2018-10-03 Nr. AB-17296-3-61-3-04293-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1928-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04293-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Z. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, nurodė, kad kamerose trūko apšvietimo, todėl pareiškėjas negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Dėl drėgmės kameroje nebuvo galimybės išsiskalbti drabužių ir jų išdžiovinti. Dėl tokių gyvenimo sąlygų pareiškėjas susirgo depresija, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas. Pareiškėjo teigimu, tokios gyvenimo sąlygos prilygo kankinimui, todėl prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią vertino 1 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–21).

4. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarė galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, jog negalėjo daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju būtų nevykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija pažymėjo, jog stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei buvo perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Lukiškių TI-K teigimu, langai kamerose buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės.

6. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretūs, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, taip pat atsakovas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 87–90) pareiškėjo R. Z. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 240 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie pareiškėjo Lukiškių TI-K praleistą laiką, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Lukiškių TI-K realiai praleido 405 paras, iš kurių 30 parų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą buvo pažeista iš viso 30 parų. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalino valstybės atsakomybės ir neatleido nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

9. Dėl pareiškėjo argumentų apie kamerų apšvietimą bei nuolatinę drėgmę teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų higienos reikalavimai buvo reglamentuojami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose pateikti duomenys buvo neaktualūs ginčo situacijai – neatitiko laikotarpiai, kameros, tiriami pažeidimai, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko minėtų higienos normų, susijusių su gyvenamųjų patalpų apšvietimu bei drėgme.

10. Teismas konstatavo, kad nors kalinimo kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turėjo būti sumažintas, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį – 240 Eur.

III. 11. Pareiškėjas R. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100–104), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pažeidimo intensyvumo, neįvertino, kad beveik visą kameros plotą užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo teisių pažeidimo negalima pripažinti vienkartiniu. Pareiškėjas pažymi, kad, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, esant minimalaus asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto pažeidimui vertinamas ir baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojo ploto trūkumas nebuvo niekaip kompensuojamas kitais būdais.

13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir nurodo, kad pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” (toliau – ir Taisyklės) 19.3 punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.

14. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje ir Taisyklių nuostatuose įtvirtinta, jog vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 4 kv. m kameros ploto, į šį plotą neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

15. Pareiškėjo teigimu, jis visą laikotarpį (405 paras) buvo laikomas sąlygose, pažeidžiančiose Lietuvos Respublikos higienos normas, o ypač Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte įtvirtintus reikalavimus.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės remiasi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais.

18. Papildomai prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas patirtas už dokumento kopijavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimą ir teisę į tinkamas kalinimo sąlygas (buvo nustatyti apšvietimo ir drėgmės normų pažeidimai) ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies priteisdamas pareiškėjo naudai 240 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl pažeisto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu yra nauji, jie nebuvo pareikšti teisme nagrinėjant šią bylą pirmąja instancija, todėl vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi yra laikytini bylos ribų išplėtimu ir nenagrinėtini apeliacinėje instancijoje.

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimą.

24. Teisėjų kolegija nurodo, kad vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (nagrinėjamu atveju apšvietimo ir drėgmės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-520/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

25. Byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y. kad dalyje kamerų higienos normos pažeidimai nustatyti, o dalyje kamerų – nenustatyti, tačiau atsižvelgus į tai, kad įkalinimo įstaiga nepateikė duomenų, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitiko higienos normų reikalavimus, higienos normų pažeidimai pripažįstami pagrįstais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018). Atsižvelgusi į bylos medžiagą (b. l. 26 ir 27) ir minėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos neatitiko higienos normų (HN 76:2010 ir HN 134:2015) reikalavimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų apšvietimu bei drėgme.

26. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d.) teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje nebuvo užtikrinta 30 parų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (b. l. 6 ir 7), su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, ir papildomai konstatuoja, kad 25 paras pareiškėjui teko mažesnis, nei 3 kv. m. plotas, o 5 paras – mažesnis nei 3,6 kv. m. plotas. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Lukiškių TI-K patalpų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas nebuvo užtikrinta teisė įkalinimo įstaigoje būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

28. Atsižvelgusi į neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo nustatymo kriterijus, t. y. į pažeidimo mastą, jo pobūdį (nacionalinės teisės ir Konvencijos normų, nustatančių minimalius vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje dydžius reikalavimų pažeidimas, higienos normų pažeidimas), trukmę (minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas trūko 30 parų, iš jų 25 paras – Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas ir 5 paras – nacionalinės teisės pažeidimas; higienos normų pažeidimas – visą ginčo laikotarpį – 405 paras), bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, ir vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista padarytos neturtinės žalos atlyginimo suma didinama iki 400 Eur (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

29. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K bylos medžiagą pateikė elektroniniu būdu, taigi realiai išlaidų kopijoms padaryti nepatyrė. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo atstovo nurodyta dokumentų kopijų rengimo ir apmokėjimo už juos tvarka šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

30. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą pakeisti ir padidinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjui R. Z.priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė