2021-01-20 Nr. AB-1344-3-61-3-03495-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-107-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03495-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-3997-463/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02541-2018-6), 2019 m. sausio 10 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu suteikti galimybę likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Prašyme nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau paskutinius 10 metų, turėdamas nuolatinį leidimą gyventi, gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ten yra sukūręs šeimą. Pareiškėjas, turėdamas visas Europos Sąjungos piliečiui suteikiamas teises, siekia likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti valstybėje, kurioje yra jo šeima, t. y. Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

2.2. Pareiškėjas į nurodytą prašymą atsakymo negavo, todėl 2019 m. birželio 26 d. pakartotinai kreipėsi į Teisingumo ministeriją su tapačiu prašymu. Atsakymo į šį prašymą iki skundo padavimo teismui dienos jis taip pat negavo. Teisingumo ministerijos tarnautojai ne tik vilkina, bet ir piktybiškai vengia priimti galutinį sprendimą pagal jo prašymus, sąmoningai sudaro įvairius sunkumus ir taip piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi. Nuo pirmojo kreipimosi į Teisingumo ministeriją su prašymu dėl galimybės likusią bausmės dalį atlikti Vokietijoje praėjo daugiau nei pusę metų. Visą šį laiką pareiškėjas ir jo šeima laukė ir tikėjosi teigiamo sprendimo.

2.3. Pareiškėjas bendrauja su kitais nuteistaisiais, esančiais analogiškoje situacijoje. Jų prašymus Teisingumo ministerija patenkino ir suteikė galimybę likusią bausmės dalį atlikti pagal savo gyvenamąją vietą. Šiuo atveju pareiškėjas yra diskriminuojamas, kadangi nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnio nuostatomis.

2.4. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Jis Teisingumo ministerijos tarnautojų veiksmus vilkinant priimti sprendimą jam ir jo šeimai svarbiu klausimu vertina kaip pasityčiojimą, jo ir jo šeimos orumo pažeidimą, sąžiningumo, adekvatumo, humaniškumo ir protingumo principų nesilaikymą, todėl yra pagrindas atlyginti jam neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė:

3.1. Prašymo suteikti galimybę likusią bausmės dalį atlikti kitoje Europos Sąjungos valstybėje nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Įstatymas). Pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį viena iš sąlygų, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ar kitam asmeniui, turinčiam gyvenamąją vietą ar kitų glaudžių sąsajų su šia valstybe, būtų perduotas vykdyti šios valstybės kompetentingai institucijai – kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas.

3.2. Teisingumo ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. (112/19)9R-328 „Dėl A. B. perdavimo į Vokietiją“ kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl informacijos, kuri turėtų lemiamą įtaką Teisingumo ministerijai priimant sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo į Vokietiją likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti. Taip pat Teisingumo ministerija 2019 m. kovo 15 d. raštu Nr. (112/19)9R-928 kreipėsi į Vokietijos Federacijos Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti Vokietijos Federalinėje Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Todėl 2019 m. spalio 17 d. buvo išsiųstas pakartotinas kreipimasis į Vokietijos atsakingą instituciją.

3.3. Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, jeigu negaunamas šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas perimti vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, bausmę vykdanti institucija palieka šį klausimą nenagrinėtą ir apie tai informuoja nuteistąjį, jo šeimos narį ar jo gynėją. Teisingumo ministerija 2019 m. spalio 21 d. raštu Nr. (112/19)9R-4665 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją apie atliktus veiksmus ir apie tai, jog operatyviai gavus informaciją iš Vokietijos atsakingos institucijos, pareiškėjas apie tai bus informuotas.

3.4. Teisingumo ministerija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, laikėsi Įstatyme jai nustatytų reikalavimų. Įstatyme aiškiai nurodyta, jog besikreipiantį asmenį reikia informuoti, kai negaunamas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas perimti vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo ministerija nėra gavusi Vokietijos atsakingos institucijos sutikimo, pastarajai apskritai neatsirado pareiga informuoti pareiškėją, kol nėra gautas atsakymas iš kitos valstybės atsakingos institucijos. Taigi šiuo atveju nėra neteisėtų valstybės institucijos darbuotojų veiksmų.

3.5. Pareiškėjas nenurodė, kokią konkrečiai žalą šiuo atveju jis patyrė. Net jeigu pareiškėjas ir patyrė kažkokius nepatogumus, tai ne dėl Lietuvos institucijų veiksmų, o dėl to, kad negautas atsakymas iš Vokietijos atsakingos institucijos. Pareiškėjui buvo pateiktas Teisingumo ministerijos 2019 m. spalio 21 d. raštas Nr. 112/19)9R-4665 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo informuojama apie atliktus veiksmus ir pažymima, jog vis dar laukiamas atsakymas iš Vokietijos atsakingos institucijos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo, kaip asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, buvo pažeista.

5. Pirmosios instancijos teismas rašytiniais įrodymais ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) su prašymu likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą Departamentas 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. 2S-2179 „Dėl 2018-06-19 prašymo nagrinėjimo“ nurodė pareiškėjui, kad nėra kompetentingas spręsti klausimą dėl sprendimų dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo kitoms valstybėms, ir išaiškino jam teisę dėl to kreiptis į pataisos įstaigą.

Pareiškėjas šį Departamento raštą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3997-463/2018 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Departamento 2018 m. liepos 11 d. raštą Nr. 2S-2179 „Dėl 2018-06-19 prašymo nagrinėjimo“. Įsiteisėjusiame sprendime teismas, be kita ko, konstatavo, kad remiantis Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) sutarties „Dėl asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, perdavimo likusiai bausmei atlikti“ nuostatomis kompetentinga institucija, atsakinga už šios sutarties vykdymą Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Teismas taip pat nurodė, kad pagal šios sutarties 3 straipsnį asmuo, norėdamas būti perduotas atlikti bausmę kitoje valstybėje, turi teikti prašymą kompetentingai institucijai. Departamentas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą, 2019 m. sausio 17 d. persiuntė pareiškėjo 2018 m. birželio 19 d. prašymą pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai, kuri gavusi pareiškėjo prašymą 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. (112/19)9R-328 „Dėl A. B. perdavimo į Vokietiją“ kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl informacijos, kuri turėtų lemiamą įtaką Teisingumo ministerijai priimant sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo į Vokietiją likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti.

Teisingumo ministerija 2019 m. kovo 15 d. raštu Nr. (112/19)9R-928 kreipėsi į Vokietijos Federacijos Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti Vokietijos Federalinėje Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teisingumo ministerija 2019 m. spalio 17 d. pakartotinai kreipėsi į Vokietijos Federacijos Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti Vokietijos Federalinėje Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Teisingumo ministerija 2019 m. spalio 21 d. raštu informavo pareiškėją apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, nurodė, kad atsakymo į 2019 m. kovo 15 d. raštą Nr. (112/19)9R-928 iš Vokietijos atsakingos institucijos negavo, todėl 2019 m. spalio 17 d. kreipėsi į ją pakartotinai. Taip pat išaiškino pareiškėjui tolesnės prašymo nagrinėjimo procedūros eigą, tuo atveju, jei bus gautas Vokietijos kompetentingos institucijos sutikimas.

6. Įvertinęs pareiškėjo kreipimąsi į Teisingumo ministeriją teismas sprendė, kad toks kreipimasis atitinka prašymo apibrėžimą, nes pareiškėjas juo negina savo pažeistų teisių, o prašo atlikti, jo nuomone, Teisingumo ministerijai suteiktus įgaliojimus, t. y. suteikti pareiškėjui galimybę atlikti įkalinimo bausmę pagal gyvenamąją vietą. Atsižvelgdamas į Įstatymo 18 ir 21 straipsnių, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 2 ir 20 straipsnių nuostatas, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs terminų, per kuriuos turi būti priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ar kitam asmeniui, turinčiam gyvenamąją vietą ar kitų glaudžių sąsajų su šia valstybe, perdavimo vykdyti šios valstybės kompetentingai institucijai, tačiau VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, o to paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte – teisė gauti administracinės procedūros sprendimą.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, per protingą terminą negaudamas informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, 2019 m. birželio 26 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją pakartotiniu prašymu, tačiau Teisingumo ministerija atsakymo į šį prašymą nepateikė. Teisingumo ministerija į Vokietijos kompetentingą instituciją pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti Vokietijos Federalinėje Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakartotinai kreipėsi tik 2019 m. spalio 17 d., t. y. tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš Teisingumo ministerijos vilkinimo priimti administracinės procedūros sprendimą, atlyginimo. Apie procedūros eigą pareiškėjas buvo informuotas taip pat po kreipimosi į teismą, t. y. 2019 m. spalio 21 d. Teismas vertino, kad tokie Teisingumo ministerijos veiksmai yra nesuderinami su geru viešuoju administravimu, pažeidžia pareiškėjo teisę gauti informaciją apie administracinės procedūros, pradėtos pagal jo prašymą, nagrinėjimo eigą (VAĮ 20 str. 1 d. 1 p.) ir gauti administracinės procedūros sprendimą.

8. Teismo nuomone, Teisingumo ministerijos argumentas, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 6 dalį pareiga informuoti pareiškėją atsiranda tik tada, kad nėra gaunamas kitos Europos Sąjungos narės kompetentingos institucijos sutikimas, yra nepagrįstas. Tokia pareiga Teisingumo ministerijai yra nustatyta jau minėtame VAĮ. Be to, Teisingumo ministerijos pateikti įrodymai, kad šiuo metu yra gautas Vokietijos kompetentingos institucijos sutikimas perkelti pareiškėją likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti į Vokietiją ir toliau yra tęsiama procedūra, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi.

9. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas daugiau nei pusę metų, kad Teisingumo ministerija nesuteikė pareiškėjui informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, ko nebūtų buvę, jei Teisingumo ministerijos pareigūnai būtų veikę taip, kaip reikalauja teisės aktai.

10. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingos neigiamos pasekmės, pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, sveikatos sužalojimai, kurie būtų darę įtaką tolimesniam pareiškėjo gyvenimui, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos negrįžtamai (pareiškėjo prašymo perkelti likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti į Vokietiją nagrinėjimo procedūra tęsiama toliau). Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik jo, kaip asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisės susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija dėl jo teisių pažeidimo.

III. 11. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais, tačiau Teisingumo ministerija iki pareiškėjui kreipiantis į teismą nebuvo gavusi jokių iš atsakingos užsienio institucijos priimtų sprendimų ar dokumentų. Teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija privalėjo informuoti pareiškėja apie gautus dokumentus, laikydamasi VAĮ įtvirtintų terminų, tačiau VAĮ numatyti bendri asmens prašymo, skundo nagrinėjimo terminai, o Įstatyme nurodyta asmens prašymo perkelti likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti kitoje valstybėje nagrinėjimo tvarka. Todėl Įstatymas yra specialusis įstatymas VAĮ atžvilgiu.

11.2. Tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija, laikydamasi VAĮ įtvirtintų terminų, informuotų asmenis apie esamą situaciją, asmuo negautų konkrečios informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo pabaigą ar apie sprendimą, nes Teisingumo ministerijai negaunat informacijos iš kitos valstybės atsakingos institucijos Teisingumo ministerija neturi galimybių asmeniui pateikti konkrečios informacijos. Bylos duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, iškart pradėjo šio prašymo vykdymo procedūrą, t. y. kreipėsi raštu į atsakingas institucijas ir ilgą laiką negaudama atsakymo iš Vokietijos atsakingos institucijos kreipėsi į ją pakartotinai.

11.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumą ir neigiamų išgyvenimų, ko nebūtų buvę, jeigu Teisingumo ministerija būtų veikusi taip, kaip reikalauja teisės aktai. Įstatymas nenumato Teisingumo ministerijai pareigos informuoti asmenį apie įstatyme atliktas procedūras, t. y. kreipimąsi į kitas institucijas. Tuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija iškart būtų informavusi pareiškėją apie kreipimąsi į kitas institucijas, ji būtų galėjusi pateikti tik bendro pobūdžio informaciją, t. y. kad buvo kreiptasi į atsakingą užsienio instituciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra priežastinis ryšys tarp Teisingumo ministerijos veiksnių ir pareiškėjo patirtų išgyvenimų.

12. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis. Pažymi, kad savo pagrindiniame skunde išdėstė visas aplinkybes ir argumentuotas dėl Teisingumo ministerijos tarnautojų netinkamai atliekamų pareigų. Po pareiškėjo pirmojo ir pakartotinio kreipimosi į Teisingumo ministeriją praėjo daug laiko, tačiau jokio atsakymo iki skundo padavimo teismui dienos iš šios institucijos negavo. Nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2019 m. birželio mėn. su panašiu prašymu į Teisingumo ministeriją kreipėsi ir pareiškėjo žmona G. A.-B. ((duomenys neskelbtini) pilietė), tačiau taip pat negavo jokio atsakymą. Teisingumo ministerijos tarnautojai vykdė numatytus administracinius veiksmus visiškai apie juos neinformuodami pareiškėjo, nepateikdami nei bendro pobūdžio informacija apie prašymų registraciją, faktiškai neveikę taip, kaip reikalauja galiojantys teises aktai. Ilgą laiką negaudamas jokios informacijos pareiškėjas turėjo pagrindą suabejoti Teisingumo ministerijos tarnautojų sąžiningumu ir pradėjo manyti, kad visi jo prašymai yra piktybiškai ignoruojami, laikas vilkinamas, todėl buvo priverstas kreiptis į teismą. Šios situacijos buvo galima išvengti, jeigu Teisingumo ministerijos tarnautojai būtų veikę atsargiai ir rūpestingai kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teises aktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo), vilkinant išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl jo prašymo perkelti jį likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti į Vokietijos Federacinę Respubliką, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo, kaip asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

18. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

19. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl galimybės likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje Teisingumo ministerija veikė viešojo administravimo srityje, todėl be prašymo suteikti galimybę likusią bausmės dalį atlikti kitoje Europos Sąjungos valstybėje nagrinėjimo tvarką reglamentuojančio specialaus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“, taikytinos ir bendrosios prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti nagrinėjimo nuostatos, įtvirtintos Viešojo administravimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintose Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, Teisingumo ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju netaikytini Viešojo administravimo įstatyme numatyti bendrieji asmens prašymo, skundo nagrinėjimo terminai, kadangi Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nurodyta speciali asmens prašymo perkelti likusią laisvės atėmimo bausmę atlikti kitoje valstybėje nagrinėjimo tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ nustato Lietuvos Respublikos teismų priimtų sprendimų dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms tvarką ir sąlygas (Įstatymo 1 str. 2 d. 2 p.), t. y. reglamentuoja pačią procedūrą, kaip priimamas, pripažįstamas ir vykdomas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Tačiau asmens prašymas dėl galimybės likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, be kita ko, nagrinėjamas pagal bendrąsias Viešojo administravimo įstatyme nustatytas prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti nagrinėjimo taisykles, t. y. Teisingumo ministerija, gavusi pareiškėjo kreipimąsi, atitinkantį VAĮ 2 straipsnio 14 dalies (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d.) apibrėžimą, turėjo pareigą vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis ir, reaguojant į pareiškėjo prašymus, supažindinti jį su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija (VAĮ 20 str. 1 d. 1 p.). Aplinkybė, kad Įstatymas nenumato Teisingumo ministerijai pareigos informuoti asmenį apie įstatyme atliktas procedūras, t. y. kreipimąsi į kitas institucijas, nesudaro pagrindo nevykdyti minėtos Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos pareigos.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, per protingą terminą negaudamas informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, 2019 m. birželio 26 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją su pakartotiniu prašymu. Byloje nėra duomenų, kad į šį prašymą Teisingumo ministerija buvo pateikusi atsakymą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Teisingumo ministerija į Vokietijos kompetentingą instituciją pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti Vokietijos Federalinėje Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakartotinai kreipėsi tik 2019 m. spalio 17 d. (b. l. 16), t. y. tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš Teisingumo ministerijos vilkinimo priimti administracinės procedūros sprendimą, atlyginimo. Tuo tarpu apie procedūros eigą pareiškėjas buvo informuotas taip pat po kreipimosi į teismą, t. y. 2019 m. spalio 21 d. (b. l. 14).

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerijos veiksmai yra nesuderinami su geru viešuoju administravimu, pažeidžia pareiškėjo teisę gauti informaciją apie administracinės procedūros, pradėtos pagal jo prašymą, nagrinėjimo eigą (VAĮ 20 str. 1 d. 1 p.).

23. Dėl Teisingumo ministerijos argumento, kad tuo atveju, jeigu ji iškart būtų informavusi pareiškėją apie kreipimąsi į kitas institucijas, ji būtų galėjusi pateikti tik bendrojo pobūdžio informaciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra priežastinis ryšys tarp Teisingumo ministerijos veiksnių ir pareiškėjo patirtų išgyvenimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą būtent ir siejo su aplinkybėmis, kad Teisingumo ministerijos tarnautojai jo neinformavo apie prašymų nagrinėjimą, nepateikė nei bendrojo pobūdžio informacijos apie prašymų registraciją. Pareiškėjo teigimu, ilgą laiką negaudamas jokios informacijos jis turėjo pagrindą abejoti Teisingumo ministerijos tarnautojų sąžiningumu ir pradėjo manyti, kad visi jo prašymai yra piktybiškai ignoruojami, laikas vilkinamas, dėl ko buvo priverstas kreiptis į teismą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas daugiau nei pusę metų, kad Teisingumo ministerija nesuteikė jam informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, ko nebūtų buvę, jei Teisingumo ministerijos tarnautojai būtų veikę taip, kaip reikalauja teisės aktai.

24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik jo, kaip asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisės susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė