A-146-371-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-371/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00526-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai N. I. K.,

pareiškėjos atstovei advokatei Indrei Selvestravičiūtei,

atsakovo atstovei Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. I. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja N. I. K. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (b. l. 1-8) prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 9P-2 „Dėl Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarės N. I. K. įgaliojimų pasibaigimo“;

2) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) pratęsti notarės N. I. K. įgaliojimus iki jai sukaks 70 metų arba iki įgyvendinus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. kovo 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ atsiras teisinis pagrindas pasibaigti pareiškėjos įgaliojimams.

Pareiškėja taip pat pateikė teismui prašymą (b. l. 1-8) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas) išaiškinimo, ar pripažinus Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – ir Notariato įstatymas) 23 straipsnio 3 dalį (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštaraujančia Konstitucijai, buvo kartu išspręstas klausimas ir dėl pačios teisės eiti notaro pareigas iki 70 metų.

Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 9P-2 „Dėl Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarės N. I. K. įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 9P-2), vadovaudamasis Notariato įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 2 dalimi atleido ją iš notaro pareigų nuo 2011 m. kovo 14 d. (notarei sulaukus 65 metų). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjos manymu, Įsakymas Nr.9P-2 savo turiniu neatitinka Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėta Notariato įstatymo nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai dėl to, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o Teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo. Be to, toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiimančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.

Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad notaro įgaliojimai, suėjus notarui 65 metams, gali būti pratęsiami, užtikrinant valstybės perduotų funkcijų vykdymo, t. y. fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, tęstinumą. Be to, 2008 m. kovo 20 d. nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad subjektinės teisės įgyvendinimo tvarkos nenustatymas nepaneigia pačios subjektinės teisės, t. y. faktas, kad tam tikrų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimo tvarka nėra nustatyta, nepaneigia pačios subjektinės teisės. 2010 m. kovo 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad galiojančiuose teisės aktuose turi būti įtvirtinta aiški tvarka ir reikalavimai, kuriuos išpildžius notaro įgaliojimai, jam sulaukus 65 metų, galėtų būti pratęsiami.

Atitinkamai įstatymų leidėjas yra įpareigotas taip sureguliuoti santykius, kad butų aiškūs kriterijai, kuriuos atitinkančiam notarui įgaliojimai gali būti pratęsiami, ir aiški tvarka, kurios laikantis įgaliojimai yra pratęsiami. Įstatymų leidėjas, nepaisant to, kad nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo priėmimo praėjo beveik vieneri metai, nėra nustatęs kriterijų ir tvarkos dėl notaro, sulaukusio 65 metų, įgaliojimų pratęsimo. Pareiškėja teigė, kad dėl valstybės institucijų neveikimo (reikalingų teisės aktų nepriėmimo) ji negali įgyvendinti savo subjektinės teisės, – sulaukusi 65 metų, eiti notaro pareigas pratęsus jos įgaliojimus, nors pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus subjektinių teisių įgyvendinimo tvarkos nebuvimas nepanaikina pačios subjektinės teisės, t. y. dėl to asmuo negali patirti jokių neigiamų pasekmių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 29-30) paaiškino, kad Teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 9P-2 pareiškėja buvo atleista iš notarės pareigų vadovaujantis Notariato įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 2 dalimi. 2011 m. kovo 1 d. pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministrą su prašymu dėl Įsakymo Nr. 9P-2 pakeitimo. Teisingumo ministro 2011 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1R-68 „Dėl Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarės N. I. K. profesinės veiklos metu sudarytų dokumentų perdavimo, saugojimo, notarei priskirtos veiklos teritorijos aptarnavimo ir Panevėžio miesto 1-ojo, 2-ojo, 4-ojo, 5-ojo, 7-ojo, 8-ojo ir 9 -ojo notarų biurų veiklos teritorijos papildymo“ buvo išspręsti organizaciniai klausimai, susiję su notarės įgaliojimų pasibaigimu. Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. (1.16)-7R-2166 pareiškėjai pranešta apie tai, kad pagrindo keisti Įsakymą Nr. 9P-2 nėra. Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigė, kad nebuvo teisinio pagrindo pratęsti pareiškėjos įgaliojimus. Be to, pažymėjo, kad nebuvo aiškios įstatymų leidėjo valios dėl numatomo teisinio reguliavimo, t. y. nebuvo pakeista Notariato įstatymo nuostata, aptarianti atleidimą suėjus įgaliojimų terminui, todėl nebuvo pagrindo atsižvelgti į jau parengtą, bet dar nepriimtą Notariato įstatymo 23 straipsnio įstatymo projektą Nr. XIP-2J48. Teisinis reguliavimas gali keistis, tačiau pagal įstatymo negaliojimo atgal principą šie pakeitimai paprastai neliečia teisinių santykių, susiklosčiusių anksčiau, taip pat nėra jokio pagrindo, esant teisinio reguliavimo spragai, taikyti pripažintą negaliojančiu teisės aktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 78-82) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 9P-2 „Dėl Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarės N. I. K. įgaliojimų pasibaigimo“ Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarė N. I. K. atleista iš notaro pareigų nuo 2011 m. kovo 14 d. (notarei sulaukus 65 metų) (b. l. 12). Pareiškėja 2011 m. kovo 1 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu panaikinti Įsakymą Nr. 9P-2 ir pratęsti notarės įgaliojimus iki sukaks 70 metų (b. l. 13-14). Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 15 d. raštu pareiškėjai išaiškinta, kad pratęsti jai notarės įgaliojimus nėra teisinio pagrindo (b. l. 39).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, taip pat įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 65 metų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad notaro įgaliojimų pasibaigimas (atleidimas iš pareigų) įforminamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu, o vadovaujantis 3 dalimi, notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų. Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame nutarime pažymėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo.

Tačiau toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami, iki jiems sukaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiimančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai. Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad objektyviai gali susidaryti ir tokių situacijų, kai nėra galimybių kitais būdais, kaip tik laikinu notaro įgaliojimų pratęsimu, tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymo, t. y. fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, tęstinumą ir taip užtikrinti viešąjį interesą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį išimtį nustatantį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai galėtų būti laikinai pratęsiami tik tada, jeigu nėra galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymą, t. y. užtikrinti viešąjį interesą.

Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2010 m. kovo 25 d. Viešojo administravimo sprendimas, taigi ir skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymas, turi būti grindžiamas galiojančių teisės aktų nuostatomis. Vadinasi, paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą, kuriuo pripažintos antikonstitucinėmis Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatos, jos negalėjo būti taikomos, ir notarų įgaliojimų pratęsimo klausimai negalėjo būti nagrinėjami. Skundžiamo Įsakymo Nr. 9P-2 priėmimo metu buvo išnykęs teisinis pagrindas nagrinėti notarų įgaliojimų pratęsimą, t. y. pareiškėja jos nurodytos subjektinės teisės – teisės į notarės įgaliojimų pratęsimą – neturėjo.

Teismas iš skunde teismui ir teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos išdėstytų motyvų nustatė, kad pareiškėja savo reikalavimus grindžia iš esmės vienintele aplinkybe, kad jos subjektinė teisė į notarės įgaliojimų pratęsimą yra paneigiama dėl įstatymų leidėjo neveikimo, t. y. dėl tos priežasties, jog iki šiol nėra pataisytas Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi nustatytas reglamentavimas. Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį išimtį nustatantį teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai galėtų būti laikinai pratęsiami tik tada, jeigu nėra galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymą, t. y. užtikrinti viešąjį interesą. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas, nesusijusios su Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarime nurodytais ir įstatymų leidėjui adresuojamais kriterijais, įgalinančiais nustatyti išimtinį notarų įgaliojimų pratęsimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos motyvai yra grindžiami netinkamu Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo aiškinimu.

Pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2010 m. kovo 22 d. nutarimo išaiškinimo teismas nenustatė.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymas, kuriuo pareiškėja atleista iš notarės pareigų, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjai notaro įgaliojimus.

III. Pareiškėja N. I. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 85-89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat šiais papildomais argumentais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad skundžiamas teisingumo ministro įsakymas savo turiniu neatitinka ir nėra suderintas su Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas atsisakė išspręsti šalių ginčą iš esmės. Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarime, be kita ko, pripažino, kad notaro įgaliojimai, jam sulaukus 65 metų, gali būti pratęsiami, atitinkamai galiojančiuose teisės aktuose turi būti įtvirtinta aiški tvarka ir reikalavimai, kaip ši teisė įgyvendinama. Įstatymų leidėjas yra įpareigotas taip sureguliuoti santykius, kad būtų aiškūs kriterijai, kuriuos atitinkančiam notarui įgaliojimai gali būti pratęsiami, ir aiški tvarka, kurios laikantis įgaliojimai yra pratęsiami. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė ir jų nevertino, o apsiribojo, apeliantės nuomone, išimtinai formalia išvada, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą, kuriuo pripažintos antikonstitucinėmis Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatos, jos negalėjo būti taikomos, ir notarų įgaliojimų pratęsimo klausimai negalėjo būti nagrinėjami. Dėl to apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas bylos iš esmės neišnagrinėjo (ABTĮ 85 str.), t. y. nepasisakė dėl jos keliamų argumentų ir motyvų, todėl priimtas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad dėl valstybės institucijų neveikimo, reikalingų teisės aktų nepriėmimo pareiškėja negali įgyvendinti savo subjektinės teisės – pratęsti notarės įgaliojimus.

3. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2010 m. kovo 22 d. nutarimo išaiškinimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 94-95) nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog ginčo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo savo sprendimu užpildyti teisės spragą, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl klausimo, priklausančio įstatymo leidėjo kompetencijai, ir ne dėl pareiškėjos teisės, kurios įgyvendinimą privalo garantuoti valstybė. Mano, kad teismui nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo priimto nutarimo išaiškinimo. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui yra pateiktas Notariato įstatymo 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIP-2148, todėl teigti, esą valstybės institucijos neveikia ir delsia įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo nuostatas, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje iškėlė ginčą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymo Nr.9p-2, kuriuo ji atleista iš Panevėžio miesto 6-ojo biuro notarės pareigų nuo 2011 m. kovo 14 d. (notarei sulaukus 65 metų) vadovaujantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu.

Ginčijamo įsakymas buvo priimtas po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-598), kurioje buvo nustatyta, kad „Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai "Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą", konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarime konstatavo, kad tais atvejais, kai įstatymu yra pavedama kitoms (ne valstybės) institucijoms vykdyti tam tikras valstybės funkcijas, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti asmuo, turintis vykdyti tokią veiklą, jo įgaliojimų trukmę, įgaliojimų pasibaigimo pagrindus ir kt. Konstitucinis Teismas šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėjo, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais) nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiimančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai. Konstitucinis Teismas nepaneigė, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris numato notaro, kuriam sukako 65 metai, įgaliojimų pratęsimą iki 70 metų, tačiau konstatavo, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimas buvo paskelbtas 2010 m. kovo 25 d. ir nuo šios dienos Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr.IX-1311 redakcija) negalėjo būti taikoma.

Byloje nustatyta, kad atsakovui priėmus 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr.9p-2 dėl jos atleidimo, pareiškėja 2011 m. kovo 1 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama šį įsakymą pripažinti netekusiu galios ir pratęsti jos įgaliojimus iki jai sukaks 70 metų. Prašymą motyvavo tuo, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažinta, jog notaro įgaliojimai gali tęstis iki 70 metų, įstatymų leidėjas yra įpareigotas taip sureguliuoti teisinius santykius, kad būtų aiškūs kriterijai, kuriuos atitinkančiam notarui įgaliojimai gali būti pratęsiami ir aiški tvarka, kurios laikantis įgaliojimai yra pratęsiami, įstatymų leidėjo neveikimas (nepriėmimas atitinkamų teisės aktų, susijusių su Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo vykdymu) negali paneigti jos subjektinės teisės dirbti notare iki 70 metų. Atsakovas 2011 m. kovo 15 d. raštu paaiškino pareiškėjai, kad pagal šiuo metu galiojantį Notariato įstatymą jos prašymas negali būti tenkinamas.

Atsakovui priimant 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr.9p-2 ir pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą galiojusios Notariato įstatymo redakcijos 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr.IX-1311 redakcija), numačiusi notarų įgaliojimų pratęsimą iki 70 metų negalėjo būti taikoma, nes, kaip jau buvo minėta, Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Su Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo įgyvendinimu susijęs Notariato įstatymo 23 straipsnio pakeitimas buvo priimtas 2012 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 3,19,22,23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymu Nr. XI-1979 (toliau – ir 2012 m. balandžio 19 d. įstatymas Nr. XI-1979), kuris įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 28 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas Notariato įstatymo 3 straipsnio, kuriame išvardyti notarui keliami reikalavimai, 6 punktas nustatant, kad notaru gali būti fizinis asmuo, jeigu jis yra ne vyresnis kaip 70 metų. 2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1979 5 straipsniu buvo pakeistas Notariato įstatymo 23 straipsnis, nustatantis notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindus. Nustatyta, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų (Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr.IX-1311 redakcija) pripažinta netekusia galios. Pagal nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantį Notariato įstatymą notaro įgaliojimų pratęsimas iš viso nenumatytas, o įstatymu nustatyta, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Vadinasi nesant kitų Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje išvardytų notaro įsigaliojimo pasibaigimo pagrindų, fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų.

Nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo (2010 m. kovo 25 d.) iki 2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1979 įsigaliojimo (2012 m. balandžio 28 d.) dėl notarų, kuriem sukako 65 metai, įgaliojimų pratęsimo buvo susidariusi teisinio reguliavimo spraga, kadangi Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr.IX-1311 redakcija) nebegalėjo būti taikoma. Atsakovas neturėjo įgaliojimų užpildyti šią teisinio reguliavimo spragą, nes su Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo įgyvendinimu susijusį teisės aktą galėjo priimti tik įstatymų leidėjas. Todėl atsakovo veiksmai priimant 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr.9p-2 negali būti traktuojami kaip neteisėti.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra nurodęs, jog bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai. Šia oficialiąja konstitucine doktrina savo praktikoje remiasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai nustatoma, jog tam tikri santykiai yra įstatymo leidėjo nesureguliuoti (žr. LVAT 2007 m. sausio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A10-01/2007). Nagrinėjant bylą pagal pareiškėjos skundą apeliacine tvarka teisinio reguliavimo spraga dėl notaro įgaliojimų nuo 65 iki 70 metų yra pašalinta įstatymų leidėjo, todėl teismui ją užpildyti nebereikia.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų.

Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Pareiškėjai 65 metai suėjo 2011 m. kovo 14 d., kai Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 23 d.

įstatymo Nr.IX-1311 redakcija) nuostatos dėl notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.) negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo. Nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantys Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto pakeitimai palankūs pareiškėjai, kadangi numato, jog notaras pareigas gali eiti iki 70 metų. Taigi pagal įsigaliojusį 2012 m. balandžio 19 d. įstatymą Nr. XI-1979 pareiškėja, kuriai yra 66 metai, gali eiti notaro pareigas.

Atsakovas 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr.9P-2 atleido pareiškėją iš notaro pareigų vieninteliu pagrindu (sulaukus 65 metų). Į bylą nepateikta įrodymų, kad yra kokių nors kitų Notariato įstatyme numatytų aplinkybių dėl kurių pareiškėjai negalėtų būti grąžinti notaro įgaliojimai. Pažymėtina, kad atsakovo 2011 m. kovo 15 d. atsakyme pareiškėjai į jos 2011 m. kovo 1 d. prašymą dėl Įsakymo Nr.9P-2 pripažinimo netekusiu galios ir įgaliojimų pratęsimo, nurodyta vienintelė priežastis dėl kurios negali būti pratęsti įgaliojimai – negali būti taikoma notaro įgaliojimų pratęsimą numačiusi Notariato įstatymo nuostata, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, kartu atkreipiant dėmesį į Seime įregistruotą įstatymo projektą, kad notaro įsigaliojimai pasibaigia notarui sukakus 70 metų.

Pareiškėja daugiau nei vienerius metus (nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2012 m. balandžio 28 d.) dėl teisinio reguliavimo spragos negalėjo vykdyti notaro įgaliojimų. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nesuteikiant pareiškėjai teisės eiti notaro pareigas iki 70 metų būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas, kadangi pareiškėja atsidurtų blogesnėje padėtyje už tos pačios grupės ir labai artimo pareiškėjai amžiui asmenis - notarus, kurių įgaliojimai buvo pratęsti iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, taip pat už tuos, kuriems 65 metai suėjo įsigaliojus 2012 m. balandžio 19 d.

įstatymu Nr. XI-1979 padarytiems Notariato įstatymo pakeitimams, numatantiems, jog fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų be įgaliojimų pratęsimo nuo 65 iki 70 metų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet - svarbiausia - tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Remiantis išdėstytais argumentais, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, užtikrinant konstitucinį asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnis), pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies - pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjos skundą patenkinant iš dalies ir panaikinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 9P-2 „Dėl Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarės N. I. K. įgaliojimų pasibaigimo“.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėja prašė teismo įpareigoti atsakovą pratęsti jos (notarės) įgaliojimus iki 70 metų arba iki įgyvendinus Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą atsiras teisinis pagrindas pasibaigti pareiškėjos įgaliojimams. Kaip jau buvo minėta, pagal 2012 m. balandžio 19 d. įstatymą Nr. XI-1979 notaro įgaliojimų pratęsimas nenumatytas, o numatyta, kad fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų (Notariato įstatymo 23 str.1 d. 8 p.). Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą pratęsti pareiškėjai notaro įgaliojimus iki 70 metų. Iš pareiškėjos apeliacinėje instancijoje pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad ji siekia atsakovo 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 9P-2 jai panaikintų įgaliojimų atnaujinimo iki 2012 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. XI-1979 numatyto amžiaus - 70 metų. Todėl panaikinus atsakovo 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 9P-2, pareiškėjos antrasis skundo reikalavimas išsprendžiamas įpareigojant atsakovą priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų N. I. K. atnaujinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos N. I. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymą Nr. 9P-2 „Dėl Panevėžio miesto 6-ojo notaro biuro notarės N. I. K. įgaliojimų pasibaigimo“ panaikinti. Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją priimti individualų administracinį aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo N. I. K..

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas