2022-05-18 Nr. AB-13079-3-61-3-00585-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2514-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00585-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis K. D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 21S40949 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis negali grįžti į kilmės šalį, nes jį persekiojo asmenys, kurie jam grasino ir ruošėsi jį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kilmės šalyje patyrė asmenų persekiojimą dėl savo (duomenys neskelbtini) ir jam kilo pagrįsta grėsmė būti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, jog jis negalėjo pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga, nes nepasitiki teisėsaugos institucijų efektyvumu, bijo sugrįžti į kilmės šalį. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, nes, jo vertinimu, Migracijos departamentas netinkamai ištyrė bei įvertino pareiškėjo situaciją jo kilmės šalyje, neištyrė esamos pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematikos.

3. Pareiškėjas teigia, jog jis nurodė konkrečius faktus, patvirtinančius jam kylančią grėsmę, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodo, kad jam kylantis persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama.

4. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, nes jam nebuvo sudaryta galimybė savanoriškai išvykti. Be to, vien tai, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo atmestas, negalėjo savaime būti pakankama aplinkybe taikyti pareiškėjui maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir nesurinko aktualios informacijos apie pareiškėjo kilmės šalį.

5. Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog jis yra (duomenys neskelbtini), priklauso (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini), jį kilmės valstybėje nori (duomenys neskelbtini) jo (duomenys neskelbtini), nes jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) pradėjo grasinti pareiškėjui, todėl pareiškėjas bijo grįžti į kilmės šalį, nes jam grįžus, jis gali būti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

7. Migracijos departamentas pažymėjo, jog Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o jo paaiškinimams trūko konkrečių detalių, tikslumo, kai kurie paaiškinimų epizodai buvo improvizacinio pobūdžio, pareiškėjas negalėjo nurodyti kas ir kodėl jo ieškojo, todėl Migracijos departamentas pareiškėjo paaiškinimus vertino kritiškai ir nelaikė jų pagrįstais įrodymais bei sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta, o išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygo persekiojimui ir nesuponavo individualios persekiojimo grėsmės.

8. Migracijos departamentas nurodė, kad Sprendimu taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nes jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, kilmės šalyje pareiškėjui negrėstų kankinimai arba mirties bausmė, o (duomenys neskelbtini) nevyko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

9. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nebuvo valstybinis subjektas, todėl pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės šalis. Pareiškėjas duomenų apie tai, kad kilmės šalis negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, nepateikė.

10. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, vengdamas išsiuntimo gali pasislėpti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovas Sprendime nurodė, kad: nebuvo galima identifikuoti tariamo persekiotojo, jo motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją; tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų persekiojimas; (duomenys neskelbtini) nevyko tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas; pareiškėjas gali pasislėpti, vengdamas išsiuntimo; kėlė neteisėtos migracijos grėsmę. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį teismui.

14. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje iš esmės grindė tuo, jog jam kilmės šalyje gresia (duomenys neskelbtini) persekiojimas dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) su tuo nesutiko ir pradėjo pareiškėjui grasinti. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) paliepimu buvo pagrobtas, pagrobėjai jam sakė, kad jis turi išvykti iš kilmės šalies, kitaip bus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas po pagrobimo išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau ten gavo žinutę, jog jis yra per arti ir turi vykti toliau, kitaip bus (duomenys neskelbtini).

16. Teismas pažymėjo, jog atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinų gautą informaciją ir jos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą.

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjo paaiškinimai buvo bendro pobūdžio, jiems trūko konkrečių detalių, tikslumo, tam tikros paaiškinimų dalys buvo improvizacinio pobūdžio. Pareiškėjas negalėjo detaliau papasakoti pagrobimo detalių, nežinojo kas jį pagrobė, nei kur buvo nuvežtas. Teismui abejonių kėlė pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis buvo paleistas, nes gerai elgėsi, be to, pareiškėjas negalėjo nurodyti kas jam atsiuntė žinutę, po to kai pareiškėjas persikėlė į (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog pareiškėjo paaiškinimai buvo bendro pobūdžio, nedetalūs, improvizuoti, pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo paaiškinimus, todėl pritarė atsakovui, kad pareiškėjo paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai, t. y. atmetami kaip nepatikimi.

18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo persekiotojai, (duomenys neskelbtini), nėra valstybiniai subjektai, todėl pareiškėjui apsaugą pirmiausia privalėjo suteikti jo kilmės šalis, tačiau pareiškėjas į atitinkamas institucijas kilmės šalyje nesikreipė.

19. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo galimybės, sprendė, kad pareiškėjas savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė (duomenys neskelbtini) priežastimis – pareiškėjas į Migracijos departamento darbuotojo klausimą ar jis dėl savo (duomenys neskelbtini) susidūrė su problemomis atsakė neigiamai.

20. Teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą suteikti jam papildomą apsaugą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą. Teismo vertinimu, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui kilmės šalyje negresia kankinimai arba mirties bausmė, nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, be to, pareiškėjo kilmės šalyje nevyko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

22. Teismas nurodė, kad atsakovas atliko pakankamai išsamų aktualiais aspektas pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, o byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės šalyje nagrinėjamu atveju buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

23. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas nurodė, jog Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgęs į tai, teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sumažindamas terminą iki 3 metų. Teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sumažindamas šį laikotarpį iki 2 metų.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Kilmės šalies informacija patvirtina pareiškėjo paaiškinimus dėl jo persekiojimo ir grasinimų jį (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje yra nesaugu, nėra užtikrinamos piliečių teisės ir laisvės.

26. Pareiškėjo teigimu, jo prašymo suteikti prieglobstį priežastys negali būti įvardinamos kaip vien tik ekonominės, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos kilmės šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

27. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Migracijos departamentas palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas. Be to, pareiškėjas apklausų metų nurodė bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės valstybės aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 21S40949, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodamas, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neįsigilino į reikšmingas bylos faktines aplinkybes ir formaliai vertino situaciją. Pareiškėjo teigimu, jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, taip pat nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti išklausytas.

34. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

35. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

41. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad kilmės šalyje ji nori (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kurie nesutinka su tuo, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, apklausos vykusios Migracijos departamente metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), priklauso (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini), buvo pagrobtas. Pareiškėjas paaiškino, jog po minėto pagrobimo išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau sulaukė skambučio, kad ir čia jam nebus saugu, todėl nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas į kilmės šalį grįžti nenori, nes jam grįžus, grėstų būti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

45. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad pareiškėjo paaiškinimai buvo abstraktūs, nedetalūs, bendro, improvizacinio pobūdžio, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės šalyje grėstų persekiojimas. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo bendro pobūdžio paaiškinimai, nedetali, nenuosekli istorija nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjo grėsmė yra asmeninio pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas kilmės šalyje į teisėsaugos institucijas nesikreipė, be to, pareiškėjui pabėgus į (duomenys neskelbtini), nėra aišku kaip jo neįvardyti asmenys sužinojo, į kurį miestą jis pabėgo bei kaip sugebėjo jam paskambinti ir pranešti, kad pareiškėjui reikia vykti toliau. Todėl atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

46. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, arba kilmės šalyje vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas t. y. konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui apsauga kilmės šalyje nėra prieinama. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

47. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas vadovavosi neaktualiais šaltiniais nepagrįsti, nes iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija. Pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į jo kilmės šalį ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

50. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Neringa Švedienė