia sutartis yra negaliojanti. Ūkio ministerijos nuomone, draudimo išmokos išmokėjimas pats savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas ir UAB „Freshtravel“ buvo sudarę sutartį ar išreiškę valią ją sudaryti. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, visiškai neaišku dėl kokių UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų buvo išmokėta draudimo išmoka.

20. Ūkio ministerija taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą (pagal finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal teismo sprendimą).

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 120–121). Turizmo departamentas nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir jį palaiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Lietuvos valstybė turi pareigą atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, galimai atsiradusią dėl netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB) nuostatų perkėlimo į nacionalinius teisės aktus.

23. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisė 1 980,81 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 5 proc. metines palūkanas. Lietuvos valstybę atstovaujanti Ūkio ministerija su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad administracinis teismas neturi teisės konstatuoti Europos Sąjungos teisės pažeidimo, taip pat manydama, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą, nes neaptarė ir nenustatė visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pasak Ūkio ministerijos, pareiškėjas neįrodė žalos, todėl ji pareiškėjui neturėjo būti priteista. Be to, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjas žalos atlyginimo turi siekti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

25. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. spalio 7 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą iš AB DNB banko sąskaitos buvo sumokėtas 2 158,80 Lt (625,23 Eur) avansas už kelionę į Fuerteventurą pagal sutartį PT003302 (b. l. 13), o 2014 m. spalio 13 d. į UAB „Freshtravel“ sąskaitą iš AB DNB banko sąskaitos buvo sumokėta 5 037,20 Lt (1 458,87 Eur) už kelionę į Fuerteventurą pagal sutartį PT003302 (b. l. 8). Taigi, nepaisant to, kad byloje pateiktoje pareiškėjo ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 7 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT003302 (b. l. 9–12), kuria pareiškėjas (užsakovas) įsipareigojo už 4 asmenų 2014 m. lapkričio 29 d. – 2014 m. gruodžio 5 d. kelionę į Fuerteventurą sumokėti 625,23 Eur dydžio avansą ir 1 458,87 Eur galutinį mokėjimą, nėra šalių parašų, pareiškėjas sutartyje minėtą kelionę įsigijo, sumokėdamas už ją visą sutartyje nurodytą kainą. Nors AB DNB banko sąskaitos išrašuose neatsispindi pareiškėjo pavardė, atsižvelgiant į kitus aptartus sąskaitos išrašų duomenis, nėra pagrindo abejoti, kad minėtas išlaidas patyrė pareiškėjas. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta kelionė į Fuerteventurą neįvyko dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo. 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas į savo sąskaitą, esančią AB DNB banke, gavo 103,30 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 7). Taigi, turtinė žala (nuostoliai) už pareiškėjo įsigytą ir neįvykusią kelionę yra 1 980,81 Eur (2 084,11 Eur – 103,30 Eur). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo neįrodyto patirtos turtinės žalos fakto atmeta kaip nepagrįstus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

27. Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose jau buvo suformavęs praktiką, kuria pagal minėtą Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, susijusios su tuo, kad Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2017 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017; 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Ūkio ministerijos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad administracinis teismas negalėjo spręsti dėl Lietuvos valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę bei Direktyvos tikslų pasiekimo prasme. Apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju neišvengiama ir objektyviai būtina kurti naujas teisės aiškinimo taisykles ir keisti teismų praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

28. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas tiek neteisėtas veikimas, tiek ir neteisėtas neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Pareiškėjo patirti ir iki šiol nekompensuoti nuostoliai (turtinė žala) patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (pareiškėjo) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos (tiesioginė įtaka pareiškėjo teisėms ir interesams). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (tiek neteisėti aktai, tiek žala, tiek ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų aktų ir žalos), todėl Ūkio ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad turtinė žala pareiškėjui neturėjo būti priteista.

29. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, taip pat yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, ir šią pareigą teismas tinkamai įvykdė.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė