A-492-2056-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2056/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01959-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja)

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. R.,

atsakovų atstovams Leonardui Pociui, Andžejui Grudinskiui (Andžej Grudinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjas V. R. 2011 m. rugsėjo 13 d. teismui padavė skundą (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 23–26) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat prašė priteisti skundo surašymo išlaidas.

Paaiškino, kad dėl neteisėtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Elektrėnų policijos komisariato (toliau – ir Elektrėnų PK) pareigūnų A. L. ir A. T. veiksmų (neteisėto sulaikymo, grubaus ir žeminančio elgesio, panaudotos fizinės prievartos) jis patyrė pažeminimą, išgyveno emocinį šoką bei depresiją. Po sulaikymo tarp giminaičių, kaimynų ir kitų Vievio miestelio gyventojų pasklido kalbos apie tai, kad pareiškėjas buvo sučiuptas policijos dėl kažkokių „nešvarių“ darbelių, tai pakenkė jo, kaip doro piliečio, reputacijai. Teigė, kad patyrė nepatogumų, nes, siekdamas įrodyti savo nekaltumą, buvo priverstas ne kartą vykti į Elektrėnų PK. Tokiu būdu dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos jo teisės, nes policijos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti. Pažymėjo, kad Elektrėnų PK atlikto tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog policijos pareigūnai savo pareigas atliko neprofesionaliai, pareiškėjo atžvilgiu jų veiksmai buvo neteisėti, todėl mano, kad padaryta neturtinė žala privalo būti atlyginta.

Atsakovai Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 47–50).

Paaiškino, kad pareigūnai A. L. ir A. T., pareiškėjui nurodę apie jo padarytą Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimą, turėjo pakankamą pagrindą įtarti, jog jis gali nevykdyti teisėto reikalavimo ir bandyti pasišalinti. Atsakovai teigė, jog tai, kad A. L. V. R. laikė už rankos, negali būti vertinama kaip fizinės jėgos panaudojimas. Akcentavo, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog pareiškėjas už rankos tiesiog buvo laikomas, o ne tampomas, ar su juo kitaip grubiai būtų elgiamasi. Atsakovai paaiškino, kad pareigūnai, įžvelgdami administracinio teisės pažeidimo požymius ir sudėtį bei remdamiesi vidiniu įsitikinimu, surašė V. R. administracinio teisės pažeidimo protokolą pažeidimo vietoje. Tokie veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus ir laikytini nepažeidžiančiais asmens teisių bei neribojančiais jo teisių gynimo. Atsakovai pažymėjo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų patyręs kokius nors išskirtinius nepatogumus ar nuostolius dėl protokolo surašymo metu policijos automobilyje praleisto laiko. Nurodė, kad Elektrėnų PK 2011 m. gegužės 24 d. nutarimu V. R. atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena buvo nutraukta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. nesant pažeidimo sudėties ir įvykio. Tokiu būtu pareiškėjo veiksmai buvo nagrinėjimo metu kvalifikuoti tinkamai ir teisinis aplinkybių vertinimas išspręstas. Pažymėjo, kad pagal teismų suformuotą praktiką, pareigūnų veiksmai nelaikytini neteisėtais, jei laikantis įstatymų nustatytų procedūrų surašomi procesiniai dokumentai bei priimami nutarimai, nors ir teisinis aplinkybių kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas skirtingose instancijose skiriasi. Aiškino, kad pats protokolo surašymas buvo teisėtas ir paremtas pareigūnų vidiniu įsitikinimu dėl pažeidimo sudėties ir kvalifikavimo ir nelaikytinas neteisėtais veiksmais vien dėl to, kad aukštesnio rango pareigūnas ar institucija šiuos veiksmus įvertino kitaip. Nurodė, kad atlikus tarnybinį patikrinimą, neteisėtų pareigūnų veiksmų V. R. atžvilgiu nenustatyta. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai apie emocinį šoką ir depresiją nepagrįsti jokiais įrodymais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Elektrėnų PK, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t. b. l. 52–56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovų Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime išdėstytais motyvais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 20–27) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas netinkamai kvalifikavus pareiškėjo veiksmus. Pažymėjo, kad teisinis aplinkybių vertinimas išspręstas priėmus 2011 m. gegužės 24 d. nutarimą, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta. Teismas akcentavo, kad tai, jog administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, savaime neįrodo policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Teismas, įvertinęs KET II skyriaus 3.36 punkte pateiktą pėsčiojo sąvoką, padarė išvadą, kad pareigūnai, įvertinę pareiškėjo veiką kaip pėsčiojo, įtardami, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ir dėl to surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą, tinkamai vykdė tarnybines pareigas. Teismas akcentavo, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje įspėjimą pareigūnams pasiūlyta skirti už kitų tarnybinių funkcijų netinkamą vykdymą, kas šioje byloje nėra ginčo nagrinėjimo dalykas.

Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl grubaus pareigūnų elgesio ir fizinės prievartos naudojimą, teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma: E. G. parodymais, vaizdo įrašu bei fotonuotrauka. Teismas pažymėjo, kad iš vaizdo įrašo negalima teigti, kad pareigūnų elgesys buvo nemandagus, įžeidžiantis ar buvo naudojama fizinė jėga, o fotonuotrauka nepatvirtina fizinės prievartos panaudojimo fakto ir neleidžia teigti, kad pareiškėjas jėga buvo tempiamas į policijos tarnybinį automobilį.

Teismas vadovavosi Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 (toliau – ir Instrukcija) 1211.1 punktu bei atsižvelgęs į tai, kad A. L. ir A. T. nagrinėjamu atveju dirbo tarnybiniu automobiliu, turinčiu automobilinį kompiuterį su duomenų perdavimo įranga, padarė išvadą, kad vyresniojo patrulio A. L. teiginiai dėl galimo vykimo į policijos komisariatą tam, kad būtų patikrinta pareiškėjo asmens tapatybė, nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą pateikė, į policijos komisariatą pristatytas nebuvo. Akcentavo, kad nurodytos aplinkybės tarnybinio patikrinimo metu buvo įvertintos kaip neprofesionalus tarnybinių funkcijų vykdymas, tačiau tai nesudaro pagrindo minėtų veiksmų pripažinti neteisėtais.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje esančių duomenų visuma nepakankama įrodyti pareigūnų A. L. ir A. T. veiksmų neteisėtumą. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui dėl jo nurodytų aplinkybių atsirado neigiamos pasekmės – pažeminimas, depresija, emocinis šokas. Akcentavo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

III. Pareiškėjas V. R. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 30–35), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnų A. L., A. T. veiksmai, įvertinant pareiškėjo elgesį kaip kelių eismo dalyvio, buvo teisėti. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005. Pažymi, kad tai, jog A. L. ir A. T. pareiškėjo atžvilgiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, patvirtina Elektrėnų PK atlikt tarnybinio patikrinimo išvada. Akcentuoja, kad jam buvo išduotas administracinis nurodymas sumokėti baudą, o tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog pareigūnai, nepaisydami pareiškėjo paaiškinimų dėl jų veiksmų neteisėtumo, priėmė sprendimą dėl pareiškėjo kaltumo. Mano, kad pareigūnai siekė atkeršyti pareiškėjui už jo padarytą pastabą.

2. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnams A. L. ir A. T. drausminė nuobauda – įspėjimas – skirta už kitų tarnybinių funkcijų netinkama vykdymą, ir tai šioje byloje nėra ginčo nagrinėjimo dalykas. Paaiškina, kad drausminė atsakomybė pareigūnams buvo taikyta dėl neteisėtų veiksmų atliktų pareiškėjo atžvilgiu, o ir pats tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas pagal pareiškėjo pareiškimą.

3. Teigia, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog policijos pareigūnai nenaudojo fizinės prievartos, nesielgė grubiai yra nepagrįsta. Nurodo, kad prieš jį panaudotos fizinės jėgos faktą įrodo liudytojo E. G. parodymai. Akcentuoja, kad teismas nenagrinėjo klausimo, kodėl policijos pareigūnas įvykio metu laikė pareiškėją už rankos ir ar toks veiksmas yra teisėtas. Remiasi 2011 m. rugsėjo 15 d. tarnybinio patikrinimo išvada ir nurodo, kad atsakovas pareigūno, kuris laikė pareiškėją už rankos, veiksmus kvalifikuoja kaip fizinę prievartą siekiant apriboti pareiškėjo judėjimo laisvę, tokiu būdu pats pripažįsta tokios prievartos panaudojimo faktą. Pareiškėjas mano, kad pareigūnas elgėsi nepagrįstai ir neteisėtai, nes pareiškėjas nesipriešino ir pasišalinti iš tariamo pažeidimo vietos neketino, pagrindo nevykdyti pareigūnų nurodymų ar reikalavimų nebuvo.

4. Nesutinka ir su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad nepatyrė neturtinės žalos. Teigia, kad dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir pažeminimą, buvo sukrėstas, nežinojo, kaip šią situaciją įvertins šeima, draugai. Nurodo, kad po sulaikymo, kuris vyko Vievio miestelio centre, judrioje gatvėje, tarp kaimynų ir giminaičių ėmė sklisti kalbos apie pareiškėjo tariamus „darbelius“, kas pablogino pareiškėjo reputaciją tiek kaip vyro ir tėvo, tiek kaip doro piliečio. Pareiškėjas pripažįsta, kad policijos pareigūnų veiksmai nebuvo tokie agresyvūs ir įžeidžiantys, jog jam būtų reikėję medikų ar psichologo pagalbos. Mano, kad nepagrįstas fizinės prievartos panaudojimo faktas, pakankamai intensyvūs pareigūnų neteisėti veiksmai, kurių motyvai bei tikslas – ne įstatyme numatytų funkcijų vykdymas, bet kerštas, parodo, jog policijos pareigūnų elgesys buvo nepriimtinas teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, turėjo įtakos tolimesniam pareiškėjo asmeniniam gyvenimui, pakeitė iki pažeidimo buvusią gyvenimo kokybę, paliko neišdildomą ir skaudų pėdsaką, ir taip sąlygojo neigiamų pasekmių – moralinės žalos atsiradimą.

Atsakovai Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 39–42) prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovai grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą. Papildomai akcentuoja, kad pareigūnams A. L. ir A. T. nebuvo skirtos tarnybinės nuobaudos, o tik atkreiptas dėmesys į vienokius ar kitokius veiklos vykdymo aspektus. Teigia, kad pareigūnų veiksmai surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą atitinka teisės aktų reikalavimus ir nepažeidžia asmens teisių. Teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-604/2005, padarytomis išvadomis. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai apie emocinį šoką ir depresiją, nepagrįsti medicininiais dokumentais. Nurodo, kad tikrovės neatitinka pareiškėjo teiginiai, jog sulaikytas buvo gatvėje, matan daugybei žmonių, nes vaizdo įraše nematyti nė vieno pašalinio asmens išskyrus E. G.. Taip pat pažymi, kad teisių gynimas bei gynimo būdo pasirinkimas (skundai policijos pareigūnų atžvilgiu policijos departamentui ir kt.) nelaikytinas keliančiu stresą ar pažeidžiančiu pareiškėjo teises. Atsakovai teigia, kad pareiškėjas teikdamas skundus siekia keršto, nes tie patys pareigūnai jį buvo baudę ir ankščiau (byloja Nr. ATP-133-195/2011).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Elektrėnų PK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t. b. l. 44–48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime dėsto tuos pačius argumentus, nurodytus atsakovų Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro policijos pareigūnų veiksmų patraukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn teisėtumo vertinimas bei su tuo susijusi pareiškėjo teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).

Administracinėje byloje pateikiami duomenys patvirtina, kad 2011 m. gegužės 6 d. pėsčiajam V. R. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis ėjo važiuojama dalimi transporto priemonių važiavimo kryptimi, t. y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 44 punkto reikalavimus, už tai numatyta atsakomybė ATPK 131 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjui nurodyta iki 2011 m. gegužės 20 d. sumokėti 10 litų baudą (I t., b. l. 5, 6). Kelių eismo taisyklių 44 punktas numato, kad kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys arba kelkraščiu riedučiais, riedlentėmis, paspirtukais važiuojantys pėstieji turi judėti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį.

Pareiškėjo 2011 m. gegužės 6 d. pateiktame pasiaiškinime nurodyta, kad jis prieš įvykį, dėl kurio buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, matė kitoje kelio pusėje prieš eismą stovintį policijos automobilį, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris, pareiškėjo manymu, trukdė eismui iš priešinės pusės. Pareiškėjas su draugu pareigūnų paklausė, ar netrukdot eismui. Po to pareiškėjas paėmė dviratį ir nusivarė jį gatve per sankryžą transporto priemonių važiavimo kryptimi. Kai sustojo prie ūkinių prekių parduotuvės, privažiavo tas pats policijos ekipažas ir pareiškėjui pasakė, kad jis pažeidė saugaus eismo reikalavimus (I t., b. l. 7).

2011 m. gegužės 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla V. R. atžvilgiu buvo nutraukta, konstatavus, kad pareiškėjo veiksmuose nebuvo administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, nes KET 45 punktas numato, kad asmenys, kurie kelkraščiu ar važiuojamosios dalies pakraščiu važiuoja neįgaliųjų vežimėliais, vedasi motociklą, mopedą dviratį, traukia rogutes vežimėlį, privalo judėti tik viena eile ir tik transporto judėjimo kryptimi.

Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau aptartus duomenis byloje, daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidimas, kuris akivaizdžiai neatitiko faktinių aplinkybių (nenurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas vedėsi dviratį), jo pagrindu galėjo būti pritaikyta administracinė atsakomybė už veiksmus, kurių pareiškėjas neatliko. Akivaizdžios esminės aplinkybės, kuri lemia administracinės atsakomybės taikymą, nenurodymas administracinio teisės pažeidimo protokole, vertintinas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų patvirtinimas, kurie pasireiškė administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymu, kai tokiam veiksmui nebuvo jokių faktinių nei teisinių prielaidų. Šios aplinkybės neįvertino pirmosios instancijos teismas, tai lėmė nepagrįstas išvadas šioje byloje dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo ir tuo pačiu nepagrįsto bei neteisėto sprendimo priėmimą. Ne kiekvienu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas, kai vėliau byla nutraukiama nesant pažeidimo įvykio ir sudėties, laikytinas neteisėtais pareigūnų veiksmais, turėtų būti vertinamos visos tokiam faktui konstatuoti reikšmingos aplinkybės – tai ir pagrįstų įtarimų, kad asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą, buvimas, tikslų, kurių siekė pareigūnai, teisėtumas, taip pat ir tokių veiksmų galimi subjektyvūs motyvai. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdus teisėtas pareiškėjo elgesys, nes pareigūnai privalo žinoti Kelių eismo taisyklių reikalavimus, taigi nebuvo net prielaidų asmeniui surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Teisėjų kolegija atmeta pareigūnų tarnybinio patikrinimo metu nurodytą argumentų, kad patrulius galėjo klaidinti KET II skyriaus 3.36 punkte nurodyta pėsčiojo sąvoka, nes KET reikalavimai, kurių pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę, išdėstyti III–XXXII skyriaus punktuose. Pažeidimų sudėties objektyviosios dalies kvalifikavimui reikšminga nurodyti ne tik sąvoką („pėsčiasis“), bet ir kitas atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes (pvz., kad vedėsi dviratį). Aptariamų veiksmų metu galiojusios Policijos patrulių veiklos instrukcijos 8.1 punktas numatė, kad kiekvienas patrulio pareigūnas privalo išmanyti, žinoti ir gebėti: teisės aktus, reglamentuojančius patrulių veiklą, žmogaus teises ir laisves, viešąją tvarką, transporto ir pėsčiųjų eismą, ir kitus teisės aktus, kurių išmanymas ir žinojimas būtinas patruliams keliamiems uždaviniams tinkamai vykdyti.

Be to, teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu pareiškėjo argumentą apie protokolo surašymo subjektyvius neteisėtus motyvus. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnams padarė pastabą dėl jo manymu netinkamoje vietoje pastatyto policijos automobilio ir keliamos grėsmės eismo saugumui, ši aplinkybė yra užfiksuota ir Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. lapkričio 24 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (II t., b. l. 10). Iš karto po to pareiškėjas buvo sulaikytas administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui. 2011 m. rugsėjo 15 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-28-IS-12 „Dėl informacijos, nurodytos V. R. pareiškime tikrinimo“ (I t., b. l. 75–81) nurodyta, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų PK Viešosios policijos skyriaus patruliai 2011 m. gegužės 6 d. netinkamai kontroliavo, kaip eismo dalyviai vykdo KET reikalavimus, nustatyta tvarka neįformino KET pažeidimų dokumentų ir pagal kompetenciją netaikė administracinio poveikio priemonių. Taigi tuo pačiu metu, kai pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kiti asmenys administracinėn atsakomybėn už KET pažeidimus nebuvo traukiami, nors faktiniai duomenys, surinkti tarnybinio patikrinimo metu, patvirtina, kad pagrindų tam buvo. Tokią situaciją teisėjų kolegija vertina kaip pareiškėjo nepagrįstą išskyrimą iš kitų asmenų, kurie galėjo būti įtariami padarę administracinius teisės pažeidimus, tarpo, dėl subjektyvaus pobūdžio, taigi neteisėtų, motyvų.

Nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo protokole buvo užfiksuotos aplinkybės, neatitinkančios faktiškai egzistavusių (nėra nurodyta, kad pareiškėjas vedėsi dviratį), pareiškėjas administracinėn atsakomybėn buvo traukiant dėl subjektyvaus pobūdžio pareigūnų motyvų, akivaizdžiai nesant objektyvaus faktinio nei teisinio pagrindo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareigūnų veiksmai patraukiant pareiškėją administracinėn atsakomybėn buvo neteisėti.

Neteisėtas asmens patraukimas į administracinę atsakomybę lėmė ir kitų, susijusių, pareigūnų veiksmų – t. y. sulaikymo asmenybės nustatymui ir protokolo surašymui, fizinės prievartos panaudojimo neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad tarnybinio patikrinimo metu ištirtame vaizdo įraše užfiksuota, jog pareigūnas laiko pareiškėją už rankos. Net jei teisėtai asmuo yra sulaikomas, fizinės prievartos panaudojimas turi būti grindžiamas grėsme, kad asmuo ketina nepaklusti pareigūnų teisėtiems reikalavimams, kelia savo elgesiu pavojų aplinkiniams ar sau pačiam, bei kitomis, prievartos naudojimą pateisinančiomis, aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju panašaus pobūdžio priežastys – kad pareiškėjas priešinosi ar ketino pasišalinti iš įvyko vietos ir pan., kurios pateisintų asmens laikymą už rankos ribojant jo fizinę laisvę, nėra nustatytos, todėl fizinės prievartos naudojimas buvo nepateisinamas, t. y. neteisėtas ir šiuo požiūriu.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių byloje (akivaizdaus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn nepagrįstumo, pareigūnų elgesio motyvų subjektyvumo), patvirtinančių pareigūnų veiksmų neteisėtumą, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi įrodymus byloje, skundžiamą sprendimą naikina ir apeliacinį skundą tenkina iš dalies (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str.)

Nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti pareiškėjo patirtos neturtinės žalos priežastimi.

Civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 pateikiamais išaiškinimais dėl kriterijų, kurie pagrįstų neturtinės žalos atlyginimą – „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“, bei padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių ir neginčijamų įrodymų apie neturtinę žalą, patirtą dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo, kuriuo jo veiksmai kvalifikuoti netinkamai, surašymo.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos aplinkybių vertinimu. Kaip jau buvo aptarta aukščiau, nagrinėjamu atveju neteisėtais pareigūnų veiksmais laikytinas akivaizdžiai nepagrįstas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, sulaikymas bei fizinės prievartos naudojimas, t. y. kur kas daugiau veiksmų, negu pripažino pirmosios instancijos teismas. Didesnis neteisėtų veiksmų mastas suponuoja didesnį ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos mastą. Pareiškėjo paaiškinimai apie tai, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė nepatogumus, nes reikėjo kelis kartus atvyki į policijos komisariatą, taip pat pažeminimą, emocinę depresiją, išgyvenimus dėl reputacijos pablogėjimo tarp giminaičių ir kaimynų, kai byloje sudėtinga pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius objektyvius duomenis, gali būti vertinami pasirenkant palyginamąjį kriterijų – t. y. kokius išgyvenimus tokioje situacijoje patirtų bet kuris kitas asmuo, kaip asmens patraukimą administracinėn atsakomybėn vertintų visuomenė atsižvelgiant į dominuojančias moralės, socialines bei kultūrines normas. Akivaizdu, kad bet kuriam asmeniui neteistas patraukimas administracinėn atsakomybėn, su tuo susijęs nepagrįstas sulaikymas asmenybės nustatymui, fizinės prievartos, nors ir nežymios, naudojimas sukeltų neigiamus išgyvenimus. Visuomenės požiūriu asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn taip pat yra nepriimtinas teigiamos reputacijos bei asmens gero vertinimo požiūriu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, laikytina, kad pareiškėjas dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais ir atlyginta.

Sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija pareiškėjo prašomos atlyginti sumos – 5 000 Lt nepripažįsta pagrįsta. Ji mažintina atsižvelgiant į nedidelę neteisėtų veiksmų trukmę, nesunkias pasekmes (pareiškėjas buvo sulaikytas 20–30 min., nebuvo padaryta fizinė žala, administracinė byla nutraukta), bei į paties pareiškėjo asmenybę. Pareiškėjas yra buvęs patrauktas tiek administracinėn, tiek baudžiamojon atsakomybėn, dėl to nagrinėjama situacija negalėjo iš esmės turėti įtakos šio asmens reputacijos vertinimui visuomenės požiūriu. Atsižvelgiant į aptartus argumentus, pareiškėjui, tenkinant jo skundą, priteistina iš atsakovo 350 litų neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjo prašymas priteisti kelionės iš Elektrėnų į Vilnių išlaidas tenkintinas iš dalies. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti transporto išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui kartu su pareiškėjo prašymu buvo pateiktas degalinės UAB „Lietuva Statoil“ 2012 m. rugpjūčio 20 d. kvitas Nr. 812505/159. Remiantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos duomenimis (http://www.lra.lt/lt.php/atstumai/526), atstumas nuo Elektrėnų iki Vilniaus siekia 48 kilometrus, viso pareiškėjo kelionės iš Elektrėnų į Vilnių ir iš Vilniaus į Elektrėnus atstumas sudarė 96 kilometrus. Lengvojo automobilio Volvo, kuriuo pareiškėjas vyko į teismo posėdį, kontrolinė (bazinė) kuro sąnaudos norma, vadovaujantis automobilio registracijos liudijime nurodytais automobilio duomenimis ir remiantis Automobilio kuro normų nustatymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405, yra 6,44 l/100 km. Todėl pareiškėjui gali būti priteista maksimali 29,18 Lt siekianti kelionės automobiliu į Vilnių ir iš Vilniaus į Elektrėnus išlaidų suma (96 km x 6,44/100 km x 4,72 Lt). Ši suma mažintina 50 procentų atsižvelgiant į aplinkybę, kad jo skundas buvo patenkintas iš dalies, nes nustačius pagrindines neturtinės žalos atlyginimo sąlygas – pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo patirtos neturtinės žalos priežastimi, žalos atlyginimo dydis buvo ženkliai sumažintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo V. R. skundą patenkinti iš dalies, priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato, 350 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 14,59 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė