2016-12-22 Nr. AB-24501-3-61-3-04635-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3653-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04635-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. skundą atsakovams Kybartų pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. D. dėl sprendimų panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 1/7-16; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2S-3898; 3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, padarytai priėmus 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2S-3898, atlyginti; 4) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento, priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai, padarytai įtvirtinant įstatyme diskriminacines nuostatas bei tiesioginę tėvų diskriminaciją pagal lytį, atlyginti; 5) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento, priteisti 32 000 Eur neturtinei žalai, padarytai įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis nevykdymu, pažeidus pareiškėjos teisėtus lūkesčius į tinkamas sutuoktinio (šeimos) pajamas, atlyginti; 6) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento, priteisti 19 791,5 Eur turtinei žalai, padarytai įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis nevykdymu, pažeidus M. D. teisę į tinkamas šeimos pajamas, atlyginti.

Paaiškino, kad pareiškėjos sutuoktinis G. D. atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose. Pareiškėja kreipėsi į Kybartų pataisos namų direktorių ir prašė sudaryti galimybę sutuoktiniui auginti bei prižiūrėti jų dukrą, kol jai sueis treji metai. Kybartų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, 2015 m. liepos 9 d. raštu Nr. 1/7-16 pareiškėjos prašymą atsisakė tenkinti, nenurodydamas jokių motyvų. Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2015 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 2S-3898 pripažino, kad Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. raštas Nr. 1/7-16 yra motyvuotas ir pagrįstas.

Šiame rašte konstatavo, kad vaikų turinčioms nuteistosioms gali būti sudarytos sąlygos pačioms auginti ir prižiūrėti vaikus, tačiau pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato pareigos garantuoti tėvams galimybę auginti savo vaikus. Taip pat pažymėta, kad nuteistųjų darbas nėra viena iš socialinių garantijų. Toks Kybartų pataisos namų administracijos požiūris prieštarauja Konstitucinio Teismo formuojamai konstitucinei doktrinai, o pareiškimas, kad įstatyme nustatyta teisė gali būti suteikiama motinoms, bet nėra nustatyta tėvams, tiesiogiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 29 straipsnį, diskriminacijos draudimą.

Dėl diskriminacijos pagal lytį buvo pažeisti M. D. ir jos šeimos teisėti lūkesčiai, ji prarado galimybę siekti karjeros. Įstatymų leidėjas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 152 ir 153 straipsniuose vietoje sąvokos „tėvai“ panaudodamas sąvoką „motinos“, nusižengė konstituciniam atsakingo valdymo principui, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam diskriminacijos draudimui, ratifikuotoms tarptautinėms sutartims bei Lygių galimybių įstatymui ir sudarė galimybę diskriminuoti tėvus pagal lytį.

Valstybės tarnautojų atsisakymas veikti vadovaujantis įstatymų nuostatomis, tarptautinių sutarčių nuostatų ir vaiko teisių ignoravimas bei atvira tėvų diskriminacija pagal lytį sukėlė pareiškėjai psichologinį šoką, pažeminimą, bejėgiškumą ir depresiją. Pareiškėja ir jos vaikas nėra aprūpinti tinkamomis pajamomis, M. D. iki šiol negali dirbti ir siekti karjeros. Padarytą neturtinę žalą prašė vertinti suma, lygia negautų pajamų dydžiui, t. y. vidutinio statistinio darbo užmokesčio suma, nuo pareiškėjos nėštumo pradžios iki vaikui sueis 3 metai.

Neturtinės žalos dydis vertintinas suma, lygia minimaliam negautų pajamų dydžiui, t. y. minimalaus darbo užmokesčio suma, padauginta iš laikotarpio, nustatyto Bausmių vykdymo kodekso 152 ir 153 straipsniuose – nuo M. D. nėštumo pradžios iki vaikui sueis 3 metai. Minimalus darbo užmokestis turi būti laikomas 60 procentų dalimi nuo vidutinio statistinio darbo užmokesčio valstybėje. Tai sudaro 19 291,50 Eur.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai prašė M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 24–26).

Paaiškino, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos visiems be išimties nuteistiesiems garantuoti galimybę auginti savo vaikus, atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Tokia teisė gali būti suteikiama motinoms, bet nėra nustatyta galimybė auginti savo vaikus tėvams. G. D. atlieka paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas. Nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, darbas pataisos įstaigose nėra viena iš socialinių garantijų, kuri taikoma darbo teisinių santykių srityje. Pareiškėja turi įrodyti, kad patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 29–31).

Paaiškino, kad iš skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad žala galimai kilo dėl Kybartų pataisos namų administracijos veiksmų. Kalėjimų departamentas 2015 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 2S-3898 pažymėjo, kad Kybartų pataiso namų administracija teisingai akcentavo, jog nors Vaiko teisių konvencijoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra įtvirtinta vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais ir ta pati teisė yra įtvirtinta Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalyje, tačiau teisės aktai nurodo, kad tai neturi kenkti vaiko interesams. G. D., atliekantis laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams nustatytas teises, laisves ir pareigas, tačiau su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos, kad visiems be išimties nuteistiesiems būtų garantuojama galimybė auginti savo vaikus, atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Tokia teisė gali būti suteikiama motinoms, bet nėra nustatyta galimybė auginti savo vaikus nuteistiesiems tėvams. Pareiškėja į Kalėjimų departamentą iš esmės kreipėsi ne dėl savo pažeistų teisių gynimo, bet dėl teisės normos išaiškinimo bei kito asmens galimai pažeistų teisių. Atsakyme pateikta informacija M. D. tiesiogiai nesukuria teisių ar pareigų, ja nėra pritaikomos jokios poveikio priemonės pareiškėjos atžvilgiu, todėl prašomas panaikinti Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 3898 nėra individualus administracinis aktas.

Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 21–22) pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1054 ją įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė; bylose dėl civilinės būklės aktų įrašų (lyties, vardo, pavardės, asmens kodo) pakeitimo ir žalos atlyginimo; bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais Juridinių asmenų registro tvarkytojo veiksmais, atlyginimo. Teisingumo ministerija neturi procesinio suinteresuotumo pateikti pozicijos dėl skundo argumentų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 81–86) pareiškėjos M. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. D. su 2015 m. liepos 8 d. prašymu kreipėsi į Kybartų pataisos namų direktorių ir prašė sudaryti galimybę jos vyrui auginti jų dukrą pataisos namuose arba leisti gyventi jam su dukra ne pataisos įstaigoje, t. y. už jos teritorijos ribų, kol dukrai sukaks treji metai. Kybartų pataisos namai 2015 m. liepos 9 d. rašte Nr. 1/7-16 nurodė, kad pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas, nes G. D. yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių teisių suvaržymas atliekant bausmę su kitais nuteistaisiais yra neišvengiamas. Nesutikdama su pateiktu atsakymu, M. D. su 2015 m. rugpjūčio 7 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamento direktorių ir prašė panaikinti Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. raštą Nr. 1/7-16 bei įpareigoti Kybartų pataisos namus jos prašymą tenkinti. Kalėjimų departamentas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. 2S-3898 nurodė, kad Kybartų pataisos namų administracijos sprendimas netenkinti pareiškėjos prašymo leisti jos sutuoktiniui auginti vaiką pataisos namuose yra motyvuotas ir pagrįstas bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Tai, kad 2015 m. liepos 9 d. atsakyme yra pateikiama informacija apie nuteistųjų pasimatymus su giminaičiais, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos galimybės, nėra pagrindas naikinti Kybartų pataisos namų sprendimą.

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 152 straipsnio 1 dalies, 7 dalies, 157, 164 straipsnių, 153 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis. Teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad vaikų turinčioms nuteistosioms gali būti sudarytos sąlygos pačioms auginti ir prižiūrėti vaikus. Pareiškėjos sutuoktinis G. D. yra vyras ir nepatenka į asmenų, kuriems gali būti sudaromos aptartos sąlygos auginti vaiką, ratą. Pažymėta, kad nei Bausmių vykdymo kodekse, nei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose kalinimo sąlygas, nėra nuostatų, kad nuteistiesiems vyrams turi būti sudaromos galimybės auginti savo vaikus. Taigi, pataisos įstaigoms nėra nustatyta pareiga užtikrinti galimybę tėvams auginti vaikus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jokių pageidavimų matytis su vaiku pareiškėjos vyras G. D. Kybartų pataisos namų administracijai nėra pareiškęs. Teismas atsižvelgė į Bausmių vykdymo kodekso 10, 11, 5 straipsnių, 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio nuostatas. Nuteistasis G. D. yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl Kybartų pataisos namai skundžiamame rašte pagrįstai teigia, kad jo asmeninių teisių suvaržymas atliekant bausmę su kitais nuteistaisiais yra neišvengiamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad Kybartų pataisos namai 2015 m. liepos 9 d. rašte Nr. 1/7-16 pagrįstai atsisakė tenkinti M. D. prašymą sudaryti jos vyrui galimybę auginti dukrą pataisos namuose arba leisti jam gyventi su dukra ne pataisos įstaigoje.

Nors nuteistieji gali būti įtraukti į darbą, tačiau Kybartų pataisos namai neturi pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu, kadangi teisės aktai tokios pareigos pataisos įstaigoms nenustato. Kaip teisingai pažymėjo Kalėjimų departamentas, nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, darbas pataisos įstaigose nėra viena iš socialinių garantijų. Tai yra viena iš Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnyje įtvirtintų pataisos priemonių, taikomų nuteistiesiems, siekiant juos paruošti gyventi laisvėje. Sprendimą dėl nuteistojo įdarbinimo pataisos įstaigos administracija gali priimti atsižvelgdama į esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, pasikeitusias darbo sąlygas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. Iš Kybartų pataisos namų Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. lapkričio 2 d. tarnybinio pranešimo Nr. 1/8-3983 matyti, kad vadovaujantis Kybartų pataisos namų direktoriaus 2013 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 7-10/79 ir jo vėlesne redakcija patvirtintos Nuteistųjų asmenų įdarbinimo, darbo laiko apskaitos, atostogų suteikimo ir atleidimo iš darbo tvarkos 9 punktu, nuteistasis, norėdamas dirbti, Kybartų pataisos namų direktoriui turi pateikti nustatytos formos prašymą. Šiame tarnybiniame pranešime taip pažymėta, kad G. D. dėl įdarbinimo nesikreipė, todėl darbas jam nebuvo pasiūlytas. Siekdamas dirbti ir aprūpinti šeimą pajamomis, trečiais suinteresuotas asmuo turėjo kreiptis į Kybartų pataisos namų direktorių, tačiau kadangi to nepadarė, atsakovas, neturėdamas pareigos įdarbinti M. D. vyrą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjos teisių nepažeidė. Prašomas panaikinti Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2S-3898 yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, pakankamai aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjos subjektyvus manymas, kad prašomi panaikinti Kybartų pataisos namų ir Kalėjimų departamento aktai yra neteisėti bei nepagrįsti, nesudaro pagrindo jų panaikinti.

Pareiškėja taip pat prašė atlyginti jai turtinę ir neturtinę žalą. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Konstatavus, kad Kybartų pataisos namai ir Kalėjimų departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais bei veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti šių atsakovų darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi nebuvo nustatyti neteisėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmai, taip pat nėra pagrindo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos šios institucijos.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Bausmių vykdymo kodekso 152 straipsnio 1 ir 7 dalys bei 153 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygybės principui. Teismas vadovavosi Konstitucijos 110 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Konstitucijos 29 straipsniu. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotai ir pagrįstai būtinybei, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. M. D. atstovo nurodytose galimai Konstitucijos 29 straipsniui prieštaraujančiose Bausmių vykdymo kodekso 152 straipsnio 1 ir 7 dalyse bei 153 straipsnio 1, 2, 2 ir 4 dalyse yra įtvirtintos nuostatos, kad vaikų turinčioms nuteistosioms gali būti sudarytos sąlygos pačioms auginti ir prižiūrėti vaikus. Šis reglamentavimas taikomos visoms nuteistoms moterims, turinčioms vaikų. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas bei nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo bei taikymo analizę, teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekilo, todėl jis darė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėja M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui (b. l. 92–93).

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė Konstitucijos 29 straipsniui, ratifikuotoms tarptautinėms sutartims bei įstatymams priešingą išvadą, kad Bausmių vykdymo kodekso 152 ir 153 straipsniuose išvardintų teisių ir galimybių G. D. neturi todėl, kad yra vyras. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė diskriminacijos pagal lytį draudimą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų, nes sprendimo rezoliucinė dalis logiškai neišplaukia iš sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktų argumentų.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 107–108).

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 112–113).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ištyrė visapusiškai, detaliai išnagrinėjo byloje pateiktą medžiagą ir priėmė objektyvų, teisingą sprendimą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 7 dalis nustato, kad moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimu laikomi bet kokie veiksmai ar kitoks elgesys, kuriais asmuo diskriminuojamas dėl lyties, išskyrus atvejus, kai taikoma skirtinga tam tikrų bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas sudaryti galimybę jos sutuoktiniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę šioje įstaigoje, auginti jų dukrą pataisos namuose arba leisti gyventi jam su dukra ne pataisos įstaigoje, t. y. už jos teritorijos ribų, kol dukrai sukaks treji metai, taip pat Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurių atsiradimas siejamas su, kaip teigiama, neteisėtais Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimais, kurių požiūris į savo teises ir pareigas yra atvirai korupcinis, diskriminuoja pareiškėją ir jos šeimos narius, ji praranda galimybę siekti karjeros, pažeidžia pareigą aprūpinti jos sutuoktinį darbinėmis pareigomis, pakankamomis šeimos ir vaiko normaliam pragyvenimo lygiui; su įstatymo leidėjo veikomis, įstatymo lygmenyje įtvirtinančiomis vienos lyties tėvus, t. y. vyrus, turinčius vaikų iki 3 metų amžiaus, diskriminuojančias nuostatas, taip pat tokiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu nevykdančiomis valstybės įsipareigojimų pagal ratifikuotas tarptautines sutartis, atlyginimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė iš esmės motyvuodamas tuo, kad: nei Bausmių vykdymo kodekse, nei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose kalinimo sąlygas, nėra nuostatų, kad nuteistiesiems vyrams, skirtingai nei moterims, turi būti sudaromos galimybės auginti savo vaikus, be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jokių pageidavimų matytis su vaiku pareiškėjos sutuoktinis Kybartų pataisos namų administracijai nėra pareiškęs. Nuteistasis G. D. yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, jo asmeninių teisių suvaržymas atliekant bausmę su kitais nuteistaisiais yra neišvengiamas, todėl Kybartų pataisos namai pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą sudaryti jos vyrui galimybę auginti dukrą pataisos namuose arba leisti jam gyventi su dukra ne pataisos įstaigoje; teisės aktai pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms nenustato, be to, siekdamas dirbti ir aprūpinti šeimą pajamomis, trečiasis suinteresuotas asmuo G. D. turėjo kreiptis į Kybartų pataisos namų direktorių dėl darbo, tačiau to ir nedarė; ginčijami Kybartų pataisos namų 2015 m. liepos 9 d. ir Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimai pagrįsti tiek faktais, tiek teisės aktų normomis, todėl yra teisėti; nenustačius atsakovų neteisėtų veikų, t. y. vienos iš privalomųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kokiais byloje pateiktais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, padarytos išvados atitinka faktines aplinkybes ir bylai reikšmingą reguliavimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat pažymėtina, kad tiek skundo pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinio skundo argumentai, susiję su trečiojo suinteresuoto asmens G. D. diskriminavimu dėl lyties, visų pirma, yra itin deklaratyvaus pobūdžio, duomenų, pagrindžiančių minėto asmens teisių pažeidimus byloje reikšmingu aspektu, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjos atstovo teismo posėdyje pareikšto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso nuostatų, susijusių su nevienodu skirtingų lyčių nuteistųjų teisių dalyvauti vaikų iki 3 metų auginime ir priežiūroje nustatymu: jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, teismas su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik tuo atveju, kai jis (įstatymas ar kitas teisės aktas) turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 4 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 67 str. 1 d.). Pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Nors, kaip skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, Bausmių vykdymo kodeksas nustato nevienodas skirtingų lyčių nuteistųjų teises dalyvaujant vaikų iki 3 metų auginime ir priežiūroje, byloje nėra duomenų, kad yra kilęs ginčas, kuriam spręsti taikytinas šis teisinis reguliavimas, be to, savaime ir nėra pagrindo abejoti tokio teisinio reguliavimo atitikimu Konstitucijos nuostatoms, draudžiančioms tiek tiesioginę, tiek ir netiesioginę diskriminaciją: nagrinėjamu atveju su prašymu sudaryti galimybę G. D. auginti dukrą, gimusią (duomenys neskelbtini), pataisos namuose arba leisti jam su dukra gyventi už šios įstaigos teritorijos ribų, iki dukrai sukaks treji metai, 2015 m. liepos 8 d. kreipėsi pareiškėja M. D. (b. l. 35, 36). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo G. D. būtų išreiškęs norą dalyvauti (duomenys neskelbtini) gimusios dukros auginime ir priežiūroje pareiškėjos prašyme nurodytais būdais, ir netgi priešingai: Kybartų pataisos namams atsiliepime į skundą nurodžius, kad G. D. nėra netgi išreiškęs noro matytis su dukra, nei pareiškėja, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris nepateikė atsiliepimo į skundą ir nedalyvavo teismo posėdyje, neginčijo šios aplinkybės. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo G. D. atlieka teismo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, į kurią patekimas ir išvykimas iš jos visiems asmenims yra galimas tik teisės aktų nustatyta tvarka, jis turėtų išreikšti valią tam tikru būdu dalyvauti dukros auginime ir priežiūroje, ko šiuo atveju nepadarė, todėl netgi nėra pagrindo teigti, kad jam nesuteiktos teisės, kuriomis gali būti leidžiama pasinaudoti kitos lyties nuteistiesiems, t. y. moterims. Be to, kaip teismo posėdyje pripažino dalyvavęs pareiškėjos atstovas, visgi, atsižvelgiant į vaiko interesus, šiuo atveju svarbi tik viena iš Bausmių vykdymo kodekse numatytų alternatyvų, t. y. galimybė G. D. su dukra gyventi už pataisos įstaigos ribų, kas tik patvirtina 2015 m. liepos 8 d. pareiškėjos prašymo deklaratyvų pobūdį. Kadangi Bausmių vykdymo kodekso 152 ir 153 straipsniai reglamentuoja nuteistųjų teises, įrodymų, kad G. D. siekė jomis pasinaudoti, nėra, nėra pagrindo teigti, kad čia nustatytas teisinis reguliavimas, sprendžiant ginčą dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo, turi būti taikomas.

Be to, pažymėtina, kad tiek skundo, tiek apeliacinio skundo teiginiai dėl asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo stokoja motyvacijos: Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijoje, inter alia (be kita ko) jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principą, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Tačiau konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1997 m. lapkričio 13 d., 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Konkrečios teisės normos atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdu, kad, atsižvelgiant vien tik į fiziologinius skirtumus, nevienodas skirtingų lyčių nuteistųjų teisių dalyvaujant vaikų iki 3 metų auginime ir priežiūroje nustatymas yra galimas, todėl pareiškėjos teiginiai, iš esmės susiję su galimybės įstatymu nustatyti nevienodą tokio pobūdžio teisinį reguliavimą paneigimu, nėra pagrįsti.

Pareiškėjos skundo teiginiai dėl valstybės pareigos, nustatytos tarptautinėse sutartyse, aprūpinti jos sutuoktinį darbinėmis pajamomis, pakankamomis ne tik jo paties, bet ir šeimos normaliam pragyvenimui, nevykdymo, yra nepagrįsti vien jau dėl to, kad pataisos įstaigoje G. D. nereiškė noro įsidarbinti, nedirbo, duomenų, kad G. D. tiek iki bylos iškėlimo, tiek teismo proceso metu, o pareiškėja – iki bylos iškėlimo, būtų teigę, kad atsakovas netinkami vykdo savo pareigas šiuo aspektu, nėra. Pažymėtina, priverčiamas darbas Lietuvos Respublikoje yra draudžiamas (Konstitucijos 48 str. 3 d.). Nors priverčiamuoju darbu nelaikomas įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas (Konstitucijos 48 str. 3 d.) ir kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija (BVK 125 str. 1 d.), savaime suprantama, kad į darbą visų pirma įtraukiami nuteistieji, kurie nori dirbti, todėl yra motyvuoti jį atlikti tinkamai.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė