2021-09-29 Nr. AB-20082-3-61-3-01861-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3758-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01861-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 12PR-91 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jis dirbo komunikacijos priemonėse (medijoje), buvo aktorius bei modelis. Pareiškėjui tapus garsiam, jis pradėjo santykius su dvejomis moterimis. Su šiomis moterimis jis pradėjo kurti nemandagius vaizdo įrašus bei fotografavosi. Vieno vakarėlio metu vienas iš pareiškėjo draugų prisijungė prie pareiškėjo telefono ir parsisiuntė visą medžiagą. Vėliau šis asmuo susikūrė netikras socialinių tinklų paskyras ir juose paviešino visą medžiagą, kurioje pareiškėjas matomas su moterimis. Apie nutekintą medžiagą sužinojo abiejų merginų šeimos. Vienos iš merginų brolis paskelbė, kad jei kažkas pamatys pareiškėją, turi jį nušauti, nes jis parodė nepagarbą visai jų šeimai. Kita mergina dėl įvykių buvo priversta išsiskirti su savo vyru, jos šeima prieglobsčio prašytojui taip pat pradėjo grasinti. Vieną kartą prieglobsčio prašytojas buvo sumuštas. Pareiškėjas baiminasi, kad (duomenys neskelbtini) jis bus nužudytas merginų šeimų, kurias jis įžeidė su jomis nusifilmavęs ir nusifotografavęs. Merginų šeimos nesileidžia į kompromisus su pareiškėjo šeima, šeimos nori visiškai sužlugdyti pareiškėją.

3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime išdėstytais argumentais dėl to, kad dar 2018 m. rudenį pareiškėjas pradėjo ruoštis išvykimui iš (duomenys neskelbtini), kas nėra suderinama su jo pasakojimu apie greitai susiklosčiusią situaciją ir skubų kelionės planavimą ir išvykimą. Atsakovas tokias prielaidas darė tik iš dokumentų datų, tačiau tai savaime neįrodo, kokiu tikslu pareiškėjas dokumentus gavo, taip pat niekaip nepaneigia pareiškėjo pasakojimo, kad jis turėjo skubiai išvykti iš (duomenys neskelbtini), nes sulaukė grasinimų iš merginų artimųjų. Jokių objektyvių aplinkybių abejoti pareiškėjo skubaus išvykimo poreikiu nėra. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neužtikrino objektyvaus ir racionalaus jo pateiktų duomenų vertinimo (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 p.), dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas Sprendimas.

4. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad pareiškėjo pasakojimas apie merginų šeimų vykdytą persekiojimą buvo nedetalus, nenuoseklus, prieštaringas. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas ir pateikė atsakovui daug asmeninės informacijos ir netgi įrodymų, kurie yra patikrinami. Pareiškėjas ne tik buvo nuoseklus pirminės apklausos ir Departamento apklausos metu, bet ir pateikė nuotraukas bei vaizdo įrašus iš TikTok socialinio tinklo. Šie įrodymai patvirtina pareiškėjo pasakojimą. Tuo tarpu vidinio nuoseklumo trūkumai nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjo pasakojimą ar laikyti jo nenuosekliu, nedetaliu. Pareiškėjo pasakojimo daliai, kurios jis negalėjo pagrįsti rašytiniais įrodymais, t. y. dėl jam išsakytų grasinimų, persekiojimo, taikytina abejonės privilegija. Pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad jam būtina rinkti ir saugoti atsiliepimus, grasinimus iš socialinio tinklo, t. y. kad jam kada nors jų prireiks. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) yra islamiška valstybė, pareiškėjo nuotraukos ir vaizdo įrašai su moterimis, su kuriomis jis nėra santuokoje, laikomos nederamu elgesiu, todėl logiška, kad dėl to jis gali sulaukti grasinimų ir persekiojimo. Ir tokiam kultūriniam supratimui įrodymai nėra būtini, jie nuosekliai išplaukia iš pareiškėjo pasakojimo ir žinių apie kilmės valstybę, papročius, tradicijas, kultūrą, t. y. informaciją, kurią privalėjo surinkti atsakovas. Pareiškėjo baimė nėra hipotetinė – jis buvo aktyvus socialiniuose tinkluose ir tai yra nustatyta byloje. Atsižvelgiant į konservatyvią ir religija grįstą kultūrą, yra logiškai tikėtina, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas dėl negarbingu laikomo elgesio su merginomis. Tokia persekiojimo baimė yra pagrįsta ir gali būti tikėtina įvertinus duomenis apie (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neįvertino pareiškėjui kylančios grėsmės dėl „garbės nužudymo“, o tik fragmentiškai įvardijo, kad toks reiškinys (duomenys neskelbtini) egzistuoja. Tokia trumpa ištrauka, iš kurios nedaromos išvados, negali būti laikomas tinkamu informacijos surinkimu, vertinimu ir taikymu nagrinėjant pareiškėjo prašymą. Atsakovas nepasisakė nieko apie vyrų atžvilgiu galiojančias garbės nužudymų taisykles ir standartus, nors, kaip matyti iš pareiškėjo teikiamų duomenų, tai taip pat yra paplitęs reiškinys. Tai reiškia, kad atsakovo informacija apie pareiškėjo nurodytą grėsmę kilmės valstybėje – kad jis gali būti nužudytas, kankinamas ar prieš jį smurtaujama, buvo išskirtinai selektyvi ir lakoniška, neatliepė į pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytus motyvus ir baimes. Dėl šios priežasties Departamento tyrimas negali būti laikomas atliktu tinkamai. Atsakovas neišsamiai įvertino Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnyje nurodytas grėsmes kaip pagrindą suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą, nesurinko naujausių, aktualiausių duomenų ir informacijos apie (duomenys neskelbtini), taip pat nesurinko ir kitos naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) kultūrą, garbės nusikaltimus, normų taikymą vyrų atžvilgiu.

6. Apibendrindamas pareiškėjas nurodė, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga ir suteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis prašymo tyrimo, informacijos apie kilmės valstybę surinkimo bei vertinimo trūkumų.

7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Departamentas nurodė, jog dauguma pareiškėjo dokumentų (pasas, asmens tapatybės kortelė, šeimos registracijos sertifikatas, teistumo pažyma) buvo išduoti dar 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. Tokio pobūdžio dokumentų rinkimas, įskaitant dokumentus, skirtus išskirtinai užsienio institucijoms, pagrindžia prielaidą, jog dar 2018 m. rudenį pareiškėjas pradėjo ruoštis išvykimui iš (duomenys neskelbtini), kas nėra suderinama su jo pasakojimu apie greitai susiklosčiusią situaciją ir „skubų“ kelionės planavimą bei išvykimą, o pats pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, paneigiančias šias Departamento prielaidas. Akivaizdu, kad pareiškėjo skundo teiginiai, nesant šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, turėtų būti laikomi deklaratyviais pareiškėjo teiginiais, nesutinkant su priimtu nepalankiu Sprendimu.

9. Departamento nuomone, pareiškėjo pasakojimas apie merginų šeimų tariamai vykdytą persekiojimą buvo įvardintas kaip nedetalus, nenuoseklus, prieštaringas, kadangi pareiškėjas nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos. Atsakinėdamas į papildomus klausimus, pareiškėjas vengė tikslių, konkrečių atsakymų. Pasakodamas, kur išplito tariamai nutekinta medžiaga, kurioje pareiškėjas matomas su merginomis, jis nurodė, kad medžiaga buvo įkelta į WhatsApp, TikTok platformą, taip pat į Facebook. Tyrimo metu buvo rasta pareiškėjo Facebook paskyra. Remiantis paskyros viešai prieinama informacija, pareiškėjas Facebook platformoje yra aktyvus, dažnai kelia savo nuotraukas. Pareiškėjo įkeltos nuotraukos susilaukia nemažai dėmesio ir pozityvių komentarų, tačiau juose neužsimenama apie tariamai nutekintą medžiagą, taip pat nerasta grasinančių komentarų. Pareiškėjo teigimu, visas žinutes, susijusias su nutekinta medžiaga, jis gaudavo per TikTok, Instagram ir WhatsApp platformas. Pareiškėjas nurodė, kad savo TikTok paskyrą yra ištrynęs, tačiau ši paskyra nėra ištrinta ir yra aktyvi. Atsižvelgęs į tai, Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog TikTok socialiniame tinkle sulaukė grasinimų. Vietoje to pareiškėjas pateikė neįtikinamus paaiškinimus, kad paskyra yra ištrinta, nors tai neatitiko tikrovės. Įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas sulaukė grasinimų ir WhatsApp platformoje, taip pat nebuvo pateikta.

10. Dėl pareiškėjo pateiktos medžiagos (nuotraukų ir vaizdo įrašų su merginomis), kuri galbūt buvo nutekinta, Departamentas pažymėjo, jog įrodymų, patvirtinančių, jog ši medžiaga būtų paskelbta viešai ir taip būtų pasiekiama didelei auditorijai žmonių, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo pasakojime yra užfiksuoti ir kiti vidinio nuoseklumo trūkumai pareiškėjui pasakojant apie jo galbūt gresiančią prievartą (grąsinimus). Informacija, kurią pareiškėjas galėjo pateikti, vis keisdavosi apklausos eigoje bei turėjo improvizacijos požymių. Paklausus, ar pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugą, jis nurodė, kad jam policijoje pasakė, jog tai yra jo asmeninė problema, kad tai santykių aiškinimasis tarp šeimų. Vėliau pareiškėjas nurodė, kad jam to policija nesakė, o apie tokią policijos poziciją jam pranešė draugas. Aiškindamas, kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą, o iškart išvyko iš šalies, pareiškėjas nurodė, kad policija imasi veiksmų tik tuomet, kai kažkas faktiškai atsitinka, o kol nieko neįvyko, nėra prasmės kreiptis. Nors pareiškėjo aprašytoje situacijoje jis buvo sumuštas gatvėje, tačiau pareiškėjas nurodė, kad tiksliai net nežino, kas jį tada užpuolė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas buvo įvardintas kaip nedetalus, nenuoseklus, ir prieštaringas, jam, remiantis Tvarkos aprašo 116 punktu, abejonės privilegija neturėjo būti taikoma.

11. Departamentas atlikdamas pareiškėjo situacijos tyrimą surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo nurodytomis prieglobsčio prašymo priežastimis. Departamentas tyrimo metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Departamentas neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Nagrinėjant prieglobsčio prašymus remiamasi ne bendra kilmės valstybės informacija, o individualia prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu bei savaime nepagrindžia jam galbūt kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo, o kitų grėsmių nustatyta nebuvo. Todėl buvo priimta išvada, kad vien tik informacija, jog kilmės valstybėje vis dar vyksta „garbės nužudymai“, nepagrindžia pareiškėjo individualios grėsmės ir atitinkamai nepagrindžia tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Prašyme ir pirminės apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jis dirbo medijoje, buvo aktorius bei modelis, pareiškėjas turėjo santykius su dvejomis moterimis, su kuriomis fotografavosi, filmavosi, kūrė nemandagius vaizdo įrašus. Vėliau ta medžiaga pakliuvo į viešumą. Apie tai sužinojo moterų artimieji. Dėl pareiškėjo draugystės su minėtomis moterimis pareiškėjas buvo užpultas, sumuštas. Nusprendęs, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nesaugu, jis nutarė išvykti iš šalies. Pareiškėjas kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą, gavo studento vizą, kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini), kai vizos galiojimas baigėsi, pareiškėjas nuvyko į (duomenys neskelbtini), vėliau nelegaliai pateko į Lietuvą. Vėlesnės, 2021 m. gegužės 6 d., apklausos metu pareiškėjas iš esmės nurodė tą pačią informaciją, pabrėždamas, kad dėl pareiškėjui jo kilmės valstybėje įvykusių įvykių gresia pavojus – pareiškėjas bus nužudytas merginų, su kuriomis jis nusifotografavo ir nusifilmavo, šeimų.

14. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Tokią išvadą Departamentas padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie jo kilmės valstybėje taikomus papročius, t. y. kad nors pareiškėjo kilmės valstybėje vis dar yra vykdomi „garbės nužudymai“, tačiau žudymų aukos daugiau yra moterys. Departamentas pareiškėjo argumentus dėl priežasties, sąlygojusios pareiškėją išvykti iš jo kilmės valstybės, įvertino kaip dviprasmiškus, nes pareiškėjo nurodyti jo persekiojimo argumentai buvo nedetalūs, prieštaringi. Taip pat nebuvo surinkta įtikinamų įrodymų apie realius grasinimus pareiškėjui socialiniuose tinkluose ir pan. Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos konvencinės priežasties, kurios sąlygotų baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai buvo nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 86–87 straipsniuose Tvarkos aprašo 115–116 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei nurodė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindus. Teismas pažymėjo, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai; baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

16. Dėl pareiškėjo nurodytos persekiojimo baimės kad jis kilmės valstybėje patirs merginų, su kuriomis bendravo, fotografavosi, filmavosi, šeimų narių persekiojimą, galimą susidorojimą, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kuriam kilmės valstybės papročiai žinomi, baiminasi, kad dėl galbūt nepriimtinos draugystės su jo nurodytomis moterimis, dėl ko pareiškėjas sukėlė nepatogumų moterų šeimoms, jis gali būti nužudytas, kankinamas ar prieš jį gali būti smurtaujama, tačiau, kaip suprastina iš pareiškėjo pasakojimų, jis tik savo gera valia bendraudamas su jo nurodytomis moterimis prisiėmė atsakomybę dėl vėliau galėsiančių kilti neigiamų pasekmių. Teismo vertinimu, pareiškėjo su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai (foto nuotraukos) taip pat tik patvirtina, kad merginų šeimos narių galbūt neteisėti veiksmai galėjo būti sąlygoti (išprovokuoti) paties pareiškėjo elgesio.

Teismas pabrėžė, jog suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad asmens persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodomo persekiojimo priežastys yra kilę išskirtinai dėl santykių tarp pareiškėjo ir jo draugių šeimos narių ir nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Teismo vertinimu, Departamentas teisingai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo persekiojimą, grasinimus viešoje erdvėje, sužalojimą pagrindžiančių įrodymų (pvz. kreipimosi į policiją ar pan.).

Be to, pareiškėjas apklausos metu ir pats nurodė, kad dalį aktualios informacijos ištrynė, o dėl ko buvo sumuštas tiksliai net nežino. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas ir būtų užpultas dėl prašyme nurodytų aplinkybių, tačiau jau minėtų argumentų kontekste, pareiškėjo patirti sužalojimai negalėtų būti vertinami kaip įvykę dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų asmens persekiojimo priežasčių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas jo galimo persekiojimo jo kilmės valstybėje priežasčių niekaip nesiejo su Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai), todėl pareiškėjo prašymo Departamentui bei skundo teismui argumentai (ir dėl „garbės nužudymų“), pagrįstai nelaikyti pagrindu pabėgėlio statusui gauti.

Teismas konstatavo, kad Departamento surinkta medžiaga apie pareiškėjo kilmės valstybę, prašyme suteikti prieglobstį nurodytų aplinkybių apimtyje, vertintina kaip pakankama.

18. Akcentuodamas Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įvirtintus papildomos apsaugos suteikimo pagrindus, teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys išskirtinai susijusios su pareiškėjo sąmoningais veiksmais, taip pat susijusios su santykiais tarp jo draugių šeimos, giminės narių. Teismo vertinimu, nebuvo duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, o atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nenustatė pagrindo jo naikinti. Skundžiamą sprendimą pripažinęs teisėtu, teismas netenkino skundo išvestinio reikalavimo įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo išnagrinėti iš naujo.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi jis pirmosios instancijos teismas nebuvo tiesiogiai išklausytas.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui žinoma ko kilmės šalies kultūra, papročiai, o merginų giminaičių galbūt neteisėtus veiksmus galėjo sąlygoti sąmoningas pareiškėjo elgesys. Nepaisant to, kad apeliantui žinomi papročiai, normos, tai savaime nesudaro kliūčių suteikti prieglobstį. Tam tikri papročiai ir jų nesilaikymu sukeliamos pasekmės gali būti neproporcingos ir nesuderinamos su žmogaus teisių gerbimu – tokiu atveju asmeniui suteiktinas prieglobstis. Kaip yra ir bylos atveju – nužudymas, kankinimas už tai, kad padarytos nuotraukos su moterimis. Kilmės valstybėje apeliantas negalėtų sulaukti pagalbos ir apsaugos, todėl ši reikšminga aplinkybė taip pat teismo turėjo būti kruopščiai išnagrinėta. Apeliantas motyvavo, kad Sprendime nebuvo atspindėta valdžios teisėsaugos institucijų pagalba išvengiant nužudymų.

24. Apelianto teigimu, teismas nevertino, o atsakovas apskritai nerinko daugiau informacijos apie 2016 m. spalio mėn. įstatymą, kuriuo pašalinta įstatymų spraga, leidusi žudikams išvengti bausmės, jei aukos šeima žudikui atleido. Taigi, iš tokių įstatymų normų galima manyti, kad (duomenys neskelbtini) valstybėje linkstama kritiškai vertinti nužudymą kaip poveikio priemonę, laikyti ją neadekvačia. O tai pareiškėjo atveju reikštų, kad nors jis ir galėjo nukrypti nuo paprotinių normų griežto laikymosi, taikyti garbės nužudymai nebelaikomi proporcingais ir skatintinais, tačiau galbūt valstybė nėra pajėgi užtikrinti žmogaus teisių ir asmenų efektyvią apsaugą. Dėl to pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui akcentavo, kad atsakovas privalėjo surinkti daugiau ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę ir teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą. To nepadarius, neįmanoma priimti objektyvaus, pagrįsto, paremto aktualia ir naujausia kilmės valstybės informacija sprendimo.

25. Pirmosios instancijos teismas apskritai ignoravo skundo motyvą, jog atsakovas tyrimo metu nesurinko jokių duomenų apie žmogaus teisių padėtį, papročių ir kultūros normų įtaką formaliajai teisei (duomenys neskelbtini). Atsakovas nėra atleidžiamas nuo pareigos surinkti duomenis apie kilmės valstybę, kurie atitiktų Aprašo 115, 167 punktuose keliamus reikalavimus. Atkreipdamas dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3287-556/2021, pareiškėjas teigia, kad panaši situacija susiklostė ir šioje byloje, kai atsakovas tik paminėjo paprotines normas, 2016 metų įstatymą (priimtas prieš 5 metus, bet jo taikymo analizė ir turinys detaliau neanalizuoti), tačiau nesurinkta jokia detalesnė, nauja, įvairiapusė informacija iš įvairių šaltinių, kuri leistų objektyviai ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo nurodomas grėsmes, bausmių adekvatumą, valstybės ir tarptautinių organizacijų požiūrį į bausmes nužudant už garbės nužudymus. Teismas rėmėsi tik Departamento samprotavimu apie bausmes ir kad neva apeliantas savo elgesiu sudarė prielaidas pasekmėms kilti, tačiau byloje nebuvo atskleistas tarptautinės bendruomenės požiūris į tai. Apelianto keltų problemų pirmosios instancijos teismas nepašalino, nenagrinėjo motyvų dėl atsakovo surinktos informacijos apie kilmės valstybę neatitikties Aprašo ir Įstatymo reikalavimams, dėl ko teismo Sprendimas naikintinas.

26. Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo papildomos apsaugos suteikimo galimybes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad už įvardytą elgesį (nuotraukas) numatytos pasekmės (nužudymas, smurtas) nėra proporcingos. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui nesuteiktinas pabėgėlio statusas, tačiau labai lakoniškai pasisakė dėl papildomos apsaugos suteikimo, t. y. iš esmės nemotyvavo, kodėl pareiškėjui nesuteiktina papildoma apauga. Būtent kilus žiauraus elgesio, kankinimų grėsmei yra pagrindas spręsti dėl papildomos apsaugos suteikimo.

27. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neatsakė į skundo motyvus, kad jam nepagrįstai nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas, į tai, kad atsakovas netinkamai taikė įrodinėjimo standartą (nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina). Neatsakymas į skundo motyvus yra priimto teismo sprendimo trūkumas. Kadangi ne visi skundo motyvai buvo išnagrinėti, t. y. pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi jis priimtas netinkamai pritaikius proceso ir materialiosios teisės normas.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Departamentas nurodo, jog ir jis, ir pirmosios instancijos teismas, vertindami pareiškėjo situaciją, įvertino jo paties pateiktą informaciją surinktos aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste ir pagrįstai nustatė, kad, atsižvelgus į nustatytus pareiškėjo pasakojimo trūkumus, jis nelaikytinas patikimu įrodymu bei savaime nepagrindžia tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta.

30. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pareiškėjas kilmės valstybėje negalėtų sulaukti pagalbos ir apsaugos, Departamentas nurodo, jog tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra pakaitalas nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinių“ priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pareiškėjas nurodė, kad net nebandė šios apsaugos gauti – į teisėsaugą jis nesikreipė, iš karto siekė išvykti iš valstybės. Didžiausias pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį trūkumas yra jo paties neįtikinamas pasakojimas, kuris nėra patvirtintas jokiais kitais įrodymais, nors pareiškėjo aprašytoje situacijoje iš jo pagrįsta tokių tikėtis.

31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovas nesurinko pakankamai aktualių duomenų apie kilmės valstybę, Departamentas nurodo, kad surinko visą aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pareiškėjo nurodytomis prieglobsčio prašymo priežastimis. Nagrinėjant prieglobsčio prašymus remiamasi ne bendra kilmės valstybės informacija, o būtent individualia prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu bei savaime nepagrindžia jam tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo, o kitų grėsmių nustatyta nebuvo, konstatuotina, kad vien tik informacija, jog kilmės valstybėje vis dar vyksta „garbės nužudymai“, nepagrindžia pareiškėjo individualios grėsmės ir atitinkamai nepagrindžia tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Departamento pareiga surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais.

32. Atlikus tyrimą bei surinkus visą su pareiškėjo individualia situaciją susijusią kilmės valstybės informaciją, buvo konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui abejonės privilegija neturėjo būti taikoma, kadangi atlikus tyrimą pareiškėjo pasakojimas buvo įvardintas kaip nedetalus, nenuoseklus ir prieštaringas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 12PR-91 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuto ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teisme jis nebuvo tiesiogiai išklausytas. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

35. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant tikrinant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjo atstovui, pareiškėjo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjas informuotas apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus nebuvo ribojama. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kodėl byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog prieglobsčio prašytojas deklaruojamą baimę patirti persekiojimą kilmės valstybėje grindė asmeninėmis aplinkybėmis, kurios susiklostė dėl pareiškėjo elgesio ir kurios, teismo vertinimu, nesusiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, kai prieglobsčio prašytojui suteikiamas pabėgėlio statusas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių, dėl kurių bijo grįžti į kilmės valstybę, o duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė, nebuvo, darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteikta ir papildoma apsauga (Įstatymo 87 str.).

37. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis nesutinka iš esmės nurodydamas, jog teismas ir atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nesuteiktinas prieglobstis, kadangi dėl pareiškėjo veiksmų (kompromituojančių fotografijų, vaizdo įrašų su moterimis) jam gresia neproporcingos pasekmės, atsakovas surinko nepakankamai aktualios informacijos apie kilmės valstybę ir teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą, nemotyvavo, kodėl pareiškėjui nesuteiktina papildoma apsauga, pareiškėjui nepagrįstai nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas.

38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

39. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

40. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).

41. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

42. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

43. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė individualaus persekiojimo (susidorojimo, keršto) baime kilmės valstybėje, t. y pareiškėjas dėl savo modelio, fotografavimo veiklos yra gana populiarus, buvo užmezgęs artimus ryšius su moterimis (merginomis), šiuos asmeninio gyvenimo momentus užfiksuodavo, vaizdai (fotografijos, vaizdo įrašai) buvo intymūs (pareiškėjo žodžiais, nemandagūs) ir jie buvo nutekinti į socialinius tinklus; po šių įvykių pareiškėjas sulaukė grasinimų iš dviejų merginų šeimų, pareiškėją pasiekė žinios, kad jį merginų artimieji susitarė nužudyti dėl parodytos nepagarbos, pareiškėjas buvo užpultas.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl jau vien dėl šios priežasties jis neatitinka pabėgėlio statuso įgijimo kriterijų. Taigi pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje. Pareiškėjas nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos Ženevos konvencijoje nustatytos priežasties, dėl ko jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Priešingi apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjui suteiktinas pabėgėlio statusas vien dėl to, kad jis galbūt kilmės valstybėje patirs neproporcingas pasekmes iš privačių asmenų dėl savo poelgių, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti ir atmetami.

45. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui papildoma apsauga negali būti suteikta, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 87 straipsnis numato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas.

46. Iš apelianto netenkinančio Sprendimo turinio matyti, kad Departamentas įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs pareiškėjo apklausas, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais, konstatavo, jog pareiškėjas duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam papildomos apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nepateikė; Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį trūkumas yra jo paties neįtikinamas pasakojimas, kuris nėra patvirtintas jokiais kitais įrodymais, nors pareiškėjo aprašytoje situacijoje iš jo pagrįsta tokių tikėtis; įvertinus nustatytus prieglobsčio prašytojo prašymo trūkumus, jis nelaikytinas patikimu įrodymu bei savaime nepagrindžia pareiškėjui tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo.

47. Pažymėtina, kad įrodymų, jog kilmės valstybėje neigiamai vertinama ir dėl kurios paviešinimo merginų šeimos, giminaičiai gali keršyti pareiškėjui (smurtauti, nužudyti ir pan.) vaizdo medžiaga buvo paviešinti socialiniuose tinkluose, pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė jokių grasinančių žinučių dėl nutekintos medžiagos, nors pareiškėjas socialiniuose tinkluose buvo aktyvus, jo paskyros turėjo sekėjų (TikTok paskyra turi beveik 13 tūkst. sekėjų), apklausoje nurodė, kad žinučių dėl paviešintos medžiagos gavo. Be kitų nurodytų Departamento nustatytų pareiškėjo pasakojimo neatitikimų (pvz., pareiškėjas buvo nurodęs, kad TikTok paskytą ištrynė, tačiau buvo nustatyta, kad ši paskyra aktyvi), pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai apie aplinkybes, kaip merginų šeimų nariai sužinojo apie paviešintą medžiagą, kaip jis pats sužinojo, kad minėti asmenys (asmenų grupės) ketina jam atkeršyti dėl negarbingu laikomo elgesio, buvo itin abstraktūs, keitėsi, juose nenurodyta jokių konkrečių asmenų (išskyrus merginas), susijusių su patariama situacija, nei asmenų, kurie galėtų būti įvardijami kaip pagrindiniai pareiškėjui potencialią grėsmę keliantys asmenys. Sprendime Departamentas, atsižvelgdamas į kilmės valstybės informaciją, be kita ko, nurodė, kad „garbės nužudymai“ yra šeimos ar socialinės grupės nario nužudymas, kurį įvykdo kiti šeimos ar grupės nariai dėl įsitikinimo, kad auka sukėlė negarbę šeimai ar bendruomenei; nepaisant to, jog dabar už „garbės nužudymus“ (duomenys neskelbtini) skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, atokiose gyvenvietėse „garbės nužudymai“ vis dar paplitę; dauguma šių žudymų aukos – moterys, kurios suvokiamos kaip užtraukiusios gėdą savo šeimai.

48. Taigi vertinant pareiškėjo apibūdintą baimę, kad egzistuoja reali grėsmė, jog pareiškėjas kilmės valstybėje bus nužudytas, patirs smurtą, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nepagrindė jam galbūt kilusios individualios grėsmės realumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, taip pat surinko pakankamai informacijos apie kilmės valstybę dėl „garbės nužudymų“ paplitimo ir taikomos teisinės atsakomybės už tokias veikas. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad atsakovas šios pareigos faktiškai neatliko, t. y. nesilaikė Tvarkos aprašo 115 ir 167 punktų reikalavimų, tačiau nenurodoma, kokias individualias pareiškėjo prieglobsčio prašymą turinčias pagrįsti aplinkybes duomenys apie kilmės valstybės teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą, tarptautinių organizacijų vertinimą ir pan. turėtų patvirtinti ar paneigti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde nurodomo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3287-556/2021 išaiškinimais, kadangi nurodytos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl jis taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, Sprendimu pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga.

50. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

51. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius