2016-11-02 Nr. AB-20719-3-62-3-00383-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1604-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00383-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. spalio 2 d. iki skundo padavimo teismui dienos – 2015 m. kovo 25 d., neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos Marijampolės pataisos namuose neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18, kurioje nebuvo užtikrintas tinkamas dieninis apšvietimas, natūralus dienos apšvietimas, naktinio apšvietimo visiškai nebuvo, kameroje šaltuoju metų laiku buvo labai šalta, tvyrojo drėgmė, neveikė ventiliacija, dienos šviesą užstojo lauko 5 metrų aukščio betoninė tvora, kuri nuo langų buvo 1 metro atstumu. Atsakovas nesilaikė Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, jaučiasi prislėgtas, sutriko sveikata, pablogėjo regėjimas, pasidarė dirglus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą (b. l. 28-31) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Nurodė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 22 d. už įvairius nusižengimus atlieka bausmę uždaros zonos kamerų tipo patalpoje Nr. 18. Marijampolės pataisos namus nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistai. 2012-2014 m. kameroje Nr. 18 pažeidimų nenustatyta. 2015 m. vasario 24 d. patikrinus kamerą Nr. 18 buvo nustatyti nežymūs higienos normų neatitikimai ir duotas terminas jiems pašalinti. 2015 m. balandžio 27 d. buvo atlikta grįžtamoji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kuri konstatavo, jog visi įpareigojimai yra įvykdyti, trūkumų nenustatyta. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Marijampolės pataisos namai nesilaikė teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu (b. l. 64-67) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Todėl vien teiginys, jog netinkamas apšvietimas, drėgmė ar šaltis sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos administracijų bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai veikė pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., administracinė byla Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 3 d. raštas Nr. 5D-437 patvirtina, kad pagal laboratorijos 2015 m. vasario 25 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolą Nr. F-K-A-84 18 baudos izoliatorius kameroje nustatyta dirbtinė apšvieta patalpos viduryje 167+-26,45 1x (neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimo); ant staliuko – 234+-37,15 1x (atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus). Pagal 2015 m. vasario 25 d. laboratorijos Natūralaus apšvietimo tyrimo protokolą Nr. F-K-NA-8 18 baudos izoliatoriaus kameroje natūralios apšvietos koeficientas 0,037+- 0,0217 % (neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų), tačiau HN 76:2010 2 punkte nurodyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taip pat pagal 2015 m. vasario 25 d. laboratorijos Šiluminės aplinkos tyrimo protokolą Nr. F-K-M-80 18 baudos izoliatoriaus kameroje nustatyta oro temperatūra 17,0/17,1+- 0,14o C mažesnė už reglamentuotą HN 76:2010 26 punkte (norma šaltuoju metų laiku 18-22oC), nustatyta santykinė oro drėgmė 52,4/53,1+- 0,95/0,95% atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus (norma šaltuoju metų laiku 35-60% ) (b. l. 8-9). 2015 m. balandžio 27 d. buvo atlikta grįžtamoji visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kuri konstatavo, jog visi įpareigojimai yra įvykdyti, trūkumų nenustatyta (b. l. 36-37). Taigi, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 25 d. (iki skundo padavimo teismui dienos (b. l. 14), t. y. 1 mėn. pareiškėjas atliko bausmę sąlygomis, kurios neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų reikalavimų – 18 baudos izoliatoriaus kameroje dirbtinės apšvieta ir natūralus apšvietimas bei oro temperatūra buvo mažesnė nei nustatyta teisės aktuose.

Byloje nėra įrodymų, kad kitu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. vasario 24 d.) baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 nebuvo užtikrintas tinkamas dieninis apšvietimas, natūralus dienos apšvietimas, naktinio apšvietimo visiškai nebuvo, kameroje šaltuoju metų laiku buvo labai šalta, tvyrojo drėgmė, neveikė ventiliacija. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, o Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 17 d. raštas Nr. 5D-1121 (b. l. 56-57) bei 2015 m. liepos 16 d. raštas Nr. 5D-1312 (b. l. 58-59), kuriuose nurodomi tikrinimų, atliktų 2015 m. birželio 10 d. bei 2015 m. liepos 9 d. rezultatai, nelaikyti objektyviais ir patikimais įrodymais šioje byloje, kadangi šios bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2015 m. kovo 25 d. Taip pat pateiktas 2003 m. gruodžio 23 d. Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus remonto ir 80 vietų areštinės įrengimo I-ojo statybos etapo pripažinimo tinkamu naudoti aktas patvirtina, kad pataisos namų baudos izoliatorius ir areštinė atitinka nustatytus reikalavimus ir tinka naudoti (b. l. 38-41).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai Psichologinės tarnybos specialisto pažymoje (b. l. 42) nurodyta, jog pareiškėjas yra labai stiprios nervų sistemos, šiek tiek padidėjęs psichotiškumo lygis, nuostatos tvirtos, linkęs nesilaikyti vidaus tvarkos taisyklių, jas nuolat pažeidinėja, vyrauja asocialaus elgesio nuostatos, toleruoja jėgą, nekontroliuoja emocijų ir elgesio, save vertina neadekvačiai, yra demonstratyvaus elgesio, kelia gan aukštus reikalavimus aplinkai, tačiau sau yra nuolaidus, nesavikritiškas. Pareiškėjui būdingas neadekvatus situacijos vertinimas, demonstratyvus elgesys, asocialios vertybių sistemos, savitvardos problemos. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus, truko labai trumpą laiką – 1 mėnesį, suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 pateiktu išaiškinimu, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis; jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d.), teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73-74), kuriame prašo panaikinti arba pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą, priteisint pareiškėjui 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat išreikalauti iš Marijampolės pataisos namų pareiškėjo ligos istorijos kopiją, kurioje yra duomenys, kad pablogėjo pareiškėjo regėjimas ir kilo kitos ligos dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino pažeidimą dėl dirbtinės dieninės apšvietos neatitikimo, neva pažeidimas buvo nežymus ir negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių. Tačiau dieninės apšvietos kameroje sumažinimas 37 lx yra labai juntamas, o visa tai dar labiau pablogindavo tai, kad natūralus apšvietimas net artimai neatitiko reikalavimų. Skaityti, rašyti būdavo labai sunku, jausdavosi prietema, šešėliai, todėl pareiškėjas jautė, kad akys greičiau pavargsta, pradeda perštėti, ašaroja. Dėl to pareiškėjas turėjo atsisakyti skaitymo, kaip vienos pagrindinių veiklų kameroje, kurioje neleidžiama turėti nei televizoriaus, nei radijo ir dėl to patyrė didelę dvasinę kančią. Ta pati situacija būdavo su rašymu. Dėl to sumažėjo bendravimas laiškais su artimaisiais, o tai didino pareiškėjo patiriamą dvasinę kančią ir išgyvenimus.

2. Teismo vertinimas, kad prastomis kalinimo sąlygomis pareiškėjas prakalėjo tik 1 mėnesį yra neteisingas, kadangi pareiškėjas tokiomis sąlygomis praleido visą buvimo Marijampolės pataisos namuose laiką. Marijampolės pataisos namų įrengti dieninės dirbtinės apšvietos šviestuvai, kurie skleidė vienodą, nekintančią šviesą (šviesos stiprumą), kokį užfiksavo Visuomenės sveikatos centras , t. y. 167 lx, negalėjo pasikeisti, kadangi apšvietos stiprumas galėjo pasikeisti tik pakeitus elektros instaliaciją ir šviestuvus, o tai nebuvo atliekama. To neneigė ir atsakovas savo atsiliepime, todėl turėjo būti pripažįstama, kad pareiškėjas kalėjo visą laikotarpį kameroje Nr. 18 esant blogam apšvietimui. Dirbtinis dieninis apšvietimas buvo pagerintas tik po Visuomenės sveikatos centro patikrinimo pakeitus elektros instaliaciją ir šviestuvus, nes kitaip nebuvo įmanoma padidinti apšvietos stiprumo. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo faktą vertindamas prakalėto laiko trukmę esant blogam apšvietimui.

3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visu laikotarpiu pareiškėjui prakalėjus minėtoje kameroje nesant naktinio apšvietimo sukeltų pasekmių. Pareigūnui išjungus dieninį apšvietimą, kaliniai neturi galimybės įsijungti naktinio apšvietimo. Todėl buvo sukeltas didelis diskomfortas, padidinantis neigiamus potyrius ir išgyvenimus, patirtus dėl dirbtinio dieninio apšvietimo trūkumo. Pareiškėjas visiškoje tamsoje naktį turėdavo eiti iki tualeto bei juo pasinaudoti, o tai kėlė didelių problemų, taip pat pareigūnui neperspėjus ir išjungus 22 val. apšvietimą, kamera paskęsdavo tamsoje, o pareiškėjas turėdavo baigti valgyti visiškoje tamsoje, taip pat ir lovą turėdavo klotis visiškoje tamsoje ir pan.

4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes dėl pažeidimo dėl visiškai blogo (beveik nesančio) natūralaus apšvietimo, motyvuodamas tuo, kad atsakovas negalėjo įrengti kameros taip, kad natūralus apšvietimas atitiktų higienos normos reikalavimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. A261-1802/2013) dabartinė pataisos įstaigos patalpų būklė turi atitikti naujosios higienos normos (HN 76:2010) reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu pareiškėjo kalinimo metu kameroje Nr. 18 natūralus apšvietimo buvo užfiksuotas tik 0,037 koeficientas, o tai net artimai neatitiko senosios higienos normos (HN 76:1999) reikalavimų (0,3 koeficientas), jau nevertinant naujos higienos normos reikalavimų. Atsakovas neteisėtai ant langų uždėjo tiek grotų, kiek nenumatyta eksploatavimo taisyklėse, todėl grotų tarpeliai labai maži, o tai mažina šviesos patekimą į kamerą. Be to, dėl tokio didelio grotų kiekio negalima švariai nuvalyti lango stiklų arba atidaryti lango. Natūralios šviesos patekimą labiausiai apribojo nuo lango 1 m atstumu įrengta 5 m aukščio mūrinė tvora, neleidžianti nieko matyti ir labiausiai stabdanti šviesos patekimą į kamerą. Ši tvora buvo pastatyta neteisėtai.

5. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas laiku pašalino Visuomenės sveikatos centro užfiksuotu trūkumus, tačiau tai neatitinka tikrovės, nes Visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 17 d. pažymoje Nr. 5D-1121 rašoma, jog patikrinimo metu naktinė apšvieta buvo tik 4 lx, o turi būti ne mažiau kaip 10 lx. Taigi pažeidimas rimtas ir parodo atsakovo nerūpestingumą.

6. Teismas visiškai nevertino to, kad kameroje temperatūra neatitiko normų, šaltuoju metų laiku teko kalėti šaltyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 79) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, kitų duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą, atsakovas neturi. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir dėl to nepagrįstai nepripažino jo teisių pažeidimo bei atmetė reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas išreiškė savo poziciją dėl įrodymų vertinimo ir, kaip minėta, proceso šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi.

Teismas pripažino nustatytus apšvietimo bei šildymo neatitikimus teisės aktais nustatytiems reikalavimams mažareikšmiais, nedarančiais esminio poveikio pareiškėjo teisėms ir konstatavo, kad normos pažeidimas buvo nežymus, truko labai trumpą laiką – 1 mėnesį, ir jis realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka ir šios išvados motyvų nekartoja, tik nurodo, kad teismo motyvai yra pakankami pripažinti, jog konstatuoti pažeidimai pareiškėjui nesukėlė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių, sudarančių pagrindą pagal CK 6.271 straipsnį priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas