2019-06-05 Nr. AB-12402-3-61-3-03640-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4273-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03640-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 6 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. spalio 16 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Šiuo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kameros plotą mažino kameroje buvę baldai. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, besinaudojant tualetu, pareiškėją galėjo matyti kiti kameroje buvę asmenys arba pareigūnai per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Dušai, į kuriuos buvo vedamas kartą per savaitę nusiprausti, buvo netinkami naudoti, kranai sulaužyti, trūko muilo ir šampūno. Kamerose buvo netinkama ventiliacija, sienos išdaužytos, nuo jų byrėjo tinkas. Pareiškėjo taip pat netenkino minkštasis inventorius – čiužiniai ir pagalvės buvo netinkamos, išduodama patalynė buvo purvina ir skylėta. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad baldų užimamas plotas neturėtų būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį plotą, dušinėse nebuvo muilo ir šampūno, be to, čiužiniai nebuvo keičiami, net ir esant kalinių prašymams.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad iš pateiktų teismui duomenų apie kameras matyti, kuriose kamerose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičius. Lukiškių TI-K administracija stengėsi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis.

Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus, nustatytus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normos HN 76:2010) reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą buvo atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie buvo aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustatė reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių.

Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendravo griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Minkštasis inventorius Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkamas naudoti. Administracija, gavusi nuteistųjų ar suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos patenkindavo, t. y. dėl įvairių priežasčių naudoti netinkamas inventorius buvo pakeičiamas tinkamu.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Lukiškių TI-K nebuvo įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. spalio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, o pareiškėjui kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjui teko nuo 3,78 kv. m (laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. spalio 3 d., kamera Nr. 175) iki 8,08 kv. m (2018 m. birželio 25 d., kamera Nr. 350). Teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.

6. Nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas ir taip buvo pažeidžiamas jo privatumas, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuluota praktika vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešimą „Dėl A. B. skundo“, kuriame nurodė, kad Lukiškių TI-K 7, 23, 25 ir 26 postų kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas minėtose kamerose laikomas nebuvo. Teismas vertino, kad atsakovo atstovui nepateikus duomenų, jog sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, todėl šį pareiškėjo reikalavimą pripažino pagrįstu.

7. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, bet kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimų aktų ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolų, teismas nustatė, kad buvo tikrinta kamerų Nr. 115, 131 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. birželio 3 d.), 159 ir 189 apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis. Pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į VSC ar Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjo nurodytus neatitikimus, susijusius su bendra kamerų ir dušo patalpų būkle ir tvarka, teismas įvertino kaip itin abstrakčius ir nekonkretizuotus.

8. Dėl pareiškėjo nurodyto muilo ir šampūno trūkumo dušinėse, teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas turėjo ar galėjo įsigyti minėtas priemones ir palaikyti asmeninę higieną.

9. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kokybės patalynės vėlgi yra deklaratyvaus pobūdžio, apibendrinti, nesiejant pareiškėjo teigiamų padarytų pažeidimų su individualiomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, jog dėl netinkamo minkštojo inventoriaus jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją.

10. Teismo vertinimu, egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti, kadangi privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas nustatė, kad 650 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

12.1. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, yra nurodama, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek Higienos normose HN 76:2010, tiek dabar veikiančiose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normose HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos normos HN 134:201), tokie standartai nėra numatyti. Higienos normos HN 134:2015 yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Eksploatavimo taisyklių III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą ir nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

12.2. Kadangi pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent pareiškėjo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

13. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sanitariniai mazgai kamerose yra visiškai neatskirti ir matomi kitų asmenų, tai sukėlė pareiškėjui didelius nepatogumus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų laisvės atėmimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laisvės atėmimo sąlygas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta, kadangi sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto ir pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, todėl teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkino iš dalies ir priteisė 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad tiek Higienos normose HH 76:2010, tiek Higienos normose HN 134:2015, nėra numatyta, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Be to, Higienos normos HN 134:2015 yra taikomos tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams, o Eksploatavimo taisyklių III skyriuje nėra numatyta, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Higienos normų HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normų HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-85-822/2018, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017 ir kt.).

18. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas (12 parų) arba kartu su kitais asmenimis (likusiu ginčo laikotarpiu), bei, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nustatyta, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir / ar įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose galėjo privačiai pasinaudoti tualetu, nematant kitiems asmenims.

19. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 8 straipsnis nustato, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis gyvenimas. Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

20. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018). EŽTT yra konstatavęs, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Taip pat EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

21. EŽTT ne kartą pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

22. LVAT savo praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

23. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, todėl konstatuoja, jog CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas pripažinti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

24. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, t. y. buvo akivaizdus teisės į privatumą pažeidimas, kuris, atsižvelgiant į pažeistų vertybių pobūdį negali būti pateisinamas.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, akcentuotina LVAT praktika, pagal kurią privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais mazgais sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 650 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė