2018-10-29 Nr. AB-19543-3-62-3-00468-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-294-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00468-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas Marijampolės PN areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skundėsi, kad kamerose buvo per mažai ploto, buvo bloga ventiliacija, o pasivaikščiojimo kiemeliai maži, dėl to jis buvo priverstas kentėti karštį ir oro trūkumą. Nurodė, kad kameroje Nr. 7 buvo laikoma 10 asmenų ir tokios sąlygos, pareiškėjo nuomone, prilygo kankinimui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl tokių sąlygų jam sutriko sveikata, turėjo keiptis į gydytojus dėl širdies, krūtinės skausmų, oro trūkumo, dusulio, taip pat teigė, kad dėl to pablogėjo jo bendravimo įgūdžiai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo mėnesį ir 2014 m. spalio mėnesį atliko Marijampolės PN patikrinimus įvertinant objekto atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintoms higienos normos (toliau – ir Higienos norma) reikalavimams ir jokių esminių pažeidimų nenustatė.

5. Taip pat Marijampolės PN pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose kalėjo pareiškėjas, vėdinimas vykdavo pro langus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose pasivaikščiojimų kiemelių minimalus asmeniui tenkantis plotas nėra reglamentuotas, o Marijampolės PN gyvenamosios patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

6. Atsakovas pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, kad nebuvo pažeisti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte numatyti reikalavimai vienam asmeniui tenkančiam minimaliam plotui tardymo izoliatoriuje ar areštinės kameroje. Todėl teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą atliekant arešto bausmę kamerose Nr. 18 ir Nr. 7 Marijampolės PN areštinėje nebuvo pažeista.

9. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo mažai vietos, teismas pažymėjo, kad Taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas pabrėžė, kad iš pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad gyvenamosios patalpos Marijampolės PN vėdinamos pro langus ir tai atitinka Higienos normos 24 punkto nuostatas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Kadangi stoglangių pakeitimas langais ir stogo dangos pakeitimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

11. Teismas vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sveikatos pablogėjimo, konstatavo, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą bausmės atlikimo metu dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo, todėl nėra įrodymų dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikio pareiškėjo sveikatai. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būti kildinama neturtinė žala.

III. 12. Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės PN vadovavosi Higienos norma, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija), Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktui. Pažymi, kad laikymo sąlygos Marijampolės PN neatitinka Higienos normos, patalpose nėra mechaninės ventiliavimo sistemos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad vienam nuteistajam turi priklausyti 5,2 kv. m gyvenamojo ploto, o ne 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

14. Pareiškėjas pažymi, kad pirmos instancijos teismo prašė nešališkos pakartotinos sveikatos ekspertizės, tačiau apie tai teismo sprendime nebuvo užsiminta.

15. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas teigia, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi Marijampolės PN poziciją šioje byloje,. Mano, kad teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių ir nepateikia įrodymų kodėl pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. A. priteisimo. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų laikant jį Marijampolės PN areštinėje netinkamomis sąlygomis nuo 2015 m. birželio 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d.

18. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinus non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principą, draudžiantį apeliacijos instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

20. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pažymėtina, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.

21. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Lietuvos Respublikos Konstitukonstitucicija (toliau – ir Konstitucija) (21 str. 3 d.), tiek Konvencija (3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

23. Taigi, atsižvelgus į nurodytus argumentus, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apelianto argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o pareiškėjo nurodytais šaltinais – Konvencija, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktu ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1888-520/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1235-858/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

27. Pažymėtina, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

28. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Įsakymo 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (šiuo atveju Marijampolės PN areštinėje) negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl būtent šis ploto dydis turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje.

29. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiais, kai pareiškėjas buvo laikomas kameros tipo patalpose, teko ne mažiau nei 3,6 kv. m. Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis, be kita ko, duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

30. Dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimai pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ XXXVII skyriuje. Nei šis, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto ar vienam asmeniui turinčio tekti kiemo ploto. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo.

31. Nagrinėdama pareiškėjo teiginius dėl patalpų vėdinimo ir langų teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2012 m. kovo mėnesį ir 2014 m. spalio mėnesį atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Teisėjų kolegija pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas bylos aplinkybes ir remdamasi bylos duomenimis sprendžia, jog nenustačius Higienos normos pažeidimų dėl vėdinimo, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų ir nors nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, teigia, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, visiškai nepagrindžia, kodėl pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl jo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos, dėl kokių argumentų nebuvo pasisakyta.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė