2021-03-31 Nr. AB-7183-3-61-3-01817-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-751-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01817-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT sprendimas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2019 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 49SF-385-(14.49.104.) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimas); 3) įpareigoti NŽT tinkamai išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. kovo 20 d. skundą ir 2019 m. vasario 5 d. prašymą bei priimti dėl jų sprendimą pagal teisės aktų reikalavimus; 4) pripažinti, kad pareiškėja į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę turėtų būti įrašyta pagal pirminio prašymo padavimo datą; 5) priteisti patirtas bylinėjimo išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 5119 (toliau – ir Atkūrimo byla). Siekdama, kad nuosavybės teisės jai būtų tinkamai atkurtos, ji su 2019 m. vasario 5 d. prašymu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į atsakovą, prašydama įtraukti ją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai į Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (toliau – ir Eilė) pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 9 d., o ne kaip šiuo metu pareiškėja yra įtraukta – pagal 1995 m. kovo 28 d. prašymą dėl duomenų patikslinimo.

3. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2019 m. sausio 16 d. rašte Nr. 49SF-29-(14.49.104.) (toliau – ir Raštas) pasiūlė pareiškėjai pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius jos 2018 m. lapkričio 28 d. pateiktą prašymą bei nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1620-525/2018 (toliau – ir Nutartis) negali tenkinti pareiškėjos prašymo ir pagal jį koreguoti Eilę. Pareiškėja su Prašymu pateikė atsakovui civilinės bylos Nr. 23-2705-94 (toliau – ir civilinė byla) nuorašą, įrodantį, kad teismas, priimdamas nagrinėti pareiškėjos pareiškimą, pripažino ją pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, kuria ji tapo sesers J. D. pateikto pirminio prašymo, į kurį ji buvo įrašyta, pagrindu. Dėl tos pačios priežasties pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikoma ir Nutartis, kurioje nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės, nei ginčo atveju. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pripažinimo pretendentu į nuosavybės teisių atkūrimą.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas Rašte nurodė, jog pareiškėja 1995 m. kovo 28 d. kartu su kitais pretendentais užpildė tipinės formos prašymą dėl patikslintų (o ne naujų) žinių dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir pareiškėjos atveju nebuvo pateikta jokio naujo prašymo. Tai, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos pareiškėją laikė pretendente, patvirtina ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 03-891.

5. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, išnagrinėjęs Prašymą ir su juo pateiktus įrodymus, skundžiamu 2019 m. kovo 7 d. sprendimu atsisakė įrašyti pareiškėją į Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. prašymą, be kita ko, nurodydamas, kad laikosi Rašte išdėstytos pozicijos, remiasi administracinių teismų praktika nuosavybės teisių atkūrimo bylose ir atsižvelgia į NŽT 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-20 „Dėl J. P. skundo išnagrinėjimo“. Pareiškėja pažymėjo, kad paminėtas NŽT sprendimas buvo priimtas, neišnagrinėjus civilinėje byloje esančių dokumentų, kurie įrodo, jog pareiškėja ne tik 1991 metais su seserimi, bet ir 1994 metais akivaizdžiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jau tuomet buvo laikoma pretendente. Dokumentų, susijusių su ginčo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, tinkamas įvertinimas, taip pat ir tinkamas datų nustatymas yra būtent atsakovo ir NŽT pareiga pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalį ir kt.

6. Pareiškėja pabrėžė, kad nors formaliai Atkūrimo byloje esantys NŽT ir atsakovo sprendimai nenuginčyti teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jais padaryta minėta klaida Atkūrimo byloje ir akivaizdžiai pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai bei imperatyvios Lietuvos Respublikos galiojančių įstatymų nuostatos, nelaikytina, kad tokiais sprendimais reikėtų vadovautis. Atkūrimo byloje esančių priimtų sprendimų galiojimas visiškai nereiškia, jog NŽT (NŽT Vilniaus miesto skyrius) negalėtų jų pakeisti ir / ar priimti naujų, juos pakeičiančių, sprendimų, ir ištaisyti akivaizdžią klaidą dėl tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai.

7. Vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad pareiškėjos teisė į nuosavybę pažeista jau daug metų, gero valdymo principu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra prioritetinis valstybės ir visuomenės interesas, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), jo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, pareiškėja tvirtino, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi juos priimant neatsižvelgta į civilinėje byloje esančius įrodymus. Pareiškėja nurodė, kad NŽT sprendimas priimtas neįgalioto asmens (ne institucijos direktoriaus, o tik jo pavaduotojo), taip pat parengtas praleidus VAĮ nustatytą terminą.

8. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius, atstovaujantis ir NŽT, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal Atkūrimo byloje esančią dokumentaciją J. D. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 9 d. pateikė tipinės formos prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį įrašė piliečius, turėjusius teisę į šio turto sugrąžinimą pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įrašytų pretendentų sąraše nurodyta ir pareiškėjos pavardė. Kitų pretendentų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. P. (J. P.), prašymų, paduotų tuometei Vilniaus miesto valdybai, nebuvo. 1995 m. kovo 28 d. patikslintose žiniose dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo nurodyta, kad nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nori atstatyti pareiškėja ir dar 3 asmenys, jie pageidauja grąžinti žemę (duomenys neskelbtini) gatvėje, patikslintose žiniose piliečiai yra pasirašę, nurodę savo vardus ir pavardes. Pareiškėja Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė 2003 m. kovo 19 d. prašymą, kuriame nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini), Vilniuje arba Pilaitėje.

10. Atsakovas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriuje Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-230 iš dalies pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-230 patvirtintą Eilę ir jos pirmą priedą, įrašant pareiškėjos pavardę į Eilę pagal pareiškėjos prašymo padavimo datą – 1995 m. kovo 28 d.

11. Atsakovas akcentavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tam, kad asmuo, kuriam įstatyme suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. pateikti prašymą ir jo lydimuosius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti tikslią kiekvieno pretendento, pageidaujančio atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, prašymo padavimo institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, datą. Vien kito asmens nurodymas kito pretendento prašyme jo nedaro pretendentu ir nesuteikia teisės atkurti nuosavybės teises, ką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Ginčo atveju, remiantis Atkūrimo byloje esančiais dokumentais, pareiškėjos pavardė buvo įrašyta į J. D. Vilniaus miesto valdybai pateiktą 1991 m. gruodžio 9 d. tipinės formos prašymą. Pareiškėja savarankišką, pasirašytą prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. P. turėtą žemę pateikė tik 1995 m. kovo 28 d., užpildydama su kitais pretendentais tipinės formos prašymą dėl patikslintų žinių dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Taigi pareiškėja pretendente atkurti nuosavybės teises laikytina nuo 1995 m. kovo 28 d. ir ši kalendorinė data laikoma įrašymo į Eilę data.

12. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamuose sprendimuose buvo įvertinti pareiškėjos nurodyti argumentai dėl civilinės bylos įrodomosios galios: Išnagrinėjus pareiškėjos pateiktą civilinės bylos nuorašą matyti, kad joje nagrinėtas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad buvęs savininkas J. (J.) P. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės, nustatymo, o klausimas dėl pareiškėjos pripažinimo pretendente ir datos nustatymo, kada pareiškėja ja tapo, nebuvo nagrinėjamas.

13. Atsakovo įsitikinimu, skundžiami sprendimai priimti atsižvelgiant į VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus ir į minėtą straipsnį aiškinančią teismų praktiką. Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių administracinių aktų panaikinimo pagrindą. Skundžiamuose sprendimuose pateikta aktualių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių ginčą, analizė, išdėstytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios, dėl ko pareiškėja negali būti įrašyta į Eilę pagal jos norimą datą, nurodyta sprendimų apskundimo tvarka, administraciniuose aktuose aiškiai nurodoma pasekmė ir kaip adresatas turi gintis, taigi, pateikti atsakymai į pareiškėjos prašymus yra išsamūs ir motyvuoti, atitinkantys individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja į Eilę įtraukta pagal 1995 m. kovo 28 d. prašymo datą ir pagrindo keisti pareiškėjos Eilės numerį ir ją įrašyti pagal J. D. prašymo pateikimo datą nėra.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjos įrašymo į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai į Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. pareiškėjos sesers J. D. prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o ne pagal dabartinį pareiškėjos įtraukimą į Eilę pagal jos 1995 m. kovo 28 d. prašymą dėl duomenų patikslinimo.

16. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjos sesuo J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 ha žemę), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra; prašyme nurodė jai žinomus kitus piliečius, turinčius teisę į nurodyto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą – M. P., E. P. (E. P.) ir pareiškėją J. P.; pagal Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugpjūčio 15 d. raštą Nr. 03-779, šis J. D. prašymas 1991 m. gruodžio 9 d. buvo įregistruotas Juridinio skyriaus Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyboje.

17. Remiantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civiline byla Nr. 23-2705-94, pareiškėja ir M. P., E. P. bei J. D. pateikė teismui pareiškimą dėl juridinio fakto, kad J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje Vilniaus apskrityje, (duomenys neskelbtini), nustatymo; teismas 1994 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjų prašymą tenkino ir nusprendė nustatyti juridinį faktą, kad J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje Vilniaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) nuo 1928 metų iki 1940 m. liepos 22 d.; pareiškėja kartu su motina M. P., seserimi J. D. ir broliu E. P. 1995 m. kovo 28 d. patikslintose žiniose dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymo išreiškė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko J. P. (J. P. (J. P.)) iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos, grąžinant žemę (duomenys neskelbtini).

18. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-536 iš dalies pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-230 patvirtintą Eilę ir jos pirmą priedą, įrašydamas pareiškėjos pavardę į Eilę pagal pareiškėjos prašymo padavimo datą – 1995 m. kovo 28 d.

19. NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2018 m. lapkričio 28 d. gautą prašymą įrašyti ją į Eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą, 2019 m. sausio 16 d. Raštu pareiškėjos prašymo netenkino ir nurodė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybės ir pareiškėjai pateikus dokumentus, patvirtinančius šių aplinkybių atsiradimą, NŽT Vilniaus miesto skyrius teisės aktuose nustatyta tvarka turėtų galimybę pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymuose (skunduose) keliamus klausimus, susijusius pareiškėjos priminio prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę padavimo data; NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2019 m. vasario 7 d. gautas pareiškėjos 2019 m. vasario 5 d. prašymas, kuriame ji pakartotinai prašė įrašyti ją į Eilę pagal sesers J. D. prašymo padavimo datą, su prašymu pateikė civilinės bylos kopiją, taip pat nurodė, kad išnagrinėtoje byloje teismas, priimdamas nagrinėti pareiškimą, pripažino pareiškėją pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą; atsakovas, išnagrinėjęs prašymą ir su juo pateiktą civilinę bylos kopiją, skundžiamu 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino; NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjos 2019 m. kovo 20 d. skundą, 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl įrašymo į Eilę pagal 1991 m. gruodžio 9 d. jos sesers prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo.

20. Spręsdamas ginčą teismas vadovavosi Atstatymo įstatymo, galiojusio nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d., 11 straipsniu, kuriame reglamentuotas prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo turinys. Prašymo atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 15 d. iki 2001 m. lapkričio 16 d.), be kita ko, turėjo būti nurodomi kiti prašymą pateikusiam asmeniui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą (nurodant tų asmenų vardus, pavardes, gyvenamąją vietą).

21. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 37 punktą, kuriame reglamentuota eilės tvarka, pagal kurią piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, kitiems piliečiams nuosavybės teisės į miestų žemę atkuriamos, perduodant nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, išskyrus septintojoje pastraipoje nurodytus piliečius. Teismo vertinimu, šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas galimas pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą, t. y. 1995 m. kovo 28 d.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėja siekia būti įrašyta į Eilę pagal jos sesers J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 ha žemę), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra. Įvertinęs šio prašymo turinį, teismas konstatavo, kad jame J. D. pareiškėją (seserį) nurodė kaip jai žinomą asmenį, turintį teisę į nurodyto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Pareiškėja savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. (J.) P. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms iki 1995 m. kovo 28 d. neišreiškė: tai ji atliko tik 1995 m. kovo 28 d., kai kartu su motina M. P., seserimi J. D. ir broliu E. P. patikslintose žiniose dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymo ir išreiškė pageidavimą, kad teisės į buvusio savininko J. P. (J. P.) iki 1940 metų turėtą nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos, grąžinant žemę (duomenys neskelbtini) gatvėje.

23. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkreiptas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kurioje nurodoma, kad tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikiama teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis, visų pirma, turi tam tinkamai išreikšti valią.

24. Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, išreiškusi savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik 1995 m. kovo 28 d. ir neišreiškusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo anksčiau kitais būdais (pasirašytais susitarimais su kitais pretendentais, pateiktais įgaliotai valstybės institucijai), pagrįstai į Eilę buvo įrašyta būtent pagal 1995 m. kovo 28 d. patikslintų žinių pateikimo datą, o ne pagal J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. teikto prašymo datą, nes vien faktas, kad pareiškėjos sesuo 1991 m. gruodžio 9 d. prašyme pareiškėją nurodė turinčia teisę į nuosavybės teisių atstatymą, nereiškė, kad ji tapo pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą būtent 1991 m. gruodžio 9 d.

25. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, jog faktas, kad ji 1994 metais kartu su kitais pretendentais kreipėsi civiline tvarka į teismą ir jų pareiškimas buvo priimtas nagrinėti, įrodo, jog ji ne tik 1991 metais kartu su seserimi, bet ir 1994 metais, kreipdamasi į teismą išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir jau tuomet buvo laikoma pretendente. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje pagal pareiškėjos ir kitų asmenų pareiškimą teismas sprendė dėl juridinio fakto nustatymo, todėl akivaizdu, jog civilinėje byloje nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos tapimo pretendente atkurti nuosavybės teises datos.

26. Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundžiamus sprendimus VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, konstatavo, kad abu skundžiami sprendimai yra išsamūs, pagrįsti ir teisėti, nes juose, be kita ko, pateikti išsamūs argumentai dėl pareiškėjos neįrašymo į Eilę pagal jos sesers 1991 m. gruodžio 9 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo; nurodyti ankstesni raštai bei sprendimai, priimti atsakant į pareiškėjos prašymus (skundus); sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir laikantis nustatytų procedūrų.

27. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimų panaikinimo ir nurodė, kad negali būti tenkinami ir kiti išvestiniai skundo reikalavimai. Nurodęs, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 28. Pareiškėja J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

29. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

30. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad jos sesuo J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. pateikė Vilniaus miesto valdybai prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 ha žemę), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra ir jame nurodė jai žinomus kitus piliečius (įskaitant pareiškėją), turinčius teisę į nurodyto turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Byloje taip neginčytinai nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas civilinėje byloje pagal pareiškėjos, taip pat M. P., E. P. bei J. D., kaip pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškimą sprendė dėl juridinio fakto, jog J. (J.) P. asmeninės nuosavybės teise valdė 5,5 ha žemės buvusioje Vilniaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), nustatymo ir įsiteisėjusiu 1994 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimu šį juridinį faktą nustatė.

31. Be to, iš Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 03-891 akivaizdžiai matyti, jog pareiškėja dar iki 1994 metų kreipimosi su pareiškimu i teismą Vilniaus miesto valdybos (už nuosavybės teisių atkūrimą tuomet atsakingos valdžios institucijos) jau buvo laikoma pretendente ir Vilniaus miesto valdyba tai pati yra raštu patvirtinusi, t. y. kad pareiškėja dar iki keipimosi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo (1994 metais) jau buvo pateikusi jai (Vilniaus miesto valdybai) savo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių nėra išlikęs Atkūrimo byloje, esančioje NŽT žinioje. Pareiškėja prašo atkreipti dėmesį į minėto rašto turinį, kadangi jis patvirtina, jog pareiškėja dar iki 1995 m. kovo 28 d., t. y. prašymo dėl duomenų patikslinimo užpildymo, Vilniaus miesto valdybai jau buvo aiškiai išreikusi savo valią dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo ir ji buvo laikoma pretendente bei buvo pateikusi visus nurodytus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių jai tinkamu atkūrimu, įskaitant, bet neapsiribojant, prašymą dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo ir kt.

32. Tačiau, pareiškėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir nepagrįstai nurodė, jog neva pareiškėja savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. (J.) P. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms iki 1995 m. kovo 28 d. neišreiškė. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomą Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, pareiškėja įsitikinusi, kad bylos duomenis vertinant sistemiškai (pareiškėjos atskirai pateiktas prašymas, kuris neabejotinai dar iki 1994 metais kreipimosi į teismą dėl Vilniaus miesto valdybos nurodyto kaip trūkstamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai, tačiau dėl neaiškių priežasčių Atkūrimo byloje nėra išlikęs), ji šiuo atveju turėtų būti įtraukta į Eilę ne pagal 1995 m. kovo 28 d. prašymo dėl duomenų patikslinimo datą, kaip šiuo metu yra padaryta, o pagal byloje vis dar esantį jos sesers J. D. pirminį prašymą.

33. Pareiškėja pakartoja skundo argumentus dėl viešojo administravimo subjekto pareigos laikytis gero administravimo principo, dėl nuosavybės teisės į nacionalizuotą turtą atkūrimo svarbos ir tvirtina, kad jos skundas turėjo būti patenkintas.

34. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaujantis ir NŽT, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

35. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą pabrėžė, kad teisė į nuosavybės teisių atkūrimą – tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, todėl tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kita. Tokiu būdu šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme nustatytų prielaidų egzistavimo ir atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma.

36. Nagrinėjamu atveju kilusio ginčo esmė yra susijusi su pareiškėjos pirminio prašymo atkurti nuosavybės teisės padavimo data. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti tikslią kiekvieno iš pretendentų, pageidaujančio atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, prašymo padavimo institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, datą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja pretendente atkurti nuosavybės teises laikytina nuo 1995 m. kovo 28 d., kai pareiškėja išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitais būdais ir ši kalendorinė data laikoma įrašymo į Eilę naujam žemės sklypui gauti data. Įvertinus pateikto 1995 m. kovo 28 d. prašymo turinį, konstatuotina, kad šis prašymas atitiko įstatymo reikalavimus, prašyme buvo nurodytas piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšis, dydis, buvimo vieta, išreikšta asmens valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašymas pasirašytas ir pareiškėjos. Įvertinus pirminio prašymo turinį matyti, kad jog šis prašymas yra pateiktas vienasmeniškai J. D., šiame prašyme pareiškėja ir kiti suinteresuoti asmenys nurodyti tik kaip žinomi asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymas nebuvo pasirašytas pačios pareiškėjos.

37. Atsakovo teigimu, vien tai, jog pareiškėjos nurodomame Vilniaus miesto valdybos rašte nurodyta ir pareiškėja bei tekste yra formuluotė „Jūsų prašymai“, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos pirminio prašymo padavimo data turėtų būti laikytina 1991 metai, kadangi prieš tai šiame atsiliepime nurodyti argumentai šias aplinkybes paneigia. Atsakovas pakartoja, kad civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjos pripažinimo pretendente. Pareiškėja ankstesnių atsakovo ir NŽT sprendimų, kurių pagrindu pareiškėja įrašyta į Eilę pagal 1995 m. kovo 28 d. prašymo padavimo datą, teismui neskundė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 1SS-711-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 49SF-385-(14.49.104.) „Dėl prašymo išnagrinėjimo“, kuriais netenkinti pareiškėjos kreipimaisi įrašyti pareiškėją į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą – 1991 m. gruodžio 9 d., teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti NŽT tinkamai išnagrinėti jos 2019 m. kovo 20 d. skundą kartu su 2019 m. vasario 5 d. prašymu ir dėl jų priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 1995 m. kovo 28 d. nebuvo išreiškusi kitais būdais (pasirašytais susitarimais su kitais pretendentais, pateiktais įgaliotai valstybės institucijai), todėl pagrįstai į Eilę buvo įrašyta būtent pagal 1995 m. kovo 28 d. patikslintų žinių pateikimo datą.

40. Pareiškėja su šiomis teismo išvadomis nesutinka, iš esmės tvirtindama, kad byloje pakanka įrodymų (civilinės bylos medžiaga, Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 03-891), pagrindžiančių, kad ji kompetentingų institucijų dar iki 1994 metų buvo laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. (J.) P. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, todėl ji į Eilę turi būti įrašyta pagal pirminį J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. pateiktą prašymą.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu pasisakant dėl pareiškėjos valios atkurti nuosavybės teises išreiškimo momento (datos).

44. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

45. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

46. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos sesuo J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (5 ha žemę), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra, šiame prašyme nurodė jai žinomus kitus piliečius, turinčius teisę į nurodyto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą – M. P., E. P. (E. P.) ir pareiškėją J. P. (II t., b. l. 85). Pareiškėja kartu su motina M. P., seserimi J. D. ir broliu E. P. 1995 m. kovo 28 d. patikslintose žiniose dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymo išreiškė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko J. P. (J. P. (J. P.)) iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos, grąžinant žemę (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 62).

47. Aptariamų J. D. prašymo ir 1995 m. kovo 28 d. patikslintų žinių dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymo pateikimo metu ginčo santykius reguliavo Atstatymo įstatymas. Šio įstatymo 11 straipsnis nustatė prašymų atkurti nuosavybės teises turinį. Pagal nurodytą normą prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme taip pat nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją.

48. Įvertinus byloje esančio J. D. 1991 m. gruodžio 9 d. prašymo turinį konstatuotina, jog šis prašymas yra pateiktas J. D. (pareiškėjos sesers) vienasmeniškai, šiame prašyme pareiškėja (be kitų asmenų) nurodyta tik kaip žinomas asmuo, kuris turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymas nėra pareiškėjos pasirašytas, šiame prašyme jokia pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar kompensacijos nėra išreikšta.

49. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, jog ji pretendente atkurti nuosavybės teises kompetentingų institucijų buvo pripažinta dar iki 1994 metų (iki kreipimosi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo), teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja jos nurodomu laikotarpiu už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingai valdžios institucijai būtų tinkamai išreiškusi valią šiuo klausimu. Pareiškėja 2019 m. vasario 5 d. prašyme NŽT Vilniaus miesto skyriui (I t., b. l. 16–17), 2019 m. kovo 20 d. skunde (I t., b. l. 75–80), pateiktame NŽT, nurodė, kad vienintelis atitinkantis jos valią prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra jos sesers J. D., vėliau teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodo, jog ji iki 1994 metų atskirai teikė prašymą, tačiau jis Atkūrimo byloje dėl pareiškėjai nežinomų priežasčių nėra išlikęs.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir kintantys pareiškėjos paaiškinimai dėl prašymo pateikimo aplinkybių nepaneigia bylos faktais pagrįstos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką atitinkančios išvados, kad pareiškėja pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pateikusi 1995 m. kovo 28 d., o ne 1991 m. gruodžio 9 d. Civilinėje byloje priimant pareiškėjos kartu su kitais asmenimis teiktą prašymą dėl juridinio fakto nustatymo, taip pat bylą nagrinėjant iš esmės, šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo vertinamos, t. y. nebuvo vertinama, kada pareiškėja pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 03-891 nurodyti adresatai (tarp jų ir pareiškėja) bei šio informacinio pobūdžio rašto turinys nepatvirtina, kad pareiškėja iki 1995 m. kovo 28 d. teisės aktų nustatyta tvarka išreiškė valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai šioje byloje skundžiamais sprendimais atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir pagal pareiškėjos pageidavimą koreguoti piliečių, pageidaujančių gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus, eilę.

51. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų nepažeidė, o pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

52. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, darytina išvada, kad pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius