2013-05-02 Nr. AB-1451-3-61-3-01072-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-58/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01072-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovams Vilniaus teritorinei muitinei, Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalių panaikinimo ir mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 91–96), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 5MA-34-497 dalį dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška bei atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1A-156 dalį dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška.

Pareiškėjas nurodė, kad jo mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška atsižvelgiant į sunkią finansinę padėtį. Toks mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas nurodytas ir Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnyje. Jis yra bedarbis, jo gaunama bedarbio pašalpa vidutiniškai sudaro 500 Lt, tačiau ji mokama tik 6 mėnesius, o darbo susirasti nepavyksta. Sutuoktinė R. M. dirba pagal patentą, jos pajamos yra itin mažos, o kartais dirba nuostolingai. Jis kas mėnesį moka 100–400 Lt už baudžiamojoje byloje priteistą mokėti žalą biudžetui. Turimas nekilnojamasis turtas – sodo namelis, yra bendroji jungtinė nuosavybė, visiškai nelikvidus, o jo vertė pagal turto arešto aktą yra 14 000 Lt. Atsakovai nepagrįstai teigė, kad jis neįrodė, jog yra remiamas valstybės; pagal Mokesčių administravimo įstatymą bedarbio statusas yra pakankamas pagrindas pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, neatsižvelgiant į tai, ar reikalinga valstybės parama, ar ji jau gaunama. Iš pateiktų dokumentų galima nustatyti jo sutuoktinės gaunamas pajamas, kitokių dokumentų vykdant tokio pobūdžio veiklą nėra ir negali būti, todėl muitinė privalėjo jais vadovautis. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai priimti objektyviai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nesikreipus į jį dėl papildomos informacijos suteikimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sprendimų dalys dėl mokestinės nepriemokos nepripažinimo beviltiška yra nepagrįstos ir neteisėtos, todėl turėtų būti panaikintos.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą (b. l. 42–44, 143–145) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, kad muitinės sprendimas priimtas laikantis teisės aktų nuostatų, įvertinus visus su prašymu dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška susijusius dokumentus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Muitinė atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam teikiama valstybės parama, nėra duomenų apie jo realiai gaunamas pajamas, iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti pareiškėjo sutuoktinės pajamų, pareiškėjas turi nekilnojamojo turto. Pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1B-569 patvirtintų Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatas, įrodymus dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška turi pateikti pats pareiškėjas. Jis nepateikė duomenų, leidžiančių nustatyti jo ekonominę padėtį, todėl muitinė pagrįstai jo mokestinės nepriemokos nepripažino beviltiška. Tai savo sprendime patvirtino ir Muitinės departamentas. Ginčas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo/nepripažinimo beviltiška nepatenka į mokestinių ginčų sąvoką, todėl nėra pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio nuostatas ir stabdyti nepriemokos išieškojimą.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 134–136) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas nurodė, kad, pagal Taisyklių 9.3.2 punkto nuostatas, asmuo, pateikdamas prašymą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, turi kartu su prašymu pateikti nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Muitinė įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir nustatė, kad jis yra bedarbis, darbo biržoje įregistruotas nuo 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau įrodymų, kad jam teikiama valstybės parama, nėra, todėl muitinė neturėjo informacijos apie jo realiai gaunamas pajamas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad vien bedarbio statusas yra pagrindas tenkinti jo prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 yra nurodęs, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą atleidimas nuo delspinigių siejamas su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi, vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (formalus tam tikrų reikalavimų atitikimas) savaime nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių. Tam turi būti įvertintos visos mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančios aplinkybės (gaunamos pajamos, turimas nekilnojamasis turtas ir kt.). Pareiškėjas neįrodė savo sunkios ekonominės padėties, todėl teisinio pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 155–157) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 5MA-34-497/10000202857, kuriuo pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo Kauno teritorinės muitinės 2010 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 0PM190505S priskaičiuotų 23 676 Lt akcizo delspinigių, 5 921 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) delspinigių, 18 398 Lt muito, 263 656 Lt akcizo, 65 939 Lt PVM ir paskirtos 104 398 Lt baudos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška atmestas kaip nepagrįstas, ir Muitinės departamento 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1A-156, kuriuo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 5MA-34-497, teisėtumo ir pagrįstumo.

Sprendžiant šį administracinį ginčą, yra svarbu nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo teisiniai pagrindai pareiškėjo turėtą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška ir atleisti nuo jos mokėjimo. Teismas vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, 113 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais. Teismas nustatė, kad esminis skundo motyvas yra sunki pareiškėjo ekonominė padėtis. Šį motyvą pareiškėjas ir jo atstovė grindė tuo, kad pareiškėjas yra bedarbis, tai patvirtina byloje esanti Darbo ieškančio asmens kortelė, taip pat kad pareiškėjo sutuoktinė verslo liudijimo pagrindu verčiasi individualia veikla, kurios pajamos mažos, tai įrodo sąskaitos ir byloje esantis Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas.

Remdamasis byloje esančiais Nurodymais pervesti įmokėtus grynuosius pinigus ir kasos pajamų orderiais, teismas nustatė, kad R. M. pervedinėjo grynuosius pinigus antstoliams. Iš Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. lapkričio 5 d. turto arešto akto Nr. 2MA-10 teismas nustatė, kad dalies 481 988 Lt mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui pagal Kauno teritorinės muitinės 2010 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 0PM190505S pareiškėjo turtas areštuojamas Vilniaus teritorinės muitinės 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 5MA-34-1774:

žemės sklypas, 0,06 ha (duomenys neskelbtini), sodo pastatas, plytų mūro bendro ploto 82,92 kv. m, ūkinis pastatas, plytų mūro užstatytas plotas 10 kv. m. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovė dar kartą patvirtino faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas yra bedarbis, tačiau šiuo metu bedarbio pašalpos negauna. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-254/2011 pabrėžė, jog tam, kad galėtų būti pasiremta Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, jog fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama.

Remdamasis anksčiau ištirtais rašytiniais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, duomenų apie neįgalumą nepateikta, nėra įrodymų apie jam reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją. Pareiškėjas, nagrinėjant bylą teisme, bedarbio ar kokios kitos socialinės pašalpos negavo. Jis neatitinka nei vienos iš sąlygų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, kai toks išieškojimas netikslingas ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

Byloje nustatytų aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisės aktų nuostatų pagrindu teismas konstatavo, kad atsakovai pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl jo mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti jo skundą ir panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 5MA-34-497 ir Muitinės departamento 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1A-156 dalis, kuriomis atmestas pareiškėjo prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Nepatenkinus šių pareiškėjo reikalavimų, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalimi, stabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus pareiškėjo mokestinės nepriemokos atžvilgiu. Teismas įvertino Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalį. Nustatė, jog Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, kad pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras nėra. Teismas padarė išvadą, kad neturi teisinio pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 160–165) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas byloje pateiktus įrodymus įvertino formaliai (ABTĮ 57 str. 1, 2, 6 d., 81 str.), netinkamai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio nuostatas, nesivadovavo protingumo ir teisingumo principais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Mokesčių administravimo įstatymas numato, jog bedarbio statusas yra pagrindas patenkinti jo pateiktus prašymus, neatsižvelgiant į tai, ar reikalinga valstybės parama, ar ji jau gaunama. Vadovaujantis Užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 7 straipsnio 2 dalimi, bedarbiu yra pripažįstamas tik toks asmuo, kuris negauna jokių pajamų, vadinasi, jam yra reikalinga valstybės parama.

Asmuo yra remiamas valstybės kaip bedarbis teisės aktų nustatytą laiko tarpą – 6–9 mėnesius, atsižvelgiant į turimą nedarbo draudimo stažą. Tačiau faktas, jog bedarbis negauna arba nedarbo draudimo išmokos gavimo laikotarpis yra pasibaigęs suėjus maksimaliam įstatymų nustatytam nedarbo draudimo išmokos gavimo terminui, savaime negali būti vertinamas taip, jog tokiam asmeniui nėra/negali būti reikalinga valstybės parama, ir jis, remiantis tuo, neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnyje numatytų sąlygų.

Jo ekonominė (socialinė) padėtis, pasibaigus bedarbio pašalpos mokėjimo terminui, dar labiau pablogėjo, kadangi jis išvis negauna net minimalios pinigų sumos, kuri užtikrintų bent minimalių, būtiniausių asmens poreikių tenkinimą. Vadovaujantis protingumo principu, akivaizdu, jog jo ekonominė (socialinė) padėtis yra labai sunki ir jam yra reikalinga valstybės parama. Situacija turėtų būti vertinama iš esmės – ar jis gali mokėti muitinės priskaičiuotas sumas, ar ne, ar dėl jo ekonominės, socialinės situacijos, kai jam realiai yra reikalinga valstybės parama, galima tikėtis įstatyme numatytų nuolaidų ir lengvatų.

Atkreipia dėmesį, kad, nagrinėjant klausimą dėl jo atleidimo nuo delspinigių, Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. S-122(7-102/2012) nustatė, jog jo situacija atitinka Mokesčių administravimo įstatymo nustatytus kriterijus, ir atleido jį nuo delspinigių mokėjimo. Prašo stabdyti priverstinio išieškojimo veiksmus dėl visos mokestinės nepriemokos iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jos beviltiškumo.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 170–172) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus teritorinė muitinė nurodo, kad teismas detaliai išnagrinėjo šio ginčo faktines aplinkybes bei byloje išdėstytų motyvų ir teisės aktų nuostatų pagrindu konstatavo, kad atsakovai pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl jo mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka nei vienos iš sąlygų, nurodytų Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, kai toks išieškojimas netikslingas ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalį, mokesčių administratoriui yra suteikta diskrecija, vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 173–175) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas nurodo, kad tiek teismas, tiek muitinės įstaigos, išnagrinėję pareiškėjo pateiktą informaciją ir dokumentus, nustatė, kad nėra pakankamų įrodymų, jog egzistuoja teisinės sąlygos jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška: nepateikta išduotų kompetentingų institucijų dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra neįgalus, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija arba kad asmuo yra bedarbis ir gauna socialinę pašalpą. Ne kiekvienu atveju nedirbančiam asmeniui reikalinga valstybės parama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas turi Kauno teritorinės muitinės 2010 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. OPM190505S apskaičiuotą 481 988,00 Lt dydžio mokestinę nepriemoką, kurią jis prašo pripažinti beviltiška Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu. Šiame punkte (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nurodyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Pareiškėjas, prašydamas taikyti jo atžvilgiu nurodytą punktą, šį savo prašymą grindžia aplinkybėmis, kad jis (nuo 2011-12-01) yra bedarbis, turi kitų mokestinių įsipareigojimų (kas mėnesį moka 100-400 Lt už baudžiamojoje byloje priteistą mokėti žalą biudžetui), jo ir jo sutuoktinės R. M. turimas nekilnojamasis turtas – sodo namelis visiškai nelikvidus (jo vertė pagal turto arešto aktą yra 14 000 Lt), sutuoktinė dirba pagal patentą (jos pajamos yra itin mažos, o kartais dirba nuostolingai). Pagal atsakovų poziciją šioje administracinėje byloje, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos nustatyti jo ekonominę padėtį, o bedarbio statusas savaime negali būti pagrindu pripažinti paminėtą mokestinę nepriemoką (pažymėtina, kad pagal Vilniaus teritorinės muitinės 2012-08-01 sprendimą Nr. 10000214695 jos dydis yra 329 595,00 Lt) beviltiška.

Pasisakydama dėl byloje taikytino Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo, kolegija pažymi, kad sprendimo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška priėmimas nepanaikina galimybės tęsti (pradėti iš naujo) tokios nepriemokos išieškojimą vėliau, kai išnyksta priežastys, dėl kurių ši mokestinė nepriemoka buvo pripažinta beviltiška, t. y. šioje teisės normoje panaudota samprata beviltiškumas yra skirta tam tikram atitinkamomis faktinėmis aplinkybėmis apibrėžtam periodui ir laiko požiūriu nėra absoliuti.

Tai matyti iš Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, nustačius, kad yra galimybė ir tikslinga tokią (pripažintą beviltiška) mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti, ji išieškoma, bei iš šio straipsnio 3 dalies (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1249 redakcija), pagal kurią mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos tvarką ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Pažymėtina, kad metodika, apie kurią kalbama Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 3 dalyje, nustatyta Taisyklių, kurių 11.4 punkte (2007-11-29 įsakymo Nr. 1B-791 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad jei sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išieškojimo bylą privaloma peržiūrėti kartą per metus. Jeigu atliekant turto paiešką ir patikrinus fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį nustatoma, kad yra galimybė išieškoti beviltiška pripažintą mokestinę nepriemoką (asmuo pasveiko, pripažintas darbingu arba buvęs bedarbis pradėjo dirbti ir gauna darbo užmokestį ir kt.), turi būti parengiama laisvos formos pažyma, prie jos pridedama kompetentingų institucijų išduotos pažymos bei dokumentai.

Teritorinės muitinės sprendimas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pripažįstamas netekusiu galios. Mokestinė nepriemoka išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodytos aplinkybės, viena vertus, leidžia daryti išvadą, kad Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte pateikti fizinio asmens sunkios ekonominės (socialinės) padėties apibūdinimo pavyzdžiai neturi būti suprantami kaip laike neapibrėžtos situacijos, kita vertus – jie (užbaigto sąrašo būdu pateiktos situacijos) negali būti aiškinami plečiamai, t. y., nesant atitinkamų įrodymų, patvirtinančių, jog mokesčių mokėtojo ekonominė (socialinė) padėtis nėra tokia sunki, kad jis negalėtų per tam tikrą protingumo požiūriu prognozuojamą laikotarpį padengti savo mokestinį įsiskolinimą, turi būti vadovaujamasi leistinais įrodymais, patvirtinančiais nurodytų (pavyzdiniu būdu) situacijų buvimo faktą, ir atitinkama mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška.

Pažymėtina, kad įrodymai, paneigiantys mokesčio mokėtojo prašyme dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška deklaruojamą sunkią jo ekonominę padėtį, gali būti renkami ir muitinės iniciatyva.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo aukščiau nurodytais Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme reikšmingais aspektais, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės (kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, duomenų apie jo neįgalumą nepateikta, nėra įrodymų apie jam reikalingą gydymą, medicininę profilaktiką ir reabilitaciją, kad jis, nagrinėjant bylą teisme, bedarbio ar kokios kitos socialinės pašalpos negavo) negali būti pripažintos bylai reikšmingomis aplinkybėmis ta prasme, kad jos būtų laikomos pakankamu pagrindu pripažinti, kad pareiškėjo nurodyta jo ekonominė situacija neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų kriterijų, leidžiančių pripažinti paminėtą mokestinę nepriemoką beviltiška. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą (Mokesčių administravimo įstatymo 113 str. 1 d. 3 p.) ir dėl to netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 86, 143 str.).

Iš pareiškėjo skundžiamų atsakovų 2012 m. kovo 9 d. ir 2012 m. gegužės 11 d. sprendimų matyti, kad juose taip pat buvo pateiktas neteisingas Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas. Todėl kolegija, pasirinkdama pareiškėjo teisių gynimo būdą ir atsižvelgdama į nagrinėjamos administracinės bylos ribas (pareiškėjo teismui paduotame skunde yra prašoma tik pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška), pripažįsta būtina panaikinti šių atsakovų sprendimų dalis, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, ir įpareigoti atsakovus pareiškėjo 2012 m. vasario 27 d. prašymą dėl mokesčio bei baudos nepriemokos pripažinimo beviltiška (b. l. 51-53) išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti. Panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 5MA-34-497 dalį dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška bei atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. 1A-156 dalį dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir pareiškėjo S. M. (S. M.) 2012 m. vasario 27 d. prašymą dėl mokesčio bei baudos nepriemokos pripažinimo beviltiška perduoti šiems atsakovams nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys