2013-06-10 Nr. AB-2684-3-61-3-02366-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-952/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02366-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „JGK statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „JGK statyba“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr.(23.24-08)-327-4222 nutraukti Mokestinės paskolos sutartį.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2012 m. kovo 6 d. su VMI buvo sudaryta Mokestinės paskolos sutartis (toliau – ir Sutartis), pagal kurią UAB „JGK statyba“ 2012 m. birželio 30 d. turėjo sumokėti 73 433,71 Lt įsiskolinimą. 2012 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas sumokėjo 31 515,84 Lt, tai yra dalinai įvykdė mokestinės paskolos sutartį. Manė, kad laikantis teisingumo ir protingumo principų, prieš nutraukiant mokestinės paskolos sutartį, turėjo būti įvertintas faktas, kad sutartis yra iš dalies įvykdyta. Todėl tikslinga buvo taikyti bendrąsias civilinės teisės normas ir nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti. Pasak pareiškėjo, VMI sprendimas nutraukti mokestinės paskolos sutartį yra neteisėtas taip pat dėl to, kad šį sprendimą pasirašė reikiamų įgalinimų neturintis asmuo. Ginčijamame sprendime nutraukti mokestinės paskolos sutartį nėra nurodytas centrinio mokesčio administratoriaus viršininko įsakymo numeris, kuriuo J. P. yra suteiktas įgaliojimas veikti VMI viršininko vardu.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas laiku neįvykdė prievolės sumokėti išdėstytą mokestinę nepriemoką pagal pridedamą grafiką, todėl VMI atsakingas darbuotojas 2012 m. gegužės 9 d. ir 2012 m liepos 19 d. telefonu įspėjo pareiškėją apie ketinimą nutraukti Sutartį. Pareiškėjas žadėjo sumokėti visą mokestinės nepriemokos sumą iki 2012 m. liepos 27 d., tačiau nepriemokos nesumokėjo. Pradelsti įsipareigojimai pagal sutartį sudaro 42 122,36 Lt. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalimi bei Sutarties nuostatomis, VMI priėmė skundžiamą sprendimą nutraukti Sutartį. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė motyvuoto prašymo pakeisti mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiką bei išdėstyti laikotarpį, kaip tai leidžia Sutarties 7 punktas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 40 punktas. Teigė, kad pagal VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. V- 444 1.18.1 punkto nuostatas, teisė pasirašyti spendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį suteikta VMI Nepriemokų administravimo departamento direktorei I. G.. Tame pačiame 1.18.1 punkte numatyta, kad nesant direktorės, teisė pasirašyti spendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį deleguojama departamento vyresniajai patarėjai J. P., kuri ir pasirašė skundžiamą Sprendimą departamento direktorės atostogų metu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 6 d. tarp UAB „JGK statyba“ ir VMI buvo pasirašyta Mokestinės paskolos sutartis Nr.(23.24-08)-327-1211. Sutarties 1 punkte numatyta, kad 73 433,71 Lt mokestinės nepriemokos mokėjimas išdėstytas laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. birželio 30 d, atidedant įmokų mokėjimo pradžią iki 2012 m. birželio 30 d. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalimi ir Taisyklių 41 punktu bei nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas nesilaikė Mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.24-08)-327-1211(b.l. 4-5) sąlygų.

Iki 2012 m. birželio 30 d., kaip tai buvo šalių sutarta, pareiškėjas nebuvo sumokėjęs net dalies mokestinės nepriemokos sumos. Pareiškėjas dalį nepriemokos sumokėjo jau pasibaigus sutartimi nustatytam mokėjimo terminui. Teismas vertino, kad šios aplinkybės, t.y. faktai, kad pareiškėjas nevykdė sutarties, leidžia daryti išvadą, jog VMI turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nutraukti tarp šalių sudarytą Mokestinės paskolos sutartį. Pažymėjo, kad tiek Taisyklių 40 punkte, tiek tarp šalių pasirašytos Mokestinės nepriemokos sutarties Nr. (23.24-08)-327-1211 (b.l. 4-5) 7 punkte yra įtvirtinta galimybė šalims pakeisti sutarties sąlygas, mokesčių mokėtojui pateikus motyvuotą prašymą.

Tačiau pareiškėjas neteikė mokesčių administratoriui prašymo atidėti mokėjimo terminą ir nepateikė jokių objektyvių duomenų apie savo realias galimybes sumokėti įsiskolinimą. Duomenų apie pareiškėjo realias galimybes sumokėti įsiskolinimą per protingą terminą į bylą taip pat nėra pateikta. Todėl atsižvelgęs į tai, kad mažesnioji dalis mokestinės nepriemokos buvo sumokėta beveik po dviejų mėnesių po sutarties termino, be to, ir vėliau, t.y. iki administracinės bylos nagrinėjimo, pareiškėjas neįmokėjo nei dalies įsiskolinimo, teismas priėjo išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo pagrįstą pagrindą nutraukti Mokestinės nepriemokos sutartį ir toks mokesčių administratoriaus sprendimas neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Nurodė, kad į bylą pateikti VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. V-444 ir 2012 m. liepos 26 d. įsakymas Nr. P-773 patvirtina, jog ginčijamas atsakovo sprendimas buvo pasirašytas įgalioto asmens (J. P.). Todėl konstatavo, kad byloje nėra nustatyta jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindų.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr.(23.24-08)-327-4222 nutraukti Mokestinės paskolos sutartį.

Nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo atžvilgiu privalo laikytis teisingumo ir protingumo principų. Mano, kad laikantis nurodytų bendrųjų normų formalus Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalies taikymas nėra galimas. Pažymi, kad 2012 m. rugpjūčio 1 d. dalinai įvykdė mokestinės paskolos sutartį. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius žinojo, kad pareiškėjas turi likvidaus turto, todėl prieš priimdamas formalų sprendimą turėjo pasiūlyti mokesčių mokėtojui spręsti klausimą dėl atsiskaitymo būdo pakeitimo, kadangi UAB „JGK statyba“ turėjo galimybę įkeisti turtą, kuris vėliau galėjo būti realizuotas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė prašymo pakeisti sutarties sąlygas, t. y. pakeisti mokestinės nepriemokos mokėjimo grafiką bei išdėstyti laikotarpį. Teigia, kad pareiškėjas taip pat turėjo galimybę pateikti prašymą dėl sutarties pakeitimo ir siūlyti sutarties įvykdymo užtikrinimo priemones. Remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 131 straipsniu ir tvirtina, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo prijungti prie bylos Nekilnojamojo turto registro išrašus ir pažymėjimus, kurių nebuvo pateikęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VMI 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr.(23.24-08)-327-4222 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčui aktualios Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių nuostatos.

Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 7 dalimi, jei mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama.

Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 41 punktas numato, kad sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį priima vietos mokesčių administratorius. Jis gali priimti sprendimą nutraukti su mokesčių mokėtoju sudarytą mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Pagal Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 43 punktą, mokesčių administratorius, prieš nutraukdamas mokestinės paskolos sutartį, įteikia mokesčių mokėtojui laisvos formos įspėjimą apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, išskyrus kai mokestinės paskolos sutartis nutraukiama, jei mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto (restruktūrizavimo) byla.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas VMI ginčijamą 2012 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį Nr.(23.24-08)-327-4222 priėmė nustatęs, jog pareiškėjas UAB „JGK statyba“ neįvykdė sutarties sąlygų ir nesumokėjo mokestinės paskolos sutartyje nurodytos sumos į biudžetą mokestinės paskolos sutarties grafike nustatytą dieną. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog atsakovas, prieš priimdamas sprendimą dėl sutarties nutraukimo, mokesčių mokėtoją įspėjo apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį (b. l. 11, 14). Taigi mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, veikė nepažeisdamas Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 41 ir 43 punkto nuostatų.

Nors pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius turėjo vadovautis teisingumo ir protingumo principais ir pasiūlyti pareiškėjui spręsti klausimą dėl atsiskaitymo būdo pakeitimo, kadangi UAB „JGK statyba“ turėjo galimybę įkeisti turtą, pažymėtina, kad nei Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis, reglamentuojantis mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo tvarką, nei minėtos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės neįtvirtina jokių įpareigojimų mokesčių administratoriaus atžvilgiu šiuo aspektu. Priešingai, Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 40 punktas nustato, jog sprendimas pakeisti mokestinės paskolos sutartį (pakeisti sumokėjimo grafiką arba pratęsti atidėtos arba išdėstytos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir kt.) gali būti priimtas tik pagal motyvuotą mokesčių mokėtojo prašymą. Taigi nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas, manydamas, kad yra pagrindas keisti 2012 m. kovo 6 d. mokestinės paskolos sutartį Nr.(23.24-08)-327-1211, turėjo kreiptis į mokesčių administratorių su motyvuotu prašymu pakeisti sutarties sąlygas, tačiau to nepadarė.

Kaip minėta, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių nuostatomis, vien mokestinės paskolos sutarties sąlygų nesilaikymas yra pakankamas pagrindas nutraukti šią sutartį. Todėl atsakovas, nustatęs, jog mokesčių mokėtojas iki sutartimi nustatytos datos, t. y. 2012 m. birželio 30 d., nesumokėjo net dalies mokestinės nepriemokos sumos, turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimą nutraukti 2012 m. kovo 6 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-1211.

Pareiškėjas dalį mokestinės nepriemokos sumokėjo 2012 m. rugpjūčio 1 d., t. y. jau pasibaigus sutartimi nustatytam mokėjimo terminui ir, kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, pasibaigus terminui, iki kurio pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo žadėjęs sumokėti visą mokestinės nepriemokos sumą, įspėjus pareiškėją apie ketinimą nutraukti sutartį (b. l. 11). Todėl dalies nepriemokos sumos sumokėjimas, kaip ir kita pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog UAB „JGK statyba“ turėjo galimybę įkeisti turtą ir galimai įvykdyti įsipareigojimus, savaime nesudaro jokio pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „JGK statyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė