2016-12-28 Nr. AB-24749-3-61-3-00608-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2579-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00608-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 1D-546 (11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo“ ir priteisti iš atsakovo dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. spalio 31 d. susidariusią 3 476,66 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 15130 buvo paskirta 1 720,10 Lt valstybinė pensija, taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Šią aplinkybę konstatavo ir Vidaus reikalų ministerija 2015 m. sausio 19 d. sprendime Nr. 1D-546 (11). Sprendime pažymėta, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas nesutiko su tokiu sprendimu. Teigė, kad jis turi teisę reikalauti, jog valstybė vykdytų įsipareigojimą mokėti nustatyto dydžio pensiją. Valstybė, nevykdydama savo įsipareigojimų, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, Konstitucijos nuostatomis.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 28–29) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Vidaus reikalų ministerijos sprendimas perskaičiuoti valstybinę pensiją yra teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 43–45) nutraukė bylos dalį dėl prašymo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 1D-546 (11), o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2015 m. sausio 14 d. pažyma Nr. 11DP(P)-408, nustatė, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, be kita ko, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl valstybinės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl nagrinėjamu atveju teismas vertino tik pareiškėjo pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas teisėtumą bei pagrįstumą.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo pirmos redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, taip pat neprieštaravo Konstitucijai, todėl sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus galėjo būti mokama. Taigi teismas neturėjo pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti ir Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 1D-546(11). Pažymėjo, kad nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia (be kita ko), pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Tokio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas.

Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013, 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013, 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Ši praktika atsispindi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-845-520/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-612-525/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-594-525/2015, 2015 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-659-756/2015).

Atsižvelgęs į tai, teismas nutraukė bylos dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 1D-546 (11) panaikinimo (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 47–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas ne taip suprato jo reikalavimus, netinkamai vertino aplinkybes, ABTĮ normas, o būtent – keliamas ginčas dėl paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo. Pažymi, kad nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. jam buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Neišmokėta 3 476,66 Eur (12 004,21 Lt) dydžio paskirtos valstybinės pensijos dalis. Tai patvirtinama Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 1D-546 (11) ir Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 14 d. pažyma Nr. 11 DP(P)-408. Atsakovas, neįsigilinęs į esamą padėtį, pažymėjo, kad išmokėti susidariusią nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013), neišmokėtos pensijos dalis priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3254-643/2012. Atsižvelgiant į bendrąjį teisės principą ius curia novit (teismas žino teisę), būtent teismas, išsprendęs bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, įpareigoja išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį tinkamą atsakovą byloje. Taigi ir jo atveju neišmokėtą pensijos dalį privalo išmokėti Lietuvos valstybė, todėl negali sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55–56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad pareiškėjo valstybinei pensijai buvo taikomos tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatos. Apeliantas klaidingai nurodo, kad buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pabrėžia, kad Vidaus reikalų ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra nebetaikomas. Pažymi, jog ginčo santykiui negali būti tiesiogiai taikomi Konstitucija, Konstitucinio Teismo motyvuojamosios dalies motyvai, tarptautinės sutartys, bet ignoruojant kitus specialiuosius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Juo įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Pareiškėjas reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Paduodamas šioje administracinėje byloje nagrinėjamą skundą (skundas buvo paduotas 2015-01-27), pareiškėjas iš esmės siekė atgauti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė Vidaus reikalų ministerijai (šios pensijos paskyrimą ir mokėjimą administruojančiai institucijai) tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurių galiojimas nurodytu laikotarpiu buvo nustatytas to paties įstatymo 15 straipsnio (2011-12-20 įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-92 redakcijos).

Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas fakto nustatymo klausimas (reikšmingų bylai faktinių aplinkybių ginčo šalys nekvestionuoja), o yra keliamas teisės taikymo klausimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su paminėtu jam paskirtos pensijos sumažinimu, teigia, kad toks pensijos sumažinimas ir jo pratęsimas (nuo 2012-01-01) pažeidžia Konstitucijos nuostatas. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus ir aiškintinas pareiškėjui, kaip paminėtos pensijos gavėjui, pirmiau nurodytų Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo teisėtumo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad įstatymų taikymas nagrinėjant administracines bylas yra reglamentuojamas ABTĮ 4 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje imperatyviu būdu yra įtvirtinta nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Straipsnio 3 dalyje (2003-04-08 įstatymo Nr. IX-1490 redakcija) nurodyta, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais; įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal šio straipsnio 4 dalį (2015-06-11 įstatymo Nr. XII-1774 redakcija), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Taikydama išvardytas teisės taikymo nuostatas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taikytinų Laikinojo įstatymo (kolegijos pirmiau nurodytų) 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo ištirtas Konstitucinio Teismo (kuris yra vienintelė institucija, kompetentinga spręsti Konstitucijos aiškinimo klausimus) 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, kuriame buvo konstatuota, kad abiejų paminėtų redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos taip pat neprieštaravo Konstitucijai. Kolegija, suponuodama tai, kad Konstitucija yra vientisas teisės aktas, o Konstitucinis Teismas, spręsdamas paminėtas bylas (bylas, kuriose buvo priimti paminėti Konstitucinio Teismo nutarimai), taikė ir aiškino Konstitucijos nuostatas (tarp jų ir Konstitucijoje įtvirtintus teisės taikymo principus) kaip visumą, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio prieštaravimo jo nurodytiems teisės taikymo principams bei pačiai Konstitucijai negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmestini. Pasisakydama dėl paminėtų ABTĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamo straipsnio 4 dalis dar nėra įsigaliojusi Lietuvos Respublikai, kaip tai nurodyta šioje straipsnio dalyje. Antra vertus, pareiškėjas nenurodė, o kolegija nagrinėjamoje situacijoje nenustatė pakankamų argumentų kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu dėl preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė